Sakoma, kad snukerį sugalvojo Didžiosios Britanijos karininkai Indijoje. Jį sukūrė lordas Neville’is Francis Fitzgeraldas Chamberlainas. Kolonijos šventėje buvo žaidžiama „piramidė“ pridėjus papildomų spalvotų rutuliukų. Kai varžovas neįmušė kamuoliuko, N.F.F.Chamberlainas jį pavadino „snooker“, o tai išvertus iš senovinės anglų kalbos reiškia „nenuspėjamas“.
Susidomėjimas snukeriu išaugo visame pasaulyje, ypač Kinijoje. Tiesiogiai transliuojamus pasaulio snukerio čempionatus stebi milijonai žiūrovų, o geriausi žaidėjai Johnas Higginsas, Neilas Robertsonas, Ronnie O’Sulivanas, Alisteris Carteras, Ding Junhui yra pasaulio garsiausių sportininkų olimpe. Pasaulio stebuklu vadinamas 4 metų kinas Vang Vuka, pradėjęs snukerį žaisti nuo 1 metų. Po mažylio kojomis pastatoma speciali pakeliama platforma. Tiesa, nesuvokiamu būdu taikliai rutuliukus mušantis vaikas dar nepajėgus suprasti snukerio taisyklių...
Ar kada nors tarp garsiausių pasaulio snukerio žaidėjų išvysime ir Lietuvos čempioną?
Viliaus mama Liucija keletą mėnesių net neįtarė, kad nieko nežinodama moka ne už sūnaus sambo treniruotes, bet už... biliardo žaidimą. Tik iškviesta trenerio ji sužinojo, kad jos sūnus kažkodėl nebeateina į kovų meno treniruotes, o mokykloje išgirdo, kad jis kartais dingsta iš pamokų.
Viliaus kelias link pjedestalo nebuvo lengvas. Lietuvoje nėra nei gerų snukerio trenerių, nei klubų. Septynis mėnesius jis treniravosi Jungtinėje Karalystėje, Šefilde, kur tradiciškai vyksta ir pasaulio snukerio čempionatai. Nuolat treniruojasi pas įvairius užsienio trenerius – gilina ne tik snukerio, bet ir psichologijos žinias. Pats įgijęs tarptautinę europinio lygio licenciją, treniruoja Ukrainos, Latvijos, Baltarusijos sportininkus, ir tai tapo pragyvenimo šaltiniu.
„Man patinka trenerio darbas. Reikia perprasti žaidėjo asmenybę, rasti jo žaidimo stilių, stipriąsias puses. Žaidėjas privalo trokšti pergalių. Neslėpsiu, aš labai norėjau tapti Lietuvos čempionu. Ir tapau“, – dabar sako jis.
– Viliau, kaip jūs susidomėjote snukeriu? Juk šis žaidimas neturėtų būti populiarus tarp paauglių. Jie mėgsta judrų sportą, krepšinį, futbolą, bet ne žaidimą, kuriam reikia absoliučios, kaip sakoma – kosminės, koncentracijos?
– Išbandžiau daugybę sporto šakų – krepšinį, tenisą, futbolą, sambo. Visada sekdavosi laimėti žaidžiant su draugais. Krepšinį žaidžiau ketverius metus, puikiai sekėsi, atsisveikinau beveik su ašaromis. Bet panorau ko nors sudėtingesnio.
Pradžioje žaidžiau pulą, o 2010 metais, jau 15-metis, ėmiau žaisti snukerį, nes buvo dar sudėtingiau.
– Patiko tik sudėtingumas?
– Ne tik. Patiko, kad tai yra nuolatinis tobulėjimas.
– Snukerio čempionatus per televiziją žiūri 500 mln. žiūrovų. Kameros fiksuoja kiekvieną žaidėjo judesį, veido išraišką, kiekvieno kamuoliuko judėjimą. Atrodo neįtikėtina, kaip vienas baltas kamuoliukas tam tikru labai gerai apskaičiuotu kampu atsitrenkia į kitą, šis – į trečią, o pastūmėtas ketvirtas įkrinta į stalo kišenę. Salėje girgėti pasigėrėjimo šūksniai arba nusivylimo atodūsiai.
Bet nieko neišmanantis apie snukerį tuoj paklaus – atsiprašau, o kas čia įdomaus?
– Manau, jog snukeris tuo patrauklus, kad, kaip jūs sakote, kosminė žaidėjo technika yra susieta su menu. Geras žaidėjas privalo turėti genialią inžinieriaus galvą, aiškią viziją, kaip judės vieno kamuoliuko išjudinti kiti kamuoliukai, kad paskutinis atsidurtų krepšyje. Tačiau jei žaidėjas bus įsitempęs, kampuotų judesių, kad ir tikslus kaip kompiuteris, bet neturės menininko jausmo, nepavyks.
– Bet, Viliau, kai ekrane stambiu planu rodo žaidėjus, jų veiduose nėra jokių emocijų. Džentelmenai elegantiškais rūbais, nieko aplink nematantys ir negirdintys, jų veidai nieko nesakantys...
– Racionalumo ir jausmo derinys žaidžiant snukerį yra aukščiausias lygis. Jei rodytum emocijas, švaistytum energiją, kristų koncentracijos lygis. Imtum galvoti apie įspūdį, kurį darai, žiūrovų reakciją, bet ne apie žaidimą. To snukerio žaidėjai sau niekada neleis. Jie aristokratai tikrąja šio žodžio prasme. Emocijos verda, bet viduje. Jei leisi joms išsiveržti kaip vulkanui, viskas, partija pralaimėta.
– Tačiau snukerio žaidime vis dėlto yra daug teatrališkumo, gal todėl jis ir turi tiek gerbėjų? Lazdų paruošimas, įtampa, kai žaidėjas taikosi į kamuoliuką, jo trajektorija, rodoma stambiu planu...
– Taip, yra to teatrališkumo. Bet tai būtini elementai. Pavyzdžiui, snukerio lazda prieš kiekvieną partiją turi būti kreiduojama, kad nenuslystų atsidaužusi į kamuoliuką. Teisėjas sustato ant gelumbės kamuoliukus, priėjęs žaidėjas apžvelgia stalą, ir žiūrovai sulaikę kvapą laukia pirmojo smūgio.
– Ar neapsiriksiu pasakiusi, kad snukerio žaidėjas pirmiausia turi būti šaltų nervų?
– Taip, tai yra 80 procentų sėkmės. Aišku, pradžioje mokaisi technikos, be jos nė iš vietos. Visi žaidėjai jaučia įtampą. Nelygu, kaip žaidėjas ją interpretuoja: ar kaip nervą, jaudulį, ar kaip susikaupimą.
– Vienas žaidėjas, vienas stalas ir kamuoliukai. Kitoje stalo pusėje nestovi net varžovas. Snukeris nėra komandinis žaidimas, atrodo, kad žaidėjas žaidžia pats prieš save. Čia nei šūktelėsi, nei į sirgalius žvilgtelėsi. Ar jums pačiam tokia situacija yra labai jaudinanti?
– Taip, jūs teisi, vienas prieš save. Tai ne komandinis žaidimas, kur tu išlakstai savo stresą, pasidalini su komanda. Jei žaisdamas snukerį parodysi emocijas, žiūrovai ir varžovas pamanys, kad kvanktelėjai.
– Kaip išlaikote ramybę?
– Aš taikau vadinamąją sąmoningo dėmesingumo techniką. Turiu ir vadovą, kuris man atsiunčia tų programų. Tai reiškia mokytis išlaikyti dėmesį čia ir dabar.
Paprasčiau galiu paaiškinti taip: tarkim, draugai susirenka žaisti krepšinio. Vienas galvoja apie strategiją, kitas – kaip geriau darbe pristatyti projektą. Tai kas šiuo metu tikra – ar žaidimas, ar būti mintyse darbe?
Jei žmogus negali išlaikyti tos minties, kad yra čia ir dabar, jis negali ir mėgautis tuo momentu.
Tos praktikos lavina mano koncentraciją, įsisąmoninimą, kad esi tik čia. Kreipi dėmesį į kvėpavimą. Kvėpavimas yra pirmas dalykas, kurio privalai išmokti. Privalai mankštinti ir smegenų raumenis, kad įgautum tą koncentracijos formą būti čia ir dabar. Ir išmoksti reaguoti į stresinę situaciją. Nereaguoji niekaip. Yra tik mintis – yra, kaip yra, ką reikia daryti, kad būtų kitaip.
– Na, aš suprantu – technika, koncentracija, kokybiška lazda... Bet turbūt nė vienas žiūrovas nepajėgia suvokti, kaip galima taip apskaičiuoti rutuliuko judėjimą, kad jis reikiamu kampu, kartais tik per plauką, pataikytų ir išjudintų dar kokius tris kamuoliukus reikiama trajektorija? Čia kažkokia mistika... Juk žaidėjas vis dėlto ne kompiuteris.
– Kai žaidėjas yra pasiekęs aukštą lygį, atlikęs daug smūgių, tą darbą už jį atlieka pasąmonė: žaidėjo galvoje įvaldyta daug šablonų. Ir paprastai sugebi įspėti, kaip riedės kamuoliukai. Pradėjęs mokytis žaisti snukerį žaidėjas mokosi save pažinti, rasti savo stilių. Mano žaidimas gana agresyvus, bet su pamatuota rizika. Jei turiu šansą, aš juo pasinaudoju.
– Jūs visi vilkite elegantišką aprangą. Ji privaloma?
– Taip. Kostiuminės kelnės, liemenė, peteliškė. Tai anglų karininkų žaidimas ir jis visada buvo aukšto luomo žmonių sportas. Ta tradicija išlaikyta iki šiol. Gyvenimo sudemokratėjimas to sporto nepalietė.
– Išliko ir tam tikri žaidėjų ritualai?
– Jie paprasti. Paspaudi ranką varžovui, teisėjui ir eini prie stalo. Antras žaidėjas sėdi ant kėdės ir stebi varžovo smūgius.
– Kad ir koks aristokratiškas tas žaidimas, ar nenutinka, kad varžovai susikivirčija? Ir lazdos rankose...
– Na, lazdų nesigriebiama, bet būna įvairių atsitikimų! Profesionalų lygmenyje – mažai, bet pasitaiko. Pralaimėjęs, būna, susinervina, nepaduoda varžovui rankos. Už tai gali būti nubaustas 2000–10 000 svarų bauda.
– O jūs pats, Viliau, leidžiate kaip nors prasiveržti emocijoms? Sakykim, po žaidimo?
– Aišku! Viename turnyre Lietuvoje, kai jau buvau patikėjęs, kad laimėjau, staiga patekau į tokią nesėkmių spiralę ir pralaimėjau. Išėjau į lauką, spyriau į ten stovinčią koloną ir ją sulaužiau. Buvau diskvalifikuotas iš poros turnyrų, susigadinau reitingus 1,5 metų.
Tikrai pradžioje buvau temperamentingas, sakydavau, ką manau, bet snukeris išmokė susivaldyti.
Dabar, kai ištinka kokia nors stresinė situacija, sakau: „Pykstu.“ „Tu pyksti?“ – stebisi draugai, – nusijuokia Lietuvos snukerio čempionas.
– Mes, žiūrovai, tik matome ant stalo įvairių spalvų rutuliukus. Jų taškų vertė skirtinga, bet ar jie visada vienodo svorio?
– Jų kokybė įvairi. „Super Cristal“ rutuliai geriausi pasaulyje. Rutuliukų svoris gali skirtis 1 gramu, tai neblogai. Blogiau, jei skiriasi 3 gramais. Vieni gali būti nenauji, kiti – nešvarūs. Stalo dangos gelumbė taip pat turi būti prižiūrėta, bet ne visada taip būna.
Todėl tenka iš naujo perskaičiuoti smūgių trajektoriją, nes rutuliuko atšokimas gali keistis. Lietuvoje, deja, nėra nė vieno gero stalo. Jis kainuoja apie 30 000 eurų.
– Kokia baisiausia trauma būtų snukerio žaidėjui? Kokią pats esate patyręs? Sulaužyta ranka?
– Mes vengiame tokių pavojingų sporto šakų. Turbūt sunkiausios yra psichologinės traumos. Aš tokių taip pat neišvengiau. Žaidėjai juk gyvi žmonės, ne automatai, turi įvairių asmeninių problemų. Todėl psichologinės treniruotės ypač svarbios.
– Koks jūsų reitingas Europoje?
– Iš 130 aukščiausios lygos žaidėjų esu 33-ias. Tad svajonėms dar yra erdvės. Žaisti snukerį gali net iki 40 metų.
– Viliau, o kaip jūsų mergina Simona žiūri į tai, kad esate savotiškas lošėjas? Nenuobodus jai tas žaidimas?
– Jei mergina supranta, kad tu žaidi turėdamas tikslą, matai savo darbo viziją dešimt metų į priekį, jai yra ramu. Ji pasitiki manimi.
Nors pasimatymus savaitgaliais dažnai tenka aukoti, išvykstu treniruoti ar žaisti. Bet toks yra visų sportininkų gyvenimas. Jei mano mergina pareikalautų, kad nebežaisčiau snukerio, man būtų galas. Vien nuo tokių minčių prastėja rezultatai.
– Jums tik 24-eri, tad visa ateitis priekyje. Kas jus dar domina, apie ką svajojate? Aišku, be to, kad norėtumėte tapti pasaulio čempionu?
Mano klausimas V.Schulte’ą-Ebbertą prajuokina. Tokia nelietuviška pavardė jam atiteko iš tėvo vokiečio, bet su mama lietuve jis užaugo Vilniuje. Vaikinas ilgai nemąsto. Jo tikslai jam aiškūs.
– Mane domina sporto psichologija, asmenybės tobulinimas, pati psichologija. Aš skaitau daug tokios literatūros, jos man atsiunčia ir užsienio treneriai, praktikuoju tai ir gyvai.
O svajonės? Norėčiau kada nors pastatyti Vilniuje didžiausią Europoje snukerio, pulo ir biliardo areną. Na, aišku, ir tapti bent jau Europos, jei ne pasaulio, snukerio čempionu, – linksmai baigia pokalbį Lietuvos snukerio čempionas.
