Karūnos Vilmantė siekti pradėjo Palangoje, kur savo grožiu ir talentu nurungė konkurentes konkurse „Mis kurortas“, o paskui visas pranoko ir Tunise, „Mis Paradise International“.
Galiausiai buvo pripažinta viena gražiausių visoje Lietuvoje.
Tolimos kelionės, intriguojantys nuotykiai ir naudingos pažintys neabejotinai praplėtė jaunos panevėžietės akiratį. Sudėtingiausia tuomet buvo neprarasti sveiko proto.
Bet jį netrukus kiek pritemdė karšti jausmai verslininkui Egidijui (50 m.).
Meilė sutuoktiniui, daugkartiniam džiudžitsu čempionui, liepsnoja iki šiol. Su Egidijumi Vilmantė net ryžosi kelionei į pasaulio kraštą. Bent anuomet taip buvo galima įsivaizduoti JAV.
Verslus vyras, sumani, pasaulio mačiusi žmona ir du jųdviejų vaikai už Atlanto gyveno penkerius metus.
Tačiau net ir radę laimę svajonių šalyje negalėjo nuslopinti romantiškų jausmų gimtinei, kurioje šiandien irgi susikūrė gerovę – užsiima apatinio trikotažo bei ekosertifikuotų higienos prekių moterims gamyba ir džiaugiasi verslo sėkme.
– Kaip susipažinote su savo gyvenimo vyru?
– Man tuomet buvo devyniolika. Su drauge lankėme šokių treniruotes, į kurias ją atveždavo už mane penkeriais metais vyresni jos brolis Egidijus.
Tuomet ir užsimezgė mūsų draugystė, išsirutuliojusi į šiltus jausmus. Paskui nusprendėme išsikelti į Vilnių, apsigyvenome kartu, tačiau tuoktis neskubėjome.
Nežengėme prie altoriaus net ir sužinoję, kad laukiamės vaikelio. Kai gimė Ivo (21 m.), man buvo 23-eji, tačiau nei patys svarstėme apie vestuves, nei artimieji spaudė tuoktis.
Gal todėl, kad ne šventė, o nuosavas namas buvo mūsų didžiausia svajonė.
– Svajojote apie namus gimtinėje, tačiau susikrovėte lagaminus ir išvykote į JAV. Kas paskatino persigalvoti?
– Lietuvoje gyvenome gerai, mano vyras visada buvo verslus. Gimtajame mieste nepriklausomybės priešaušriu turėjo keletą parduotuvių, be to, pirmasis Panevėžyje atidarė disko barą.
Mums persikėlus į sostinę, kavinę atidarė čia. Bet ekonomikai artėjant prie krizės pajutome, kad verslauti sekasi vis prasčiau.
Nusprendėme pasidomėti apie gyvenimą JAV. Abu stengėmės išlošti žaliąją kortelę, ir mano vyrui pavyko.
Kadangi tuomet jau oficialiai buvome vyras ir žmona, turėjome du vaikus, susitvarkėme dokumentus visi keturi ir išvykome į JAV.
– Kaip sekėsi įsitvirtinti svetur?
– Pradžia buvo labai sunki. Apsigyvenome Čikagos priemiestyje, arčiau draugų, kuriems ten jau neblogai sekėsi. O mums, kad galėtume įsigyti būstą, reikėjo luktelėti.
Kurį laiką kūrėmės savo kredito istoriją. Tarkime, pirmasis mūsų pirkinys kreditu buvo stalas.
Taip po truputį išsimokėtinai pirkome daiktus, kol po dvejų su puse metų sulaukėme galimybės įsigyti namą.
– Ar lengva buvo susirasti darbus?
– Egidijus iš pradžių vairavo taksi, paskui sunkvežimį, o galiausiai su bičiuliu įkūrė lombardo verslą. O aš dirbau padavėja restorane, paskui radau darbą manikiūro salone.
– Juk turėjote aukštąjį išsilavinimą. Ar nebuvo galimybių įsidarbinti biure?
– Taip, KTU Panevėžio fakultete esu baigusi verslo administravimą, o JAV koledže įgijau interjero dizainerės specialybę.
Tačiau manau, kad geriausi darbai ten siekiant aukščiausio atlygio – būtent padavėjos ar manikiūrininkės.
Žinoma, galėjau dirbti biure, bet ir darbo valandos man nebuvo priimtinos. Būtų tekę dirbti nuo 8 iki 17 val., o man norėjosi daugiau laiko praleisti su vaikais.
– Kaip jiems sekėsi įsitvirtinti tarp bendraamžių?
– JAV man patiko švietimo kultūra, nes ten nebuvo jokių sąlygų patyčioms. Trys nusižengimai – ir nieko neklausinėję meta iš mokyklos.
Be to, kadangi emigrantams čia papildomai rengiami anglų kalbos kursai, vaikai nejuto jokio kalbos barjero ar at-skirties.
– Regis, viskas klostėsi puikiai. Kodėl nusprendėte grįžti į gimtinę?
– Apie grįžimą galvojome dvejus metus. Jautėme didžiulį tėvynės ilgesį, labai norėjome į Vilnių. Vaikai Lietuvos taip nesiilgėjo, nes čia sugrįždavo kiekvieną vasarą.
O mes labai džiaugėmės stebėdami, kaip sparčiai auga Lietuvos ekonomika, kaip gražėja Vilnius. 2008-aisiais apsisprendėme galutinai – susipakavome daiktus ir grįžome namo.
Iš pradžių kurį laiką turėjome pagyventi Panevėžyje, paskui persikėlėme į sostinę.
– Kaip su tokiais pokyčiais susigyveno vaikai?
– Dukra JAV baigė tik vieną klasę, o sūnus – visas keturias. Kadangi abiem trūko lietuvių kalbos žinių, teko žengti po žingsnelį atgal: Ivo tapo trečioku, o Eivė pradėjo lankyti parengiamąją klasę.
Sūnus iš pradžių truputį pyko, nes labai jautėsi mentaliteto mokyklose skirtumai. Mokydamasis Panevėžyje mano vaikas išmoko kovoti dėl būvio.
– O jūs pati grįžusi į gimtinę atradote savo sėkmės šaltinį. Papasakokite, kaip prasidėjo ir plėtojosi jūsų verslas.
– Galima sakyti, kad tai nutiko atsitiktinai, tiesiog ieškojau sprendimo sau. Ilgai kentėjau dėl labai skausmingų menstruacijų.
Išbandžiau viską, niekas nepadėjo. Atradimu virto japoniškas išradimas – anijonų juostelė higieniniuose paketuose. Pasiteisino man, pasiteisino ir klientėms – įsikūrėme 2009 metais, o dabar savo produkcija prekiaujame daugiau nei dešimtyje Europos šalių ir JAV bei Kanados rinkose.
Gamybą nusprendėme vykdyti Kinijoje, mat čia, atvirkščiai nei Lietuvoje, moterys naudoja tik higieninius paketus. Europoje higieninių paketų niekas net negamina. Kadangi gamybos pasiūla didesnė, ir kaina nesikandžioja.
Aišku, iš pradžių kiek baiminomės kiniškos kokybės, bet vėliau supratome, kad viskas priklauso nuo investicijų.
Kai bandėme derėtis dėl kainos, jie pa-klausė, kurį sluoksnį iš produkto norėtume išimti. Nusprendėme nebetęsti diskusijų.
Pirmasis mūsų užsakymas buvo jūrinis konteineris su 100 tūkst. higieninių paketų, nors tuomet dar neturėjome nė vienos pardavimo vietos.
Tiesiog niekada neįsileisdavome minčių, kad gali būti blogai, kad gali nepavykti. Visada kėlėme ambicingus tikslus ir jų drąsiai siekėme.
– Čia jau padeda ir aukštasis išsilavinimas, tiesa?
– Išties. Kadangi darbe esu atsakinga ir už grafikos dizainą, nuolat stengiuosi į tai gilintis. Labai pagelbėja interjero dizaino studijos, kuriose išmokau dirbti kompiuterinėmis programomis. Pavyzdžiui, kuriant pakuotes ir reklamas gelbėja „Autocad“ programa.
– Be verslo, dar rūpinatės ir mergaičių švietimu lytiškumo tema. Kodėl ėmėtės tokio projekto?
– Mūsų jaunimui be galo trūksta seksualinio švietimo, tad norisi keisti požiū-rį į menstruacijas.
Pavyzdžiui, JAV apie tai kalbėti visiškai įprasta, o pas mus dar truputį tabu. Norisi, kad moterys to nesigėdytų, o ir vyrai neverstų dėl to nesmagiai jaustis. Kad suprastų, kas yra tos mėnesinės.
Nebijau apie tai kalbėti garsiai, nebe tie laikai. Mano sūnui 21-eri. Žinau, kad jis neraudonuos pirkdamas savo merginai higieninius paketus. Jis puikiai viską supranta šia tema ir skiria visas higienos priemones.
– Neretai vyrai nežino, kaip skaudžiai mėnesinių metu vykstantys hormonų pokyčiai paveikia jausmus. Kaip galėtumėte tai paaiškinti paprasčiau?
– Neverskime bėdos mėnesinėms. Jeigu jos itin skausmingos ar stipriai paliečia jausmus, reikia ieškoti gilesnių priežasčių.
Taip, paauglėms sunku suvaldyti hormonus, jas ir beria, ir kankina didžiulė nuotaikų kaita.
Tačiau vyresnės moterys, susiduriančios su tokiomis problemomis, turėtų labiau atkreipti dėmesį į save.
Naudojant atitinkamas priemones galima viską susitvarkyti. Galbūt yra susidariusios cistos ar kamuoja kiti negalavimai.
Jeigu mėnesinės labai sunkios, siūlyčiau žymėtis dienas, kada emociškai sunku, kada labai skauda.
O tas geresnes dienas, kai savijauta puiki, panaudoti kokiems nors svarbiems reikalams. Pavyzdžiui, man mėnesinės ateina ir praeina, net nepajuntu.
