Šiltą ir saulėtą praėjusių metų rugpjūčio penktosios popietę Šv.Onos klinikoje Sorengo miestelyje, Šveicarijoje, pasaulį savo riksmu pasveikino lietuvės ir italo pirmagimis. Berniukas tapo Šveicarijos piliečiu ir gavo dvigubą vardą: Adolfu tėvai pavadino Gintos senelio garbei, o Leonardu – dėl prieš trejus metus dainininkės susapnuoto pranašiško sapno. Taip, anot laimingų tėvų, mažylis pats pasirinko ne tik tinkamiausią laiką gimti, bet ir savo vardą. Nors Adolfui Leonardui vis dar reikalingas visas mamos dėmesys, Kaune gimusi ir Šveicarijoje nuo devynerių metų augusi Ginta jau sėkmingai derina motinos pareigas ir karjerą.
Kol sūnus ramiai miega, atviro pokalbio su dainininke įsitaisome Romos senamiestyje. Į šį miestą prieš kurį laiką iš Lugano Šveicarijoje persikėlė atlikėjos mama – verslininkė Viola Campana.
– Kaip susipažinote su sūnaus tėvu? – paklausiu Gintos, kurios nesėkmingi santykiai prieš kelerius metus įvėlė ją į didelį tarptautinį skandalą ir net tapo jos sulaikymo priežastimi.
– Įsitikinau, kad vaikelio atėjimas į pasaulį yra pats nuostabiausias ir vertingiausias momentas gyvenime, ypač jei jo laukia mylintys tėvai. Tada visos praeities nuoskaudos ir parklupimai tampa nebesvarbūs.
Su Luigi susipažinome Kaprio saloje. Jis iš ten kilęs. Italijoje atostogavome su šeima ir draugais.
Vos pamačiusi šį vyrą nejučia susimąsčiau: „Koks nuostabus tėtis jis bus!“ Tai buvo lemtis.
– Luigi – klestintis verslininkas, vadovaujantis paties įkurtoms ir iš šeimos perimtoms prekybos, nekilnojamojo turto kompanijoms ir viešbučiams. Jis išties atrodo savimi pasitikintis ir tvirtas vyras. Ar šių savybių pakako užkariauti tavo sudaužytą širdį?
– Jis – galantiškas, pozityvaus mąstymo, inteligentiškas ir talentingas.
Tokio vyro sunku nepastebėti ir neįsimylėti! (Juokiasi.)
– Po skaudžios patirties dėl buvusių santykių, skandalingų istorijų ir ilgų bemiegių naktų nebuvo baisu aklai nerti į naujus santykius?
– Gražios situacijos gyvenime yra dovanos, o sunkios – pamokos. Visada stengiuosi atvirai klausytis širdies, nes meilė – stipriausia jėga, kuria vadovaujuosi kiekvienoje situacijoje. Atsispirdama nuo patirties, žvelgiu į ateitį realistiškai, bet visada su optimizmo kibirkštėle.
Patys esame likimo kalviai ir šventai tikiu traukos dėsniu. Juk būtų gaila save riboti juodomis mintimis ir baimėmis.
– Visada buvote karjeristė. Nuo 15-os sukotės mados pasaulyje, televizijoje, garso įrašų studijoje. Siekėte tarptautinio įvertinimo. Motinystė – planuotas ar likimo dovanotas gyvenimo etapas?
– Jeigu būčiau planavusi, manau, tam niekada nebūtų atėjęs tinkamas laikas. Kaip dainavo Johnas Lennonas: „Gyvenimas yra tai, kas nutinka, kai mes kuriame kitus planus.“
Jutau stiprų motinystės jausmą jau kelerius metus, aplinkiniai tam buvo pasiruošę dar anksčiau už mane (Šypsosi.), todėl sužinojusi, kad laukiuosi, buvau rami. Net neabejojau, kad suderinsiu mamos pareigas su dainavimu, manau, kad motinystė nieko neatima iš moters, o tik prideda žavesio.
– Nėštumą išgyvenote tyliai, bet dirbote iki paskutinės akimirkos.
– Laukimas buvo gana ramus, todėl dirbau iki paskutinio momento. Buvau ką tik pasirašiusi sutartį su „Sony Music Entertainment“.
Dėl to iš Los Andželo grįžau į Paryžių, turėjau daug ką įrodyti savo naujai įrašų kompanijai, todėl fiziškai tai nebuvo lengvas etapas.
Viešinti nėštumą vengiau dėl to, kad pramogų pasaulyje viskas ir taip išryškinta, o man vaikelio laukimas atrodė labai magiškas ir intymus, todėl pasilikau jį tik sau ir šeimai.
– Iki pat gimdymo scenoje atrodėte kupina energijos, surengėte koncertinį turą, o likus mėnesiui iki sūnaus gimimo koncertavote pagrindinio Prancūzijos televizijos kanalo eteryje. Ar daug pastangų tai kainavo?
– Per nėštumą priaugau 11 kilogramų. Devynių atsikračiau per pirmąsias dešimt dienų po gimdymo, o likę ištirpo savaime. Kūdikis ant rankų – geriausias sporto klubas.
Laukdamasi treniruotes salėje pakeičiau ilgais pasivaikščiojimais ir lengvais tempimo pratimais, sveikai maitinausi, tai ir suteikė reikiamų jėgų.
– Bemiegės naktys dabar, ko gero, dažnos palydovės?
– Miego trukmė per pirmuosius tris mėnesius tikrai pasikeitė, bet matyti kasdien augantį sūnų – nepakartojamas jausmas, todėl mintis, kad vėl neišsimiegojau, net neaplanko.
– Ar jau pajutote visus motinystės džiaugsmus?
– Esu girdėjusi, kad natūraliu būdu gimdančios moterys ryšį su vaikeliu užmezga greičiau. Atkakliai kovojome parą, kol pagaliau susipažinome, ir ta akimirka buvo magiška – lyg meilės smūgis.
– Kaip į žinią, kad taps močiute, reagavo jūsų mama Viola?
– Mano mama – ragana. (Juokiasi.) Ji kurį laiką pasąmonėje žinojo, kad taps močiute, ir net nenustebo, kai pranešiau šią žinią! Jautė net tai, kad laukiuosi berniuko.
Įsivaizduokite, kaip į žinią dėl proanūkio reagavo Šiauliuose gyvenanti mano močiutė Vanda? Jai tai buvo tikras stebuklas.
– Ar esate iš tų supermamyčių, kurios dar iki vaiko gimimo superka jam visas įmanomas pasaulio gėrybes?
– Egzistuoja vadinamasis minimalios mamos sindromas, jį ir rinkausi: iki gimdymo buvau paruošusi tik būtiniausius dalykus, reikalingus mamai ir kūdikiui grįžus namo.
Nejaučiau jokio spaudimo visko pripirkti, neturėjau noro pirkti daiktus, kurie galbūt neatitiks vaikelio charakterio.
– Kai kūdikis ant rankų, pats metas pagalvoti ir apie vestuves.
– Auginti vaikelį kartu su svajonių vyru – daug svarbesnis projektas nei pati santuoka. Gyvenime išmokau neskubėti – viskam savas laikas.
– Pati augote tarp daugybės šalių: Lietuvos, Italijos, Šveicarijos, Anglijos, Prancūzijos, Rusijos ir Amerikos. Sūnus – Šveicarijos pilietis, namus turite Paryžiuje, Lugane, bet esate dažni svečiai Italijoje. Ar gimus vaikeliui nesinori stabilumo?
– Maniau, kad tapusi mama stabilumą pagaliau rasiu, bet gyventi vienoje vietoje – ne man. Esu iš tų žmonių, kurie skirtingose vietose pasisemia skirtingos energijos.
Dabar mano aukso vidurys yra tarp Paryžiaus, kur siekiu karjeros, Šveicarijos, kur turiu kelis verslus ir namus, ir Italijos, iš kur kilęs mano gyvenimo partneris.
Šiandien laimė man panaši į kelionę, kurios kiekvienas etapas – tarsi sudedamoji gyvenimo dalis. Drąsiai galiu pasakyti, kad laimė – ne galutinis tikslas, o pats kelias jos link.
– Jūsų muzikinė karjera pastaraisiais metais sparčiai kyla: pasirašėte sutartį su „Sony Music“, singlo „Mais Oui Mais Non“ vaizdo klipas tarptautiniuose konkursuose pelnė 19 nominacijų ir 9 apdovanojimus, „YouTube“ kanale sukasi realybės šou apie jūsų gyvenimą. Ar visko ne per daug jaunai mamai?
– Kai galvoju apie savo pačios mamą ir kokia ji man gražiausia, prieš akis matau stiprią, veiklią, įkvepiančią, gražią ir visada pasitempusią moterį, kuriai laiko užtenka viskam: šeimai, darbui, hobiui ir viešam gyvenimui. Norėčiau, kad ir užaugęs sūnus mane prisimintų tokią.
Gimus vaikui viskas pasikeitė iš esmės, bet sėdėti namuose negaliu, kiekvieną dieną tikslingai įgyvendinu profesinius tikslus.
Per savo karjerą jau daug pasiekiau, todėl jaučiu atsakomybę ir neketinu niekam užleisti kelio. (Šypsosi.)
Būtų liūdna visko atsisakyti, o liūdnos mamos vaikai nenusipelno.
Muzika, menas, kultūra, bendravimas, aktyvus gyvenimo būdas – mano asmenybės dalis. Atimties kultūra įsišaknijusi mūsų visuomenėje, bet aš manau, kad vaikai turi galią dauginti džiaugsmą, laimę, sėkmę, o ne priešingai! Viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio.
– Ar jūsų dainos skamba sūnui?
– Šventai tikiu muzikos terapija ir jos teigiamu poveikiu smegenims, todėl mūsų namuose nuolat skamba muzika, mano kūriniai – taip pat.
