Eglė Lietuvoje – reta viešnia. Prieš septynerius metus ji Bostone ištekėjo už Amerikoje šaknis įleidusio chemiko ir fotografo Dainiaus Mačikėno (47 m.).
Po atsitiktinės pažinties Bostone ir kelių vienas kitam rašytų laiškų pora susitiko tris kartus – Vilniuje, viename Europos mieste ir Amerikoje.
Jau per antrą pasimatymą jie nusprendė susituokti. Iki vedybų nebuvo pažįstami nė metų. Tačiau Eglė nuo pat pirmos akimirkos jautė, kad Dainius yra jos gyvenimo žmogus, ir tuo neabejoja iki šiol.
Sutuoktinių gyvenimas šiuo metu sukasi Kalifornijoje, San Diege.
Pernai Eglė ne savo noru buvo priversta nutraukti pedagoginę veiklą Eglės Špokaitės baleto mokykloje, kuriai atidavė daug žinių ir širdies.
Dabar moteris visą dėmesį yra sutelkusi į jau ketvirtus metus sėkmingai veikiančią savo baleto mokyklą San Diege.
Apie aistrą šokiui, savo jaunąsias mokines E.Špokaitė galėtų pasakoti labai daug – čia jos patirtis milžiniška.
Tačiau įvairiapusiška yra ir šios moters asmeninio gyvenimo istorija. Likimas jai lėmė ne iš pirmo karto atrasti santuokinę laimę, tačiau gyvenimo negandos nesužlugdė. Po dviejų skyrybų dabartinis gyvenimo vyras D.Mačikėnas Eglės gyvenimą nuspalvino naujomis spalvomis ir prišaukė naujų kūrybinių vėjų.
„Esu labai mylima. Tai man svarbiausia“, – sakė už Atlanto gyvenanti E.Špokaitė.
Netrukus ji atvyks į gimtinę, kur kovo 8 dieną dalyvaus konferencijoje „Moters vizija“ ir su savo gerbėjomis diskutuos moterims aktualiais klausimais.
O kaip susidoroti su gyvenimo iššūkiais, nusipelniusi artistė, daugybės premijų laimėtoja – tarp jų kelis kartus apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, 1996-aisiais – Nacionaline kultūros ir meno premija, tikrai žino.
– Konferencijos „Moters vizija“ pagrindinė tema – „Kaip surasti savo vidinę ramybę?“ Šiais didžiulio tempo laikais tai padaryti nelengva. Kaip įvairiais gyvenimo tarpsniais jūs ieškodavote vidinės darnos?
– Taip, perskaičiusi konferencijos temas nusišypsojau. Man kaip niekam kitam ši tema aktuali, gal todėl ir kvietimas atvykti į konferenciją neatsitiktinis. Bet įdomesnis klausimas, kodėl mes, moterys, nerimstame net ir sukūrusios laimingiausias šeimas – vis ieškome iššūkių, susikuriame sudėtingiausius tikslus ir bandome tai įveikti.
Moterų aktyvumas, ypač Lietuvoje, yra begalinis. Kodėl? To savęs klausiu dažnai. O ramybė? Ramybė man – suvokimas, jog esu mylima.
– Daug metų savo jausmus, emocijas, pasaulėjautą bei mintis perteikdavote judesiu ir menine kūno išraiška. Šį kartą savo moteriškumo viziją išsakysite žodžiais. Ką svarbaus, remdamasi savo patirtimi, norėtumėte perduoti konferencijos klausytojoms?
– O kas yra svarbu ir nesvarbu? Tai taip subjektyvu.
Dažnai siekdavau ir pasiekdavau įvairių tikslų – jau po sceninės karjeros įkūriau dvi mokyklas, kurių mokiniai pasiekia aukštų rezultatų baleto mene.
Mokyklos sukurtos skirtingose pasaulio pusėse, skirtingose šalyse. Kartais nuojauta man pakuždėdavo teisingus dalykus, kartais klysdavau, bet daug išmokau. Vis dar esu optimistiškai nusiteikusi pasaulį pakeisti į gražesnę pusę.
Kodėl gi nepasidalinti savo įžvalgomis su kitomis moterimis?
– Moterims neretai tenka jausti aplinkos spaudimą būti tobula mama, žmona, siekti karjeros aukštumų, nuolat dirbti ir kuo daugiau uždirbti ir visada gražiai atrodyti. Daug moterų tiki šiomis primestomis tiesomis ir todėl laikui bėgant įsisuka į nerimo verpetą. Kaip jūs kovojote su visuomenėje gajais stereotipais? Ar neišgyvenote, kad kažkurios moters misijos nepavyko įgyvendinti? Pavyzdžiui, ne iš pirmo karto patirti vedybinę laimę, susilaukti vaikų?
– Mano gyvenimo kelio ženklai yra autentiškumas. Stengiuosi tokia būti. Ir kitus žmones už tai labiausiai vertinu.
– Kokia tvarka dėliojote prioritetus: moteris, baleto artistė, žmona ar mylimoji, pedagogė?
– Prioritetas – būti geram ir įdomiam žmogui.
– Sakoma, jog menininkas turi būti šiek tiek nelaimingas, alkanas, įskaudintas, kad per sielos žaizdas galėtų sukurti ką nors genialaus. Kaip išoriniai dirgikliai, emocinis permainingumas veikdavo jūsų profesinę veiklą? Kokiais etapais būdavote kūrybingiausia ir sugebėdavote geriausiai atskleisti herojų paveikslus šokiu?
– Man būtina nepervargti, gebėti atsitraukti ir pamatyti savo kasdieną lyg iš šalies. Svarbu turėti savo širdyje šiek tiek vietos apmąstymams, fantazijoms, net jei jos ir neišsipildys.
Man visada reikėjo palaikymo leistis į drąsius iššūkius.
– Scenoje įkūnytos herojės labai įvairios: stiprios, jautrios, dramatiškos, romantiškos, ieškančios, kenčiančios, mylinčios, fatališkos, vilioklės. Būtų sunku visas ir išvardyti: Žizel, Džuljeta, Aurora, Karmen, Marina, Dezdemona, Ana Karenina, Olimpija ir t.t. Kuri jums brangiausia – sunkiai suvokta ar ta, kurios sukūrimą scenoje tarsi laimino pats likimas?
– Visos brangios. Mano herojės – kažkuri dalis manęs pačios. Negaliu nei daugiau, nei mažiau būti artima sau.
– Ar lengvai atsiribodavote nuo savo sukurtų vaidmenų ir tuoj po spektaklio grįždavote į realybę?
– Niekada nesitapatindavau su savo kuriamais personažais, visada būdavau savimi. Žmogaus vidinis pasaulis yra platus, nors, tiesa, kiekvieno žmogaus saviraiška skirtinga.
Kalbant apie grįžimą į realybę, mano tvirtu įsitikinimu, profesionalaus artisto konfliktas tarp realybės ir scenos yra išgalvotas.
– Kiekvieno žmogaus gyvenime būna pakilimų ir nuosmukių. Gal turite kokį nors labiausiai jus įkvepiantį šūkį?
– Eiti pirmyn ir negyventi praeitimi.
– Daug spektaklių šokote Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, tačiau gal būtumėte galėjusi sėkmingai reikštis ir Europoje. Ar neapmaudu, kad anais laikais dar nebuvo lengva prasimušti senojoje Europoje? Kita vertus, Vakarų Europos vadybininkai jums ne kartą siūlė pelningas sutartis, bet jeigu prirašysite prie savo vardo „Rusija“.
– Kartą šalia mūsų garsios balerinos lietuvės pavardės programėlėje mačiau parašyta „Rusija“. Tada pagalvojau – hmm. Bet šie žaidimai – tokia smulkmena. Kažkada man mano identitetas buvo labai principinis klausimas, dabar nebe toks aktualus.
Jei žmogus ilgisi erdvės ir nori išskristi į pasaulį, jis tai ir padarys. Šiandienos Lietuvoje sienų nebėra, o profesinių karjeros laiptelių subtilumai egzistuoja ir juos įveikti yra įdomu.
– Ar daug laiko reikėjo susitaikyti su artistės karjeros pabaiga? Ką per pauzę iki dvasinės darnos suradimo ir savęs įprasminimo kitoje veikloje atradote?
– Pabaigiau savo artistinę karjerą anksčiau, nei reikėjo, netgi vidury sezono. Jau tada turėjau veiklos, kuri pasirodė įdomesnė nei darbas teatre baigiantis sceninei karjerai.
Tiesa, buvo dalykų, kurių visada ilgėsiuosi. Kai ką buvau atradusi tik paskutiniais metais, bet racionalus protas nugalėjo suvokiant, kad esminis mano gyvenimas jau kitur ir širdis kitur.
Pauzės laikotarpio tarp vieno gyvenimo etapo ir kito neturėjau. Esu laiminga kibirkščiuodama planais.
– Bėgančius metus kiekviena moteris vertina skirtingai. Kaip jūs į save žvelgiate iš brandaus žmogaus pozicijų? Ar ilgitės jaunystės?
– Kažkaip vis dar jaučiuosi mokine ir tai savotiškai adekvatu jaunystei.
– Kokios partnerystės visada trokšdavote? Kada, jūsų nuomone, pora yra harmoninga? Esate minėjusi, kad sektinas pavyzdys visada jums buvo balerinos Majos Pliseckajos ir kompozitoriaus Rodiono Ščedrino santuoka.
– Visada troškau laimę rasti lygiavertėje partnerystėje, kai du žmonės vienas kitam yra autoritetai.
– 2012 metų išvakarėse Amerikoje ištekėjote už chemiko bei menininko D.Mačikėno. Kuo jums vertingiausi santykiai su savo vyru? Ką nauja išmokote, suvokėte šioje santuokoje?
– Kaip ir minėjau, pagarba ir autoritetų puoselėjimas yra santykių pagrindas. Be to, šeiminiam gyvenimui nuolat reikia kūrybinių ir valios pastangų. Mes abu su vyru mėgstame mokytis!
– Esate netipiška pora. Nors gyvenate San Diege, į Lietuvą atvykstate 3–4 kartus per metus. Kaip santykius veikia ilgalaikiai išsiskyrimai? Kokie jūsų panašumai, skirtumai, kaip vienas kitą papildote?
– Šiuo metu didžiąja dalį metų praleidžiu San Diege. Išsiskyrimų laikas baigėsi, per juos nebuvo lengva, bet savotiškai pasiilgstu mūsų kūrybingų pastangų gebėti tai išgyventi. Santykiams išsaugoti reikėjo valios ir disciplinos.
Bet kokia palaima apimdavo vėl susitikus ir apsikabinus oro uoste!
– Tam tikrą laiką į Lietuvą atvažiuodavote ne tik dėl gimtinėje likusių artimųjų, draugų, bet ir dėl savo baleto mokyklos. Tačiau dėl išsiskyrusių nuomonių su bendraturte Kristina Sliesoraitiene buvote priversta palikti pedagoginę veiklą mokykloje. O juk šokio paslapčių mokėte daugybę mergaičių – joms buvote mokytoja, draugė, patarėja. Ar gilias žaizdas paliko atsisveikinimas su auklėtinėmis?
– Savo noru nepalikau mokyklos. Su mokiniais palaikome labai šiltus santykius, laukiu nesulaukiu, kada atvykusi į konferenciją turėsiu progos su jais susitikti, nors ir trumpam.
Šiandien tie mokiniai kaip buvo, taip ir yra mano mokiniai, juos moko pedagogai, su kuriais buvau glaudžiai susijusi dešimt metų. O ir Amerikoje mano mokiniai draugauja su Lietuvos baleto šokėjais – ir susitikę gyvai, ir bendraudami interneto erdvėje.
– Ar Lietuvoje planuojate vėl imtis pedagoginės veiklos? Kaip vyksta darbas Amerikoje veikiančioje baleto mokykloje?
– Mano įkurtas „Ballet Institute of San Diego“ (balletinstituteSD.com) jau skaičiuoja 4-us metus. Mes jau esame gerai žinoma mokykla ne tik San Diege, bet ir toli už jo ribų. Tie, kurie ieško rimto baleto mokymo, jau atranda mus patys. Mano mokykla greičiausiai auganti San Diege.
Lietuvoje po Eglės Špokaitės baleto mokyklos pasisavinimo nematau prasmės čia veikti būdais, kurie pasibaigė nesėkmingai. Manau, jog kitas mano atėjimas į Lietuvos baleto rinką bus kitoks. Veikti norėčiau jau ne iš vidaus, bet iš išorės. Tai yra ateiti iš tarptautinės arenos su vertingais pasiūlymais Lietuvos baleto mokymui.
– Kokia vaga teka jūsų gyvenimas Amerikoje? Ar ten jau tapote sava? Kas ten jums patinka, kas iki šiol atrodo neįprasta, nepriimtina? Kaip leidžiate laisvalaikį?
– Tarpuose tarp skraidymų į Lietuvą pabuvau žmona. Smagu! Aš mokiausi kalbos, vairavimo greitkeliais, tyrinėjau profesines galimybes.
Mudu su vyru keletą kartų kraustėmės, pakeitėme ne tik namus, bet ir valstijas – iš Masačusetso persikėlėme į Kaliforniją, iš vienos pakrantės į priešingą.
Tokie pokyčiai – puiki pažintis su šalimi. Man labai patinka Kalifornija. Ir ne tik klimatas. Labiausiai žmonės! Šiame krante iš tiesų spinduliuoja geranoriškumas ir optimizmas.
Žinoma, čia yra ir keistų dalykų, kurie manęs nepaliauna stebinti.
Na, pavyzdžiui, amerikiečių būdas kalbėti tik apie teigiamus dalykus, netgi tada, kai jie mano priešingai, – tokia mandagumo išraiška.
Iš pradžių mokiausi, jog nėra blogai paprašyti žmogaus tris kartus pakartoti sakinį norint suprasti. Šiandien mokausi bendrauti atviriau, iš širdies, nepažeidžiant amerikietiško mandagumo, bet kartu išliekant savimi.
Įdomu, kad 90 procentų mano mokinių ir jų tėvų yra imigrantai iš Azijos ir Europos, įskaitant Lietuvą.
– Netrukus po vestuvių sakėte, kad pirmiausia norite pabūti žmona, moterimi, o ne balerina. Kaip sekasi susitvarkyti su savo misija?
– Jau pabuvau. Dabar kartu su vyru kuriame mokyklą. Vyksta tikra partnerystė.
– Nemažai moterų apdovanotos gera intuicija. Gerą jūsų intuiciją liudija jūsų santykiai su vyru. Likimas lėmė, kad susitiktumėte Bostone. Tada jūs su kitais Lietuvos baleto artistais šokote, Dainius fotografavo. Pamačiusi nuotraukas susižavėjote ir parašėte autoriui gražų laišką. Taip prasidėjo dviejų žmonių, atskirtų tūkstančiais kilometrų, bendravimas. Susitikote vos kelis kartus ir pasiryžote sumainyti žiedus. Ar širdis kuždėjo, kad tai jūsų antra pusė?
– Labai pasitikiu savo nuojauta. Ir vis labiau. Manau, tai moteriškas bruožas. Nuojauta dar niekada manęs neapgavo. Vidinis jausmas yra tikslesnis nei racionalus protas ir žinios. Svarbu mokėti savo vidinį balsą išgirsti ir į jį įsiklausyti.
– Drąsos, stiprybės, tikslo siekimo iš jūsų daug kas galėtų pasimokyti. Nors scenoje atrodydavote tarsi peteliškė, tik jūs viena geriausiai žinote, kiek jėgų, prakaito pareikalaudavo bet kuris vaidmuo. Buvo ir traumų. Kartą šokdama scenoje „Žizel“ pirmame veiksme patyrėte kojos traumą, teko stabdyti spektaklį ir ieškoti dublerės. Dar buvo nutikimas, kai jums pusę metų nežmoniškai skaudėjo kojos pirštą ir tik per operaciją paaiškėjo, kad vienas kauliukas net ištirpęs. Vadinasi, baleto artistai – savotiški kariai, net ir sudėtingomis aplinkybėmis nesitraukiantys iš mūšio lauko.
– Mokau savo mokinius, jog išsiugdytas stiprus charakteris bus jų gyvenimo dovana ir ištikimas palydovas.
Didžiuojuosi ir jaučiuosi saugi žinodama, jog gali atsitikti sėkmė ar nesėkmė, tačiau tvirtos charakterio savybės padės ne tik gyventi, bet ir laimėti sudėtingomis aplinkybėmis.
– Ar daug teko paaukoti dėl baleto? Gal kartais dėl jo asmeninei laimei atsukdavote nugarą?
– Nieko neteko aukoti. Baletas yra mano gyvenimo dovana.
– Esate minėjusi, kad vaikystėje buvote nedrąsi ir kad iki šiol mokotės drąsos. Gal šioje srityje jau matyti pažanga?
– Žmonės sako, jog esu drąsi. (Šypsosi.) Suvokiu, kad drąsa – tai ne baimės nebuvimas, bet ėjimas į priekį nepaisant savo baimių. Bet tokie žingsniai įmanomi, kai esi palaikoma iš šalies.
– Kiek įtakos kuriant vaidmenį jums darė išgyvenimai, įgyta įvairi patirtis?
– Tai man pagelbėjo šimtu procentų. Kartą žymus Rusijos baletmeisteris Aleksejus Ratmanskis man pasakė: „Egle, juk gyvenimas, teatras, baleto menas – skirtingi žanrai“.
Gyvenimas gyvenimu, bet literatūra, menas diktuoja savo. Tada jo įžvalga man buvo didelis apmąstymų šaltinis. Šiandien nebesu jauna maksimalistė ir mano mintys apie sceninę kūrybą šiek tiek pasikeitė, bet esmė išliko: sugerti gyvenimą kiek įmanoma, bet vadovautis širdimi ir žiniomis.
– Atsitraukusi nuo savo profesinės veiklos turite daugiau laiko sau. Kaip puoselėjate savo moteriškumą, ar mėgstate pasilepinti grožio procedūromis, pasivaikščioti po parduotuves? Ar turite kokių nors ritualų? Ar daug dėmesio skiriate sveikai mitybai, sportui?
– Viskas, kas moteriška, man nesvetima. Sportuoju, sveikai maitinuosi. Be to, Kalifornijos gamta – tai neištyrinėjama galybė. Savaitgalių nepakanka norint viską patirti.
– Ar labiau gyvenate šia diena, ar planuojate toli į priekį? Kokie kasdieniai gyvenimo džiaugsmai jums kelia nuotaiką? Kaip būtų galima jus palepinti ir ilgam įkrauti gerų emocijų?
– Išėjimas pasivaikščioti į kalnus labai praskaidrina mintis. Taip pat gerai nuteikia teatras, simfoninės muzikos vakaras. Visa tai subalansuoja, bet labiausiai išplėtoja kūrybines idėjas!
