Tačiau jau penkerius metus su buvusiu Seimo nariu ją sieja tik šešiolikmetės dukros Adelės priežiūros rūpesčiai. Per tą laiką nauji dideli jausmai jos širdyje taip ir neapsigyveno.
„Bet tikiu, kad mano gyvenime ateina permainų metas“, – paslaptingai šypteli 53-iąjį gimtadienį Kipre atšventusi Daiva.
Jaukiame Šiaurės Kipro restorane prie pat Viduržemio jūros vartydama meniu Daiva nusijuokia: „Kaip gera pasijusti pasiturinčia moterimi.“ Kainos čia išties džiugina atvykėlių akį – išgerti puodelį kavos galima už pusę euro, o sočiai papietauti – už 10 eurų.
Visai netoliese – vietinis turgus. Jame taip pat nejučia imi skaičiuoti: apelsinų kilogramas – pusė euro, tiek pat kainuoja ir dešimt kiaušinių, gal kiek brangiau nei Lietuvoje atsieina tik mėsa.
„Šiemet sutikti gimtadienį aš nutariau mergaitiškoje kompanijoje graikiškoje Kipro dalyje, bet buvome pakviestos pasisvečiuoti pas Šiaurės Kipre jau ketverius metus gyvenančius bičiulius Romą ir Iną.
Kvietimu artimiau pažinti šį kraštą pasinaudojome ir iškart juo susižavėjome. Argi gali nepatikti kraštas, turtingas istorinių vietų, nuostabios gamtos, apdovanotas puikiu klimatu, dar nenučiupinėtas vakarietiškos vartojimo kultūros, todėl alsuojantis mums šiek tiek nepažintomis spalvomis.
Be to, šią šalį pasiekti lėktuvu pakanka pusketvirtos valandos ir tik kiek daugiau nei 100 eurų (ne pačiu įtempčiausiu sezono metu. – Red.)“, – susižavėjimo Šiaurės Kipru, kuriame pastaraisiais metais kuriasi vis daugiau tautiečių, neslepia Daiva.
Nors prieš pusmetį jiedvi su dukra iš erdvaus buto Vilniaus centre persikėlė į gerokai mažesnius, tačiau labai jaukius namus prestižiniame sostinės Antakalnio rajone, žinoma moteris jaučia nuolatinį poreikį judėti.
Po mokyklos Adelė rimtai mąsto apie studijas užsienyje, tad, ką gali žinoti, gal ir pati D.Tamošiūnaitė ryšis paragauti gyvenimo svečioje šalyje. Sako: galbūt tokia stotele taps Kipras.
„Čia šiemet sugrįžau jau antrą kartą. Šįsyk draugai dėl smalsumo aprodė keletą jaukių butukų, kokius jau keleri metai mielai renkasi lietuviai. Kai pagalvoji, kad įrengtus vieno miegamojo apartamentus galima įsigyti už kokius 50 000 eurų, o juos išlaikyti mėnesiui pakanka vos 70 eurų, kyla visokių minčių.
Tačiau jos kol kas mano galvoje dėliojasi ateičiai, prieš akis – dar keleri metai Lietuvoje, kol Adelė baigs mokslus ir nuspręs, kokiu keliu pasukti“, – atvirauja žinoma televizijos, radijo ir renginių vedėja.
Daiva prisipažįsta jau kuris laikas pasiilgstanti darbo tiek eteryje, tiek už kadro, nes žydrųjų ekranų magijai jaučia ypatingą ilgesį.
Jos gyvenimas pastarąjį dešimtmetį – it visu pagreičiu besisukanti karuselė: buvo išrinkta į Seimą, bet atsisakė mandato, išgyveno skyrybas, dingo iš eterio, galiausiai į parlamento rūmus sugrįžo kaip seimūnės Dovilės Šakalienės padėjėja pačiu įtempčiausiu šiai politikei metu.
Vis dėlto netruko suprasti, kad intrigų kupini Seimo koridoriai – ne jai, todėl tautos išrinktųjų rūmų duris užvėrė. Metus darbavosi vienoje reklamos agentūroje, tačiau ir darbas biure nepasirodė prie širdies.
Vis dėlto veiklos Daivai niekada netrūko: jau aštuoniolika metų visoje Lietuvoje ji veda gurmanams skirtus „Gero skonio“ vakarus, dirba su labdaros fondo „Gelbėkit vaikus“ projektais.
„Sprendimas parduoti 85 kvadratinių metrų butą sename name ant Tauro kalno, kur kiekvienas kampas buvo kurtas su didžiule meile, buvo sunkus, bet būtinas ir emociškai, ir praktiškai.
Mudviem su dukra tie namai buvo per dideli, į svetainę pažiūrėti televizoriaus užsukdavau tik savaitgaliais, komunalinės paslaugos kainavo brangiai, o ką jau kalbėti apie „geriausią draugę“ – banko paskolą, kuri kas mėnesį skausmingai primindavo apie save. Atsikračiusi didžiosios jos dalies tarsi pančius nuo pečių nusimečiau.
Šiandien judėti galiu laisviau, kvėpuoju lengviau, kur kas mieliau tuos pinigus leidžiu mūsų poreikiams, maloniems pirkiniams ar ilgiems savaitgaliams užsienyje: kai skrydžiai dabar nebrangūs, o ir planuoti keliones moki pati, ne tik kad išleidi tiek pat, kiek ir Lietuvoje, bet ir sutaupyti galima“, – šypsosi Daiva.
Neslepia ji ir kitos priežasties, dėl kurios išsikėlė iš erdvių šeimos namų: „Ten viskas buvo persmelkta istorija, kurią kūrėme su vyru. Stalas, lova, kėdė, sienos – visur buvome mes, o to „mes“ nebeliko.
Kam gyventi prisiminimuose? Skyrybos yra tragedija ir niekam to nelinkiu. Drąsiai galiu pasakyti: jei subyrėjo laimė, keiskite namus, nes taip greičiau apsivalysite nuo nereikalingų emocijų ir nuoskaudų. Nesakau, kad saugoti prisiminimų neverta. Juos būtina teisingai sudėlioti galvoje, bet pakeitus vietą, kurioje nutrūko dalis mūsų istorijos, išgyventi asmenines nesėkmes kur kas paprasčiau.
Ilgą laiką maniau, jog vaikystės namus verta išsaugoti dėl dukros, bet po to supratau, kad vaikai retai grįžta į tėvų namus. Pati į gimtąją Plungę negrįžau ir pajutau, kad Adelei tas butas su ne pačiais ryškiausiais vaikystės prisiminimais nebus reikalingas.“
Energijos ir noro ragauti gyvenimą nestokojančiai moteriai niekada netrūko vyrų dėmesio, tačiau aklai nerti į naujus jausmus po skausmingų skyrybų ji neskubėjo – reikėjo laiko viskam susigulėti, užgyti širdžiai, todėl, kaip pati sako, vienatvę ji tiesiog prisijaukino.
„Jau penkerius metus gyvenu joje ir, tiesą sakant, jaučiuosi gerai, nors likti viena nenorėčiau. Per šį gimtadienį sau palinkėjau daug asmeniškų dalykų, kurie susiję su vidine ramybe ir laime, tikiu, kad šie metai gali būti lemtingi, – romantiškai susimąsto D.Tamošiūnaitė. – Kol kas mano širdyje dar niekas neapsigyveno, bet jaučiuosi gerai.“
Prieš dešimtmetį su artimų bičiulių kompanija stačia galva nėrusi į politiką Daiva dabar gailisi šio žingsnio ir turėdama galimybę susigrąžinti laiką jo tikrai nebekartotų – labiausiai gaila, kad nutrūko ne viena ilgus metus puoselėta draugystė, o tautos išrinktojo mandatas beveik nė vieno tuomečio bendražygio širdies taip ir nesušildė.
„Ten daug purvo. Maniau, kad pasprukau pačiu laiku, bet televizijoje vietos neatsirado, todėl galiausiai įsidarbinau reklamos srityje ir čia supratau viena: Lietuvoje moteriai, kuriai daugiau nei penkiasdešimt, pradėti naujos karjeros, jeigu tenka lipti nuo žemiausio laiptelio, beveik neįmanoma, – įsitikinusi buvusi laidų vedėja ir čia pat smagiai ima juoktis. – Ne, manęs tikrai dar nereikia nurašyti, tiesiog esu judesio žmogus, kūrybininkas, o tokie gyventi be polėkio nemoka.
Šiaip tai esu laiminga moteris – sutariu su buvusio vyro šeima, su Adele jaučiame ypatingą ryšį, turiu sveiką mamą ir Anglijoje gyvenantį brolį, labai artimų draugių ratą. Kai prieš kurį laiką ieškojau priekabių savo išvaizdoje ir mąsčiau, ką galėčiau ar reikėtų pasitobulinti, artima bičiulė susirgo vėžiu.
Pamenu, nulydžiu ją į onkologinį, sėdžiu koridoriuje – aplink daug moterų, galvas pasirišusių skaromis arba išvis be jų, ir rimtai susimąstau: moterie, kokių dar grožio procedūrų tau reikia, kai tave myli pats gyvenimas?!
Jei man gerai su papildomais kilogramais ar mano pačios raukšle, kam tai gali trukdyti? Užuot savo gyvenime ieškoję priežasčių jaustis nelaimingi, dažniau turėtume suvokti tas, dėl kurių privalome būti laimingi.“
