Vokiečių dizaineriui, kūrusiam prancūzišką madą, buvo 85-eri.
Jis tikina niekada negėręs alkoholio, niekada nevartojęs narkotikų ir niekada nerūkęs. „Aš nebeeinu į saulę. Jau visą amžinybę, – prieš keletą metų pareiškė jis interviu „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. – Nenoriu atrodyti kaip senas vėžlys“.
Tačiau nepaisant to, kaip save saugojo, vis tik pagrindinio dalyko, kenkiančio sveikatai – darboholizmo – atsisakyti nesugebėjo.
1983-iaisiais K.Lagerfeldas tapo „Chanel“ kūrybos direktoriumi. Karlas gavo išsvajotąjį darbą, kuris reiškė mados olimpo viršūnę. Nors tuomet, praėjus 12 metų nuo kūrėjos Coco Chanel (1883–1971) mirties, mados namų padėtis nebuvo gera. Ir draugai net patarė Karlui nelįsti į tą balą.
Jis, žinoma, nepaklausė ir nusprendė, kad beviltiški „Chanel“ mados namų reikalai jam įdomiausi. Per 35 darbo „Chanel“ mados namuose metus jis nė karto nesigailėjo dėl to sprendimo.
Vokiečio „valdymo“ metais garsusis prekės ženklas ne tik susigrąžino buvusią šlovę, bet ir tapo vienu pagrindinių Prancūzijos simbolių. Apie neįtikėtiną vokiečių dizainerio darbštumą ir neišsenkamus kūrybinius klodus kuriamos legendos.
Be „Chanel“, jis vadovavo keliems prekės ženklams, sukurtiems su jo vardu: „Lagerfeld“, „Lagerfeld Gallery“, „K Karl Lagerfeld“.
Vokiečių dizaineris darbavosi ir mados namų „Fendi“ kūrybos direktoriumi.
Jis nuolat kūrė projektus su kitais. Prieš pora metų ant prekystalių pasirodė pirmoji bendra mados linija „Karl Lagerfeld X Kaia“ su modeliu Kaia Gerber. Buvusio supermodelio Cindy Crawford duktė buvo tapusi naująja K.Lagerfeldo mūza.
Mados karalius leido knygas, kūrė reklaminius vaizdo klipus ir fotografavo, projektavo statinius ir viešbučius, sugalvodavo išmoningiausius teatro spektaklių kostiumus.
Gimė pasiturinčioje šeimoje
Karlas, gavęs ir antrąjį – Otto vardą, gimė Hamburge sėkmės lydimo verslininko šeimoje. Jo tėvas kontroliavo pusę Vokietijos ir Prancūzijos sutirštinto pieno rinkos. Jau šešerių metų Karlas laisvai kalbėjo prancūzų, anglų ir italų kalbomis.
„Mano tėvas mokėjo devynias kalbas.
Kai tėvai nenorėjo, kad žinočiau, apie ką tarpusavyje kalbasi, pereidavo prie anglų ar prancūzų kalbos. Smalsumas ir mane skatino mokytis kalbų“, – prisimindavo dizaineris.
Pirmoji knyga, kurią perskaitė Karlas, buvo ne „Trys paršiukai“ ar „Brėmeno muzikantai“, o vokiečių rašytojo Thomo Manno romanas „Budenbrokai“.
Būsimasis mados genijus augo su knyga ir pieštuku rankose, nuolat darydamas perskaitytos literatūros iliustracijas. K.Lagerfeldui itin pavykdavo mados istorijos knygų eskizai.
„Mane visada domino, kuo žmonės vilki ir vilkės, patiko drabužiai“, – sakė mados genijus.
Vienu įsimintiniausių vaikystės prisiminimų tapo žurnalas „Vogue“, atsitiktai jam pakliuvęs į rankas Antrojo pasaulinio karo metais.
Veržėsi į madą
Pokario metais K.Lagerfeldui pavyko patekti į Christiano Dioro (1905–1957) kolekcijos pristatymą Hamburge.
Galbūt tada, apžiūrinėdamas elegantiškąjį prancūzų dizainerį iš žiūrovų salės, Karlas Otto apsisprendė dėl profesijos.
1952-aisiais, baigęs Hamburgo privačią mokyklą ir gavęs tėvų pritarimą, K.Lagerfeldas išvyko tęsti mokslų į Paryžių. Iki tol gludino ir kaupė piešimo įgūdžius, puikiai jautė drabužių formos subtilybes.
1954 metais jo vilnonio narcizų spalvos palto eskizas, pasiųstas į tarptautinio vilnos sekretoriato būstinę Paryžiuje, buvo pripažintas geriausiu.
21-erių vokietis tapo konkurso nugalėtoju. Bet laurus jam teko dalytis su kitu originalaus braižo kandidatu Yves’u Saint Laurent’u (1936–2008). Prancūzo kokteilinės suknelės eskizas buvo pripažintas geriausiu.
Taip įvyko istorinis vėliau legendiniais tapusių dizainerių ir nesutaikomų konkurentų susitikimas. Nuo to laiko jie nepaleido vienas kito iš akiračio.
Po metų Y.Saint Laurent’as gavo kvietimą dirbti mados namuose „Christian Dior“.
K.Lagerfeldui teko garbė trejiems metams tapti prancūzų dizainerio Pierre’o Balmaino (1914–1982), mados namų „Balmain“ įkūrėjo, asistentu.
Nušvilpė kolekciją
Šį etapą vokietis baigė žodžiais: „Gimiau ne tam, kad būčiau asistentas.“ K.Lagerfeldo karjera šoktelėjo į viršų – jis tapo mados namų „Jean Patou“ aukštosios mados meno direktoriumi.
Čia jis kūrė kaip Rolandas Karlas, bet pirmoji prekės ženklo kolekcija buvo nušvilpta, nes kritikams pasirodė pernelyg drąsi.
Atsisveikinęs su šiais mados namais jis patraukė į Romą. Italijos sostinėje K.Lagerfeldas pradėjo bendradarbiauti su tokiais prekės ženklais kaip „Chloe“, „Charles Jourdan“, „Krizia“, „Curiel“, „Tiziana“.
O vėliau prasidėjo „Chanel“ era.
Katė vietoj mūzos
„Į namus grįžtu tik pavalgyti.
Gyvenu savo didžiulėje ateljė – čia piešiu ir nakvoju. Niekas man netrukdo. Ten tik aš ir Schupett“, – yra sakęs mados karalius.
Schupett – katė, kuriai pasisekė tapti mados karaliaus mūza.
„Išskirtinis gyvūnas, norintis nuolat būti su manimi. Ji padėjo man būti geresniam“, – tikino dizaineris.
Mėlynakę baltą gražuolę pūkuota uodega K.Lagerfeldas vadina savo pasaulio žmogumi. Vienu metu jis net ketino ją vesti, bet pažadas pasirodė esąs išdaiga. Niekam ne paslaptis, kad Kaizeris, kaip jį vadina draugai, labai mėgsta pasišaipyti iš visuomenės.
Liūdnoji mados olimpo viršūnę pasiekusio dizainerio gyvenimo pusė: šalia nieko nėra.
Neseniai K.Lagerfeldas prisipažino, kad labai seniai jį platoniški santykiai siejo su Jacques’u de Bascheru. Iš Ho Či Minio (Vietnamas) kilęs vyrukas buvo XX amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Paryžiaus herojus.
Nuo 1989-ųjų, kai 38 metų bičiulis mirė nuo AIDS, dizaineris K.Lagerfeldas buvo vienišas.
Jį sieja draugystė su vyriausiąja amerikiečių žurnalo „Vogue“ redaktore Anna Wintour. Savo sodyboje, esančioje Prancūzijos Žydrajame Krante, K.Lagerfeldas įrengė teniso aikštyną, kad Anna jį aplankytų dažniau.
Garsusis dizaineris gyvena knygų – grožinės, meno istorijos, filosofijos – apsuptyje. Jo bibliotekoje sukaupta daugiau kaip 300 tūkstančių egzempliorių.
Ir knygos guli visur – ant stalo, lovos. Kai Schupett šoka iš viršaus, jos atsiduria ant grindų.
„Esu nuobodus žmogus, apsigimęs šventeiva. Neturiu linksmų pomėgių. Niekada negėriau, nerūkiau, nevartojau narkotikų. Man nebūdinga liguista savimeilė, kuri kelia aistras. Ir net nelaikau savęs menininku. Aš – amatininkas. Dėl to nebijau švaraus lapo ir, kaip ir anksčiau, dievinu darbą“, – prisipažino darboholiku vadinamas K.Lagerfeldas.
