Vokietijoje, Hamburge, gyvenanti D.Henke veiklą PLB pradėjo nuo žemiausio laiptelio ir pakilo iki aukščiausio. Savo darbe ji mato prasmę, nors už tai negauna nė cento.
Atvažiavusi į Vilnių Dalia darbo reikalais skuba ne tik į Seimą, kur yra PLB atstovybė, bet ir į koncertus, teatrą, parodas. Jai svarbu sužinoti ir pamatyti, kuo gyvena Lietuva, kas naujo kultūriniame gyvenime.
Vieną tokį vakarą, kai Dalia lankėsi Vilniuje, ir susitikome kavinėje, kur skambėjo puiki šokių muzika. Tad nuo to ir pradėjau pokalbį.
– Girdėjau, kad Vokietijoje žmonės labai mėgsta šokti, daugelis lanko šokių pamokas. Restoranuose rengiami šokių vakarai, kur galima demonstruoti, kas ko išmoko. Gal ir jūs pasidavėte tai madai?
– Atspėjote. Mūsų sūnus Jonas, kuriam 14 metų, grįžęs iš sporto klubo pareiškė: „Mama, prašom mane užrašyti į pramoginių šokių kursus.“ Taip jis sumanė su draugais. Vokietijoje įprasta, kad po abitūros egzaminų vyksta puota, kurioje šokama. Ir 14 metų vyrukai sugalvojo, kad reikia pasimokyti šokti.
Klaipėdoje, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, esu bandžiusi ir smuiku griežti, ir pianinu skambinti. Bet paskui pasirinkau pramoginius šokius. Ir būtent „Žuvėdroje“, pas Idzelevičius, kur šokau nuo kokių aštuonerių iki penkiolikos metų.
Tai buvo pati geriausia mano gyvenimo mokykla ne tik šokio, bet ir estetikos prasme. Ponia Skaistutė Idzelevičienė buvo geriausia mokytoja mano gyvenime. Esu dalyvavusi ir šokių konkurse „Baltijos gintarėliai“.
Ir Vokietijoje vis galvodavau, kad, kai tik turėsiu daugiau laiko, tęsiu šokių tradiciją.
Turėjau pažįstamų, kurie lanko pramoginius šokius, tai kartais ateidavau pas juos pašokti Vienos arba lėto valso. Ir vis svajodavau, kada eisiu į tuos šokius reguliariai. Taip, Vokietijoje žmonės lanko šokių kursus, rengia šokių vakarėlius.
Nuo sausio mėnesio ir Jonas mokosi šokti. Visą mūsų šeimą pakvietė į tų kursų uždarymo pokylį, kuris vyks balandžio viduryje. Kad toje puotoje prieš vaikus nesusigadintume savo įvaizdžio, ir mudu su vyru lankome šokių kursus.
Visi tėvai į juos pakviesti. Noriu prisiminti standartinius šokius, susipažinti su kitų vaikų tėvais.
Tai dar ne viskas – šoku Hamburgo lietuvių tautinių šokių kolektyve „Gintaras“ ir didžiuojuosi, kad dalyvavau dviejose pastarosiose Dainų šventėse Lietuvoje.
– Vos tik baigusi vidurinę mokyklą 1992 m. išvažiavote į Hamburgą – iš vieno uostamiesčio į kitą. Kas jus ten nuvedė – meilė hamburgiečiui ar geresnio gyvenimo paieškos?
– Tada sutikau savo gyvenimo draugą Holgerį, kuris sužavėjo galantiškumu, supratingumu ir pagarba. Jis domėjosi Lietuva, mūsų tradicijomis, kalba ir istorija.
Man buvo be galo įdomu su juo bendrauti. Norėdamas man padaryti ypatingą staigmeną Kalėdų proga padovanojo Vokietijoje vokiečių kalba tais laikais išleistą lietuviškų pasakų rinkinį.
Susipažinome Klaipėdoje, kai dar buvau moksleivė. Tiesiog mus suvedė likimas viename šeimos draugų suėjime. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Jis buvo inžinierius, į Klaipėdą atvyko darbo reikalais.
Tada buvo tokia mada – įmonės kviesdavo patarėjus iš Vokietijos.
Po metų draugystės jis pakvietė pasižvalgyti po Europą. Tada reikėjo vizų, išvažiuoti į Vakarus vis dar buvo sudėtinga visais atžvilgiais.
Jis atvažiavo į mano abitūros egzaminus, iš karto po jų ir išvykome į Hamburgą. Holgeris buvo gimęs Hamburge, ten gyveno. Man viskas buvo suorganizuota – gavau bilietą į vieną pusę. Paskui aplankėme Paryžių.
Tuo metu Lietuvoje buvo sumaištis – nepriklausomybės atkūrimo pradžia, toks nekomplikuotas perėjimas į laisvę, neaišku, kaip bus toliau.
Man buvo neaišku, ką studijuoti. Bet kartu atsivėrė sienos ir buvo galima pradėti keliauti.
– Kokį įspūdį jums padarė Hamburgas? Kaip jame klostėsi jūsų gyvenimas?
– Tai buvo pirmoji išsvajota kelionė į užsienį. Mes nelabai ir žinojome, kaip tie Vakarai atrodo.
Man, jaunai merginai, ta kelionė buvo be galo įspūdinga. Tuo labiau kad reikėjo atsipūsti po egzaminų, paplanuoti ateitį – kur, kokia kryptimi toliau eisiu. Tuo metu svajojau apie teisę, bet nebuvo iki galo aišku, ar tikrai ten pasuksiu.
Hamburgas – didžiulis miestas, man jis buvo svetimas.
Nemokėjau vokiečių kalbos, nes vidurinėje mokiausi anglų. Turėjau prie jo priprasti, prisijaukinti miestą.
Viskas tada man buvo nauja, stebino. Vokietijoje viskas sutvarkyta, sureguliuota įstatymais, taisyklėmis, o tu turi viską žinoti. Bet vyrauja tolerancija ir pagarba žmogui.
Net žymiajame Hamburgo raudonųjų žibintų kvartale, Rėperbano (Reeperbahn) gatvėje, kur darbuojasi prostitutės, viskas sutvarkyta įstatymais – prostitucija Vokietijoje legalizuota.
Niekas tų moterų neteisia: vieni pasirenka vienokį gyvenimo kelią, kiti – kitokį.
Tame sename istoriniame rajone sutelpa visi: tos moterys, patys geriausi miesto restoranai, garsiausi pasaulyje muzikos klubai, miuziklai, teatrai.
Viename tų klubų karjeros pradžioje koncertavo bitlai.
Pirmus kelerius gyvenimo Vokietijoje metus galėjau bendrauti tik anglų kalba. Iš tikrųjų tai didelis nepatogumas.
Nelabai ten vokiečiai, ir tame pačiame Hamburge, kuris atrodo atviras pasaulio miestas, puola su tavimi bendrauti angliškai. Goethe’s institute intensyviai mokiausi vokiečių kalbos.
Hamburge ištekėjau už savo draugo Holgerio, pagimdžiau dukrą Melanie. Ją kiek paauginau ir puoliau į mokslus. Vaikas ėjo į darželį, o aš – į paskaitas ir darbą.
Studijavau verslo vadybą privačioje aukštojoje mokykloje „Nordakademie“.
Ir vieną dieną gavau siaubingą žinią, kad mano vyras (tuo metu jis kaip tik buvo komandiruotėje Kinijoje) netikėtai mirė. Aš buvau studentė su trejų metų vaiku ant rankų.
– Kaip nepalūžote, išlikote tvirta, juk reikėjo užauginti dukrą?
– Mane likimas mėtė ir vėtė. Mano likimas gana žiaurus, tačiau mano gyvenimas – intensyvus ir su visais atspalviais.
Aš negalėjau palūžti. Labai svarbu džiaugtis kiekviena gyvenimo minute, nes jis – trumpas.
Reikia mylėti gyvenimą. Mano vyras Holgeris labai mylėjo gyvenimą, šeimą, bet vieną dieną aš likau be jo.
Daug metų gyvenau viena, mokiausi ir auginau dukrą. Mokslus baigiau jau vokiečių kalba.
Jono susilaukiau gerokai vėliau, su antruoju vyru Olafu. Įdomu tai, kad su Olafu susipažinome per lietuvybę – per vieną Vasario 16-osios minėjimą, skirtą Lietuvos 1000-mečiui.
Olafas buvo Hamburgo uosto spaudos tarnybos vadovas. Garbės konsulas į tokį vakarą paprastai kviečia svarbiausių miesto įmonių, kurios turi ryšių su Lietuva, atstovų. Hamburgo uostas turėjo ryšių su Klaipėdos uostu.
– Kodėl įsiliejote į lietuvišką veiklą? Pajutote, kad gyvenant Vokietijoje kamuoja nostalgija?
– Taip ir buvo – vos ne kiekvieną dieną kraudavausi lagaminus į Lietuvą. Man trūko draugų, mano lietuviškos šeimos, savos aplinkos ir lietuvių kalbos.
Niekada neplanavau ilgai užsibūti. Norėjosi tik pasižvalgyti po Vokietiją, Europą ir grįžti. Aš ten važiavau laikinai. Ir tą laikinumo jausmą iki šiol nešiojuosi širdyje, nors Vokietijoje gyvenu jau 27 metus.
Lietuva buvo ne tik mano širdyje, bet ir ta vieta, kur visada važiuodavau su vaikais atostogauti.
Ne vienam vokiečiui teko pasakoti apie Lietuvą: kur ten nuvažiuoti, ką pamatyti. Ne vieną teko konsultuoti dėl investicijų. Tada ir pradėjau ieškoti savo tautinės terpės, kurioje galėčiau būti.
– Ar sunkiai ją suradote? Kas jums padėjo?
– Mano tėtė pasirūpino, kad kuo greičiau rasčiau ryšį su Hamburgo lietuvių bendruomene. Tėtė dirbo Klaipėdos uoste ir Mukrano perkėloje susitikdavo su lietuviais, atvykstančiais į Klaipėdą iš Vokietijos.
Jis paprašė vieno žmogaus, kad mane įvestų į Hamburgo lietuvių bendruomenę. Ir aš pradėjau reguliariai ten lankytis.
Taip pat ir su vyru. Ta bendruomenė įkurta apie 1953 m. ir turi senas tradicijas. Jos patalpos tada buvo pačiame miesto centre, jau per 40 metų jas finansuoja Hamburgo katalikų vyskupija.
Tada dar nebuvo interneto, skaipo, mes eidavome į bendruomenę sužinoti naujienų apie Lietuvą, kas ten vyksta.
Kiekvieną svečią lietuvį sutikdavome labai mielai, nes jis papasakodavo Lietuvos naujienas, atveždavo spaudos, knygų.
Tai buvo kiti laikai, informacija eidavo iš lūpų į lūpas arba laidiniu telefonu, telegramomis. Viskas pasikeitė. Įstojau į Hamburgo lietuvių bendruomenę, tapau oficialia jos nare ir sumokėjau nario mokestį.
Buvau paskirta bendruomenės sekretore, t. y. raštvede. Tada bendruomenėje buvo apie 100 narių, nemažai – dar iš dipukų (Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir perkeltieji asmenys. – Red.) kartos.
– Jūs sparčiai kilote karjeros laiptais. Kaip viskas vyko?
– Keitėsi kartos, reikėjo jaunų žmonių. Po kiek laiko man pasiūlė aukštesnes pareigas – paragino būti Hamburgo lietuvių bendruomenės pirmininke. Iki sūnaus gimimo ilgokai buvau aktyvi tos bendruomenės pirmininkė.
Mes daug bendraudavome su miesto lietuviais, padarėme gražių renginių – Vasario 16-osios, Motinos dienos šventės, sporto renginiai, bendruomenės narių susitikimai paskutinį kiekvieno mėnesio trečiadienį.
Įkūrėme šeštadieninę Hamburgo lietuvių mokyklą „Abėcėlė“, kad vaikai galėtų mokytis lietuvių kalbos. Ji gyvuoja iki šiol.
Hamburgo bendruomenė, kaip ir kitos, priklauso Vokietijos lietuvių bendruomenei. O ši – viena seniausių.
Kai po Antrojo pasaulinio karo lietuviai – dipukų karta – bėgo į Vakarus, jie pirmiausia sustodavo Vokietijoje. Vokietijos lietuvių bendruomenė jau atšventė savo 70-metį.
2003 m. XI pasaulio lietuvių jaunimo kongrese buvau išrinkta Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininke.
Šias pareigas einantis asmuo automatiškai patenka į Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybą, taigi aš tapau jos nare. Tada PLB vadovavo Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis.
2015 m. PLB Seimas mane išrinko Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininke – man suteikė tą didžiulę garbę ir iššūkį.
PLB vienija 47 lietuvių bendruomenes, įsikūrusias įvairiose šalyse. Vis kuriasi ir prisijungia naujos. Jos atlieka didžiulį darbą – tose šalyse pristato Lietuvą.
Tai daro ne tiktai Lietuvos ambasados, garbės konsulai, bet ir lietuvių bendruomenės. Vien ką reiškia Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios renginiai!
Manau, jei nebūtų tų bendruomenių, Lietuvos vardas pasaulyje būtų mažiau žinomas.
Mūsų tikslas – išlaikyti lietuvybę: lietuvių kalbą, tradicijas, tautiškumą ir visa tai perduoti vaikams.
Todėl labai reikalingos lietuviškos šeštadieninės mokyklos. Juk mūsų vaikai gimę emigracijoje, dauguma – mišriose šeimose.
Bendrojo lavinimo mokyklas, universitetus jie lanko ne lietuvių kalba.
– Jūs dirbate visuomeniniais pagrindais, be algos?
– Taip. Niekas iš pirmininkų algos negauna. Šeimoje nutarėme – galime sau leisti, kad aš nedirbčiau.
Tada aš galėčiau beveik visą darbo dieną skirti lietuvybei. Dabar taip ir yra. Iki 2016 m. turėjau darbą beveik pagal specialybę – dirbau įmonėje, kuri gamina reklaminius stendus.
2018 m., kai PLB pirmininke buvau išrinkta antrajai kadencijai, supratau, kad nespėju, turiu rinktis – arba darbą, arba lietuvišką veiklą. Pasirinkau lietuvybę ir tuo dabar gyvenu.
Norisi, kad užsienio lietuviai labiau suartėtų su Lietuva. Dabar yra „mes“ – Lietuvoje gyvenantys lietuviai ir „jie“ – išvažiavusieji, emigrantai. Bet juk mes esame viena nedaloma tauta.
– Ar neužplūsta nusivylimas – nieko nepadarysiu, Lietuvoje vis tiek į mus žiūrės su pašaipa ar su pavydu – et, emigrantai, milijonieriai?
– Čia kaip kalnuose – aukštumos, viršūnės ir slėniai. Tai normalus žmogaus bioritmas.
Nepažinosi džiaugsmo nepatyręs, koks didelis yra sielvartas. Viskas siejasi.
Visur pusiausvyra. Jeigu nusivilčiau savo darbu, negalėčiau jo daryti.
Aš be galo tikiu savo darbu, siekiu padaryti viską, kad Pasaulio lietuvių bendruomenė būtų klestinti, nepriklausoma finansiškai.
– Ar vyras nepriekaištauja, kad nedirbate tokio darbo, už kurį moka algą?
– Mano vyras labai domisi Pasaulio lietuvių bendruomene, Lietuvos istorija.
Anot jo, tai, ką darome, – fenomenas. Ne visos tautos turi tokias bendruomenes kitose šalyse. Jis mane palaiko.
Jeigu nebūtų palaikymo, negalėčiau turėti tokio darbo ir malonumo.
Vokiečiai bijo savo tautiškumo. Ilgus metus po Antrojo pasaulinio karo dėl suprantamų priežasčių jie tai buvo užgniaužę.
Tarp sveiko patriotizmo ir viską žlugdančio nacionalizmo riba labai menka, todėl sąmoningi vokiečiai, remdamiesi skaudžia patirtimi, nerizikuoja jos peržengti.
Lietuvos himno giedojimas, trispalvės kėlimas Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, liepos 6-ąją vokiečiams be galo neįprastas. Jie tokių tradicijų neturi ir oficialiai švenčia tik abiejų Vokietijų susijungimo dieną.
Tiktai po 2006 metų pasaulio futbolo čempionato Vokietijoje, kur šalies komanda užėmė trečiąją vietą, žmonės languose pradėjo kelti vokiškas vėliavas.
Kiek turėjo praeiti laiko, kol tauta subrendo! Apie Vokietijos himno giedojimą, jeigu ne sporto varžybos stadione, nėra net kalbos.
Vokiečiai vyrai – kitokie nei lietuviai, jie moterį vertina kaip partnerę, o ne kaip nuosavybę.
Jeigu tu esi žmona, tai nereiškia, kad esi vyro nuosavybė ir turi tiktai valgį ruošti, skalbti ir vaikais rūpintis, anot seno vokiško posakio „Kinder, Kuche, Kirche“ (vaikai, virtuvė, bažnyčia. – Red.). Tai – senas vokiškos šeimos modelis. Viskas pasikeitė.
Neseniai buvo paminėtas 100-metis, kai Vokietijoje moterys vienos pirmųjų Europoje buvo išrinktos į parlamentą – Bundestagą.
Galiu drąsiai teigti, kad Vokietijoje jaučiu pagarbą moterims, sparčiai artėjama prie lygių teisių ir darbo rinkoje – Vokietijoje emancipacijos banga buvo viena stipriausių Europoje.
O palyginti dar neseniai norėdama pradėti dirbti moteris turėdavo gauti raštišką savo sutuoktinio sutikimą.
– Jūs puikiai atrodote. Kaip puoselėjate savo moteriškumą?
– Manau, grožio procedūros kiekvienai moteriai – privalomos. Visada turi rasti laiko sau.
Jeigu nerasi laiko plaukų priežiūrai, masažui, manikiūrui, pedikiūrui – viskam, kas priklauso moteriai, kokia tu moteris?
Aš mėgstu ajurvedinį kūno masažą. Mano seserys – viena gyvena Vilniuje, kita Valensijoje – bando mane pripratinti prie jogos. Taigi pastaruoju metu jaukinuosi jogą.
– Iš kur įsikraunate jaunatviškos energijos?
– Greičiausiai kalti genai. Mano močiutė, tėvo mama, sulaukusi net 92 metų dar daug kur Klaipėdoje dirbo vyriausiąja buhaltere.
Ne tik sovietų – šiais laikais! Ji su malonumu rūpinosi savo išvaizda.
– Ar tarp visuomeninės veiklos randate laiko savo pomėgiams?
– Dabar šokame. Taip pat esame buriuotojai, turime „Lasel“ klasės jachtą – juk gyvename uostamiestyje! Ir mūsų sūnus Jonas yra buriuotojas, jau labai rimtas buriuotojas.
Praėjusią vasarą jis atstovavo Vokietijai Europos čempionate Nyderlanduose „Optimist“ klasėje. Vokietijos komanda užėmė pirmąją vietą. Jonas manęs klausė – o kodėl aš negaliu Europos čempionate atstovauti Lietuvai? Dabar jis svajoja apie olimpines žaidynes.
– Gal savaitgaliais buriuojate visa šeima?
– Jau prasidėjo buriavimo sezonas, šeštadieniais lydime Joną į regatas. Septynis jaunuosius buriuotojus remia Hamburgo miestas ir mokykla privalo juos išleisti į buriuotojų stovyklas ir atleisti nuo pamokų.
14 metų – sudėtingas amžius. Kai Melanie buvo 14 metų, jai labai padėjo baletas, lankė amerikiečių baleto šokėjo, choreografo Johno Neumeierio privačią baleto mokyklą.
Kiekvieną dieną eidavo į repeticijas, o savaitgaliais Hamburgo operos teatre atlikdavo vaikiškus vaidmenis baletuose.
Dabar Melanie – 25 metai, ji baigė medijų meno magistrantūrą. Puikiai kalba ir rašo lietuviškai.
Būdama moksleivė važiuodavo į vasaros stovyklas Lietuvoje. Jeigu jai parašau SMS lietuviškai, žinau, kad atsakymą visada gausiu tik lietuviškai.
Jonas lietuviškai kalba gerai, bet su rašymu jam sunkiau. Į mano SMS jis dažniausiai atsako vokiškai.
