Clotilde sako, kad prieš 10 metų Vilniuje didelį įspūdį jai padarė viskas. O kas dabar jai čia nepatinka? Prancūzaitė patikina, kad Vilniuje viskas vis dar labai patinka, ji džiaugiasi, kad miestą supa gamta.
„Nepatinka tai, kad viskas labai pabrango. Kai atvažiavau, pas jus dar buvo litai. Tada buvo visai neblogai“, – nusijuokia Clotilde.
Lietuvių kalbą ji išmoko „iš gyvenimo“ – padėdavo draugai, jų vis klausdavo, kaip kuris daiktas vadinamas lietuviškai, taip pat Vilniaus kolegijoje, kur mokėsi ir kur kalbama tik lietuviškai. Šios kolegijos Menų fakultete ji įgijo muzikinio teatro aktoriaus specialybę. Clotilde puikiai išvardijo lietuvių aktorių bei dainininkų pavardes, kurie jai ten dėstė.
Savo prancūzišką programą (tai projektas „Solange & Toi“) mergina atlikdavo Vilniaus kavinėje „Cafe Montmartre“, kelių viešbučių restoranuose, festivaliuose, prestižiniuose renginiuose.
Tačiau pastaruoju metu visos Clotilde mintys sukasi apie pirmąją kompaktinę plokštelę, kuri turėtų pasirodyti balandžio mėnesį. Plokštelėje bus 10 dainų. Pasirodys ir skaitmeninė jos versija.
– Clotilde, jūsų debiutiniame muzikos albume visos dainos bus apie meilę. O kaip jis vadinsis?
– Taip, apie meilę, o apie ką daugiau! Meilė turtina mūsų širdis, meilė turi tūkstančius spalvų ir muzika man padeda jas atskleisti.
Dėl albumo pavadinimo dar nežinau. Pavadinimą atidedu paskutinei minutei. Tegul tai būna paslaptis. Aš esu žmogus, kuris gyvena čia ir dabar. Ir su kūryba tas pat. Visos mano dainos, kurios bus CD, jau sukurtos, bet vis dar tobulinamos, kai kurios atsirado visai neseniai. Galbūt dar vieną naują įtrauksiu. Tačiau albumo pavadinimą palieku pabaigai, kai įrašysiu visas dainas. Tada man bus aiškiau, kuria linkme eiti. Tų dainų ir žodžiai, ir muzika, ir aranžuotės – mano.
Turiu nuostabų pianistą Luką Gedvilą, su kuriuo dirbu savo prancūziškoje programoje. Jis ir bus pagrindinis mano debiutinės plokštelės pianistas. Tačiau ir aš pati skambinu pianinu – tą dainą įrašėme Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje Druskininkuose.
Tai įvyko visai netikėtai. Mat gitaristas Mantas Meškerys, kuris groja kartu su manimi, tuo metu gyveno Druskininkuose ir negalėjo atvažiuoti į Vilnių. Todėl aš susitariau su muziejaus direktore, kad leistų ten įrašyti vieną dainą. Ir mes dirbome toje trobelėje, kurioje M.K.Čiurlionis gyveno. Tai buvo magiška diena.
– Kodėl vieną dieną Paryžiuje viską metėte ir atvažiavote į Vilnių? O gal meilė lietuviui jus čia atvedė?
– Iš tikrųjų ne tik meilė mane į Lietuvą atvedė. Ji buvo, tačiau ne vienintelis dalykas, dėl kurio čia atkeliavau. Ji buvo labiau kaip vektorius, kuris mane išvedė į platesnį pasaulį – susipažinti su savimi. Noriu priminti, kad aš nesu paryžietė. Aš gimiau Pietų Prancūzijoje, Monpeljė mieste. Po to mano tėvai atsikraustė į Luaros slėnį, netoli Blua miesto, kuriame yra labai graži, didelė pilis.
Po vidurinės mokyklos aš atvažiavau studijuoti į Paryžių. Apie muziką tada nebuvo kalbos, nors 10 metų lankiau muzikos mokyklą Blua mieste, skambinau fortepijonu ir dainavau. Tuo metu dar nežinojau, kuo noriu būti: ar aktore, ar režisiere. Aišku buvo tik viena – aš labai norėjau dirbti kine. Tačiau Paryžiuje pradėjau studijuoti kino juostų ir vaizdajuosčių montavimą.
Prancūzai sako, kad jeigu nori būti režisierius, reikia pradėti nuo žemesnių laiptų, paprastų dalykų. Aišku, tai nebuvo mano pasirinkimas. Tai buvo kitų nuomonė, kad reikia taip daryti.
Bet sėdėti visą dieną prie kompiuterio ir montuoti juostą – visai ne mano temperamentui. Dar reikėjo mokytis fizikos, chemijos, o tai visai netiko mano meniškai sielai.
– Ir Paryžiuje jus ištiko krizė?
– Aš tikiu, kad kiekvienas žmogus – unikalus, kiekvienas turi savo prigimtį ir poreikius. Man Paryžius netiko. Aš suprantu, kad Paryžius daugeliui žmonių patinka, bet jame gyventi gali ne visi.
Pirmas dalykas: aš užaugusi beveik kaime – esu labiau gamtos negu miesto žmogus. Antra, kadangi esu jautrios ir kūrybiškos sielos, man labai nepatinka, kai aplinkui daug žmonių. Aš labai mėgstu erdvę, tuštumą, tylumą. Man patinka, kai viskas paprasta.
O Paryžiuje – etiketas, arogancija, svarbu, kaip prisistatysi. Labai daug taisyklių. Ir mane tas tikrai žudė. Jeigu būčiau likusi Paryžiuje, nuo viso to man tikrai būtų prasidėjusi depresija. Visa, ko man reikia, šiuo metu yra Lietuvoje.
– O kaip sužinojote apie Lietuvą?
– Paryžiuje buvau viename tarptautiniame vakarėlyje, į kurį susirinko žmonių iš įvairių šalių. Ir ten sutikau dvi keliaujančias lietuves. Viena jų, Milda, – tokia pat kaip ir aš, kūrybiška siela. Ji taip magiškai papasakojo apie Vilnių, apie tai, ką ji daro, – tada, prieš 10 metų, ji siūdavo lėles. Aš jai papasakojau, kad studijuoju kino dalykus. Ir ji sako: o, mano brolis Klemensas Vilniuje dirba kino srityje.
Ir mudvi susidraugavome. Tas dienas, kai ji viešėjo Paryžiuje, buvome kartu. Tuo metu man buvo sunku Paryžiuje – aš jaučiau, kad tai ne mano miestas, ne mano mokslai, viskas yra ne mano. Taip, man buvo sunkus metas – krizė.
Po trumpos viešnagės Vilniuje grįžusi į Paryžių supratau, kad aš nebenoriu būti tame mieste ir nebenoriu tų kino mokslų. Tai man buvo labai aišku. Žinote, kartais gyvenime būna momentų, kad, nepaisant visų aplinkybių, to, ką tau sako aplinkiniai, nepaisant logikos, tu jauti, kad reikia daryti taip, o ne kitaip. Tai yra širdies, sielos balsas. Jis pramuša visus trukdžius.
Ir man buvo taip aišku, kad turiu palikti Paryžių, mesti mokslą, – tai ne mano kelias, nes aš jame nelaiminga. O aš norėjau būti laiminga. Širdyje jaučiau, kad reikia grįžti į Vilnių. Ir grįžau. Pas Klemensą atlikau praktiką. Bet tai buvo tik priežastis, kad tėvai žinotų, jog aš kažką darau. Ir likau Vilniuje. Mėnesiui. Dviem. Susipažinau su nuostabiais žmonėmis – Mildos ir Klemenso draugais ir jų draugų draugais.
Lietuvoje norėjau studijuoti aktorystę, bet nespėjau į egzaminus Muzikos ir teatro akademijoje, tad ten net nesiregistravau. Tada draugai pasiūlė, kad yra kitas variantas – Vilniaus kolegija. Ten įstojau į muzikinio teatro aktoriaus specialybę ir mokiausi trejus metus.
Per tuos metus labai sunkiai, bet išmokau lietuvių kalbą. Tada man reikėjo ir dainuoti, ir vaidinti, ir improvizuoti ne savo kalba. Iš pradžių buvo kosmosas – labai sunku, verkdavau vakarais. Bet mane palaikė draugai.
– Prancūzai sako, kad Vilniuje yra tokia vieta, kuri primena Paryžiaus Monmartrą, – tai gatvelės aplink Halės turgų. Ar patyrinėjote jas?
– Aš ten iš pradžių gyvenau! Taip, prie Halės turgaus, pas Mildą, nes ji turėjo keturis miegamuosius, o kiekviename – po dvi lovas. Ir mes ten gyvenome šešios menininkės, Mildos tėvas ir katinas.
Tačiau ta vieta man primena Paryžiaus Monmartą iš 6-ojo dešimtmečio atvirukų, kai aš dar nebuvau gimusi. Man Vilniaus aura geresnė negu Paryžiaus Monmartro, kur šiais laikais pilna turistų. Paryžiaus tikrumą gal ir buvo galima pajusti 1950-aisiais, bet šiandien aš jo nejaučiu.
– Kokių komplimentų išgirdote iš lietuvių vyrų? Negi nė vienam nesudaužėte širdies ir nė vienas jums nesudaužė?
– Jie sakė, kad aš graži, charizmatiška. Taip, Lietuvoje turėjau dvi nuostabias meilės istorijas su lietuviais, jos abi man reikšmingos. Esu už jas dėkinga buvusiems savo vaikinams, juos ir toliau myliu, nes meilė juk begalinė. Nelaikau širdyje jokio pykčio. Jie – nuostabūs, abu muzikantai, meniškos sielos. Mes gražiai bendraujame iki šiol.
Kodėl nutrūko tie santykiai? Galbūt dėl to, kad tarp mūsų buvo dideli kultūriniai skirtumai. Bet ne tik dėl to. Tuo metu aš buvau jauna ir jie buvo jauni, dar nebuvo tokios brandos, supratimo, kad tarpusavio santykius reikia puoselėti. Dar nebuvome pasiruošę būti drauge – nei aš, nei jie.
Man taip pat reikia daug dirbti su savimi. Aš nuolat puoselėju saviugdą, savo sąmoningumą, daug medituoju, lankau jogą. Man tai labai svarbu.
Šiuo metu aš neturiu širdies draugo, užtat turiu širdies projektų – tai mano kūryba, mano muzika, mano draugai, mano šeima. Bet nereiškia, kad aš blogai gyvenu. Galbūt mano mąstysena kitokia nei lietuvių? Aš nesijaučiu blogai arba kalta, kad neturiu vyro. Man gerai. Galų gale pagal prancūziškus standartus viskas yra gerai. Nėra blogybė neturėti širdies draugo. Mes taip gyvename moderniais laikais.
Jeigu kalbame apie meilę atvirai, nesinori skubėti. Aš – už moterų teises, išsilavinimą, atsiskleidimą. Noriu pasakyti – šiandien moterims nereikia niekur skubėti. Mes galime susilaukti vaikų iki 40 metų. O jeigu kalbame apie tikrą meilę, tai tikra meilė niekada neskuba.
– Ar norėtumėte sukurti šeimą?
– Taip, be abejo. Aš labai noriu turėti vaikų. Bet šiuo metu mano laimė kitur – aš turiu savo kūrybą. Jeigu sėdėsiu ir lauksiu būtent to vyro, būtent tų vaikų, gal taip ir gyvenimas pro šalį praeis? Ką reikės daryti tada? Mes kuriame savo meilę. Todėl aš nebijau, kad dabar jos nėra, – gal ji ateis vėliau, kas žino. Dėl to nejaučiu įtampos – esu atsipalaidavusi, gyvenu laimingai.
– Atvykus į Lietuvą jūsų laukė didžiulis netikėtumas – vaidinote net su dviem kultinio „Žiedų valdovo“ aktoriais užsienio režisierių juostose, kurias jie suko Lietuvoje. Tai buvo jūsų svajonė?
– Taip, tačiau paauglystėje Prancūzijoje net nedrįsau apie tai svajoti. Tada buvau didžiausia „Žiedų valdovo“ gerbėja. Drauge su tėvu žiūrėdavome tą filmą, rengdavome kino vakarėlius, kurie trukdavo net 12 valandų. Tėvas mane iki šiol dar vadina Arven – „Žiedų valdovo“ elfės vardu.
Atvažiavusi į Lietuvą savo duomenis paskelbiau aktorių agentūrų duomenų bazėse. Ir vieną dieną – telefono skambutis. Net nežinojau, koks tai filmas. Atvažiuoju į bandymus ir matau – pagrindinis aktorius Martinas Freemanas, Bilbo Beginsas iš garsiosios „Hobito“ trilogijos. Tai buvo anglų transliuotojo BBC serialas. Aš jame vaidinau nedidelį vaidmenį – sekretorę. Tai buvo be galo įdomi patirtis.
Praėjo dveji metai. Vėl man skambina ir kviečia į kitą projektą. Tai buvo amerikiečių televizijos filmas. Atvažiuoju į bandymus – ir vėl aktorius iš „Žiedų valdovo“ – Johnas Rhysas-Daviesas.
Lietuvoje buvau nominuota Sidabrinės gervės apdovanojimui kaip geriausia antrojo plano aktorė trumpametražiame filme „Tiltai“.
Tačiau pastaruoju metu nesifilmavau, nes daugiau laiko skyriau muzikai.
– Dažną Lietuvoje gyvenantį užsienietį kankina nostalgija. Ar jus užplūsta prisiminimai apie tėvų namus kaime, Blua miestą, kuriame lankėte muzikos mokyklą ir kuriame yra ta didelė pilis? Ar pasiilgstate prancūziškų patiekalų, sūrių, vyno?
– Nebėra mano vaikystės namo, į kurį galėčiau grįžti. Mano tėvai išsiskyrė, pardavė tą namą ir išsikraustė į kitus miestus. Jau kai gyvenau Paryžiuje, tėvai buvo išsiskyrę ir viskas buvo parduota. Todėl buvo nuostabus momentas, kai atvažiavusi į Lietuvą susiradau daug artimų draugų, turiu dramos būrelio mokinių – naujų šeimos narių, jeigu galima taip pasakyti.
Tačiau yra mano senelių namas Monpeljė mieste. Ten įsikūrę mano giminės. Turiu vyresnę seserį, bet ji Marselyje gyvena savo gyvenimą kiek nutolusi nuo šeimos. Mano mama gyvena netoli Tulūzos – ją aplankau du kartus per metus: vasarą ir per Kalėdas. Taip pat ir tėvą. Jis kelis kartus buvo atvažiavęs į Vilnių, jam čia patiko.
Aš nesu naktinių klubų žmogus – labai mėgstu savo draugus aplankyti jų namuose arba paruošti vakarienę ir juos priimti savo namuose. Lietuvoje turiu draugų ir iš Prancūzijos. Anksčiau grodavau ir dainuodavau kavinėje „Cafe Montmartre“, kurios šeimininkas – prancūzas, Lietuvoje gyvena jau daug metų. Kai pasiilgstu prancūziškų patiekalų ir sūrių, traukiu į tą kavinę.
