Buvo teigiama, kad jis pakėlė madą į meno lygmenį, galų gale netgi „išgelbėjo Prancūzijos madą“, kaip tai padarė jo pirmtakas Christianas Dioras. Tuo pat metu jis buvo ekshibicionistas, psichiatrinės ligoninės ir daugelio reabilitacinių klinikų pacientas, kokaino bei alkoholio mėgėjas. Bet pasaulio atmintyje jis pirmiausia buvo, o ir išliko paskutinis „didysis mados dailininkas“ – Y.Saint Laurent’as (1936–2008).
Pirmojoje XX amžiaus pusėje moterų madas diktavo Coco Chanel, o antroji praėjusio amžiaus dalis neabejotinai priklausė jam – Y.Saint Laurent’ui. Jis daug kur buvo pirmas – padovanojo pasauliui „unisex“ stilių, komufliažinį raštą pavertė aukštosios mados elementu, aprengė moteris smokingais, odinėmis striukėmis, permatomomis palaidinėmis ir raidės A formos suknelėmis, apavė auliniais batais. Pirmasis pakvietė ant podiumo tamsiaodes manekenes. Ir tikėjo, kad meilė – geriausia kosmetika („tik štai kosmetiką lengviau įsigyti“, – pats pridurdavo).
Limuzinai, vakariniai tualetai, fotoaparatų blykstės, aukštakulnių kaukšėjimas, šampanas, mados, meno ir politikos žvaigždės, iš susižavėjimo klykiančių gerbėjų minios, vos sulaikomos apsaugos barjerų ir žaliūkų, – visa tai lydėjo jo kolekcijų pristatymą. Ir baigėsi augliu smegenyse, depresija, vienatve bei vieninteliu tikru draugu – buldogu Moujiku.
Jau būdamas garsus dizaineris Y.Saint Laurent’as pripažino: „Šlovė ir mada – tai savižudybė. Kasmet aš esu priverstas sukurti mažiausiai keturias kolekcijas, ir kiekviena jų turi būti geresnė už praėjusią ir patvirtinti tai, kad aš esu geriausias. Ir taip bus iki mano gyvenimo pabaigos.“ Tačiau tokia buvo „mados karaliaus“ lemtis – kurti pasauliui ką gali geriausia, ir už tai sumokėti didžiulę kainą.
Tikrasis šio mados korifėjaus vardas buvo netgi kur kas ilgesnis už tą ilgą vardą, kuriuo mes jį pažįstame – Yves’as Henri Donatas Mathieu Saint Laurent’as. Toks jis gimė 1936 metais Orano mieste, Alžyre, tuometėje Prancūzijos kolonijoje. Jo tėvas valdė draudimo kompaniją ir kino teatrų tinklą, tad šeimai neteko patirti nepritekliaus, o motina galėjo būti tiesiog namų šeimininkė, gražuolė, uoliai sekanti madą. Ji prenumeravo mados žurnalą „Vogue“, kruopščiai tobulino savo apdarus ir stilių (būtent iš jos Yves’as Saint Laurent’as išmoko savo garsiąją frazę: „Mada praeina, o stilius lieka“) ir buvo pirmoji tikroji Y.Saint Laurent’o mūza. Jos pasirodymo išėjimui su vyru į Orano aukštuomenės pobūvius Yves’as ir abi jo seserys laukdavo nekantriai, tarsi teatro spektaklio premjeros.
Ir ji buvo pirmoji, atskleidusi sūnaus talentą piešti. Yves’as, jo paties žodžiais, „augo draugystės ir laimės“ atmosferoje, mėgo žaisti su lėlėmis ir pradėjo piešti jų suknelių eskizus sulaukęs vos 8-erių (vėliau kūrė eskizus ir savo motinos suknelėms).
Lėlės buvo jo mėgstamiausi žaislai ir geriausios draugės, jis jomis rūpinosi. Nuo 11 metų jau pats gamino lėlių teatro dekoracijas, rengė lėles savo sukurtais apdarais iš suklijuotų audinių atraižų (siūti tada dar nemokėjo) ir joms kūrė spektaklius, kuriuos žiūrėjo ir vertino visa jo šeima bei giminaičiai. Mokykloje Yves’as nebuvo mėgstamas vaikas. Draugų neturėjo, o bendraklasiai tyčiojosi iš jo trumparegystės, rafinuotų aristokratiškų manierų ir nė nenujautė, kad vos po 10 metų jo dėmesio sieks gražiausios pasaulio moterys.
O ir šiaip gyvenimas Orane buvo monotoniškas ir pilkas, todėl Y.Saint Laurent’as visa širdimi veržėsi iš tos gūdžios provincijos. Jo siela šaukėsi Paryžiaus, miesto, iš kurio jo mamai būdavo siunčiamas žurnalas „Vogue“, ir jis įsivaizdavo Paryžių kaip stebuklų šalį, tarsi Pažadėtąją žemę. Ir spruko ten pirmai progai pasitaikius, net nepabaigęs Orane licėjaus.
1953 metais Paryžiuje 17-metis Y.Saint Laurent’as užsirašė į aukštosios mados („haute couture“) piešimo kursus. Tais pačiais metais jis sulaukė ir pirmojo rimto pripažinimo: prestižiniame konkurse „International Wool Secretariat“ konkurse vakarinės suknelės kategorijoje pristatęs savo debiutinį darbą – asimetriškų formų kokteilinę suknelę jis laimėjo pagrindinį prizą. Tiesa, iš pradžių atrodė, kad jį teks dalytis su kitu talentingu ir dar nežinomu jaunuoliu iš Vokietijos – Karlu Lagerfeldu, tačiau pagal kitose konkurso kategorijose surinktus papildomus balus Y.Saint Laurent’as buvo pripažintas nugalėtoju.
Ir būtent tada buvo pastebėtas. Iš pradžių jį pagyrė prancūziškojo „Vogue“ redaktorius Michelis de Brunhoffas, garsėjęs palankumu jauniems talentams („Vogue“ išspausdino keletą jaunojo dizainerio suknelių eskizų), pakvietė baigti mokslus Paryžiuje, o po to dar ir supažindino jį su pačiu didžiuoju prancūzų mados tėvu Christianu Dioru, kurio asmeniniu asistentu Y.Saint Laurent’as tapo 1955 metais.
Iš pradžių Y.Saint Laurent’as mados namuose „Dior“ užsiėmė nesudėtingais darbais – dekoravo studijas, kūrė smulkius aksesuarus. Tačiau jis turėjo unikalią galimybę išmokti tikrų dizainerio amato paslapčių ir teikti Ch.Diorui savo eskizus, kurių vis daugiau buvo priimama į „Dior“ kolekcijų kūrimo procesą. 1957 metais Ch.Dioras netikėtai mirė, ir mados namų „Dior“ akcininkai, žinodami metro pagarbą bei palankumą jo jaunajam asistentui, priėmė drąsų sprendimą – pasiūlė 21 metų Y.Saint Laurent’ui užimti „Dior“ kūrybos direktoriaus vietą.
Tokia žinia sukėlė tikrą šoką ir nerimą Paryžiaus aukštuomenėje. Yra išlikusi viena garsiausių mados istorijoje nuotraukų – 1958 metų sausį Y.Saint Laurent’as stovi „Dior“ mados namų būstinės balkone ir pro storus akinius abejingai žvelgia į gatvėje susispietusią fotografų minią – ką tik pasibaigus jo pirmosios oficialios kolekcijos „Trapecija“ pristatymui. Tai – triumfo nuotrauka.
Iš jo buvo tikimasi nesėkmės, geriausiu atveju – Ch.Diorą išgarsinusio „New Look“ silueto tradicijų pratęsimo. Bet Y.Saint Laurent’as pristatė visiškai kitokias, absoliučiai naujo tipo paprastas raudės A formos sukneles be jokios užuominos į talijos pabrėžimą – ir pasiūtas iš lengvų audinių, suteikiančių moteriškam kūnui absoliučią laisvę. Buvo akivaizdu, kad kolekcija buvo skirta brandesnėms moterims, negalinčioms kaip jaunuolės pasigirti plonu liemeniu.
Ši kolekcija daug kam sukėlė susižavėjimo ašaras, nes pats Y.Saint Laurent’as jau kažin kada žinojo – „vyriškame kostiume svarbiausia – siela, o suknelėje – moteris“. Kitą dieną po jos pristatymo laikraščiai pasirodė su antrašte „Yves’as išgelbėjo Prancūziją“. Ši kolekcija „Trapecija“ pelnė „Dior“ mados namams neįtikėtiną sėkmę ir šlovę.
Trumpos suknelės, nematytos, bet elegantiškos proporcijos – tai buvo revoliucingi tais laikais sprendimai. Žurnalas „Paris Match“ išspausdino Y.Saint Laurent’ą ant viršelio kartu su manekenėmis, seginčiomis mini sijonėlius ir vilkinčiomis trumpą ryškiai raudoną paltą – ta nuotrauka laikoma oficialia septintojo dešimtmečio stiliaus epochos pradžia.
Beje, „Trapecijos“ ir kitiems septintojo dešimtmečio stiliaus modeliams Y.Saint Laurent’ą įkvėpė rusiškų moteriškų sarafanų formos. Ir per visą savo karjerą jis daug įkvėpimo sėmėsi būtent iš Rusijos – dar 1959 metais Y.Saint Laurent’as atvyko į Maskvą su dvylika manekenių pristatyti viršutinės aprangos kolekcijų ir tapo pirmuoju Sovietų Sąjungoje pripažintu prancūziškos mados flagmanu.
Praėjus vos dvejiems metams po debiutinio triumfo, 1960 metais pasirodė antra jo kolekcija „Bitnikė“ – dar rizikingesnė ir ekstravagantiškesnė – trumpos odinės motociklininkų striukės, paltai ir kailiniai siauromis trikotažinėmis rankovėmis, po kuriais vietoj įprastų marškinių ir palaidinių manekenės vilkėjo glaudžiai aptemptus golfus. Tačiau tuomečiai konservatyvūs „Dior“ akcininkai dar neturėjo to šiuolaikiniams bonzoms būdingo potraukio į prabangą – juos toks drąsus požiūris į madą labai išgąsdino, todėl pirmai progai pasitaikius jie pasistengė nušalinti jaunąjį genijų nuo kompanijos reikalų.
O tokia proga pasitaikė greitai. 1960 metais Y.Saint Laurent’as buvo pašauktas į privalomąją karinę tarnybą – grožis grožiu, bet pilietinė pareiga – svarbiau. Paryžius kuždėjosi, kad tuometis „Dior“ mados namų savininkas Marcelis Boussacas, įtakingas žiniasklaidos magnatas, išsukinėjo Y.Saint Laurent’ą nuo mobilizacijos 1958–1959 metais, tačiau po skandalingos „Bitnikės“ kolekcijos atidavė jaunąjį dizainerį į sistemos rankas. Ir greitai kario uniformą apsivilkusiam rekrūtui rado pamainą – taip pat talentingą, bet kur kas sukalbamesnį Marcą Bohaną.
Sunku ir įsivaizduoti, kokius jausmus „draugystės ir meilės“ aplinkoje augusiam paryžietiškam estetui Y.Saint Laurent’ui sukėlė kareivinių atmosfera. Tad nieko nuostabaus, kad tarnyba kariuomenėje jam, pasiųstam kariauti atgal į gimtąjį Alžyrą, baigėsi vos po 19 dienų – po sunkaus nervų priepuolio jis pateko į psichiatrijos ligoninę, kur buvo gydomas elektrošoku ir psichotropiniais preparatais.
Po mėnesio išrašytas iš ligoninės Y.Saint Laurent’as svėrė vos 35 kilogramus ir buvo visiškai praradęs kalbos dovaną. Ta proga buvo ir dekomisuotas.
Tuo metu Y.Saint Laurent’as jau pažinojo ir buvo suartėjęs su šešeriais metais vyresniu žurnalistu Pierre’u Berge, su kuriuo jam buvo lemta praleisti visą likusį gyvenimą. Būtent P.Berge padėjo jam susitvarkyti su užplūdusia depresija, taip pat per teismą išsireikalauti iš „Dior“ akcininkų 700 tūkstančių frankų už neteisėtai vienašališkai nutrauktą sutartį.
P.Berge taip pat sugalvojo ir įkalbėjo Y.Saint Laurent’ą atidaryti mados namus ir Amerikoje rado investuotoją Marką Robinsoną, su kurio suteiktu milijono dolerių kreditu 1961 metais buvo įkurti mados namai bei prekės ženklas „Yves Saint Laurent“, pasauliui labiau atpažįstami iš trijų raidžių abreviatūros – YSL.
Nepastebėti Y.Saint Laurent’o sugrįžimo į didžiąją madą buvo neįmanoma. Jau po pirmosios defilė 1962 metais jis įgijo mados anarchisto reputaciją, tačiau, kaip parodė pats gyvenimas, reikalingo ir pripažinto anarchisto. Jis apvilko moteris dvieiliais švarkais, kuriuos lig tol nešiojo tik vyrai, išrado trumpą moterišką lietpaltį „trenčą“ ir padarė moteriškas palaidines provokuojamai permatomas.
„Moteris yra laisva ir niekas neturi teisės jai nurodinėti, ką ji turi nešioti. Apranga turi paklusti asmenybei, o ne atvirkščiai“, – pareiškė jis. Kartu jis pakelbė, kad jam „nusibodo rengti milijonierių žmonas“ ir jis yra pasiryžęs aukštąją madą padaryti prieinamą visoms. Nors dar visai neseniai Y.Saint Laurent’as teigė, kad jo suknelės yra skirtos moteriai, kuri „gali sau leisti keliauti su 40 lagaminų“, laisvėjantis pasaulis vertė ieškoti naujos strategijos.
1965 metais dizaineris padovanojo pasauliui naują revoliucingą kolekciją „Mondrian“ – raidės A formos aprangą, pasižyminčią kultiniais tapusiomis geometrinėmis olandų dailininko avangardisto Pieto Mondriano (taip pat avangardistų Kazimiro Malevičiaus bei Seržo Poliakovo) figūromis.
Kitais metais, pačiame Vietnamo karo įkarštyje, jis pristatė komufliažiniais raštais išmargintą aprangą ir karinį stilių pavertė vertą podiumo ir aukštuomenės.
Išvis 1966 metai tapo lemiami dizainerio sėkmei. Jis išleido pirmus vyriškus kvepalus „YSL Pour Homme“. Atidarė savo pirmąjį „pret-a-porter“ butiką „Yves Saint Laurent Rive Gauche“ – taip pagerbdamas kairiojo Senos upės kranto rajonus, kuriuose telkėsi bohema, studentai ir laisvamaniai, o, kaip pasirodė po poros metų, ir revoliucionieriai.
Tačiau madoje Y.Saint Laurent’as savo revoliuciją padarė jau tada, kai pareiškė apie planus aukštosios mados prabangą perkelti į gatavų kolekcijų („pret-a-porter“) formatą.
Tais pačiais metais jis aprengė aktorę Catherine Deneuve epochiniame Luiso Bunujelio filme „Dieninė gražuolė“ – būtent nuo to filmo prasidėjo prancūzų kinematografo ir aukštosios mados draugystė. O pati C.Deneuve buvo ne tik Yves’o gerbėja jau nuo 1958 metų, bet ir tikra draugė – ji dainavo jam per 2002 metų atsisveikinimo su mada ceremoniją, ji prie jo karsto skaitė Walto Whitmano eiles...
Tačiau svarbiausia, kad tais lemtingais 1966-aisiais dizaineris pristatė pasauliui moterišką smokingą „Le Smoking“, o vėliau – ir kostiumą su kelnėmis. To iki jo dar niekas nebuvo daręs.
Vyriški kostiumai moterims sukėlė naują aštuntojo dešimtmečio mados bumą. Šiandien sunku tuo patikėti, bet dar 1970 metais kelnes mūvinčios moterys nebuvo įleidžiamos į padorius Vakarų Europos restoranus. Pirmųjų laikraščių puslapių nusipelnydavo istorijos apie „naująsias amazones“, kurios, neįleistos į restoraną, nusimaudavo kelnes ir likdavo vien su švarkais – ir metrdoteliai nebeturėdavo ko prikišti!
Žinoma, mados istorikai moteriškų kelnių sukūrimą linkę priskirti daug kam, labiausiai Coco Chanel, tačiau Y.Saint Laurent’as niekada ir nebandė pasisavinti šio aprangos elemento išradėjo titulo. Vėliau jis dažnai kartodavo, kad „viena, dėl ko gailiuosi, tai, kad ne aš sukūriau džinsus“.
Svarbiausiu savo tikslu jis laikė pabrėžti moteriškumą ir išlaisvinti moters seksualumą. Ir šias pastangas pasaulio moterys priėmė su dėkingumu. Joms Y.Saint Laurent’as tapo tarsi Hamelno žiurkininku, turinčiu stebuklingąją dūdelę, – kur jis papūsdavo, ten tos moterys ir eidavo.
Netgi kai 1971 metais jo sukurta kolekcija „Liberation“ sulaukė daug kritikos dėl „netinkamų ir provokuojamų reminiscencijų“ – ant podiumo išėjusios moterys savo apranga priminė Antrojo pasaulinio karo laikų prostitutes, aptarnavusias vokiečių kareivius: juodos kojinės, storapadžiai batai, juodi griežtų linijų kostiumai ir ryškus makiažas (šiai kolekcijai dizainerį įkvėpė Marlen Dietrich įvaizdis ir turguje rastas senas 1940-ųjų kostiumas), kritikos bangą netrukus pakeitė užsakymų lavina – Yves’as pasirodė esąs įžvalgesnis už kritikus.
1976 metais jo kolekcija „Rusiškas baletas ir opera“ vėl buvo sukurta remiantis rusų tautinės aprangos motyvais – margos aukso siūlais išsiuvinėtos valstietiškos suknelės ir vėl patiko pasauliui.
Aštuntajame dešimtmetyje dizaineris neribojo savęs ir leido šešias kolekcijas per metus (šalia to dar kūrė teatro ir estrados šou kostiumus). Vienai kolekcijai per dvi savaites jis sugebėdavo nupiešti tūkstantį eskizų, iš kurių atrinkdavo 200 modelių, kurie buvo pasiuvami per pusantro mėnesio. Taip dirbti tokiu tempu ištisus 40 metų buvo įmanoma tik su vienu dopingu – aistra grožiui. Ir papildomais stimuliatoriais. Už tokį neįtikėtiną kūrybinį aktyvumą jis mokėjo reabilitacinėmis klinikomis, fobijomis ir depresijomis.
Jis daug gėrė, šniaukštė kokainą ir gyveno dinamišką bohemišką gyvenimą, su tuometėmis žvaigždėmis siausdamas Niujorko ir Paryžiaus klubuose. Savo elgesiu jis dažnai šokiruodavo padoriąją visuomenę, teikė daug peno geltonajai spaudai ir vertė aikčioti savo mados namų klientes. Pavyzdžiui, 1971 metais jis pats nuogas pasirodė savo kvepalų reklamoje – po 30 metų jo pavyzdžiu pasekė Johnas Galliano, Tomas Fordas ir Domenico Dolce bei Stefano Gabbana.
Per kai kuriuos savo kolekcijų pristatymus jis vos pastovėdavo ant kojų ir manekenėms tekdavo jį prilaikyti. Taip, gyvenimas buvo gražus, bet už tą grožį teko daug mokėti.
1983 metais Niujorko Metropoliteno muziejuje buvo atidaryta Y.Saint Laurent’o darbų paroda, skirta jo kūrybinės veiklos 25-mečiui. Tai buvo pirmoji pasaulyje tokia paroda, skirta dar gyvam dizaineriui. Yves’as davėsi po pasaulį priimdamas apdovanojimus ir garbės vardus – ir atrodė, kad visiems jo reikia, visi jo laukia.
Tačiau viskam ateina galas. 1993 metais dizaineris dėl blogėjančios sveikatos (pradėjo atsiliepti bohemiško gyvenimo būdo padariniai) ir prastos ekonominės situacijos už 600 milijonų dolerių mados namus „Yves Saint Laurent“ pardavė prancūzų farmacijos kompanijai „Sanofi“.
Jis pareiškė nustojąs kurti gatavos aprangos kolekcijas (paskutinė buvo pristatyta 1998 metais) ir nuo šiol užsiims tik aukštąja mada.
Nuo to momento mados namų YSL ir paties Y.Saint Laurent’o keliai išsiskyrė. Jam pasitraukus YSL niekaip nepajėgė išsikapstyti iš finansinių nesėkmių. 1999 metais YSL įsigijo „Gucci“ koncernas ir atgaivino šį prekės ženklą kaip prabangos segmento simbolį.
O pats Y.Saint Laurent’as „haute couture“ kolekcijas dar kūrė iki pat 2002 metų, kol baigė išparduoti paskutines savo autoriaus teises ir pranešė apie pasitraukimą į pensiją. Jis atsisveikino su mados pasauliu grandioziniu šou Paryžiaus Pompidou centre.
Dizaineris užsibarikadavo savo viloje netoli Marakešo miesto Maroke, vienumoje klausėsi Richardo Wagnerio muzikos, skaitė savo mėgstamo rašytojo Marcelio Prousto knygas ir tylomis nužvelginėjo savo surinktus Pablo Picasso ir Anri Matisse paveikslus. Ir bendravo su savo vieninteliu išlikusiu draugu – buldogu Moujiku III.
Jis mirė 2008 metais Paryžiuje, į kurį atvyko gydytis smegenų auglio. Jo palaikai buvo kremuoti, o pelenai išbarstyti virš jo vilos sodo.
Dizainerio laidotuvėse, kaip ir kolekcijų pristatyme, apsilankė ne tik politikos, meno ir pramogų pasaulio grandai – nuo C.Deneuve iki Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy, pagerbti metro atvyko ir garsiausi tuomečiai mados korifėjai – nuo Hubert’o de Givenchy iki Valentino Garavani, nuo Jeano Paulio Gaultier iki Marco Jacobso.
2008 metais, likus keletui savaičių iki mirties, Y.Saint Laurent’as ir P.Berge įteisino savo civilinę santuoką. Romantika ir seksas jų santykiuose baigėsi dar 1976 metais, tačiau visą likusį gyvenimą jie išliko draugais ir verslo partneriais. Dar 2002 metais jie įkūrė fondą „Pierre Berge-Yves Saint Laurent“, surinkusį per 15 tūkstančių artefaktų – paveikslų, baldų ir meno dirbinių, kurie kartu su 5000 YSL modelių eksponuojami Y.Saint Laurent’ui priklausančioje pilyje Normandijoje.
Nes, matyt, joks XX amžiaus dizaineris po Y.Saint Laurent’o nebepaliko tokio turtingo kūrybos palikimo. Tai ypač matoma šiais postmodernizmo laikais, kai perdirbama tai, kas buvo sukurta anksčiau. Ir didžiausias Y.Saint Laurent’o nuopelnas – žaidimas tarp to, kas vyriška ir moteriška. Tai buvo pavojingas žaidimas – Y.Saint Laurent’as, anot žurnalistų, „mėtė bombas po visuomenės kojomis – bet būtent taip jis keitė mūsų pasaulį ir darė moteris stipresnes“.
Pats Yves’as dar 2002 metais sakė: „Aš manau, kad sukūriau šiuolaikinės moters garderobą. Dalyvavau mūsų epochos transformacijoje. Dariau tai pasitelkdamas aprangą ir labai didžiuojuosi tuo, kad šiandien moterys visame pasaulyje nešioja kelnes, švarkus ir liemenes.“
Jo netradicinė seksualinė orientacija nekliudė jam mylėti moterų – jo kuriamų modelių vyriškumas nebuvo skirtas paversti moterims vyrais – visi Y.Saint Laurent’o kūriniai alsuoja seksualumu, yra stulbinamai moteriški ir pabrėžia jų formas.
Nes jis sakydavo: „Geriausia moters apranga – tai mylimo vyriškio apkabinimas, bet jei jo nėra, tada į pagalbą ateinu aš.“
