Nors įprasta manyti, kad motinystė pakeičia gyvenimo ritmą ir vėlavimas tampa tarsi savaime suprantamu dalyku, G.Brokienė į susitikimą su manimi atvyksta anksčiau. Jos akyse jokio nuovargio ar irzulio dėl nemiegotų naktų. Šiandien ji džiaugiasi, kad pagaliau gali vėl grįžti prie pomėgių ir atrasti save kitokiame vaidmenyje.
„Dukra tikrai nėra priežastis ar pasiteisinimas vėluoti. Aš ir anksčiau laiką visada skaičiavau. Dabar jis nuostabus ir ypatingas“, – prisėdusi tarsteli Gretė.
Ir man šmėsteli mintis, kad tikriausiai prie G.Brokienės punktualumo daug prisideda auklė, Aleksandras ar galų gale jos mama – Lietuvoje puikiai žinoma šampano ekspertė Jolanta Smičienė (51 m.) bei tėtis AAA įmonių grupės vadovas Algimantas Smičius.
„Auklės aš neturiu, Aleksandras daug dirba, o mano tėvai labai jaunatviški – daug keliauja, nors, žinoma, kai tik būna Lietuvoje, visuomet mielai padeda.
Bet kodėl turėčiau ko nors nespėti? Iškart buvome sutarę, kad Leyla augs prisitaikydama prie mūsų ritmo.
Vaikas netrukdo jokiai veiklai, svarbu tik norėti“, – nusišypso moteris.
– Tikrai gyvenate smagiu ritmu! Mačiau, kaip išsitraukėte Lotynų Amerikos šokių batelius, į glėbį pasiėmėte Leylą ir kartu vis pašokate pas buvusią „Žuvėdros“ šokėją Milaną Jašinskytę.
– Motinystė leidžia atsiskleisti, ji – tarsi moters savirealizacija. Tai įkvepia. Dešimtmetį vis žadėdavau sau, kad grįšiu į sportinius šokius, kuriuos šokau jaunystėje.
Pamenu, kai tėtis nusivedė į Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vykusį šokių konkursą.
Mane iškart papirko blizgančios suknelės, šokėjų elegancija, plastiškumas. Kiek vėliau, pirmoje klasėje, tėtis nuvedė į pirmąją šokių pamoką. Už tai esu jam be galo dėkinga.
Tačiau kodėl į šokius grįžau tik gimus dukrai? Jos gimimas mane pažadino ir buvo tarsi geras spyris judėti!
Pradėjau lankytis pas Milaną, o ji kartą surengė tarsi pižamų vakarėlį, į kurį visos šokančios galėjo atsivesti vaikus. Lotynų Amerikos ritmai Leylai labai patiko.
Jaučiuosi puikiai – pabudo kūnas, atsirado lankstumas. Šokiai moteriai labai svarbu – gerėja laikysena, manieros, atsiranda elegancija. Žinoma, tai nėra tie šokiai, kuriuos kadaise šokau su partneriu, lankau solo latino šokius, tačiau vis tiek labai smagu.
– O kodėl neįsikimbate vyrui į parankę? Juk šokti dviem smagiau!
– Pamenu, dar prieš vestuves Aleksandras juokaudamas sakė: „Kai pasikeis tavo charakteris, būtinai eisime šokti.“ Vyras išties puikus šokėjas, nors niekada nėra šokęs profesionaliai.
– Ar vyras režisierius spėjo numatyti jūsų pirmąjį pasimatymą? Sakoma, geriausi dalykai nutinka netikėtai. Jūsų pažintis buvo tokia?
– Tą kartą Valdovų rūmuose vyko kino premjera. Tai nebuvo Aleksandro režisuotas filmas, tačiau jis atvyko įvertinti. Kadangi filmas buvo kuriamas „Kempinski“ viešbutyje, po premjeros čia pat buvo surengtas vakarėlis.
Ten ir susitikome. Aleksandras labai įkyriai į mane žiūrėjo, o aš jaučiau tą įsmigusį vertinantį žvilgsnį.
Nepabijojau jo paklausti: kas nutiko, galbūt aš išsitepusi? Kitą dieną mes jau ėjome į pirmą pasimatymą.
Mane labai sužavėjo jo charakteris. Tam tikromis savybėmis jis panašus į mano tėtį, o jis daugeliu klausimų man yra autoritetas. Ir nesuklydau: abu mano mylimi vyrai labai gerai sutaria, randa bendrą kalbą.
– Ir štai dabar, kai kalbamės, jūs jau daugiau nei metus esate vyras ir žmona. Ar gyvenimas santuokoje – tarsi filme?
– Tikrai taip. Aleksandras yra be galo reiklus, ambicingas ir greitas vyras. Nepaisant to, kad už jį esu jaunesnė dešimtmečiu, turiu prisiderinti prie jo tempo. Tai veža!
Tokio vyro aš ir norėjau. Būnant su juo nėra laiko ožiuotis, spyriotis ar kaip nors kitaip rodyti kaprizus.
Manau, kad pora turi būti lygiaverčiai partneriai. Jis silpnesnis vienoje vietoje, o aš – kitoje.
Mes vienas kitą papildome. Su Aleksandru tenka ypač rimtus sprendimus priimti čia ir dabar ir nesuklysti. Manau, kad tai yra jėga!
– O ar jūsų šeimoje gyvuoja romantika?
– Aleksandras turi savo romantiką. Turime namelį netoli jūros, už kopų, tad vasarą laikas bėga ten.
Vyras aktyviai užsiima vandens sportu, vakare užkuria laužą, o naktį žiūrime į žvaigždes – tai jo romantika, tradicijos ir taisyklės.
O ar jis dažnai mane lepina švelniu žodžiu? Sakyčiau, kad to reikia nusipelnyti. Jis yra reiklus, bet ir aš tokia.
Žinau savo vyro silpnąsias vietas, tai, kas jam malonu, patinka, ir tai tikrai nėra tokie banalūs dalykai kaip skanus patiekalas ar masažas.
– Namų be dūmų nebūna. Ar buvo jūsų buityje sunkumų, ar reikėjo šlifuoti kampus?
– Reikia pradėti nuo to, kad pirmiausia mes susituokėme, o tik tada pradėjome draugauti. O kalbant apie sunkumus, tai yra požiūrio klausimas – kaip nusiteiksi.
Buvo daug iššūkių, daug visko, bet sunkumais to nepavadinčiau.
Gyvenome dinamišku ritmu: daug keliavome, sužinojome, kad laukiamės vaikelio, kraustėmės į kitus namus, o kur dar visi mūsų darbų projektai...
Nebuvo laiko pyktis. Be to, mes ne to susitikome.
Dabar buities darbus pasidalijame labai lengvai. Esame pasiskirstę – Aleksandras su Leyla yra puiki komanda, jie turi tokių tradicijų kaip maudynės, košės valgymas, mankšta.
Aleksandras – nuostabus tėtis. O kad jis bus toks, pastebėjau dar tada, kai laukiausi. Jis sušvelnėjo, pasidarė kantresnis.
– Kada pastarąjį kartą buvote kartu išlėkę į kino filmą? Tikriausiai Aleksandras dažnai teiraujasi jūsų patarimo darbuose.
– Esame buvę vieną kartą, ėjome į renginį. Į kino teatrą nevaikštome ir romantiškų filmų tikrai nežiūrime.
Kadangi man patinka dokumentiniai filmai, o ir Aleksandras šio žanro filmų režisierius, namuose žiūrime tik dokumentiką.
Bet ir tokia pramoga labai reta. Televizorius mums nėra prioritetas. Na, nebent aktualios žinios.
Surežisavęs filmą Aleksandras visuomet klausia mano nuomonės. Esu visiškai nesusijusi su jo sfera, tad tikrai galiu į jo darbą pažiūrėti žiūrovo akimis ir įvertinti.
– Kokia jūs moteris – ar jaučiate silpnybę moteriškiems dalykams, tokiems kaip nauja suknelė, bateliai, kosmetika, sportas?
– Manau, kad dar galiu sau leisti būti natūrali. Mano grožio grafike yra tik tokios būtiniausios procedūros: manikiūras, pedikiūras, plaukų galiukų kirpimas.
Dievinu klasikinį stilių ir elegantiškus drabužius. Šiuo klausimu mama – mano įkvėpėja!
Prieš nėštumą dažnai su vyru žaisdavau tenisą. Gimus dukrai, nepaisant orų, su vežimėliu kasdien nueinu dešimt kilometrų. Pagimdžius kūno formos nebebuvo tokios kaip prieš nėštumą. Norėjosi, kad viskas sugrįžtų, tapau reiklesnė sau, pakeičiau mitybos įpročius, pradėjau domėtis sveika gyvensena, lankytis įvairiose paskaitose bei seminaruose, todėl dabar džiaugiuosi figūra, kuri vėl kaip mokykliniais metais.
– Pakalbėkime apie jūsų darbus. Prieš susilaukdama dukros dirbote„Intimissimi“ komercijos vadove, daug keliavote, dirbote su įvairiausiais projektais. Ir staiga – pertrauka. Jaučiatės įgyvendinusi savo karjeros užmojus?
– Motinystės atostogų išėjau metams. Kai sužinojau, kad laukiuosi, tariau sau, kad į darbus grįšiu po trijų mėnesių, o kai pajutau pirmus kūdikio judesius įsčiose, nutariau, kad prireiks pusės metų. Bet vos tik gimė Leyla, mano darbai atsidėjo metams.
Nežinau, ar jau viską nuveikiau, ar tai jau galima pavadinti karjera. Mano darbo patirtis tikrai didelė, bet ambicijos didesnės.
Įgijau daug praktikos skirtingose įmonėse – tiek valstybinėse, tiek privačiame versle. Bet šeimos norėjau visuomet, juk tokį puikų pavyzdį turiu. Pažiūrėsime, kaip bus toliau.
– Ir koks tas naujas, mamos, darbas, trunkantis ištisas 24 valandas per parą?
– Pirmą naktį po to, kai gimė Leyla, atsimenu, apie penktą valandą ryto ji į mane pažiūrėjo ir supratau – dabar viskas bus kitaip. Bet ji puikiai miega.
Buvo etapas, kai girdėdavome kiekvieną garsą, kitas etapas – kai ji miegodavo tik su mumis. Bet dėl to nebuvo kokių nors nepatogumų. Žinome, kad kiekvienas etapas nepastebimai praeis, ir vertiname tai, ką turime dabar, tą artumą.
Naktį porą kartų atsikelti nėra sunku – juk tai mūsų vaikas, esame jam reikalingi čia ir dabar, kuo toliau, tuo mažiau jai mūsų reikės.
Kaip jaučiasi mama – taip jaučiasi ir vaikas. Jeigu mama atsipalaidavusi ir rami, viskas bus gerai. Vaikai yra mūsų veidrodis. Dėl to aplinkiniai dažnai pastebi, kokia Leyla rami ir gera, ji nuo mažų dienų yra apsupta žmonių.
Dažnai iš draugų sulaukiu klausimo, kaip susiplanuoti susitikimą, koks vaiko režimas, kaip prie jo prisitaikyti. Galiu pasakyti, kad tai yra noro ir požiūrio klausimas, tikrai viskas įmanoma.
– Neseniai feisbuke pasidžiaugėte baigusi Didžiojoje Britanijoje „The Health Sciences Academy“ organizuojamus nuotolinius kursus apie mitybos įpročius. Kiek laiko tuo domitės?
– Sveika mityba mano gyvenime aktuali daugiau nei ketverius metus. Mokykloje buvo labai griežtas grafikas: pusryčiai – namie, pietūs – mokykloje, vakarienė – vėl namuose. Vėliau laukdavo teniso, šokių treniruotės.
Baigusi mokyklą pradėjau studijuoti. Atsirado pirmieji vakarėliai, pirmasis stiuardesės darbas – ir tai pakeitė tą gerą režimą. Ne, neturėjau rimtų sveikatos bėdų, nors sunkiai užmigdavau, kito svoris. Dėl prastokos savijautos pradėjau domėtis, ką valgau.
O šiuos kursus gali baigti bet kuris žmogus. Tai buvo elementarus smalsumas – ši tema mane iš tiesų domino, aš skaičiau daugybę grožinės, medicininės, metodinės literatūros.
Dabar papildžiau savo žinių bagažą. Visus sveikos gyvensenos principus taikau šeimoje. Noriu tiksliai žinoti, kada valgymas duos daugiau naudos nei padarys žalos.
– Ko jūs niekada nevalgytumėte?
– Virtuvės spintelėje visada galima rasti įvairių kruopų, grūdų, ankštinių, šaldytuve – daug daržovių, vaisių, šviežios žuvies, jūrų gėrybių, natūralaus jogurto ar kefyro. Juos perku tik ekologiškus.
Man labai juokinga, kai nemažai visuomenėje puikiai žinomų žmonių kategoriškai teigia, kad nevalgo to ar ano, nevartoja alkoholio, o nusisukę tai daro slapta.
Šiandien pasakyčiau, kad neatsisakyčiau nieko. Taip, nevartoju pridėtinio cukraus, nevalgau mėsos, jau kelerius metus esu atsisakiusi alkoholio.
– Kokias klaidas, jūsų manymu, žmonės daro kalbant apie mitybos įpročius?
– Nesu pakankamai kompetentinga, kad galėčiau viešai atsakyti į šį klausimą. Tenka matyti, kaip žmonės stačia galva neria į madingas dietas, supermaisto vartojimą – be jokios išmonės, tiesiog iš nevilties, pasiduodami reklamos spaudimui.
Viskas yra daug paprasčiau ir visiškai elementaru. Kiekvienas savimi besirūpinantis žmogus turėtų išmanyti sveikos mitybos principus.
Tokius elementarius kaip mitybos piramidė, skysčių vartojimas. Turėtų žinoti, kokius produktus valgydamas darai žalą sau, o iš ko gauni naudos.
Manau, kad švietimas šiuo klausimu mūsų šalyje prasideda tik dabar. Anksčiau to trūko. O juk tai turėtų būti diegiama nuo vaikystės šeimoje. Vaikai ima pavyzdį iš tėvų. Tai yra visa ko pradžia.
– Kalbant apie pavyzdžius, jūsų mamos pirmoji profesija – akušerė-ginekologė. Kokia patirtimi su jumis ji pasidalijo gimus anūkei?
– Daug metų ji dirbo šį darbą, bet tų ankstesnių žinių tikrai neperša, supranta, kad viskas keičiasi. Leylą ji myli be galo, kaip aš sakau, mano mama yra močiutė aktyvistė.
Žinoma, mama pataria. Kai dukrai buvo trys mėnesiai, mama vis klausdavo, kodėl aš jai neduodu obuoliuko.
Ji atsivertė knygelę iš 1991-ųjų, kurioje viską rašė apie mane, ir pateikė įrodymus – juk aš tada valgiau obuolį! Ji netaiko to kaip šablono, bet pasako.
Manimi ji pasitiki – ne kartą mane yra viešai pagyrusi, kokia esu optimistė ir gera mama.
– Ar susilaukus dukros pasikeitė jūsų santykis su mama?
– Mama tapo griežtesnė man. (Šypsosi.) Ji akylai stebi mane kaip mamą. Atrandame vis naujų temų. Kiekvieną jos žodį priimu kaip patarimą. Ji turi patirties, tad kodėl turėčiau neklausyti, jei ji linki man tik gero. Man mama yra pavyzdys daugeliu klausimų.
– Tikriausiai abu su Aleksandru pasvajojate, kuo dukra užsiims šiek tiek paaugusi?
– Norėčiau, kad ji šoktų, būtų aktyvi, daug skaitytų, nes skaitymas – nepaneigiama nauda nuo pat vaikystės. Mūsų namuose lentynos lūžta nuo knygų.
Manau, kad reikia bandyti vaiką pakreipti teisinga linkme. Jaučiu didelę pareigą ir atsakomybę.
Bandau ją pratinti prie sveiko maisto ir teisingų mitybos įpročių.
Dukra yra tėčio vaikas – labai panaši į jį. Aleksandras linki Leylai visko, kas geriausia. Esame sutarę, kad šis vaikas – pasaulio vaikas, dėl to ir vardas jos tarptautinis. Norėčiau ją leisti į tarptautinį darželį, mokyklą, kad nuo mažų dienų mokytųsi kalbų, – jos atveria kelius.
Ją auginame su mintimi, kad galės laisvai kelti sparnus į užsienį.
Kas žino, gal ir mes išvyksime, nesame užsibrėžę tikslo visada gyventi Lietuvoje. Esame atviri pasauliui.
– Ko dar gyvenime norėtumėte išmokti?
– Dabar intensyviai mokausi italų kalbos. Šios šalies kultūra ir maistas mane seniai žavi. Esu ten ir dirbusi. O dirbant su italais jų kalba ypač svarbi.
Visas gyvenimas yra vienas didelis mokslas. Esu smalsi ir ambicinga – tai girdžiu iš mane vertinančios aplinkos. Mane to mokė tėvai. Svarbiausia – norėčiau nenustoti tobulėti.
