Purvina besibaigiančios pernykštės žiemos diena Vilniaus senamiestyje. Ir – stebuklas (!) – prie vienos kavinės durų netikėtai rausvais žiedais apsipylę du medžiai. Išsikalę iš po šaligatvio plytelių ir visą gatvę nušviečiantys viltimi – pavasaris! Priešais mane einanti senučiukė stabtelėjo it stabo ištikta. Nedrąsiai palietė žiedą – obels, bet greičiausiai migdolo. „Tai stebuklas! Ir pražysk tu man tokioj vietoj.“
Raukšlėtą veidą nušvietė šypsena, ir nutrepsėjo senolė tolyn, net nesupykusi, kad ją aptėškė purvu pralekiantis automobilis.
Tik po kiek laiko ir aš supratau, kad tai ne tikras migdolas, o džiugi Manto dovana visiems, laukiantiems pavasario.
Susitikimą prabangiame viešbutyje paskyrė ne Mantas, o aš pati. Žinojau, kad Mantui yra tekę čia daryti išskirtinių, mažai kam žinomų interjero dekoravimo projektų. Tikėjausi apie juos išgirsti. Bet neišgirdau.
„Turėjau tokių svarbių užsakymų, apie kuriuos pasakoti draudžia griežtos sutartys. Visada laikausi konfidencialumo reikalavimų, labai gerbiu savo užsakovus, nes jie yra be galo įdomūs žmonės ir man ateityje norėtųsi su jais bendrauti“, – patikino jis.
– Mantai, kai jums pasiūlomas toks išskirtinis darbas, kaip jūs reaguojate? Nesukelia šoko užkritusi atsakomybė? Nesibaiminate? Juk kaip šios srities menininkas dar nesate senas vilkas?
Prieš atsakydamas Mantas ilgai pamąsto.
– Visi tie mano projektai, su kuriais dirbu pastaruosius dvejus metus, man labai svarbūs ir reikšmingi, nes nesijaučiu dar labai stiprus, žinantis viską iki galo. Taip, jaučiuosi esąs profesionalas, bet tvirtai dar tikrai nesijaučiu.
Bet žinau, kad esu savame kelyje, jo pradžioje. Ir savo ateitį matau būtent šioje veikloje. Tad visas mano laikas – tobulėjimo kelias.
– Floristika yra sena dekoratyvinio meno rūšis, jos istorija siekia senovės Egiptą, ji atsispindi ir architektūroje, ir senovės tapytojų darbuose. Floristas – magiškos atmosferos kūrėjas, šiai meno sričiai negailėta komplimentų. Bet pas mus tai ilgai buvo nuvertinta vos ne iki kažkokio antrarūšio amato. Nieko daugiau nemokančių, pretenduojančių į kūrėjus užsiėmimas. Bet nesuklysiu pasakiusi, kad jūsų darbai atvėrė visai naują šio vizualinio meno supratimą. Nelengvas jūsų kelias?
– Šioje srityje reikia labai daug aukoti ir įdėti savęs. Ši meno sritis labai pastebima. Čia reikia turėti labai daug jausmo, kad subrandintum, o po to galėtum sukurti tą magišką atmosferą, kad žmonės, atėjusius į šventę, nuskraidintum į realybėje neegzistuojantį nuostabų pasaulį. Į kurį atskraidina tik kūrėjo fantazijos sparnai. Tai nėra lengva, nes kiekvieną kartą reikia naujo skrydžio.
– To reikia mokytis, yra kokios nors taisyklės?
– Taip džiaugiuosi, kad neištversiu nepasigyręs. Pamatęs mano darbus žymiausias amerikiečių floristas Jeffas Leathamas, viešbučio „The Four Seasons George V“ Paryžiuje meno vadovas, pasikvietė mane asmeniškai į Florenciją savaitę pasimokyti kursuose. Jis dekoruoja didžiausių pasaulio įžymybių, tokių kaip Madonna, Tina Turner, namus ir pasirodymus. Ne kartą bandžiau pas jį pakliūti, ir pagaliau jis pastebėjo mane! Prisimenate skandalą, kuris kilo vos man pradėjus floristo veiklą, – neva aš kažką kopijuoju. Būtent... Ir štai jums – tokia elegantiška tos nemalonios man istorijos pabaiga!
Taip, šioje srityje reikia labai daug investuoti į save: lankyti brangius kursus, keliauti po gražiausias, prabangiausias pasaulio vietas. Ne tam, kad kopijuotum. Privalai visomis prasmėmis pajusti to meno pulsą, raidos dėsnius, kryptis. Negali to ignoruoti: „Aš pats sau menininkas ir į kitus man nusispjaut!“ Ne.
Ir tai ne menas pamerkti gėles, kaip daug kam atrodo. Tai susiję su interjeru, dizainu, aromatais. Tai sugebėjimas įžvelgti, įspėti žmogaus, savo užsakovo, jo svečių svajones, nerealizuotas, bet knibždančias fantazijas. O pasaulis juk toks įvairus...
– Bet, Mantai, sutikite, kad jūsų pasirinkta meno rūšis tokia efemeriška – viena dvi dienos, ir stebuklas išnyksta, ir niekam nesvarbu, kiek pastangų įdėjote. Negaila dėl to?
– Negali to gailėtis, kaip ir negali gailėtis kiekvienos tam nuskintos gėlės. Gal ji ir pražydo, kad atliktų savąją grožio funkciją, o mes, floristai, jai tik padėjome? Todėl norėčiau jau šiais metais išleisti savo kūrinių albumą, sustabdyti tas akimirkas ir įamžinti laiką tarp jų pradžios ir pabaigos. Jis galėtų būti ir edukacinis, nes, kaip sakėte, dar daug kam floristo profesija vis dar skamba paniekinamai.
– Kadaise ir būti poetu buvo nešlovinga. Ir teplioti dažais šedevrus. Mantai, ar ir vaikystėje bėgiojote apie gėles su laistytuvėliu, kai gatvės vaikėzai spardydavo kamuolį Vilijampolėje?
– Kiek prisimenu, grožis visada būdavo šalia. Vasarą gyvendavau pas senelius Kazlų Rūdoje. Mažame miestelyje, jei nori, rasi to grožio.
Nors ir tėvai, ir seneliai pyko, kai pasirinkau floristo profesiją. Jie gal net nežino, kad aš, gal koks 15-metis vaikiščias, bėgiodavau į gėlių turgelį prie Kauno autobusų stoties ir įsiprašydavau prekeivių padėti jiems rišti gėlių puokštes. Mane taip žavėjo gėlių jūra.
– Floristas senovėje ir reiškė „gėlių rišėjas“.
– Na, tai aš ir buvau toks floristas, – nusijuokia Mantas. – Vėliau viena mano darbdavių atidarė saloną Kauno centre, ir aš pas ją bėgdavau dirbti gal koks dešimtokas, vienuoliktokas.
Į Stepo Žuko dailės mokyklą įstojau per stojamuosius pademonstravęs sukurtus drabužius iš gėlių. Bet greitai supratau, kad man nebūtini pažymėjimai, nors neneigiu, jog jie kam nors ir būtini. Visi renkamės savo kelią. Kaip sakiau, jaučiausi tvirtai eidamas savuoju.
– Gal prisimenate savo pirmąją parodą?
– Puikiai! Buvau tik 15 metų vaikėzas, kai pavyko Vilniuje, „Stiklių“ restorane, pristatyti pirmąją kolekciją – 15 modelių iš augalų. Tarp jų buvo ir karoliukais siuvinėtas varnalėšų kostiumas su dygliuotomis sagomis, ir švarkas iš samanų. Iki šiol esu dėkingas pirmiesiems man padėjusiems „Stiklių“ savininkams, verslininkėms Nijolei Veličkienei, Sabinai Repčenkienei, fotografei Vaivai Abromaitytei. Ir ką jūs manote? Neseniai vartydamas žurnalus aptikau „Dior“ švarką iš samanų, lygiai tokį pat kaip manasis! Tai kas nuo ko nukopijavo? – juokiasi Mantas.
– Kalbėdamasi su jumis ir nuolat kovodama su noru jums sakyti „tu“, nes taip greitai sugebate tapti savu, nuoširdžiu pašnekovu, pamąsčiau, kad puikiai tiktumėte laidai „Be pykčio“. Nė vieno pikto ar įžeidžiančio žodžio savo profesijos atstovams ir net internautams, nenuilstamai pilantiems ant jūsų pamazgų marias. Ar taip buvo visada, ar tai brandos požymis?
– Esu mandagus, bet kartais... Man nemalonus tas konfliktas dėl gražiausios miesto vitrinos.
Nenorėjau įžeisti autorės, gražūs jos karpiniai, gal žurnalistai nelabai suprato, kad man buvo nesuprantama to konkurso sąvoka.
– Mantai, į Vilnių jūs nukritote netikėtai, kaip Pilypas iš kanapių. Troškote gilesnių vandenų?
– Toks mano charakteris: jei uždarau paskui save duris, tai visam laikui. Iš gėlių salono net neatsiėmiau „Sodros“ knygelės. Kaip išėjau, taip išėjau. Man buvo pasiūlyti TV projektai „Dangus“, „Mados reidas“. Buvau labai jaunas. Kodėl nepabandyti?
– Čia keitėsi ir jūsų charakteris? Reikėjo pritapti sostinėje?
– Pakliuvau į tam tikrą chaosą. Naujos pažintys, renginiai, visur norisi suspėti, visur lakstyti. Kas aš toks, ko noriu, nebuvo laiko pamąstyti.
– Bėgiojote gatvėse su mikrofonu, gana įžūliai kritikavote gatvės stilių, moterų aprangą. Juk toks jūs pats nebuvote – įžūlus, ciniškas. Dėl reklamos, žinomumo? Kūrėte laidos prodiuseriams reikalingą personažą? Žmonės greitai susidarė apie jus neigiamą nuomonę. Ir ją nelengva pakeisti, pats suprantate.
– Jūs teisi. Buvau personažas. Bet Vilnius man davė ir daug geros patirties. Kadangi niekas manęs niekada per daug nemokė, reikėjo mokytis pačiam. Teko susitikti su įvairiais žmonėmis, stebėti, kaip jie bendrauja, net kaip valgo, elgiasi prie stalo...
– Ne taip, kaip aš dabar, pasirėmusi alkūnėmis ant stalo... – neiškenčiu nepajuokavusi.
– Na, taip, ir kur tas alkūnes laikyti, – sutinka nusijuokęs Mantas. – Ir jūs, aišku, žinote. Bet, kaip ir jūs, dabar jaučiuosi laisvai, nebesu susikaustęs, labiau pasitikiu savimi. Kartais net sau kalu – labiau atsipalaiduok, nepadlaižiauk, nelaidyk į kairę ir dešinę komplimentų. Jei ir sakau juos – o man patinka – tikrai ne iš reikalo, patikėkit. Turiu drąsos nebendrauti, jei nenoriu, ir mažiau bendrauju net su tais žmonėmis, kurie neva man gali būti reikalingi. „Reikalingi žmonės“ – nebeturiu tokios sąvokos. Anksčiau gal ir buvo.
– Kol nebuvote suradęs pats savęs? Dar nesubrendęs kaip profesionalas ar žmogus, dar neradęs savo kelio?
– Būtent. Kaip ir sakiau, aš tvirtai stoviu savo kelyje. Ir dabar drįstu atmerkti akis ir pamatyti, kad kai kurie neva reikalingi žmonės yra tik burbulas, kad žmonės, kurie nuoširdžiai tau padeda, dažnai yra visai kiti, net gyvenantys užsienyje. Geranoriškumas yra visai kita sąvoka nei reikalingumas. Tą pamoką aš gavau gal ir gana skaudžiai.
Bet, ačiū Dievui, nepatyriau didelių išdavysčių. Gal ir dėl savo charakterio. Skaudžius dalykus galiu pamiršti jau kitą dieną, nes ima rūpėti visai kiti, man svarbesni, dalykai.
– Net jūsų Zodiako ženklas Avinas neturi tam įtakos? Avinas juk karštas kovotojas nagais ir ragais?
– Na, jei tą pačią minutę man kas nors papultų po ranka, nesakytumėte, kad esu mandagus, – prisipažįsta Mantas ir tuoj patikina, kad net nuo keiksmažodžių stengiasi susilaikyti.
– Hm, – numykiu rausdama, tikiuosi, kad mano pašnekovas pro langą neišgirdo, kad toli gražu ne Jėzaus vardą paminėjau, kai paslydau kavinės kieme. – Mantai, grįžkime prie floristikos. Kad niekas nesakytų, jog jūs – pagyrūnas, konstatuosiu aš – mes turime gabių floristų, bet pastaruoju metu jūsų floristikos darbai yra visai naujas reiškinys. Tokių didelių floristikos ir dekoro kūrinių iki šiol pas mus nekūrė niekas. Nes jūs kuriate ne puokštes. Ne gražų interjerą. Jūsų kūriniai – lyg teatras. Turintys savo dvasią, nuotaiką, dramatiškumą, istoriją. Kaip visa tai atsirado?
– Vėl turiu padėkoti savo draugėms moterims, kurios neleido gilintis į drabužių madą, o liepė domėtis floristika. Atrodo, man galėjo sektis. Prisimenu, kad į „Mados reido“ penkmetį, kurį organizavau Filharmonijoje, asmeniškai atskrido pats Valentinas Judaškinas ir pademonstravo savo 40 modelių. Net nebuvome bičiuliai, lankiausi pas jį tik Maskvoje. Atrodytų, oho, kokia sėkmė tik pradedančiam jaunuoliui! Bet... sustojau. Floristika man buvo artimiau.
Manęs nedomino, kaip galima gražiai sumerkti gėles, suderinti jų atspalvius. Ne.
Mane domino tai, kaip gėlėmis galima atkartoti atmosferą, ją sukurti ir leisti pajusti kitiems. Keliaudamas po gražias pasaulio vietas aš ne tik dirbu, jei ten turiu užsakymų. Aš tiesiog geriu į save tą atmosferą. Brangaus, seno viešbučio kvapą, gėlės žiedą, servetėlės sulankstymo būdą, staltiesės šiugždesį. Tiesiog uodžiu sužavėjusio peizažo, pastato, sodo atmosferą. Sunku tai paaiškinti.
– Ir tai kaupiasi jumyse kaip pojūčių bagažas?
– Būtent! Ir žinau, kaip dabar Lietuvoje to reikia. Kaip pakito žmonių noras kitaip dekoruoti savo šventes, namus. Ne tik aš, bet ir kiti mano kolegos pasakytų, kad gal net prieš trejus metus to nebuvo.
– Mantai, jūs jau turite savo stilių, kurį sunku su kuo nors supainioti. Kaip tapytojo ar rašytojo, kurio nepakartosi. Bet daugybę jūsų naudojamų detalių juk galima lengvai nusikopijuoti?
– Tegu kopijuoja mane. Bet nukopijuos tik techniką – servetėlių lankstymą, kėdžių puošybą, gal vieną kitą rutulį, puokštę pakabins. Bet neįmanoma nukopijuoti jausmo. Daug kas nukopijavo Marquezo magijos paslaptį, Paryžiaus gatvelės konditerijos kvapą? Ne. Todėl nebijau kopijuotojų. Paslaptys slypi galvoje.
Juk jie nenukopijuos to mano jausmo, kuris apima žiūrint į tuščią erdvę, kurią per kelias dienas privalau paversti magišku kūriniu. Mano vizijos. Pagaliau tos vietos dvasios, kurią pajuntu. Velnias slypi detalėse, kitaip sakant, grožis slypi detalėse, kurių negali įvardinti.
Bet stebėti, ką daro geriausi dekoro kūrėjai, nes į kitokius aš net nežiūriu, mokytis spalvinių niuansų, komponavimo subtilybių – privaloma. Aš juk nekuriu paveikslo, kuris visą gyvenimą kabės kur nors virš židinio. Mano kūrinys gyvuos dvi, tris dienas. Po to – mirtis, išnykimas.
– Bet ir floristikoje turbūt egzistuoja tam tikros taisyklės, mados, spalvų deriniai... Privalu į tai atsižvelgti?
– Aišku, reikia daug ką žinoti. Bet spalvų derinimo taisyklių man nėra, nes yra tik įkvėpimas. Ir ačiū Dievui, kad užsakovai man nenurodinėja, ką su kuo turiu derinti.
Taip, egzistuoja spalvų mados, bet jos labai trumpalaikės. 2019 metų „topas“ – koralų spalva. Bet jos dekore gali būti tik vos keli atšvaitai.
Dar prieš 5 metus floristu buvo laikomas specialistas, turintis diplomą, būtinai dalyvaujantis parodose. Bet pasaulyje nebėra labai įdomu, kaip susuksi puokštėse vielutes, išlankstysi žiedus ar sukursi iš jų kiaušinį. Tai buvo vadinama aukštąja floristika.
Ši sąvoka šiuo metu labai keičiasi, ateina jaunimas, jis ieško naujovių. Man nereikia tų vielučių sukinėjimo, žinau, kad to nepanaudosiu. Daug įdomiau lankytis parodose, kuriose dekoruojami dideli objektai, kuriama interjero, dekoro, floristikos visuma. Tai mane domina, ir taip aš dirbu.
– Jūsų darbus matome nuotraukose. Jais visuotinai gėrimasi, aikčiojama, jie tikrai užburia savo grožiu. Bet kokia to darbo pradžia? Tuščia, neišvaizdi erdvė. Palapinė, traukinių depas, seniai negyvenama patalpa... Kaip atsiranda pirmoji vizija?
– Taip, turiu pats viską pradėti nuo pradžios, organizatoriams neleidžiu net kėdžių sustatyti. Pradžia yra rasti viziją. Tada ją kurti. Juk žmonės trokšta atmosferos, jie perka jausmą ir emociją. Užsakovų prašau – jūs nediktuokite man, kokias gėles turėčiau pasirinkti. Tik pasakykite, kaip norite jaustis. Atsiųskite man savo inspiraciją. Gal ėjote gatve ir jus sužavėjo po žibintu besisukančios snaigės? Gal kokia nors pastato detalė? Meno kūrinys? Galų gale net ant grindų numesta pagalvėlė. Gal aromatas? Aš nenoriu eiti įprastu, buitiniu keliu, papuošti patalpą ir pasiimti pinigus. Man tai netinka. Man svarbu, kad mano sukurtas dekoras skleistų emociją.
– Ar tenka kartais užsakovui pasakyti „ne“?
– Taip. Jei matau, kad jo vizija manęs neįkvepia, kad jos neįgyvendinsiu. Bet man visada malonu, kai žmonės kreipiasi į mane. Vadinasi, jie neabejingi grožiui. Juk dėl to aš dirbu.
– Daug buvo kalbama apie jūsų Kalėdų eglę Operos ir baleto teatre. Iki šiol tokios neturėjome. Kaip kilo tokia jos idėja?
– Esu labai dėkingas teatro vadovybei, kuri man patikėjo šį darbą, ir Kultūros ministerijai, kad mane palaikė. Iš pradžių atsargiai, žinote, kokia apie mane nuomonė, – nusišypsojo Mantas.
Landžiojau po teatro rūsius, ieškojau dekoracijų detalių, spektaklių drabužių, senų, apdulkėjusių, nes visai nemėgstu modernizmo, man svarbu detalė su dulkėmis. Tai kuria nuotaiką. Čia juk teatras. Ir eglutė turi skleisti tą nuotaiką. Ne prabangiu apdaru, o teatrališkumu. Pats parinkau ir muziką. Džiaugiuosi, kad eglė patiko. Tokie objektai man labai svarbūs ne komerciškai, o emociškai. Jie tikrai neduoda pajamų, o kartais net „pradirbu“, ir man net nereikia uždarbio.
– Visiškai neįtikėtina man jūsų kurta eglė prabangiame „Kempinski“ viešbutyje. Šalia eglės – senovinė lova su raudona patalyne, joje suguldyti maži žmogučiai – lėlės, šalia daug vaikų žaislų – arkliukai, dviratukai...
– Viešbučio kambarys juk vienu metu tampa namais. Jaukiais. Toks jausmas ir buvo mano vizija. Tas lėles atsisiunčiau iš antikvariato Londone, jos labai vertingos, senovinės, porcelianinės, apdaužytos. Dar daugiau man kainavo išvalyti jų drabužėlius. Patalynę užsakiau pasiūti. Lovą radau antikvariate. Vaikų žaislus – kino studijoje. Ir štai – Kalėdos, stebuklinga Naujųjų metų naktis viešbutyje!
– Deja, kelios dienos, ir šventės baigiasi. Išsiskirsto svečiai, jūsų sukurtose pasakose nebėra veikėjų. Lieka gėlės. Dar gražios, puošnios, bet... jau pasmerktos mirti.
– Iš pradžių man būdavo jų labai gaila. Juk hortenzijas, pavyzdžiui, užsakinėju Ekvadore, jos keliauja specialiose dėžėse kelias savaites. Stengiuosi nematyti, kaip organizatoriai jas sukiša tiesiog į šiukšlių maišus. Nėra kito kelio...
– Mantai, nors ir sakėte, kad jūsų niekas nemokė ir jūs pats save susikūrėte, esate tvirtas savo kelyje, turbūt tam reikėjo didelių pastangų. Kaip brendo, keitėsi jūsų asmenybė? Neslėpsiu, yra nemažai žmonių, kuriuos labai erzina jūsų nuotraukos su gražiomis damomis iš įvairių renginių. Ir ta vis dar gaji nuomonė – kas tas Mantas, vaidina menininką. Skaudu?
– Man tos nuotraukos nieko nereiškia. O kalbos... Žinau, kas esu. Jei kaip floristas neari kaip arklys, šioje gražioje dekoro meno srityje neturi jokių šansų. Aš dažnai dirbu paromis. Nelaikau savęs viską žinančiu, todėl įgyvendinu daug projektų, už kuriuos beveik nemokama. Profesionalai per dieną negimsta. Tenka kurti dekorą ir Niujorke, Paryžiuje. Net dukart dekoravau lietuvių šventėms vilą prie Komo ežero, kuri įtraukta į garsiausių ir gražiausių vilų pasaulyje penketuką. Neskalambiju apie tai visais varpais. Tai – mano darbas.
– Mantai, kaip dabar jūs pats, laukiantis 35-mečio, save apibūdintumėte? Koks jūs žmogus?
– Koks aš? Taip, praeityje būta tam tikros pozos, tai, galima sakyti, būtinas atributas pradedant karjerą. O dabar? Net nežinau...
– Tai pasakykite, kokius žmones pats vertinate?
– Nuoširdumas kol kas man dar nėra labiausiai vertinama savybė. Gal tai ateis, kai būsiu vyresnis. Dabar mane traukia daug nuveikę žmonės. Jų asmeninis gyvenimas man neįdomus. Man įdomi jų karjera, pasirinkimai. Įdomu būti šalia jų ir mokytis, nes manęs dar laukia labai ilgas kelias.
