Pasitempusi, stilinga, maloni, besišypsanti – tokia M.Jonaitytė viešumoje, nors renginiuose ir nedažnai lankosi.
Vakarėlių ji nemėgsta, o ir laiko jiems neturi, nes darbuose paskendusi jauna moteris laisvalaikį mieliau leidžia skirdama laiko sau, knygai ar artimiausiems draugams.
Kasdieniame jos gyvenime būna visko – geresnių ir blogesnių dienų, įkvepiančių ir išsunkiančių susitikimų, pergalių ir pralaimėjimų, atradimų ir praradimų, skardaus juoko ir sprangių ašarų.
„Su drauge neseniai kalbėjome, kad skaitant straipsnius apie save jie dažnai atrodo pagražinti. Lyg ir tavo atsakymai, tačiau yra nemažai minčių interpretacijų interviu vaizdingumui sukurti, kažkokios pompastikos, todėl vis tiek lieka jausmas, kad tai – ne apie mane.
Tada pagalvoju, kad ypač jauniems žmonėms, kurie visko nori greitai, tai turi neigiamos įtakos, nes atrodo, kad kiti gyvena pasakoje, o jiems nesiseka.
Bet mano gyvenime irgi visko būna – ir puikių akimirkų, kai visa žydžiu, ir sunkių, kai nieko nebenoriu, nors iš patirties žinau, kad ir tai praeis. Esu visokia, ir mano gyvenimas visoks. Kaip ir visų“, – tvirtino vienas pirmųjų Lietuvos topmodelių.
Medai buvo vos keturiolika, kai ją – aukštą, liekną, didžiaakę, skubančią Vilniaus gatve, pastebėjo Aksana Naujokienė, būsimoji modelių agentūros „Aksmera“ vadovė.
Netrukus M.Jonaitytė jau lipo ant tarptautinio mados festivalio „In Vogue“ podiumo, išmoko šypsotis kamerų akims ir fotoaparatų blykstėms.
Medai buvo vos aštuoniolika, kai ji su keliais kitais garsiais modeliais paliko „Aksmerą“, o netrukus įkūrė savo modelių agentūrą.
Agentūra „Image Group“ jau suskaičiavo du dešimtmečius ir vis dar sėkmingai veikia. Iš šios veiklos prieš kelerius metus pasitraukė Renata Mikailionytė, nėrusi į floristiką, sodininkystę ir ėmusi kurti drabužius.
Prie agentūros vairo liko M.Jonaitytė ir Julija Maslinskaja-Ulvydienė. Tačiau nei bendras darbas, nei bendri finansai nesugriovė šių žavių ir tvirtų moterų draugystės, nors sakoma, kad grožio pasaulyje daug kas netikra – paslėpta po storu pudros sluoksniu ir dirbtinėmis šypsenomis.
Nuo paauglystės M.Jonaitytė tvirtai remiasi kojomis į žemę. Nors pripažįsta: jei tik galėtų, bent dalį naštos tikrai nusimestų.
– Mes esame linkę gyventi nuo ribos iki ribos. Prieš porą metų atšventėte keturiasdešimtmetį. Ar šis jubiliejus jums tapo nauju atspirties lieptu? Apmąstėte, ką nuveikėte ir ko dar norėtumėte iš gyvenimo? – paklausiau M.Jonaitytės.
– Tai neįvyko tą dieną, kai sukako keturiasdešimt, bet buvo apmąstymų. Labiausiai – apie darbus, apie tai, ką veikiu ir ką galbūt norėčiau keisti.
Gyvename jaunystės kulto šalyje, tad atsiranda nerimo, kad jei vėliau sumanysiu ką nors keisti, tai padaryti bus sunkiau. Esu atvira naujiems potyriams, todėl mano gyvenime buvo tiek daug įdomių dalykų.
Vis dar jaučiu didelį mokslų alkį. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete baigiau vadybos ir administravimo studijas, bet mane labai žavi amatą turintys žmonės.
Tikiu, kad esu gera vadybininkė, gera organizatorė, tokia barbė šimtadarbė, bet norėčiau mokėti savo rankomis ką nors sukurti. Tame yra nepaaiškinamos magijos.
Norėčiau turėti daugiau laisvo laiko studijuoti, nerti į tai visa galva. Gal rasti su dabartine veikla susijusių studijų, o gal – visiškai nesusijusių, nes mane domina įvairios sritys.
Su dideliu ilgesiu prisimenu ir vaikystėje lankytą dailės būrelį, paskui – tuometę S.Konarskio (dabar – J.Vienožinskio) dailės mokyklą.
Dabar turiu daugiau laisvės ką nors keisti, nes dukteriai Gertrūdai jau sukako aštuoniolika ir ji žengė į savarankišką gyvenimą.
– Teko girdėti, kad tėvus labiau parbloškia ne bėgantys metai, o suvokimas, kad vaikai užaugo. Ar pajutote virsmą, kad dukteriai jūsų reikia vis mažiau ir nebesate svarbiausias žmogus jos gyvenime?
– Tas virsmas prasidėjo anksčiau, nei Gertrūdai sukako aštuoniolika. Visada sąmoningai siekiau nesuteikti dukteriai hiperglobos.
Norėjau, kad ji būtų kuo savarankiškesnė. Kartais vis dar netikiu, jog Gertrūda pati išsisuks iš kai kurių situacijų, bet ji mane vis nustebina.
Tad nuolat dirbu su savimi, įtikinėdama, kad turiu leisti jai bandyti. Kodėl aš turiu spręsti Gertrūdos problemas, jei ji mokosi iš įvairių patirčių?
Esu mama ir visada ja būsiu, bet manęs dukteriai jau nebereikia tiek, kiek anksčiau. Mes vis dar gyvename drauge, Vilniaus universitete Gertrūda studijuoja socialinę politiką, bet vis pasvarsto apie studijas užsienyje, tad viskas gali pasikeisti.
– Daug merginų svajoja apie fotoaparatų blyksčių nušviestą modelių pasaulį. Ar duktė nebandė žengti jūsų pramintu keliu?
– Gertrūda aukšta, išvaizdi ir, mano galva, tikrai įspūdinga mergina, bet iniciatyvos dirbti modeliu niekada nerodė.
Agentūroje jaunoms merginoms rengiame mokymus, tad kartą į juos pakviečiau ir dukterį. Po to ji pasakė: „Mama, gal ne dabar.“ O aš daugiau šio klausimo ir nejudinau.
Kadaise vienas jaunimo žurnalas pasiūlė kelių Lietuvoje žinomesnių modelių dukroms nusifotografuoti viršeliui.
Pasakiau apie tai Gertrūdai, o ji nusistebėjo: „Kodėl mane turi fotografuoti viršeliui, jei aš dar nieko nepasiekiau?“ Ji atsisakė, ir aš labai gerbiu šį sprendimą.
– Kokias vertybes skiepijate savo dukteriai?
– Atsakomybę. Visi klystame, bet jei suklydai, turi prisiimti atsakomybę. Jei reikia, atsiprašyti, pripažinti savo klaidą ir eiti toliau, bet, gink Dieve, nevengti atsakomybės už tai, ką padarei ne taip.
– Ar jums pačiai lengva atsiprašyti?
– Jei jaučiu, kad esu neteisi, atsiprašyti man nesunku.
– Su kolegėmis prieš kelerius metus vaidinote Georgo Friedericho Händelio operoje „Aleksandro puota“. Vienas jūsų vaidmenų buvo romėnų keršto deivės furijos. Ar esate kerštinga?
– Juokauju, kad turiu tik trumpalaikę atmintį.
Pasitaiko žmonių ir situacijų, kurios palieka kartėlį, bet manęs niekada nesmaugė keršto jausmas.
– Bet užgniaužti nuoskaudas ne visada lengva. Savo pavyzdžiu griaunate stereotipą, kad gražioms moterims sekasi meilė, nes išgyvenote dvejas skyrybas. Kodėl nesusiklostė jūsų santykiai nei su pirmuoju vyru, nei su antruoju sutuoktiniu?
– Pirmiesiems santykiams su Gertrūdos tėvu, matyt, dar buvo ne laikas. Buvau labai jauna – 22 metų jau pagimdžiau dukterį.
Vestuves planavome vėliau, bet netrukus po to, kai nunešėme pareiškimus, sužinojau, kad laukiuosi, tad iki vaikui gimstant nutarėme santuoką įregistruoti.
Kadangi ši situacija nėra skausminga, dabar jau sunku prisiminti, kaip ir dėl ko mes išsiskyrėme, bet iki šiol likome draugai.
Esu dėkinga ir Gertrūdos tėčiui, ir jo antrajai pusei, su kuria gražiai bendraujame, – su ja kalbuosi gal net dažniau nei su buvusiu vyru.
Mums puikiai pavyko gyventi pagal prancūzišką šeimos modelį, kur išsiskyrę tėvai nedrabsto vienas kito purvais.
O antroji santuoka buvo viena mano gyvenimo klaidų. Tai buvo per greitas sprendimas tuo metu, kai buvau emocinėje duobėje.
Su draugėmis kartais juokauju: jei jums bus labai blogai, gink Dieve, nesituokite.
Tuo metu mano gyvenime buvo juodas periodas, nes mirė močiutė. Su ja gyvenau visą gyvenimą, o ji užgeso man ant rankų.
Tai buvo sunkūs ir stiprūs išgyvenimai, nes pirmą kartą netekau tokio artimo žmogaus. Ko gero, tokie išgyvenimai kiek iškreipia realybės suvokimą – tuo metu atrodė, kad pagaliau sutikau sau skirtą žmogų.
Bet įvyko taip, kaip įvyko. Matyt, turėjau kažko išmokti.
– Kaip jus keitė buvę vyrai?
– Kalbant apie pirmąją santuoką, pirmiausia esu dėkinga už tai, kad turiu nuostabią dukrą.
Be to, du puikius draugus – Gertrūdos tėvą ir jo antrąją pusę. Esame vieni šalia kitų, ir tai niekada nesikeis – Gertrūda dar turi seserį, tad mes susieti visam gyvenimui.
O dėl antrosios santuokos nuoširdžiai bandžiau suprasti, kokią pamoką turėjau išmokti, bet atsakymo taip ir neradau.
Antrosios skyrybos buvo tikrai skausmingos dar ir dėl to, kad teko aiškintis turtinius santykius, buvęs sutuoktinis ir jo artimieji siekė skyrybų viešinimo spaudoje.
Dėkui Dievui, dukra dar buvo per maža, kad jos gyvenimą ta drabstymosi purvais kampanija kaip nors paveiktų.
– Kas jus palaikė tuo laikotarpiu ir apskritai kaip jį išgyvenote?
– Vienu metu buvo tikrai sunku. Bet vienas bičiulis pasakė: „Štai telefono numeris, skambink ir eik pas psichologą.“
Aš priešinausi, kad susitvarkysiu pati, bet galiausiai nuėjau. Ir tai buvo geriausias mano sprendimas.
Pas psichologę lankiausi porą metų – ji padėjo tam tikrus dalykus susidėlioti į vietas.
Mes gyvenome žalingoje santvarkoje, kurioje rodyti savo silpnumą buvo nepriimtina, sakyti vienas kitam gražius žodžius, komplimentus – retenybė, o šeimose stigo šilumos.
Ir aš, ir jūs esame iš tos kartos, kuri jau gali kitaip auginti savo vaikus, nors tai nelengva.
Mano šeimoje pagyros nebuvo dažnos. Suprantu ir savo mamą – jai mama to nedavė, tad ji nedavė man. Ir aš savo dukteriai turbūt daviau per mažai.
Bet labai džiaugiuosi, kad psichologų paslaugos dabar yra lengviau prieinamos, nyksta stigmos, jog turėti psichologinių problemų yra gėda.
Manau, kad daugeliui reikia tokios pagalbos. Kaip laikomės fizinės higienos, taip turėtume spręsti ir vidinių prieštaravimų klausimus.
– Kone visą gyvenimą jums teko laikyti visus keturis namų kampus. Ar ir namuose, ir gyvenime vadovaujatės nuostata, kad viską galite pati?
– Tai yra gyvenimo paradoksas. Kai buvau ištekėjusi pirmą kartą, man labai norėjosi įrodyti, kad aš viską galiu pati. Ir še – gavau!
Dabar žinau, kad galiu, bet mielai pasidalyčiau ir atradimais ar potyriais, ir atsakomybe.
Kita vertus, savyje dar atrandu tai, ko nesitikėjau esant. Praėjusių metų pabaiga buvo itin aktyvi – daug svarbių darbų sukrito į šventinį laikotarpį. Prieš Kalėdas krūvis buvo milžiniškas.
Kai kurie žmonės turi kažkokios vidinės superenergijos, o aš jos neturiu. Aš pavargstu, man reikia laiko atsigauti – žinau savo resursus, todėl privalau rasti laiko pailsėti.
Baigiantis metams neturėjau išeities, tad teko dirbti beveik be poilsio.
Naujuosius metus sutikau su kompiuteriu rankose ant sofos, baigdama darbus. Būčiau ir pamiršusi, kad atėjo Naujieji, jei ne žinutės telefone.
Tada pagalvojau, kokie buvo besibaigiantys metai. Taip, buvo žiauriai daug darbo, tad metai išsunkė mane kaip citriną.
Bet paskui susimąsčiau: juk aš supratau, kad mano ribos yra ne ten, kur maniau. Jos – kažkur toliau. Tai – irgi smagus atradimas.
– Gal jau turite su kuo pasidalyti savo išgyvenimais ir atsakomybe?
– Ne, bet į tai žiūriu ramiai, nes aš jau pratusi būti viena. Juolab kad yra duktė, tad viena niekada neliksiu. Kita vertus, suprantu, kad turiu ją paleisti. Bet tėvų ir vaikų artumas yra viena, o kita – moters ir vyro ryšys.
Man reikėjo daug laiko atsigauti po skyrybų ir kartais vis dar suabejoju, ar jau tikrai atsigavau. Norėčiau būti atvira naujiems santykiams, o ne jaustis sužeista.
– Netikiu, kad nesulaukiate vyrų dėmesio.
– Pastarieji dveji metai buvo skirti intensyviam darbui, tad bendravimas ir pramogos tapo antraplaniai ar net trečiaplaniai dalykai.
Apsilankau renginiuose, kurie man įdomūs ar per kuriuos noriu palaikyti draugus, bet nesu didelė vakarėlių mėgėja, tad puikiai suprantu, kad gyvenant gana uždarą gyvenimą ir įsisukus į darbų rutiną stebuklo neįvyks.
Kita vertus, nesu iš tų moterų, kurioms žūtbūt reikia turėti antrąją pusę.
Nesu idealistė, tikinti, kad dviejų žmonių sąjunga gali būti be kampų gludinimo ar kompromisų ieškojimo, tačiau tapti kieno nors lūkesčių vykdytoja irgi negalėčiau. Man labai svarbus bendrystės ir partnerystės jausmas.
– Jūsų, kaip modelio, karjera prasidėjo, galima sakyti, gatvėje, kai A.Naujokienė festivaliui „In Vogue“ ieškojo merginų ir jums pasiūlė demonstruoti dizainerių drabužius. Ar jūsų gyvenime buvo daug tokių atsitiktinumų?
– Pakankamai. Nesu žmogus, kuris kryptingai ko nors siekė, – tiesiog taip susiklostė.
Bet norėdamas, kad atsitiktinės galimybės virstų kuo nors daugiau, turi dirbti, būti pareigingas. Šių reikalavimų aš paisiau.
Mano gyvenime buvo daug tokių situacijų, kurios ką nors siūlo. Ir tu priimi tą pasiūlymą arba jo atsisakai.
– Iš „Aksmeros“ išėjote su J.Maslinskaja ir R.Mikailionyte, o netrukus įkūrėte savo agentūrą. Tada jums buvo tik 18 metų. Ar nebuvo baisu tokio amžiaus nerti į verslo vandenis?
– Ar 18 metų būna kas nors baisu? Dabar būtų baisu, tada – ne. Pradžioje tik įsivaizdavome, ko norime. Visos turėjome darbo patirties, pažinojome rinką ir klientus.
Prieš išeidamos jau mes pritraukdavome užsakymus agentūrai, o ne agentūra mums juos siūlė.
Turėjau šiokios tokios patirties užsienyje, norėjosi tą patirtį perkelti ir į Lietuvos agentūrą. Pradžioje žiūrėjome, ar galime aprūpinti darbu save ir savo komandą. Tai mums sekėsi.
Po kiek laiko į Lietuvą atvyko italai, ieškoję žmonių, galinčių čia surengti modelių atranką užsienio rinkoms.
Mūsų keliai susikirto, padarėme atranką, jiems patiko, ir italai pasisiūlė investuoti į mūsų įmonę.
Tačiau jie tikėjosi greitos grąžos, o šiame versle taip, deja, nebūna, tad po kurio laiko gražiai, be pykčių išsiskyrėme.
– Laužote stereotipą, kad su draugais negalima kurti bendro verslo. Jūs ir Julija šiame versle – jau du dešimtmečius ir esate geros draugės. Išsaugojote puikius santykius ir su R.Mikailionyte.
– Su Renata ir Julija visada buvome bendramintės, bet nesame sulipusios.
Pasidžiaugiame viena kitos laimėjimais, pasveikiname viena kitą ypatingomis progomis, drauge dirbame, bet gyvename atskirus gyvenimus.
Tačiau ir Renata, ir Julija yra vieni svarbiausių žmonių mano gyvenime.
– Koks jūsų vaidmuo „Image Group“ agentūroje?
– Nuo valytojos iki modelių atstovės. (Juokiasi.) Įmonė nedidelė, tad su Julija pačios joje ir dirbame. Dirbame su labai jaunais žmonėmis, tad į tai žiūrime atsakingai ir jautriai.
Man sunku įsivaizduoti samdomą darbuotoją, mechaniškai atliekantį reikiamus darbus. Kiekvienas modelis – individuali istorija, kiekvienam žmogui atskleisti reikia atskiro rakto.
Šiame darbe yra toks trikampis: modelis, jo tėvai ir agentūra. Kad modelis sėkmingai dirbtų, reikia šeimos palaikymo, šeima turi labai gerai suprasti modelio darbo specifiką, tad labai svarbu rasti ryšį ir su mergina, ir su jos tėvais.
Mūsų modeliai dirba visame pasaulyje. Pirmiausia reikia juos rasti, parengti darbui, parūpinti užsakymų Lietuvos rinkoje, rasti tinkamą agentūrą, kuri atstovautų užsienio rinkose.
Stengiamės atsirinkti modelius, galinčius turėti tarptautinę karjerą, nes Lietuvos rinka per maža, kad iš šio darbo būtų galima gyventi.
– Merginoms, matyt, esate ne tik vadovė, bet ir patarėja. Ar jūsų telefonas įjungtas dieną naktį?
– Taip, mūsų darbas – gyvenimo būdas. Negaliu skųstis, kad kiekvieną naktį nemiegu, tačiau turiu būti pasiekiama.
Bet kada gali kilti klausimų merginų užsienio agentūroms, esančioms visai kitose laiko juostose, ir tie klausimai turi būti sprendžiami čia ir dabar.
Ir mūsų modeliai pakliūva į įvairias gyvenimiškas situacijas, apie kurias merginoms lengviau kalbėtis su mumis, o mes išeičių jau ieškome su užsienio agentūromis.
Su merginomis daug kalbamės įvairiais klausimais. Šis darbas nelengvas. Žmonės nemėgsta būti su savimi, o modeliui tai – kasdienybė, nes vieną dieną gali dirbti viename mieste, kitą – kitame.
Žmonės šalia vis keičiasi, ir nespėji užmegzti artimo ryšio, nes staiga turi pritapti naujoje vietoje.
Mūsų merginos anksčiau subręsta, ir tai vertinu kaip privalumą, nes šiuolaikinės tendencijos viską gauti greitai ir be didelių pastangų man kelia didelį nerimą.
Mūsų modeliai labai anksti supranta, kas yra darbas, atsakomybė, ištvermė, o pinigai nemokami vien todėl, kad esi graži.
Anksčiau būdavo ypač skaudu, jei randi gerą merginą, o ją pervilioja kita agentūra. Dabar suprantu, kad mūsų agentūroje pritampa kritiškai mąstančios ir suvokiančios profesiją, o ne gyvenančios iliuzijomis apie ją.
– Kasmet rengiate turus per Lietuvą ieškodamos naujų veidų. Ar daug Lietuvoje gražių merginų?
– Atrankos po šalį – itin įdomi patirtis, nes 20 metų du kartus per metus aplankome kone visą Lietuvą, tad matome, kaip ji keičiasi.
Buvo laikas, kai viskas atrodė liūdnai, toks sodybų tuštėjimo metas. Kai kurie miesteliai smagiai atsigavo. Pavyzdžiui, Plungė, Šilutė dabar – gražūs ir aktyvūs miestai. Deja, yra ir miestų vaiduoklių.
Per nesustabdomą emigraciją išvažiavo karta žmonių, kurių vaikai jau būtų tinkamo amžiaus pradėti modelio karjerą, tad paauglių Lietuvoje dabar yra daug mažiau nei anksčiau. Kai kuriuose miesteliuose, deja, jaunimo beveik nebėra.
Kadangi Lietuva daug metų buvo daugiakultūrė šalis, manau, tai turėjo įtakos, kad lietuvės buvo gražios, net – įspūdingos moterys.
Vėliau lietuvių tipažas vienodėjo. Tikėkimės, pavyks suvaldyti emigracijos mastą ir sulauksime vis daugiau grįžtančių gyventi į Lietuvą jau tarptautinių šeimų.
Manau, tuomet vėl sulauksime vis įdomesnių merginų.
– Koks dabar jūsų pačios santykis su mada?
– Nori nenori matau visas pasaulines kolekcijas. Kartais žiūriu pristatymus, nes ten dirba mūsų modeliai, o kartais tik dėl to, kad įvertinčiau, kokio tipo modeliai yra paklausiausi.
Labai žavu, kad ilgai trukusį baltaodžių modelių dominavimą jau prieš kurį laiką paįvairino Azijos šalių modeliai. Pastaruosius kelis sezonus ant pasaulinių podiumų matome labai stiprių juodaodžių modelių. Įvairovė padeda madą atskleisti kitaip.
Socialiniuose tinkluose seku man įdomius fotografus, mados namus, žurnalus, tad su mada susijęs informacijos srautas niekada nenutrūksta.
Be to, antrus metus dirbu su paltus ir lietpalčius kuriančiu lietuvišku prekės ženklu „InAvati“. Mano sritis – ženklo populiarinimas Lietuvoje ir plėtra užsienyje.
Dalyvauju tarptautinėse parodose, kolekcijos kūrimo ir planavimo procese, dirbu su agentais. Mada manęs nepalieka. Net priešingai – mano žinių šioje srityje gausėja.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado darbas su „InAvati“ prekės ženklu?
– Irgi atsitiktinai. Be darbo „Image Group“ agentūroje, visada turėjau papildomų stilistės ar prodiuserės darbų fotosesijose.
Pažįstamas fotografas pasiūlė padėti stilizuojant „InAvati“ katalogo fotosesiją. Mane sužavėjo šio ženklo gaminiai, jų kokybė.
Pasidžiaugiau, kad ir Lietuvoje turime tokių kokybiškų paltų ir drąsiai galime varžytis su pasauliniais milžinais. Visada labai sergu už kokybišką ir konkurencingą lietuvišką produktą – nebūtinai mados srityje.
Per fotosesiją užsimezgusi pažintis su ženklo savininke išsirutuliojo į gilesnes diskusijas, kaip ženklą patobulinti, ir po kurio laiko sulaukiau pasiūlymo palaikyti draugiją tarptautinėje parodoje Paryžiuje. Taip viskas ir prasidėjo.
„Image Group“ dirbu modelių agente, o „InAvati“ irgi esu savotiška agentė, turinti galimybę dalyvauti ir kūrybos procese. Abi sritys turi nemažai panašumų.
– Tačiau ar per darbus lieka laiko sau ir savo pomėgiams?
– Dirbu darbus, kurie yra ir mano pomėgiai. Darbo išvykos numalšina ir kelionių alkį.
Mane džiugina maži dalykai – laikas su draugais, geras filmas, knyga, spektaklis ar koncertas. O kartais ir tiesiog tingus slankiojimas niekur neskubant ir nieko neplanuojant.
