Atsakingos generalinio komisaro pareigos nulėmė retesnius susitikimus su žmona ir sūnumis – Ryčiu, Svajūnu ir Jogaila. Dažniausiai visa šeima pasimato tik savaitgaliais, tad tokias dienas labai brangina. Linas sako, kad ne kartą buvo kalbama apie visos šeimos kraustymąsi į Vilnių, tačiau ramybės gimtinėje į šurmulį sostinėje Pernavai nusprendė nekeisti, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Kažkada skaičiavau, kad gyvenu jau ketvirtoje, o dirbu šeštoje vietoje, tad puikiai žinau, ką reiškia kraustymasis. Turiu namą, šunį, katę, būtų nelengva viską perkraustyti į kitą vietą.
Kol kas apie tai tikrai negalvojame. Čia, Ignalinoje, esame susikūrę tam tikrą buitį, į ją investavę. Manau, ir mūsų vaikams Ignalinoje daug patogiau“, – pasakojo L.Pernavas.
– Koks tas gyvenimas tarp dviejų miestų – ką kiekviename jų atrandate?
– Man patinka Ignalina, čia yra puikios sąlygos gyventi. Ramu, nėra to šurmulio, gali sportuoti, gėrėtis gamta, eiti pasivaikščioti – viskas vietoje.
Patinka ir Vilnius, tačiau labai erzina transporto spūstys, dideli žmonių srautai. Kartais su šeima vykstame į Vilnių, kai turime reikalų, ar į renginius. O grįžus namo man norisi ramybės.
– Namuose jūs – retas svečias. Vis dėlto kokios pareigos ir darbai jums tenka?
– Kiek turiu laisvo laiko, visą jį bandau skirti šeimai. Mano pagrindiniai darbai namuose – aplinkos tvarkymas, pagalba buityje. Esu atsakingas už automobilių priežiūrą. Turiu ir pareigų, pavyzdžiui, sumokėti komunalinius mokesčius. Tačiau didžioji dalis buities darbų gula ant žmonos pečių. Žinau, kaip tai nelengva, todėl esu jai be galo dėkingas.
Aš nesu kuo nors išskirtinis, gyvenu kaip daugelis žmonių. Namuose esu vyras, tėvas – tikrai ne komisaras. Anksčiau buvau griežtesnis, tačiau metams bėgant labiau suprantu vaikų poreikius.
– Kartu su Jūrate esate jau 22 metus. Kokia yra jūsų žmona?
– Su ja susipažinome mokykloje, mokėmės vienoje klasėje. Ji atvažiuodavo į Didžiasalio mokyklą iš aplinkinio miestelio.
12 klasės pabaigoje pradėjome bendrauti rimčiau, tekdavo ir lydėti namo, vežti į egzaminus. Tai yra žmogus, į kurį visuomet galiu atsiremti ir kuriuo galiu visapusiškai pasitikėti. Ji rūpinasi namais ir sudaro man sąlygas ramiai dirbti, man nereikia galvoti apie buitį, rūpintis vaikais.
Galiu pajuokauti, kad gyvenimas atskirai turi ir pliusų, ir minusų. Kai rečiau mataisi, labiau pasiilgsti, rečiau pykstiesi. O jei rimtai, tai gaila, kad žmonai ir šeimai galiu skirti tiek mažai laiko. Bet šiaip visiems linkėčiau turėti tokią žmoną.
– Su Jūrate atrandate laiko slidinėjimui, pasivaikščiojimams, jaukiems pasibuvimams – regis, nuoširdžiai džiaugiatės kiekviena diena. Ar jūsų porą galima pavadinti romantiška?
– Nemanau, kad mūsų gyvenime yra labai daug romantikos. Nesu iš tų vyrų, kurie dažnai rengia staigmenas ar kviečia į romantiškus pasimatymus.
Bet stengiuosi praleisti su žmona kuo daugiau laiko. Savaitgaliais kartu išeiname pasivaikščioti, važiuojame į gamtą, lankomės renginiuose, slidinėjame, važinėjame dviračiais, sportuojame. Kiekviena kartu praleista valanda mums labai brangi.
Turime tam tikras šeimos tradicijas: visuomet kartu švenčiame gimtadienius, stengiamės kartu su vaikais paminėti Rugsėjo 1-ąją. Tai ne tik mokslo metų pradžia, bet ir mano gimtadienis. Į visus renginius stengiamės vykti kartu. Net ir policijoje stengiamės puoselėti šeimų tradicijas, kartu su šeimomis minėti tam tikras šventes, nors pradedant tai daryti buvo sudėtinga.
– Auginate tris sūnus. Ar norėtumėte, kad jie sektų tėvo pėdomis?
– Vienintelis noras, kad jie užaugtų dorais ir sąžiningais Lietuvos piliečiais. Neabejoju, kad taip ir bus. O jei jie pasirinks darbą policijoje, tikrai tam neprieštarausiu. Mano tikslas – kad kiekvienas iš jų pasirinktų tai, kas jiems patinka, o aš kiek galėsiu, tiek jiems padėsiu.
Vyresnysis sūnus gyvena Vilniuje, studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete, yra savanoris, vidurinis šiemet baigs mokyklą Ignalinoje ir turės pasirinkti savo kelią, o jaunesnysis mokosi 7 klasėje. Džiaugiuosi, kad visi mano sūnūs neabejingi sportui.
– Ar esate iš tų žmonių, kurie darbus parsineša į namus, o gal, atvirkščiai, atvėręs namų duris už jų paliekate visas problemas?
– Kadangi mano žmona – taip pat policijos pareigūnė, šioje srityje dirba beveik 20 metų, darbo temų kartais neišvengiame ir namuose.
Darbe turiu gerą komandą, tačiau kai kuriose srityse kartais naudinga išgirsti ir žmonos nuomonę. Šiaip darbo problemų ir klausimų į namus stengiuosi nesinešti, nes priešingu atveju darbas būtų 24 valandas per parą.
– Policijos uniformą apsivilkote anksti, o jau penktus metus einate policijos generalinio komisaro pareigas. Kokie momentai jūsų darbe sunkiausi?
– Sunkiausia buvo priprasti prie įtempto režimo, nes darbų yra labai daug. Kartais tenka dirbti ir ne 8, o 12 valandų ar dar daugiau. Sunku ir planuotis laiką, nes dienotvarkė dažnai griūva atsižvelgiant į tam tikrus įvykius. Nėra lengvos kelionės ir namo, bet prie to jau pripratau. Puikiai suprantu tuos, kurie dirba ir gyvena skirtingose vietose.
Eidamas šias pareigas ir ypač darydamas pokyčius policijoje supratau, kad tai nėra populiarus ir visiems priimtinas dalykas. Norint juos įgyvendinti reikia ryžto, kantrybės, laiko, pastangų, geros komandos. Tai atima labai daug laiko iš šeimos.
Vienas sunkiausių momentų – kai netenkame pareigūno ir reikia tai pasakyti jo tėvams, šeimai ir išgyventi kartu. Pats esu trijų vaikų tėvas ir tai suprantu. Taip pat sunku atsitikus rezonansiniam įvykiui, kai jauti spaudimą viską išsiaiškinti tuoj pat, pats nori, kad nusikaltimas būtų atskleistas kuo greičiau, nors supranti, kad tam reikia daugiau laiko.
– Kokie norai, kalbant apie darbus, pastaruoju metu sukasi jums galvoje?
– Mano noras, kad visuomenė jaustųsi saugi ir gyventų saugioje šalyje, o pareigūnai ir darbuotojai būtų tinkamai aprūpinti ir galėtų jaustis oriai. Taip pat kad mūsų įstaiga būtų pati geriausia, kad čia dirbtų profesionaliausi žmonės. Norėčiau, kad visi turėtų tikslą ir jo siektų.
– Kaip jums pavyksta visas užduotis, karščiausius įvykius darbe išspręsti diplomatiškai, šaltu protu? Kaip nusiraminate?
– Stengiuosi elgtis diplomatiškai, nekelti balso, suteikti galimybę žmonėms išsakyti savo nuomonę, argumentus, įsiklausyti į juos. Geriausiai atsipalaiduoju sporto salėje, sportuodamas galiu pabūti su savo mintimis ir kitą dieną pradėti nuo švaraus popieriaus lapo.
– Visuomet pabrėžiate, kad policija – ne gąsdintoja, o visuomenės padėjėja. Kokių pokyčių policijoje, jūsų nuomone, per pastarąjį dešimtmetį įvyko?
– Daugiau nei prieš dešimtmetį policija sugalvojo šūkį „Ginti. Saugoti. Padėti.“ Atitinkamai keitėsi ir visa pareigūnų veikla, darbo pobūdis. Sovietmečiu gaji frazė „Aš viršininkas, todėl visuomet esu teisus“ šiais laikais netinka. Nenorime, kad mus gerbtų iš baimės. Norime, kad mus gerbtų dėl mūsų sąžiningo, kokybiško darbo, pagalbos.
Pasikeitė ir mūsų filosofija. Daug metų mąstėme, kad esame jėgos struktūra, mūsų klientas yra nusikaltėlis. Tačiau dabar esame įsitikinę, kad mūsų klientas yra paprastas žmogus, kuriam reikia mūsų pagalbos. Ir pagrindinė mūsų misija – padėti žmogui išspręsti jo problemą ir jį apsaugoti.
Labai džiaugiuosi, kad kasmet tas pokytis vis ryškesnis ir tas sovietinis palikimas lieka tik prisiminimuose. Svarbu ir visuomenės pasitikėjimas, nes kai žmonės labiau pasitiki, jie suteikia daugiau informacijos, todėl saugesnė ir pati visuomenė.
– Didelė jūsų aistra – sportas. Neseniai tapote Lietuvos kultūrizmo čempionato prizininku. Tai reikalauja atidžios mitybos ir režimo.
– Sportuoju nuo pat vaikystės, tik sporto šakos skiriasi. Anksčiau tai buvo boksas, kikboksas, vėliau mėgėjiškai žaidžiau krepšinį, futbolą. O atsižvelgiant į dabartinį amžių kultūrizmas man atrodo tinkamiausia sporto šaka, kur mažiausia galimybė patirti traumą. Man patinka ir tai, kad tai susiję su sveiku gyvenimu, atitinkama mityba, režimu. Aišku, tai nėra lengva, ypač dirbant tokį darbą, tačiau man visuomet patiko iššūkiai.
– Esate sakęs, kad nesvarbu, ar dalykinis susitikimas, ar pasibuvimas su draugais, jūs reikiamu laiku išsitraukiate dėžutę su savo maistu. Ar nebūna nuklydimų, pavyzdžiui, retkarčiais su šeima pasilepinti pica?
– Vieną kartą per savaitę, dažniausiai sekmadienio vakarais, leidžiu sau valgyti tai, ką noriu. Picų nemėgstu, man daug labiau patinka lietiniai, taip pat kartais pasilepinu saldumynais, mėgstu ledus. Negaliu atsisakyti kavos.
– Dar vienas kasdienis jūsų ritualas – knygos. Pasidalykite įdomiausiomis.
– Labai mėgstu skaityti, tačiau tam vis trūksta laiko. Pastaruoju metu skaitau daug knygų apie vadybą, istoriją. Labiausiai patikusios, kurias galėčiau parekomenduoti – „Lietuvio kodas“, „Trečiojo reicho triumfas“, „Lemtingi sprendimai“ – jas skaičiau po kelis kartus. Dabar labai noriu perskaityti trečiąją Roberto Petrausko knygą iš knygų serijos apie Antrąjį pasaulinį karą – „Barbarosa“. O kabinete ant stalo rastumėte ir daugiau knygų, kurios vis dar laukia savo eilės.
– Kalbamės rubrikai „Stiprioji lytis“. Kaip jūs apibūdintumėte šiuos žodžius?
– Nevartoju tokio termino, mes net policijoje ar sporto salėje neskirstome žmonių į silpnąją ar stipriąją lytį.
– Kokį laišką būtumėte sau parašęs, jei jį būtumėte siuntęs prieš dvidešimtmetį?
– Tikėti tuo, ką darai, ir kryptingai laikytis savo užsibrėžtų tikslų. Ir nekreipti dėmesio į tuos, kurie sako, kad tau nepavyks.
