Visas O.Echaudemaisono gyvenimas patvirtina jo frazę: „Griežtai atmetu žodžius „no, non, niet, net. Niekada nesuprasiu neigiamo atsakymo“.
Jo tėvas buvo kilęs iš Perigės (pranc. Périgueux) (Pietvakarių Prancūzija) miesto, dirbo medelyne, – kaip jo senelis ir prosenelis.
Bet Olivier tėvas nusprendė pakeisti savo likimą ir patraukė į Paryžių. Atidarė nedidelę medžio apdirbimo įmonę, kuri tiekė produkciją brangių baldų gamintojams.
Nuolat keliavęs savo įmonės reikalais, tėvas vieną dieną dingo iš savo artimųjų akiračio. Visiems tai buvo didžiulis sukrėtimas: tokia tvirta ir draugiška šeima staiga neteko maitintojo.
Olivier motinai teko įsidarbinti. Ji pabandė užsiimti medžio apdirbimo verslu, bet tik veltui iššvaistė pinigus. Beje, Olivier motina neilgai viena rūpinosi dviem sūnumis. Netrukus vėl ištekėjo.
Olivier jau vaikystėje daug piešė, jais buvo „išdabinti“ visi jo mokykliniai sąsiuviniai. Jam dar labai patiko lydėti motiną pas siuvėją.
Būsimojo „stebukladario“ motina rengėsi labai madingai ir dažnai užsisakydavo aukštosios mados suknelių kopijas.
Vyresnysis jos sūnus Gerard'as gainiojo kamuolį ar žvejojo. Jaunėlis Olivier padėdavo motinai išsirinkti audinius, stebėjo kaip daromos iškarpos, vartė madingus žurnalus, žiūrėjo Christiano Dioro ir Christobalio Balenciagos modelių nuotraukas.
Jis itin domėjosi aukštuomenės paskalomis ir svajojo apie tai, kad kada nors taip pat taps šio spindinčio, pasakiško pasaulio dalimi.
Tuo laiku Echaudemaisonai gyveno viename iš pietinių Paryžiaus priemiesčių. Ir štai Olivier jau su savo mokyklos draugo motina vaikštinėja po sostinės dizainerių parduotuves, kur ši užsisakinėja drabužius. Tokių „ekskursijų“ po Paryžių metu Olivier suprato, kad nori tapti dizaineriu.
Netrukus jis pašalinamas iš mokyklos dėl nederamo elgesio. Jam viso labo šešiolika su puse, reikia ieškoti darbo...
Per pusbrolio surengtą vakarėlį kažkokia mergina paminėjo garsųjį Paryžiaus saloną „Carita“, kuriam buvo reikalingi kirpėjai. Ir ji ten neseniai įsidarbino.
„Ką gi, darysiu šukuosenas, jei tai vienintelis kelias į aukštosios mados pasaulį“, – nusprendė Olivier.
Apsirengė geriausius marškinius, naujutėlaitį švarką, flanelines kelnes, pasirišo kaklaraištį ir, išsivalęs bordo spalvos mokasinus, patraukė į „Carita“ kirpyklą. Bet apie savo planus motinai nepasakė.
Pakeliui pasiklydo. Ir, atsidūręs priešais kitą saloną „Alexandre“, į jį ir užsuko.
Salono savininkas Louis Alexandre'as Raymond'as, kurį visi vadino tiesiog Alexandre'u, darė šukuosenas aristokratams, politinam elitui, kino žvaigždėms ir daugelį metų vadovavo Pasaulinei kirpėjų asociacijai.
Salono savininkas paklausė 16-mečio ką šis moka daryti. Išgirdęs sąžiningą ir atvirą vaikino „Nieko, mesje“, liepė ateiti kitą dieną kirpėjo mokinio darbui.
Nežiūrint į gimdytojos protestus ir maldavimus, į mokyklą Olivier negrįžo. Galų gale motina, kadangi jis buvo nepilnametis, sutiko už jį pasirašyti kontraktą. Ir jau po kelių metų pripažino, kad jos jaunėlis Olivier pasielgė teisingai.
Kelią nuo grindis šluojančio ir plaukų žnyples paduodančio vaikinuko iki asmeninio Alexandre'o asistento ir draugo, gavusio teisę kirpti ir šukuoti įžymias klientes, O.Echaudemaisonas įveikė gana greitai.
Ir štai jis vienas pirmųjų skaito naujas knygas, gautas iš rašytojos Francoise Sagan leidėjo žmonos rankų, važinėja su Alexandre'u po Europą ir dalyvauja aukštuomenės vakarėliuose Londone ir Frankfurte, rengiamuose po garsiųjų dizainerių kolekcijų pristatymų.
Mados pasaulis, į kurį taip veržėsi O.Echaudemaisonas, priėmė jį išskėstomis rankomis.
Olivier tapo kirpėju, be kurio neapsieidavo nė viena fotosesijų. Kiek vėliau savo gyvenimo darbu pasirinko vizažą.
Pirmąsias pamokas gavo stebėdamas kaip dažosi modeliai, kuriems jis darė šukuosenas. Anuomet podiumo gražuolės makiažą darėsi savarankiškai.
O.Echaudemaisonas makiažo meną įvaldė taip virtuoziškai, kad klientės reikalavo jas lydėti į darbines keliones. Ir jam teko „plėšytis“ tarp salono, Paryžiaus fotostudijos, Sankt Morico (Šveicarija) ir Dovilio (Prancūzija) kurortų.
Jaunasis vaikinas vakarieniavo prabangiose jachtose ir linksminosi geriausiuose naktiniuose klubuose. Neblogas provincialo iš Perigės gyvenimas?
Jis darė šukuosenas ir makiažą daugeliui italų, graikų, britų aristokratų. Tokias pavardes kaip Onassis, Agnelli jis žinojo ne tik iš žiniasklaidos.
Kartais savo menu O.Echaudemaisonas pasinaudodavo grynai praktiškais tikslais.
Pavyzdžiui aptarnavo slidinėjimo trenerius, kurie mainais mokė šio sporto. O kai atėjo laikas į kariuomenę...
Antroje šešto dešimtmečio pusėje Prancūzija kariavo su Alžyru. Olivier turėjo įtakingų ryšių ir galėjo išvengti kariuomenės. Bet nugalėjo jo romantiškas troškimas paragauti fronto duonos.
20-ąjį gimtadienį Olivier atšventė Šiaurės Afrikoje. Ten išmoko visokių gudrybių – ir net kaip nešaudyti į žmones.
Tikroji Olivier profesija paaiškėjo atsitiktinai. Ir prie eilinio kareivio, nešiojusio madingą chaki spalvos kašmyrinį megztinį, greitai nusidriekė vadų žmonų, karininkų ir kareivių eilė.
Ir nuo tada Olivier neturėjo jokių problemų: galėjo bet kada gauti naujas kojines, virėjas maitino karininkams skirtu maistu. Jam net leido atidaryti barą ir jo karinio dalinio teritorijoje prekiauti alumi, kava ir sumuštiniais.
Po dviejų metų O.Echaudemaisonas grįžo į Paryžių. Prie jo įprastinio darbo prisidėjo naujas – filmavimo aikštelėse.
Kino žvaigždės Audrey Hepburn, Elizabeth Taylor, Isabelle Adjani, Anouk Aimee, Charlotte Rampling, Isabelle Huppert, Romy Schneider, Shirley MacLane, dainininkė Mireille Mathieu – O.Echaudemaisono klientės.
Jis iki šiol mažumėlę ilgisi tų, tikrųjų žvaigždžių. Dabartinės „mergaitės iš kaimyninio kiemo“, greitai įkopiančios į olimpą ir taip pat greitai iš jo dingstančios, ne taip stipriai įkvepia.
Kai kurie prisiminimai Olivier itin brangūs: jis dažnai mintimis grįžta prie savo herojų. Deja, daugelio jų jau seniai nėra gyvųjų tarpe.
Su Amerikos prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedy žmona Jacqueline jis vyko į Vieną (Austrija), kur prezidentinė pora turėjo susitikti su Sovietų Sąjungos vadovu Nikita Chruščiovu.
Pirmajai Amerikos poniai O.Echaudemaisonas darė šukuoseną lėktuve, o leidžiantis laipteliais nešė virš jos skėtį. Jis rūpinosi ir jos drabužių parinkimu.
Kartą vakare sutuoktiniai Kennedy atskiruose vonios kambariuose rengėsi iškilmingam priėmimui. Kai Olivier darė J.Kennedy šukuoseną ir makiažą, jos vyras, aptarinėdamas planus ir duodamas nurodymas išėjo iš savo vonios kambario prisidengęs tik rankšluosčiu...
O.Echaudemaisonas įsiminė pirmąją Amerikos ponią kaip nepriekaištingai elegantišką ir labai nelaimingą moterį. Ji buvo priversta kentėti vyro neištikimybes ir atrodyti viskuo patenkinta žmona.
Jacqueline puikiai atliko savo vaidmenį – tai ir Olivier nuopelnas. Jis sumaniai paslėpdavo pirmosios Amerikos ponios bemiegių naktų ir pralietų ašarų pėdsakus.
O.Echaudemaisonas su kino žvaigžde Audrey Hepburn susipažino, kai šiai buvo per 50. Aptarnaudamas ją, ištobulino makiažo meną, galintį paslėpti amžių.
Pirmą kartą pasiūlęs kino dievaitei kiek pakeisti išvaizdą pasitelkus kosmetiką, Olivier išgirdo puikia prancūzų kalba ištartą ramų atsakymą: „Linkiu sėkmės. Metai bėga ir apie tai byloja mano veidas ir rankos...“
Ši gležna trapi moteris rengėsi itin paprastai, gyvenime nė kiek nebuvo panaši į kino dievaitę. Bet Olivier akyse tapo įgimto žavesio įsikūnijimu.
Paryžiaus viešbučio kambaryje pasirodymui teatre jis darė šukuoseną ir makiažą Amerikos aktorei, atlikėjai Judy Garland. Ji jaudinosi, kartas nuo karto patraukdavo iš butelio.
Tarp išmėtytų kailinių apsiaustų ir daugybės lagaminų vaikštinėjo J.Garland duktė. 16-metę Lizą Minnelli jos motina kažkodėl rengė neišvaizdžiomis vaikiškomis suknelėmis su raukinukais, kojinaitėmis ir lakiniais bateliais.
Mergaitė niūniavo dainelę iš populiaraus miuziklo „Oliveris“, matyt ją skirdama O.Echaudemaisonui.
„Užsičiaupk!“ – griežtai nutraukė Lizą motina.
Olivier nusišypsojo laimė susipažinti su amerikiete Wallis Simpson. Ponią, dėl kurios 1936-aisiais Didžiosios Britanijos karalius Eduardas VIII atsisakė sosto, jis stebėjo Europoje gana iš arti.
Iš aptarnaujančio personalo Vindzoro kunigaikštienė reikalavo ją vadinti jos karališkąja didenybe. Ji mažiausiai tris kartus per dieną persirengdavo ir darydavo šukuoseną.
Vindzoro kunigaikštienė kontroliavo kirpėjo darbą. Betrūko tik, kad paskaičiuotų kiek susuko sruogų ant suktukų.
Nežiūrint siaubingo W.Simpson charakterio, O.Echaudemaisonas įsidėmėjo ją kaip vieną žavingiausių ir subtiliausio skonio moterų.
Pas princesę Anne buvo kviečiamas tai į Bakingemo, tai Vindzoro rūmus. Pagrindinė, Olivier keliama sąlyga: reporteriai neturi iššniukštinėti, kad Didžiosios Britanijos karalienės Elizabeth II dukters išvaizda rūpinasi prancūzas. Šito patriotiškai nusiteikę anglai neatleistų!
Paskui buvo princesės Anne vestuvės, – su šiuo įvykiu susiję gana komiški O.Echaudemaisono prisiminimai.
Nuotakai jis darė makiažą patogumo dėlei nusiėmęs smokingą ir stovėdamas nugara į duris.
Staiga įėjo jos didenybė Elizabeth II. Įsigilinęs į savo darbą, Olivier nepastebėjo, kad už jo nugaros visi lenkiasi. Jis ne iškart suprato, kodėl staiga pašoko nuo kėdės ir princesė Anne.
Buvo dar vienas akibrokštas: Olivier atsitiktinai įėjo į bažnyčią iškart po Didžiosios Britanijos karalienės palydos. Susirinkusieji norėję pamatyti nuotaką, su nuostaba apžiūrinėjo sutrikusį O.Echaudemaisoną.
Keliems kostiumuotiems pokyliams jis parengė Monako kunigaikštienę Grace Kelly. Kartą net jos sutuoktinį, kunigaikštį Rainier III.
Monako valstybės vadovas kantriai atlaikė įsikūnijimą į Kinijos imperatorių. Olivier susiaurino jo akis ir priklijavo ploną barzdelę.
Monako kunigaikštienė net paprašiusi Olivier pamokyti makiažo subtilybių jos dukterį Caroline. Jaunoji kunigaikštytė piktnaudžiavo kosmetika.
Vėliau Caroline visuomet kviesdavosi vizažistą O.Echaudemaisoną, visiškai pasitikėdama jo skoniu.
Vienu artimiausių įžymiojo prancūzo žmonių visam gyvenimui tapo jo garsioji tėvynainė, dainininkė Mireille Mathieu. Iš pirmojo žvilgsnio jie patiko vienas kitam.
Draugystė prasidėjo nuo Olivier ir jo bičiulio fotografo apsilankymo M.Mathieu namuose Pietų Prancūzijoje.
Įžymioji atlikėja virtuvėje valė ankštines pupeles dvylikos asmenų pietums.
Ir nuo to laiko prancūzų žiniasklaida makiažo ir šukuosenų virtuozą nuolat tuokė, skyrė, o jie tik juokėsi. Olvier taip artimai ir stipriai kaip su M.Mathieu nesusidraugavo nė su viena žvaigžde.
Gebėjimas įžvelgti kitų gal ir nematomą grožį ir jį subtiliai atskleisti pelnė O.Echaudemaisonui stebukladario, iliuzionisto šlovę.
Holivudo žvaigždės, karališkųjų šeimų nariai ir valstybės vadovų sutuoktinės vertino prancūzo talentą, žavesį, erudiciją ir gebėjimą saugoti paslaptis.
Nepaisant skirtingo socialinio statuso, klientai su juo elgėsi kaip su lygiu, gerbdami jo meną. Pavyzdžiui, jaunesnioji Didžiosios Britanijos karalienės Elizabeth II sesuo, princesė Margaret, jį vaišindama, būtinai pati išpilstydavo arbatą.
O.Echaudemaisono karjeros kartelė kopė į viršų. Jis dirbo „Vogue“ prancūziško ir britiškojo varianto madų ir grožio skyriaus direktoriumi, rengė viršeliams legendinius modelius Tviggy ir Jean Shripton.
Negana to, vadovavo madų dizainerio Yves'o Saint Laurent'o parduotuvei Sen Tropeze, bendradarbiavo su garsiais šimtmečio fotografais – Richardu Avendonu, Helmutu Newtonu, Horstu, Henry Clarke'u, Normanu Parkinsonu, Giles'u Bensimonu.
Madų olimpe nebuvo nė vieno supermodelio, kurio Olivier nebūtų pažinojęs asmeniškai. Vizažistas ir plaukų grožio specialistas apkeliavo visą pasaulį, pažvelgė į egzotiškiausius Žemės rutulio kampelius, nuolat sugalvodavo ką nors nauja.
Kartą, bendradarbiaudamas su „Esteee Lauder“, sugalvojo reklaminį makiažą, kuris amerikietišką prekės ženklą turėjo privilioti į prancūzų rinką.
„Kodėl to paties neišmėginus su prancūzų prekiniu ženklu?“ – pagalvojo Olivier, šia idėja pasidalindamas su dizaineriu Hubertu de Givenchy. Tuo laiku jo bendrovė dar nebuvo sukūrusi nė vieno kosmetikos produkto linijos.
Darbas užvirė visose srityse: chemikai sugalvojo formules, dailininkai – etiketes ir pakuotę.
O.Echaudemaisono koncepcijos pagrindas – madingo elegantiškumo principas: nedaugiau trijų spalvų vienu metu. Jam priklauso pavadinimas „Prizmės“. Taip apibūdinamos legendinėmis tapusios pudros ir skaistalai, iš kurių galima sukurti indiviadulius atspalvius, artimus odos spalvai.
Makiažo virtuozas dirbo ir su kitais mados grandais, kaip antai Johnas Galliano ir Alexanderis McQueenas. Paskui O.Echaudemaisonas panoro permainų.
Jis susitiko su didžiausios pasaulyje prabangos prekių grupės LVMH vadovu Bernard'u Arnault. Per pokalbį Olivier pareiškė, jog norįs prikelti, kaip jis išsireiškė, šiam verslininkui priklausančios pilies miegančiąją gražuolę, – bendrovę „Guerlain“.
Taip prasidėjo naujas O.Echaudemaisono gyvenimo skyrius, kuris apima jau aštuoniolika metų. Jis dalyvavo kuriant prabangias „Guerlain“ pakuotes ir originalią makiažo techniką, prisidėjo prie inovacinių kosmetikos gaminių formulių, tekstūros ir spalvų.
Prancūzui O.Echaudemaisonui daugelis pasaulio moterų dėkingos už kosmetikos produktus, kurie tik pasirodę rinkoje gavo amžinos klasikos statusą.
„Auksinė“ linija „Divinora“, pudra „Meteorites“, kuri per kiekvienas Kalėdas būna specialios versijos, „KissKiss“ ir „Rouge G.“ lūpų dažai.
O.Echaudemaisonas puikiai atrodo. Tokios puikios fizinės formos vyriškio, kuriam jau per 70 metų, paslaptis – meilė gyvenimui ir pagarba savo kūnui.
Jis sportuoja su asmeniniu treneriu ir skiria didelį dėmesį mitybai.
Kelionės ir toliau lieka Olivier gyvenimo dalimi. Sugrįžęs, visuomet laikosi griežtos taisyklės: keletą dienų būtinai praleidžia vienas – skaito, klausosi muzikos, mąsto apie tai, ką pamatė, patyrė. Ir tai jam padeda sugrįžti į įprastinį gyvenimo ritmą.
O.Echaudemaisonui nepatinka gręžiotis atgal, knaisiotis po praeitį, po kaulelį narstyti tai, kas padaryta.
Naujovės, pozityvas ir energija – trys banginiai, ant kurių laikosi Olivier ir jo komandos pasaulis.
Vizažisto ir plaukų specialisto gyvenimas, kuris jaunystės metais buvo panašus į pažinčių, ambicingų paieškų ir permainų kardiogramą, brandos metais virto ryžtingų mostų plaukiojimu tvirtai laikantis užsibrėžto kurso.
Olivier semiasi įkvėpimo iš meno kūrinių, parodų, koncertų, paskaitų, kelionių. Ir dar iš bendravimo su draugais.
Bičiulių turi nedaug, bet visi jie laiko patikrinti ir artimi žmonės. Jie pasirinkti ne socialinio statuso principu, o pagal charakterį – linksmi, smalsūs, kūrybingi.
Paviršutiniškomis draugystėmis O.Echaudemaisonas mėgavosi jaunystėje. Bet dabar lengvabūdiškos bičiulystės nesibaigiančių vakarėlių ir švenčių sūkuryje jo seniai nedomina.
Idealus susitikimas – vakarienė šešių-septynių žmonių draugijoje, kuri už Olivier namų stalo jaučiasi viena šeima.
Iš savo beprotiško darbų grafiko O.Echaudemaisonas išgriebė laiko ir parašė memuarus „Makiažas, mano gyvenimo spalvos“.
Knygos autoriaus pasakojimas nuspalvintas humoru ir nostalgija, pažeria patarimų makiažo klausimais ir atskleidžia mažų gudrybių.
„Menininku buvau kartas nuo karto, o stebukladariu, iliuzionistu – visada!“, – tvirtina vizažo virtuozas.
O.Echaudemaisonas, „Guerlain“ kūrybos direktorius mėgsta cituoti savo tėvynainio, dramaturgo ir poeto Jeano Cocteau žodžius: „Moteris graži, kai myli!“
Ir šią frazę užbaigia taip kaip derėtų profesionaliam vizažistui:
„Pasinaudokite kosmetika ir jūsų veidas suspindės taip, lyg tikrai esate įsimylėjusi!“
Parengė Onutė Kacėnaitė
