Pusdienis vienoje paslaptingiausių ir uždariausių pasaulio vietų – Vatikane, vėliau – kviestinė vakarienė prabangioje Romos viešbučio „Grand Plaza“ salėje – taip savo ypatingą dieną su svarbiais žmonėmis nutarė paminėti mados namų „Femmes Fatales“ įkūrėja ir kūrybos direktorė, dizainerė E.Tatarinova. Prieš savaitę Italijos sostinėje ji su trimis dešimtimis svečių krištolo taures kėlė už savo pačios žingsnį į septintąją dešimtį.
– Ko pati sau palinkėjote jubiliejaus dieną? – paklausiau prieš kelerius metus iš viešumos dingusios ir šiandien dažniau Italijoje nei Lietuvoje sutinkamos madų kūrėjos.
– Aš gyvenu Italijoje, Florencijoje, – apsupta meno, muziejų, knygų, filmų, todėl palinkėjau sau turėti daugiau laiko šiems gyvenimo malonumams. Šis noras gali skambėti keistai, bet gyvenime jau daug ką patyriau, dėl daug ko kovojau ir tai darau iki šiol, bet kai esu apsupta grožio ir kūrybos, jaučiuosi stipri atlaikyti bet kokius išbandymus.
Žinoma, norėčiau dažniau matyti savo anūkes, nes jos taip greit auga: vienai jau septyneri, kitai – puspenktų metų. Jos – pati didžiausia mano laimė. Palinkėjau, kad ir sūnui Leonidui gyvenime viskas susidėliotų laimingai. Jis – kūrybos žmogus, ne verslininkas, o menininkams visada sunkiau įsikabinti į gyvenimą, todėl svajoju, kad iš savo kūrybos jis galėtų uždirbti ir išlaikyti šeimą. Žinodama, kad man brangiausi žmonės saugūs, būčiau rami ir pati.
– Ar bijote bėgančio laiko?
– Gyvenimas – sudėtingas dalykas, o dabar ypač nepaprastas metas, todėl net neturiu laiko galvoti apie savo amžių. Tik kai stabteliu ir rimtai susimąstau apie savo metus, pasidaro nejauku ir liūdna, kad man jau šešiasdešimt.
– Ką matote žiūrėdama į veidrodį?
– Nesidžiaugiu raukšlėmis ir esu už visus būdus laikui sustabdyti. Turime būti dėkingi tiems, kurie išrado plastinę chirurgiją ir visas grožio procedūras. Jei tikrai reikia, tai neverta dvejoti, ar tvarkyti užkritusius vokus, lyginti raukšles, mažinti nosį. Žmogaus protas juk nesensta – tik išvaizda, o viduje visada jaučiamės jaunesni nei išorėje, todėl mažas „remontas“ gali padėti atgauti pusiausvyrą.
– Ar madą kuriančiam žmogui išvaizda svarbesnė nei kitos profesijos atstovams?
– Taip. Tačiau visada kartoju: nebaisu senti – baisu tapti senamadiškam. Atsilikti nuo mados nederėtų jokios profesijos žmogui. Žeme vaikšto daugybė stilingų senukų, kurių žavesys traukia kur kas stipriau nei dvidešimtmečių. Kodėl? Todėl, kad jie neleidžia sau būti nemadingi. Neprisižiūrintis žmogus, kad ir kokio amžiaus būtų, niekada nesulauks deramos aplinkinių pagarbos.
– Ar norint būti madingam reikia pinigų?
– Žinoma. Dabar madinga sakyti, kad net princesės rengiasi nebrangių prekių ženklų apdarais. Tačiau žmonių, kurie sugebėtų būti stiliaus etalonais vilkėdami vien zarų produkciją, tėra vienetai. Juk pigia suknele vilkinti princesė avi tūkstančius kainuojančius aukštakulnius, dėvi paveldėtus papuošalus ir rankose laiko „Birkin“ rankinę.
Kokybė visada šviečia iš toli. Kai esi jaunas, gali kvailioti su stiliumi ir rengtis už kelis eurus, bet sulaukus tam tikro amžiaus, visuomenėje įgijus statusą ar einant reikšmingas pareigas leisti sau vilkėti prastos kokybės, nors ir madingo silueto drabužius nevalia, nes prastumas – pastebimas.
– Kai viename Romos senamiesčio restoranų prisėdome pokalbio, žmonės prie aplinkinių staliukų jus akimirksniu nuskenavo akimis: nepastebėti briliantų, kailinių ir rankinės už keliasdešimt tūkstančių eurų tikriausiai neįmanoma. Ar jums svarbi prabanga?
– Aš mėgstu gerus daiktus, bet mudu nužiūrėjo, nes abu atrodome išskirtinai net ir prabangiame restorane. (Juokiasi.) Negalėčiau sau leisti atrodyti bet kaip, todėl turiu didelę rankinių kolekciją, daugybę papuošalų, didelį garderobą, kuriame nemaža dalis – mano pačios kūriniai.
– Ar briliantai pabrėžia statusą?
– Ne. Jie man tiesiog patinka, nes blizga, – vėl juokiasi pašnekovė.
– Kur slypi moters laimė?
– Mes galime juokauti apie briliantus, bet laimė slypi tikrai ne juose ir kituose gražiuose dalykuose. Mano istorija – sudėtinga, žinau, ką reiškia aukštumos ir netikėtas padėties pasikeitimas, todėl galiu drąsiai pasakyti, jog moters laimės priežastis – meilė! Ir šeima. Linkiu visoms mylėti, tekėti ir niekada nesiskirti. Tikrą ir didelę meilę gyvenime mes sutinkame tik kartą, todėl ieškoti jos turime labai atsakingai, o suradusios – saugoti visomis išgalėmis.
Esu mačiusi porų, kurios drauge nugyveno visą gyvenimą. Deja, man taip nenutiko. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad išsiskirsiu ir ištekėsiu antrą kartą. Tai ir buvo didžiausia mano klaida.
– Skamba kaip įskaudintos moters žodžiai...
– Man baisu kalbėti apie laimę, bet pirmą kartą viešai galiu prisipažinti, kad antroje santuokoje nebuvau labai laiminga.
– Atrodė, kad greta Jefimo Borodulino (praeityje įtakingo bankininko. – Red.) jautėtės ne tik užtikrinta, bet ir laiminga. Gražus gyvenimas, kelionės po pasaulį, jaukūs namai, dar jaukesnės jūsų ruošiamos vakarienės...
– Savo vaidmenį aš atlikau puikiai. Tačiau tikrai laiminga jaučiausi tik pirmojoje santuokoje su sūnaus tėvu. Buvome jauni, drauge nuėjome nelengvą kelią, svajojome, siekėme, pažinome pasaulį. Mano pirmasis vyras buvo nuostabus žmogus. Jį myliu iki šiol. Amžiną jam atilsį. Visa kita mano gyvenime buvo išbandymai.
– Daug kam atrodė, kad iš tiesų laimę atradote ištekėjusi antrą kartą.
– Ne.
– Vyras dovanojo jums viskuo aprūpintą gyvenimą. Kai kas pasakytų, kad ir dizainere tapote tik sutuoktinio dėka.
– Nieko panašaus! Daug kas nežino, kad dar iki antrosios santuokos turėjau anglų filologijos daktaro laipsnį, keliolika metų sukausi mados versle Minske ir Vilniuje, čia netgi buvau atidariusi vieną pirmųjų Lietuvoje butikų. Deja, A.Lukašenkos režimas iš manęs atėmė viską, ką savo rankomis buvau uždirbusi Baltarusijoje, gal net būčiau patekusi į kalėjimą.
– Santuoka su Fima – taip savo antrąjį vyrą pati vadinote – suteikė daugiau galimybių?
– Taip, turėjau viską. Išskyrus tikrumą ir elementarią laimę. Todėl viskas ir griuvo. Santuoką buvo galima mėginti saugoti toliau, bet aš to nebenorėjau. Viskas tapo tiesiog per daug dirbtina. Liko tik bendri pomėgiai ir daugiau nieko.
Jis tikrai intelektualus, išskirtinis, reto proto ir talento žmogus, bet ir aš tokia. Dviem stiprioms asmenybėms po vienu stogu ankšta tampa tada, kai stiprus vyras pradeda slopinti savo moterį, nors turėtų ją aukštinti. Noriu pasakyti visiems stipriems vyrams, kad demonstruoti savo galią dar nereiškia būti galingiems. Deja, manęs slopinti nebuvo galima.
– Tačiau juk jis investavo į jūsų mados kompaniją „Femmes Fatales“. Ar tai neparodo pasitikėjimo savo moterimi?
– Jis palaikė mano mados namus, kūrybą, grandiozinius šou. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad investicijos buvo tokios didelės, kad atpirktų viską. Aš labai daug ir sunkiai dirbau. Vien pinigai niekada nesukurtų dizainerio. Tai, kad „Femmes Fatales“ pelnė tarptautinį pripažinimą, lėmė tik mano mokslai, žinios, patirtis ir gebėjimai. Jokie pinigai negali sukurti menininko, todėl net ir po skyrybų aš kuriu ir tikrai esu ne ką mažiau vertinama.
– Buvo metas, kai jūsų vardas sumirgėjo turtingiausių Lietuvos moterų sąraše. Vadinasi, sutuoktinis nebuvo labai šykštus?
– Aš neturėjau tų milijonų, kuriuos skaičiavo spauda. Ji greičiausiai skaičiavo mano vyro pinigus, bet man tikrai buvo malonu rasti savo pavardę tarp turtingiausių šalies žmonių. (Šypsosi.) Per skyrybas, deja, mano vyras man nieko nepaliko, todėl šiandien aš gyvenu tik iš to, ką uždirbu pati. Tikrai nesigėdiju to pasakyti.
– Ko gero, ne itin malonu prisipažinti, kad iš gražaus gyvenimo liko trupiniai?
– To nesigėdiju, bet malonumo jokio.
– Buvo kalbama, kad jūsų šeimos skyrybų dramos priežastis – tipinė turtingo ir gerokai jaunesne moterimi senstelėjusią žmoną pakeitusio vyro istorija.
– Kalbų apie mane visada daug. Nesiskųsiu, nes savo kelią antroje santuokoje pasirinkau pati. Visi mano, kad turtingas vyras išsprendžia visas moters problemas, bet sudužus laimei į šipulius viskas vyksta kitaip. Žadėjo, bet nieko neištesėjo. Tai išties labai klaidingas kelias – tikėtis, kad kas nors už mus gyvenime išspręs mūsų problemas. Tik mes patys atsakome už savo likimą. Nors, kai mudu su Jefimu susipažinome, jis pats žadėjo išspręsti visas mano problemas, o aš ilgai tam priešinausi, nenorėjau santykių, bet galiausiai nusileidau. Gal tiesiog pavargau kovoti su problemomis ir leidau kai kam jas už mane spręsti. Deja, taip NE-BŪ-NA!
– Ar kada nors gailėjotės tekėjusi antrą kartą?
– Taip. Ne dėl to, kad gailėčiausi prabėgusio laiko (Ella su J.Borodulinu santuokoje pragyveno 10 metų. – Red.), bet gailiuosi kadaise pasirinkusi lengvesnį kelią, o reikėjo rinktis kitokį.
Sulaukusi šešiasdešimtmečio aš galiu tai pasakyti: už visą gėrį gyvenime tenka labai brangiai sumokėti. Šioje santuokoje aš visą laiką kentėjau ir to niekada garsiai nebūčiau pripažinusi, jei ne tu mane kalbintum, nes man nepatinka dalyti interviu, tiesiog nemėgstu žurnalistų. Tai baisus jausmas, kai savo gyvenime kai kuriais sprendimais lyg ir kai ką gelbėji, bet kartu labai daug ką aukoji. Galbūt prarasti viską tam tikru metu ir pakentėti būtų buvę kur kas lengviau nei kentėti po to, ir dar ilgai.
– Buvo kalbama, kad ne tik nesutapo jūsų su Fima interesai, bet tiesiog jūs pasenote, todėl atėjo metas naujai pasijai?
– Ne aš pasenau, o jis. (Juokiasi.) Man tas pat, jei kas nors sako, kad mane metė jis. Nors manau, kad be manęs niekas šiandien yra būtent jis. Yra tam tikrų dalykų, kurių net ir dabar nenoriu viešinti ir niekada to nedarysiu.
– Tiesa, kad net keletą kartą esate pateikusi prašymą skirtis?
– Taip, daugybę kartų, bet Fima mane perkalbėdavo, kol vieną dieną jis tiesiog sutiko skirtis. Niekas nieko nemetė, išsiskyrėme, negalėjome likti drauge. Kai kur jis mane apgavo, kai kur aš pasirodžiau pernelyg pavojinga, todėl išsiskyrėme.
– Po skyrybų apsigyvenote įspūdingoje XV amžiaus pilyje ant Florencijos kalvų, Italijoje gyvenate iki šiol. Galbūt skyrybos nebuvo tokios finansiškai skausmingos?
– Viską užsidirbau pati, nei milijonų, nei buto – nieko jis man nepaliko. Gražiai gyvenu iki šiol tik dėl to, ką uždirbu pati.
– Jei jau kalbame taip atvirai, tai daug kas mados namų „Femmes Fatames“ bankroto tikėjosi dar jūsų skyrybų metu, bet kompanija klesti, nors oficialiai kadaise jūsų įkurta mados imperija žlugo.
– Toje biurokratijoje išties daug painiavos. Taip, viena mano įkurta įmonė bankrutavo, bet „Femmes Fatales“ vardas dabar kaip niekad žinomas Europoje.
– Ar daug tikrų draugų ir bičiulių netekote po skyrybų su bankininku J.Borodulinu?
– Visi tikri draugai liko. Jų tikrai daug galėjote matyti mano gimtadienyje.
– Už vieną pastarųjų kolekcijų net pelnėte „Fashion TV“ apdovanojimą. Tiesa, dabar savo kūryba dažniau lepinate Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos publiką, o Lietuvoje esate reta viešnia. Kurį laiką net buvo kalbama, kad Vilniaus širdyje esantys jūsų mados namai bankrutavo, todėl čia nebeturite ką veikti.
– Vilniuje vis dar turiu mados namus, savo komandą, kuri įgyvendina net pačius sudėtingiausius mano sumanymus. Turiu ir butą, kur po klajonių po visą Europą kritusi į lovą galiu pasijusti saugi ir gerai išsimiegoti.
Jei paklausi apie laimę, atsakysiu, kad tikrai dabar esu laiminga, nes išsikalbu, atrandu gyvenimą, tiesiog gyvenu, žinau, kad netolimoje ateityje „Femmes Fatales“ laukia ne tik nauji iššūkiai, bet ir perspektyvų horizontai.
