Dar du mėnesius aš neišdrįsau įsijungti diktofono. Paspausdavau mygtuką, išgirsdavau gražų Eglės balso tembrą ir išjungdavau. Buvau silpna. Nenorėjau patikėti, kad mirties vis dėlto būta. Tą vėlų praėjusių metų spalio 19-osios vakarą.
Jie negalėjo nesusitikti prieš tuos 42 metus. Viena gražiausių Vilniaus dailės instituto merginų, būsima drabužių modeliuotoja Eglė Baltakytė ir rusvaplaukis, barzdotas milžinas, būsimasis skulptorius Romas Kvintas. Jie pastebėjo vienas kitą iš pirmo žvilgsnio. Menininkų – poeto ir tekstilininkės – šeimoje užaugusi gležna mergina ir žemaitis nuo Žagarės, iš Telšių, kelerius metus „atkalęs“ kariuomenėje desantininkas, norėjęs iš pradžių būti architektu. Bet, nors tėvai ir pyko, pasirinko skulptoriaus profesiją. Eglė norėjo būti grafikė, bet per stojamuosius iš specialybės, ačiū Dievui ir dėstytojams, gavo dvejetą, nors M.K.Čiurlionio dailės mokykla išlydėjo su penketu.
„Iškart atkreipiau dėmesį į jį. Romas ne šiaip buvo įsimintinas. Jis buvo visai kitoks nei kiti. Jis skyrėsi iš visų ir savo išvaizda, ir gražiomis manieromis, ir sodriu balso tembru. Vyriškumu. Turėjo net randų“, – šypsosi Eglė.
Ilgų mėnesių merginimo ir dūsavimų nebuvo. „Žmogus, sveriantis mažiau nei 130 kilogramų, negali turėti savo nuomonės“, – sakydavo R.Kvintas. Jis svėrė 130 kg. Todėl nuomonę turėjo. Vieną dieną Eglė išgirdo, kad jis su draugais atvažiuoja pas ją, į jos tėvų namus, „virti cepelinų“. Rado gerą pretekstą pažinčiai. Kas gi atsisakytų cepelinų?
Eglės tėvų namie nebuvo. Bulvių nebuvo. Užtat vyrai atsivežė kalvadoso.
„Išėjom kažkur vaikščioti. Buvo labai linksma. Romas nešė mane ant rankų, jo draugas Jonas šoko. Apie cepelinus buvome pamiršę.
Ir nuo tos dienos mes nebesiskyrėme. Buvo ruduo, šalta, nebuvo kur bučiuotis. Vadinasi, reikia ženytis. Mes spalio 3 dieną susipažinome, „virdami“ tuos cepelinus, o spalio 14-ąją nunešėme pareiškimus tuoktis. Tada mano mama atnešė į mano lovą antrą pagalvę, ir mes pradėjome gyventi. Susituokėme lapkričio 25-ąją.“
– Ir niekada nesate to žingsnio pasigailėjusi? – klausiu Eglės.
– Gailėjausi tik tą vieną dieną po to, kai nunešėme pareiškimus ir kai mama atnešė tą antrą pagalvę. Kas dabar bus? Ką aš padariau? Ir tai buvo vienintelė diena per 42 metus. Tėvai Romui irgi liepė nesiženyti, kol nebaigs mokslų, bet jis nepaklausė. Buvo tokia didelė aistra, viskas kunkuliavo, kad nebuvo prasmės ko nors laukti.
Vestuvės buvo studentiškos. Mama neleido prisikviesti daug draugų. Ji laukė, kad aš ištekėsiu ir išeisiu, o aš atsivežiau į butą tokį milžiną, – juokėsi Eglė.
Dar prieš vestuves jiems teko savaitei išsiskirti – Romą išvežė talkininkauti į kolūkį. Drabužių modeliuotojos tiems darbams netiko.
– Mes negalėjome išsiskirti nė vienos dienos! Toks skaudus buvo tas išsiskyrimas. Atsimenu, Romui skulptorius Konstantinas Bogdanas buvo pasiūlęs važiuoti į Kosmonautų miestelį piešti kosmonautų portretų. Tai buvo fantastiškas pasiūlymas. Jis atsisakė – negali palikti manęs! – pasakojo Eglė.
Eglė baigė institutą jau laukdamasi pirmagimės Ievos ir ėmė dirbti Modelių namuose, vėliau LRT. Gimė ir dvynukai Simas ir Ona. Romą paskyrė į Dailės kombinatą, drauge jis tapo jauniausiu Dailės instituto piešimo dėstytoju. Šeima 1992 m. įsigijo dabartinį savo būstą Vilniaus centre, Tilto gatvėje. Apleistą, pilną tarakonų ir pelių, bet su neįrengta palėpe. Romas ją įsirengė, pagaliau turėjo savo dirbtuvę ir galėjo atsidėti vien skulptūrai.
Bet užsakymai pasipylė ne iškart. Jaunai šeimai teko išmokti pragyventi.
„Gerai, kad nors aš gaudavau pastovią algą. Augau bohemiškoje šeimoje, kur taip pat gyvenome iš tėčio Algimanto Baltakio honorarų. Buvau įpratusi gyventi nuo algos iki nulio. Toks bangavimas mūsų negąsdino. Romas atkakliai dirbo, rado savo stilių – kūrė žmonių skulptūras, bareljefus“, – į prisiminimus leidosi Eglė.
Savo gražiosios žmonos skulptūros Romas taip ir nepadarė. „Prašiau jo – padaryk mane, kol aš dar jauna. Jis atsakė: aš tave galiu sukurti ir jauną, ir seną, bus dar laiko.“
Bet to laiko nebebuvo.
Tačiau mes kalbamės apie tą laiką, kurio buvo dar tiek daug...
Klausiau Eglės, klausiau R.Kvinto draugų – koks jiems pirmiausia buvo Romas? Ir visi atsakė – pirmiausia geras. Ir šposininkas. Ir be galo talentingas. Ir be galo tikras. Jis galėjo nekalbėti. Jo gerumas tryško iš visos jo milžino povyzos, o šypsenos nepajėgdavo paslėpti net vešli rudaplaukė barzda. „Lietuvis turi būti geras“, – sakydavo jis.
Bet neapsirikime – buvo priėdęs ir velniukų! Jie abu – Eglė ir jis. Abu menininkai, abu emocingi, abu be galo vienas kitą mylintys.
– Tad kokie buvo tie velniukai?
– Abu buvome labai pavydūs! Ir prie jo nuolat kombinuodavo, ir apie mane sukdavosi. Romas buvo labai džentelmeniškas, mėgdavo sakyti komplimentus moterims. Sėdžiu namie su vaikais, Romas negrįžta, aišku, su draugais kažkur užkliuvo. „Ką veiki?“ – paskambina. „Ai, draugų atėjo, šampaniuką geriame“, – atsakau linksmai. Po minutėlės jis jau namie. „Tai kur tie draugai?“ „Ai, jau išėjo, šampanas baigėsi“, – prisimena šypsodamasi Eglė. – Jis buvo kilnus, padorus. Man buvo svarbu – jis visada laikydavosi žodžio. Be jo man atsivėrė tuštuma. Bedugnė... Visas mūsų gyvenimas buvo jo rankose. O jo nebėra...
Romas niekada neužsidėdavo kaukės. Sakydavo, kad trukdo barzda. Nuo dulkių veidu bėgdavo žalias prakaitas. Gal tai jį ir pražudė.
Vilniečiai neretai galėdavo išvysti po Vilnių braidžiojantį rusvaplaukį, rusvabarzdį milžiną. Skulptorius pats ieškodavo vietos savo skulptūroms, net jei vieta būdavo pasiūlyta. Įsiklausydavo į aplinką, gatvės triukšmą, istoriją menančių kiemų paslaptį, daug sakančią skverelių tylą. Jis pats rasdavo namus savo išgimdytiems vaikams.
Kažkas man sakė, kad skulptorius R.Kvintas išvyko į Dievo namus. Kad apsigyveno Menininkų kalnelyje šalia maestro Virgilijaus Noreikos, kad nebegrįš, kad jo nebėra. Kad jis iškeliavo 2018 metų spalio 19 dieną, sulaukęs 65-erių.
Aš netikiu. Aš matau jį visur. Keliauju per Vilnių. Štai jis laukia manęs ir prajuokina J.Basanavičiaus gatvėje. Romainas Gary. Berniukas, iš meilės kiemo mergaitei suvalgęs kaliošą. Martinas Lutheris, susimąstęs Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios kiemelyje. Skverelyje prie Mikalojaus bažnyčios stovi Vandens nešėjas, vargingiausias žydų kvartalo žydas. Sausio 13-osios memorialas LRT kieme.
„Auksinės bitės“ dūzgia LRT apdovanojimuose. Dysnos gatvėje – „Daktaras Aiskauda“ – gydytojas Cemachas Šabadas, glaudžiantis mergytę su katinu. „Sėkmės“ bareljefas – Gedimino ir Vilniaus gatvių sankryžoje.
„Mama!“ – skulptūra dingusiems vaikams prie Lietuvos vaikų ir jaunimo centro. Mergytės akyse – sustingusi ašara ir šauksmas. Kita mergaitė – prie Baltijos ir Amerikos klinikos.
Vilnius nusėtas linksmų, susimąsčiusių, tragiškų mums kalbančių kvintukų, miesto istorijos ženklų, neatskiriamų nuo mūsų tapatybės. Jis kūrė ne skulptūrą ant postamento – jis kūrė savo herojų istorijas neslėpdamas jiems savo meilės ir emocijų.
Keliaukime per Lietuvą. Ir čia visur rasime Kvintą.
Broliai Narutavičiai – Renavo dvare, Danielius Dolskis – Kaune, Jonas Jablonskis – Griškabūdyje, Vytautas Kernagis su gitara – ant suolelio Nidoje. Tik, deja, žiū-rintis ne į marias, kaip norėjo skulptūrą draugui sukūręs Romas.
„Mane žavi tokie netikėtumai mieste. Nenoriu, kad tai būtų kokie nors monumentai, į kuriuos reikia žiūrėti su pagarba. Man įdomiausia artumas, kuris leidžia pabūti šalia. Vietos jiems ieškojimas, braidžiojimas po miestą užtrunka. Bet atsi-sveikinti su kūriniu taip pat sunku. Norisi, kad jis būtų prieinamas žmonių akims. Man tai svarbu“, – byloja jo darbai autoriaus žodžius. Tik gaila, kad ant jo darbų niekur nėra autorinės lentelės. Ir nereikia. Kvinto nesupainiosi su niekuo.
Man bevaikštant po Vilnių R.Kvinto keliais pabiro šiltas, jau pavasariškas lietus. Nubėgu į ne visiems žinomą vietą – kiemą Tilto gatvėje, prie skulptoriaus namų. Kiemo vidury stovi mergaitė, 12-metė kaimynų dukrelė. Ji Romo valia visada išliks linksma dvylikametė, stebinti kaimynų gyvenimą su vaikiška nuostaba. Ir, ačiū skulptoriui, virš galvos išskleidusi skėtį. Telpu ir aš po juo. Lietaus lašai teška ant mane saugančio skėčio. Matyt, ne tik mane. Tas skėtis – lyg skulptoriaus įkūnytas noras – kad visiems būtų saugu ir gera.
Ir nejučia pagalvoju – o ką mes davėme tam milžinui, akmeninės Vilniaus poemos kūrėjui? Gal pasakėme „dėkui“ įteikdami Šv.Kristoforo statulėlę? Gal prisiminėme, kad jis jau seniai buvo vertas Nacionalinės kultūros ir meno premijos, nors ir nesukūrė aprūdijusio nuotekų į Nerį vamzdžio?
Ne, mes jam nieko nedavėme. O jam ir nereikėjo. Jam reikėjo tik dar nors kelerių metų laiko. O labiausiai jam nereikėjo to sumauto kasos vėžio.
– Mums šis paskutinis periodas prieš Romo ligą buvo tiesiog nuostabus. Vienas kitą jau suprasdavome iš pusės žodžio. Nebebuvo tokių aistrų, pavydų. Jis buvo pačiame idėjų pakilime, turėjo daug užsakymų, nespėdavo net padaryti užsakomų kūrinių. Pagaliau jis pasiekė pripažinimą, dėl kurio atkakliai dirbo 40 metų, – tyliai sako Eglė, ranka apvesdama svetainę, dabar prikimštų Romo darbų eskizų, jo darbo įrankių.
– Ar nebūdavo tam milžinui ankšta mieste, savo dirbtuvėje?
– Labai norėjau vasarnamio. Bet nebuvo pinigų. Aš dažnai vasarodavau Kaune pas močiutę prie Kauno marių. Ji mane lepindavo, pyragus kepdavo, aš skaitydavau knygas, rinkdavosi giminė. Svajojau, kad ir mūsų šeima taip pat turės savo kaimą, savo prieglobstį.
Romui vasaros pas senelius reikšdavo sunkų darbą, tad kaimo jis bijojo. Be to, mes turėjome labai daug draugų, vos spėdavome aplankyti jų vasarnamius, nuolat svečiuodavomės pas Kęstutį ir Daivą Vitkus. Ten buvo kaip ir mūsų namai.
Romas mokėjo dirbti visus ūkiškus darbus. Bet neturėjo laiko. „Tuoj padarysiu, tas tavo kėdes suklijuosiu, lėlėms veidus išdrošiu, – sakydavo namie. – Bet visą laiką atimdavo jo kūryba. Jo metas buvo vakaras, naktis.
Net vaikams neturėdavo daug laiko. „Bet auginsiu anūkus“, – žadėdavo. Vėliau – „auginsiu proanūkius“. Romas vaikus auklėjo savo pavyzdžiu. O dirbdavo jis fantastiškai. Labai sunku buvo iš pradžių darbus parduoti ir iš jo kūrybos gyventi. Bet jis niekada nesiskųsdavo. Net tada, kai jau gyveno paskutines dienas. Kentėjo, bet nesu išgirdusi iš jo nė vieno skundo. Jis visada kentėdavo tylėdamas.
Kol vyras plušėdavo savo dirbtuvėje pa-lėpėje, Eglė apačioje kurdavo savo lėles. Vaikystės pomėgis tapo jos darbu auginant vaikus, o po to ir miela profesija. Ty-liai burgzdavo siuvimo mašina, profesionali drabužių modeliuotoja siūdavo turistų išgraibstomas lėles.
Bet apie savo darbą Eglė kalba mažai, tik leidžia pasigrožėti kolekcijų nuotraukomis. Šeimoje svarbiausias žmogus buvo Romas.
– Aš ištekėjau, kai jis buvo tik studentas, niekam nežinomas, bet visada tikėjau jo talentu. Man su juo niekada nebuvo sunku gyventi. Iš jo niekada nepatyriau išdavystės, to nebūčiau ištvėrusi. Gal buvo flirto, bet tik tiek. Aš buvau lyg už mūro. Saugu, patikima, gera.
Romas, atrodytų, buvo toks ramus, lėtas žemaitis, bet ir staigus. Jo tėvai pasakojo, kad kai sūnus grįžo iš kariuomenės, namie nieko nebuvo. Jis negalėjo laukti, kol tėvai pareis, tad išlaužė duris ir įėjo į namus, – prisimena Eglė, ir šypsena perbėgo jos gražiu, bet pavargusiu veidu.
– Mes čia, centre, gyvenome kaip kaime su nuostabiais kaimynais Gediminu, Mariana, Virgiu viename dideliame kieme. Išeidavome vakarais basi, išsinešdavome staliukus, prisipildydavome taures vyno, liedavosi kalbos, juokas... Iš gatvės pusės buvo kavinė, neretai žmonės susto-davo prie vartelių svarstydami, ar čia kavinės kiemas?
Romas buvo labai pamėgęs gaminti maistą. Įsipildavo taurę vyno, kaip būdavo matęs per televizijos laidą, ir burdavo prie viryklės.
Turguje visos moteriškės jį laikydavo užsieniečiu, siūlydavo žąsų kepenėlių ir kitokių delikatesų. Ypač buvo pamėgęs avieną. Man net tekdavo jį stabdyti, susitarėme, kad šeimininkaus tik savaitgaliais. Tegu, nuleidau rankas, – prisipažįsta Eglė.
– Ar Romualdas paliko daug neišsipildžiusių svajonių? Žinau, kad jis labai norėjo sukurti žirgą ir raitelį. Tiesa?
– Tiesa, jam labai buvo gaila, kad Vilniuje nėra raitelio. Jam buvo pažadėtas barokinis kiemelis, kad ten įsikurtų jo Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas ant žirgo.
Iš bronzos jis jau buvo nuliejęs ir Mindaugą, laikantį rankoje karūną. Dar norėjo sukurti Kęstutį. Bet nelaimėjo konkurso. Jis niekada nelaimėdavo. Laimėjo tik vienintelį, Šeduvos žydų komplekse.
– Ar nenorėjo sukurti paminklo Lukiškių aikštėje?
– Norėjo. Dalyvavo konkurse. Jis kūrė labai ekspresyvų Vytį, lekiantį ant žirgo su iškeltu kardu, tokį nugalėtoją. Kūrė net ne Vytį, o Raitelį. Bet nelaimėjo.
Praėjusių metų spalio 20-ąją ant visų Romualdo skulptūrų Vilniuje suplevėsavo juodi kaspinai. Taip savo draugą pagerbė jo bičiulis Andrius Klimas.
Skulptorių liga užklupo visai netikėtai. Nors kada ji užklumpa laiku? Jis ilgai niekuo nesiskundė, tik jausdavosi labai pavargęs. O kraujo rodikliai vis blogėjo.
Liga pasirodė 2017 m. vasarą, kai Kvintai susiruošė keliauti į Romą. Gydytojai padarė visus tyrimus, išskyrus vieną – kasos. Nes tuo metu buvo sugedęs echosko-pas. Kai patikrino, auglys jau siekė 5 centimetrus.
„Buvo sunkus periodas, kai laukėme ope-racijos. Gydytojas susirgo, nieko nevyko. Romas silpo, po operacijos ilgai gulėjo reanimacijoje, buvo komplikacijų, jį pjaustė ir pjaustė. Ištvėrė tris chemoterapijas, po jų pasakė: „Viskas. Kiek man liko, aš dirbsiu, mėgausiuosi gyvenimu.“ Radome lietuviškus vaistus, jie lyg ir pristabdė ligą.
Viriau jam specialų maistą be jokio cukraus, atrodė, viskas į gera. Pavasarį su draugais net išvykome į Portugaliją. Buvo daug vilties“, – pasakoja Eglė, o jos akyse matau tik didžiulę tuštumą.
– Mirtis lyg dalgiu iššienavo nuo-stabią jūsų draugų kompaniją. Pirmas išėjo V.Kernagis, jo keliu pasuko Dalius Mertinas, D.Vitkienė. Po to Romas. Klausimas, į kurį nėra atsakymo, – kodėl ta lemtis buvo tokia juoda jums, kūrybingiems, gabiems, talentingiems? Ar Romas apie tai yra kalbėjęs?
– Taip, jis juk laidojo savo draugus. Turbūt Daivutės Vitkienės mirtis visiškai sugriovė mūsų visų gyvenimus.
Ji buvo mūsų draugijos siela, visų kelionių, susitikimų, švenčių sumanytoja...
Kęstutis padarė dėl jos daugiau nei viską. Bet... Romą taip pat gelbėjo visi, geriau įsivaizduoti negalima... Deja...
Jis dažnai kalbėdavosi su Daiva. Ji visada sakydavo – Romuk, mes pasveiksim, mes dar ilgai gyvensim. Daivutė labai tikėjo, kad gyvens. Ji kovojo šešerius metus. Ir Romui tai teikė vilties. Jos išėjimas jam buvo didelis smūgis.
– Bet ta diena atėjo...
– Aš slaugiau jį namie – nebuvo lengva. Absoliučiai nemiegodavau.
Dar spalio 19-ąją jis parašė notarinį įgaliojimą dukrai tvarkyti reikalus. Sunkiai rašė, nes jau visai neturėjo jėgų, sugadino daug popieriaus.
Skaičiau straipsnį, kad apie mirtį reikia kalbėti, žmonės to vengia. Mes su Romu kalbėdavomės. Jam bus geriau, kad aš jį palaidosiu, palydėsiu laikydama už rankos. Jam nereikės manimi rūpintis, jis išeis pirmas.
Aš jam sakydavau, kad jis išeis jaunas, gražus, nesukriošęs, nenukvakęs nuo senatvės. Ir jis pritardavo.
– O apie jūsų, Egle, ateitį be jo taip pat kalbėdavotės?
– Taip. Jis iki paskutinio atodūsio rūpinosi, kaip aš be jo gyvensiu. Jau nesikėlė iš lovos, bet ėmė kalbėti: nusipirksime sodybą, kaip tu norėjai, galėsime rinktis visa šeima. Sakydavau: „Gerai, Romai, kai tu tik atsikelsi, važiuosime ieškoti.“
– Jam tai buvo lyg kabinimasis į ateitį, į gyvenimą?
– Taip. Romas tikėjosi iki paskutinės dienos. Ir aš – kad mums bus dar duota nors kiek laiko pabūti kartu. Bet laiko nebeliko...
– Atsiprašau, kad taip paklausiu. Romas yra padaręs daug antkapių, net savo draugams. Ar jis yra užsiminęs, kas turi ženklinti jo poilsio vietą?
– Niekas nepadarys taip, kaip padarytų Romas... Aš jo nepaklausiau, neišdrį-sau. Jam patiko paprastumas. Manau, kad jam patiktų paprastas, grubus pagoniškas kryžius. Mes nekalbėjome apie tai. Juk ta diena, manėme, dar toli...
„Tą spalio 19-osios vakarą vaikai mane išleido pasivaikščioti, nes labai blogai jaučiausi. Sutikau keletą draugų, sakiau jiems: „Manau, kad Romas dar keletą savaičių gyvens.“ Romas nebekalbėjo. Pajėgdavo tik mirktelėti akimis.
Grįžau namo, vaikai išėjo... Romas mirė taip, kaip norėjo... Aš laikiau jį už rankos. Užleidau jo mėgstamą gražią muziką – Adele „Hello“.
„Labas, ar mane girdi?
Aš Kalifornijoje, prisimenu mus,
Kai buvome jauni ir vis dar laisvi.
Aš jau pamiršau, kaip jaučiausi prieš tai,
Kai pasaulis krito mums po kojomis...
Aš greičiausiai skambinu tau jau tūkstantį kartų,
Kad pasakyčiau, jog atsiprašau už viską, ką padariau.
Bet kai tau paskambinu, niekada nebūni namie.“
Jaučiau, kaip jo pulsas lėtėja. Ir sustojo. Paskambinau vaikams. Tas baisus žmogaus išnešimas iš namų... Išnešti lyg daiktą... Aš nežiūrėjau.
Po laidotuvių man atėjo lyg ir išlaisvėjimas. Baigėsi jo kančios. Ir tik dabar ateina tikrasis gedulas. Supranti, kad nebeturi. Ir niekada nebeturėsi...“
Diktofono juostelė ilgai sukosi tyloje. Ir tada aš paspaudžiau mygtuką „Stop“.
