Atrasti sėkmės formulę Žanetai padėjo su metais įgyta patirtis: „Jei žmoguje harmoningai derės dvasinė ramybė, fizinė galia ir protinė veikla, jo savijauta bus gera ir jis jausis laimingas.“
Vadovaudama lauko reklamos įmonei moteris nardo kaip žuvis vandenyje. Ir kas galėtų pamanyti, kad kadaise jos verslumo pradžiamoksliui įtaką darė nepriklausomybės pradžioje nebaudžiami siautėję reketininkai.
– Reklama kaip politika – vienus ji erzina, kiti ją ignoruoja, treti pasiduoda jos įtaigai. Kas jums yra reklama?
– Taip, žmonės įvairiai reaguoja į reklamą. Vieniems tai gali būti dirgiklis, kitiems – žingsnis priimti lemiamą sprendimą. Bet kuriuo atveju reklama daro daug įtakos visuomenei. Aš su savo komandos žmonėmis kalbu, kad turime būti atsakingi tiek už reklamos turinį, tiek už jos sklaidą. Svarbu, kad ji keltų ne pasipiktinimą, o būtų priimama natūraliai ir skleistų teigiamas emocijas. Jos turinys turi būti patrauklus, pažangus ir skatinantis per pozityvumą priimti žinutę.
Mano pažintis su reklamos kūrimu prasidėjo radijuje „Power Hit Radio“, vėliau TV3 televizijoje. Televizijoje buvo sunkiau, nes aš jos apskritai nežiūriu. Bet reikėjo kasdien skirti valandą įvairiems televizijos kanalams peržiūrėti, stebėti, ką rodo konkurentai, kad įgytume pranašumą.
Jei atvirai, labai tikiu lauko reklama, šioje srityje esu jau tryliktus metus. Mano tikėjimas pagrįstas tuo, kad lauko reklamos neišjungsi, negali užsimerkti ir tiesiog praeiti pro stendą. Tai įpareigoja dar atsakingiau žiūrėti į reklamos turinį ir sklaidą, nes mes tiesiogiai darome įtaką žmonėms.
Bet kokiu atveju prieš tai, kai reklama atsiranda lauke, mes kruopščiai išnagrinėjame jos maketą, su komanda padiskutuojame, pasitariame su teisininkais.
Atsakingai žiūrime į reklamas, kurios iškabintos prie švietimo ir ugdymo įstaigų. Buvo atvejis, kai sulaukėme vienos mamos skambučio. Ji sakė, kad prie dukros mokyklos reklamuojamas siaubo filmas ir kad mergaitė bijo pro ją praeiti. Mes esame empatiški kitų galimoms baimėms ir iš karto sureagavome.
– Kaip reklamos kūrėjai generuoja idėjas? Apie žurnalistus sakoma, kad jie dirba ištisą parą, nes jei ir parašė straipsnį, vis tiek galvoja, kokia bus atsakomoji reakcija, jeigu dar neparašė, net po darbo mintyse kuria scenarijų, kaip bendraus su žmogumi, ko jo paklaus arba koks straipsnio pavadinimas geriausiai tiktų. Ar jums visada pavyksta atsiriboti nuo darbo?
– Atsijungti nuo darbo sunku, bent jau man. Kad atsiribočiau, išbandžiau daug įvairios veiklos – nuo jodinėjimo iki jogos. Tačiau dažniausiai mano vidinis kompiuteris veikia 24 valandas per parą, nes galvoju apie darbuotojus, reklamą, partnerius, klientus, įmonės plėtrą. Be to, kai atvažiuoju į bet kurią šalį, visada pirmoje vietoje matau lauko reklamą.
Bet kokiu atveju skatiname, kad darbuotojai kiek įmanoma atsiribotų nuo darbo ir pailsėtų. Įmonėje orientuojamės į produktyvumą ir rezultatą. Manau, kad tuščiai švaistomas laikas, kai tik imituoji darbą, niekam nėra naudingas. Todėl skatiname, kad žmonės ne pasiliktų po darbo, o produktyviau ir efektyviau panaudotų darbo dieną.
Taip pat siūlome tokius atsijungimo nuo darbo būdus kaip sportas, joga, kartą per metus rengiame ir apmokame bendras išvykas į kalnus.
Mūsų kompanija valdo oranžinių dviračių cirkuliaciją Vilniuje. Visiems darbuotojams, važiuojant pas klientus ar partnerius į susitikimus, siūlome naudotis miesto dviračiais ar vaikščioti pėsčiomis.
– Šiais laikais yra daug ambicingų, veiklių, verslių moterų, tačiau į verslą, vadovaujamus postus jos atėjo skirtingais keliais. Vienos perėmė šeimos verslą, kitos pradžioje gavo nemažą kapitalą iš tėvų ar vyro verslo, trečios aukštumų pasiekė savo žiniomis, drąsa, talentu ar sunkiu darbu. Kaip rutuliojosi jūsų karjera?
– Nuo vaikystės žinojau, kad suksiu į verslą, nors esu meniškos sielos, turiu gerą estetinį skonį ir man svarbi kiekviena detalė. Turbūt mano komandai su manimi ne visada lengva, nes pasižymiu geru strateginiu matymu, tačiau suprantu, kad bendras vizualinis atlikimas vis dėlto susideda iš detalių.
Mano mama – pianistė ir akordeonininkė, tėtis buvo gamyklos direktorius, vėliau ėmėsi verslo. Aplinka man darė didelę įtaką. Ypač senelis, į kurį lygiavosi visi šeimos nariai. Jis Kaune vadovavo stambiai metalo gamyklai, tačiau, skirtingai nuo kai kurių kitų sovietmečio įmonių vadovų, buvo aukštos moralės žmogus ir nemokėjo naudotis nomenklatūros privilegijomis. Mes, aštuoni trijų kartų atstovai, gyvenome dviejų kambarių bute. Kai valdžia gavo pramanytą skundą, kad turime didelį namą, atvažiavo komisija patikrinti. Pamatę realybę po kelių dienų šeimai skyrė erdvų keturių kambarių butą.
Mano tėvai – labai skirtingi žmonės. Mama meniška, muzikės karjerą paaukojo dėl šeimos, jos pareiga buvo nuolat priimti ir užimti aukštas pareigas visuomenėje einančius svečius, palaikyti su jais pokalbį. Tėtis – racionalus praktikas, išjungiantis bet kokias emocijas, mąstantis strategiškai, iš jo gavau labai daug įžvalgų. Be to, jis pasižymėjo pažangiais vaikų auklėjimo metodais. Juos bandau taikyti ir savo vaikams.
Kai buvau paauglė, tėtis labai daug dirbo, nuolat važinėjo į komandiruotes. Kartą, kad suprastų, kaip dukra jaučiasi, ką galvoja, kuo domisi, jis užsirašė kartu su manimi ir mano drauge į baseiną. Draugė apsidžiaugė, kad tėtis mus galės nuvežti savo „Mercedes“ automobiliu. Tuo metu užsienietiškų automobilių buvo vos vienas kitas.
Tačiau tėtis pasakė, kad jis kasdien labai daug vairuoja, tad norėtų prasivaikščioti. Baseinas buvo tolokai nuo namų. Nueiti iki jo užtrukdavo valandą. Per tą valandą tėtis, manęs klausydamas arba užduodamas klausimus, visko nuodugniai išklausinėdavo. Baseiną lankėme tris kartus per savaitę, tad jis turėjo pakankamai laiko ištyrinėti paauglio vidinį pasaulį.
Tėtis mane auklėjo draugiškai, bet ribos, kas galima ir ko ne, buvo griežtai nustatytos.
Nuo paauglystės su tėčiu dalyvaudavau jo derybose su partneriais, kartu važiuodavau į komandiruotes. Man viskas buvo labai įdomu.
Mokyklą baigiau eksternu, man buvo 16 metų. Įstojau į Kauno technologijos universitetą, buvau jauniausia pirmakursė studentė. Studijavau verslo administravimą ir vadybą Ekonomikos fakultete. Mums dėstė ekonomikos daktarė Viktorija Baršauskienė, kuri buvo ką tik grįžusi iš Amerikos ir į studijų programą įnešė naujų vėjų. Tačiau kitos paskaitos vyko iš sovietinių vadovėlių. Supratau, kad remdamasi atgyvenusia ekonomikos teorija verslo virtuvės neperprasiu. Buvo nuobodu ir neįdomu. Norėjau praktiškai išsiaiškinti verslo paslaptis.
Buvo nepriklausomybės pradžia, kūrėsi pirmieji verslai. Tėtis atidarė kavinę „Žaneta“ ir aš po pirmo kurso įsiprašiau, kad vasarą leistų joje padirbėti. Antrame kurse per paskaitas jau galėjau pateikti praktiškų pavyzdžių. Nuo antro kurso sugebėjau derinti studijas ir darbą tėčio kavinėje.
– Tuo metu užsiimti verslu buvo labai rizikinga. Daug verslininkų susidūrė su kriminaliniais elementais, reketu. Ar jums tai teko patirti?
– Taip, teko. Buvo sudėtingas laikas. Bet tėtis mane tam ruošė. Nusikaltėliai siautėjo ne tik versle, vidury dienos į gatvę buvo pavojinga išeiti. Tais laikais merginas banditai tiesiog įsitempdavo į mašiną ir kur nors nusivežę išprievartaudavo. Ne viena mano studijų draugė su tuo susidūrė.
Dėl to man buvo draudžiama bet kur vaikščioti. Aš, paauglė, maištaudavau, nesuprasdavau, kodėl tėvai, ypač tėtis, kuris buvo vienas pirmųjų verslininkų ir gerai matė nesaugią aplinką, neleisdavo eiti į diskoteką, liepdavo devintą valandą vakaro būti namuose.
Kartą su pussesere vasarą vidurdienį ėjome pirkti močiutei vaistų ir netikėtai prie mūsų sustojo tuometis Žaliakalnio autoritetas ir pasiūlė pavežti. Atsisakėme, o po trijų minučių privažiavo jis savo mašina ir dar du automobiliai su penkiais skustagalviais. Mus apsupo, pro šalį ėjo žmonės, bet niekas nereagavo, priešingai, iš baimės suko akis į šalį. Mums buvo griežtai pasakyta lipti į automobilį. Pusseserė apsiverkė. Ir aš išsigandau, bet kažkaip suėmiau save į rankas, suprasdama, kad niekas neateis į pagalbą. Ėmiau su tuo nusikalstamo pasaulio autoritetu ramiai diskutuoti, pasakiau, kad mums po penkiolika metų, paaiškinau, kad žinau, kas jis toks.
Po kurio laiko jis nusileido, liepė mums užsidaryti namuose, nevaikščioti gatvėmis ir neprovokuoti vyrų trumpais sijonais.
Kai dirbau tėčio kavinėje, daug visokių vyrukų atvažiuodavo, jie veržėsi būti mūsų „stogais“. Reikalaudavo, kad būtų mokami dideli pinigai, kitu atveju grasindavo, kad įvyks nelaimingi atsitikimai mūsų šeimos nariams, sudegs pastatas, automobiliai. Tekdavo su jais diplomatiškai tartis. Sakydavau, kad mes ką tik pradėjome verslą, kad neturime pelno, be to, jie patys čia atvažiuoja ir valgo.
Arba, būdavo, pasako patikusiai padavėjai, kad šiandien ji nedirbs, nes važiuos su jais. Reikėjo imtis visokių psichologinių gudrybių, bet patirtis buvo labai naudinga.
Juolab kad man atėjus į lauko reklamos verslą buvo visiški Laukiniai Vakarai. Konkurentai naudodavo ir iki dabar naudoja juoduosius viešuosius ryšius. Kiti konkurentai, kad parodytų savo galią, ateidavo į susitikimą su ginklu, nusirengdavo švarką ir tarsi netyčia prisiliesdavo prie ginklo, primindami, kad jie iš Kauno. Įspėdavo, kad nesugalvočiau brautis į jų teritoriją. Dar kiti atsiųsdavo savo pasiuntinius su aiškia žinute, kad jų bosas nori valdyti Vilniuje visą lauko reklamą, o mes jam trukdome.
Siūlydavo „geruoju“ išeiti ir užleisti pozicijas. Tik šie nebegrasino, kad sudegs namas, kaip senais „gerais“ Kauno laikais. Jie sakydavo, kad šiais laikais viskas vyksta civilizuotai, per teismą. O teisėjai yra jų kišenėje.
Atidžiai išklausiusi tokį verslo pasiūlymą pasakiau, kad, matyt, tai yra siūlymas, kurio negalima atsisakyti, todėl patariau kreiptis į „JCDecaux“ centrinę būstinę ir raštu išdėstyti savo pageidavimus. Bet kažkaip nesulaukėme kreipimosi ir verslo sandoris neįvyko.
Pirmosios verslo pamokos man padeda iki šiol. Žinau, kad iš esmės su bet kokiu žmogumi, nesvarbu, koks jo statusas, galima susitarti. Svarbiausia nebijoti ir užmegzti kontaktą.
– Viskas jūsų gyvenime vyko pagreitintai: anksti baigėte mokslus, jauna pradėjote dirbti. Pirmą kartą ištekėjote devyniolikos, o ketvirtame kurse, būdama dvidešimties, pagimdėte sūnų Artūrą. Ar ir santuokinį gyvenimą, kaip ir verslo pradžiamokslį, norėjote kuo greičiau išbandyti?
– Tuo metu dar nebuvau pasiruošusi santuokai, bet rimtai draugavau su vaikinu, kuris buvo pirmoji meilė. Šeimoje mane auklėjo taip, kad jeigu draugauju su vaikinu, turiu ištekėti. Mama nuolat tai kartojo. Atrodė, kad taip ir turi būti. Ištekėjau, gimė vaikas. Po kiek laiko atsipeikėjau ir pastebėjau, kad egzistuoja ir kitokie šeimos modeliai, kad gal reikėjo pasielgti kitaip.
Kadangi esu labai greita, šalia esančiam žmogui su manimi sunku suspėti. Natūralu, kad kai yra didelis atsilikimas, santykiuose įvyksta lūžis. Aš negalėjau judėti žemyn, o vyras negalėjo sparčiai lipti aukštyn. Gal dabar, turėdama nemenką patirtį, ir rasčiau kelią, kaip su tuo žmogumi gyventi. Bet tada jaunatviškas maksimalizmas ėmė viršų. Kai išsiskyrėme, sūnui buvo dveji metai. Žengus tokį žingsnį iš pradžių buvo baisu, nes mūsų giminėje išsiskyrusių nebuvo.
– Daugeliui moterų po skyrybų būna skaudžių išgyvenimų periodas.
– Skyrybos mane labai mobilizavo, nes reikėjo rūpintis vaiku. Ir ta atsakomybė buvo susijusi ne tik su finansine gerove, mano tikslas buvo susitelkti, kad gebėčiau užauginti asmenybę su visomis vertybėmis. Po skyrybų su sūnumi išvykau į Vilnių, išsinuomojau butą, įsidarbinau vienoje draudimo bendrovėje.
Auginti sūnų padėjo močiutė – atvažiuodavo kartą per savaitę, samdydavau ir auklę, nes ne visada spėdavau po darbo vaiką pasiimti iš darželio.
Darbas draudimo bendrovėje buvo sausas ir neteikė didelio malonumo, tad po dvejų metų perėjau į ką tik atidarytą radijo stotį „Power Hit Radio“. Ten galėjau leisti pasireikšti savo kūrybiškumui. Supratau, kad reklama yra sritis, kurioje labai gerai jaučiuosi. Man patiko, kad ten daug dinamikos. Netrukus įstojau į Vilniaus universitetą, pasirinkau tarptautinio verslo ir teisės studijas.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado lauko reklama?
– Kai prieš trylika metų sulaukiau pasiūlymo dalyvauti konkurse į „JCDecaux Lietuva“ vadovo vietą, iš pradžių reagavau skeptiškai, nes nenorėjau kardinalių profesinių pokyčių. Be to, buvau neseniai antrą kartą ištekėjusi, su vyru planavome šeimos pagausėjimą.
Kai apie pasiūlymą pasakiau vyrui, jis puolė įkalbinėti pabandyti ten dalyvauti, esą tarptautinė kompanija „JCDecaux“ – viena didžiausių reklamos įmonių pasaulyje. Su dar vienu pretendentu patekau į konkurso finalą. Galutinis pokalbis turėjo vykti Londone. Ilgokai atidėliojau kelionę. Mane net ėmė raginti atvykti, nes su vienu kandidatu jau buvo susitikta. Pasiruošiau kalbą, žinojau, kad bendrausiu su kompanijos valdybos nariu, kuris yra diplomato sūnus, baigęs Harvardo universitetą.
Mano vertintojas sutiko mane su šypsena, prakalbėjome valandą ir visiškai ne apie tai, kam ruošiausi. Planavau kalbėti apie pasiekimus, darbo rezultatus, norėjau prisistatyti per skaičius – tai akcininkai labiausiai mėgsta. Bet mes su juo diskutavome bendražmogiškomis temomis. Galiausiai jis pasakė: „Na, Žaneta, buvo labai malonu pabendrauti, ačiū, kad atvykote, mes labai norėtume, kad dirbtumėte mūsų kompanijoje.“ Taip ir atsiradau lauko reklamos kompanijoje, suformavau gerą ir kūrybingą penkiasdešimties darbuotojų kolektyvą.
– Su karjeros pakilimu po kurio laiko nutrūko jūsų antroji santuoka. Kodėl ir vėl įvyko skyrybos?
– Sunku pasakyti. Ekonominės krizės metu vyrui kilo sunkumų versle, jis nukentėjo finansiškai. Tuomet šeimoje prasidėjo konkurencija iš jo pusės. Bet juk partnerystė santuokoje reiškia, kad kai vienam blogiau, kitas atkiša petį ir leidžia silpnesniam pasiremti. Manau, kad kiekvienas iš vaikystės esame atsinešę kokių nors psichologinių traumų. Mano vyro šeimoje mama buvo pagrindinė maitintoja ir jis labai bijojo, kad jo šeimoje taip nenutiktų. Išsiskyrėme 2013 metais po septynerių metų santuokos.
– Ar antrosios skyrybos paveikė labiau?
– Po skyrybų gerai viską apmąsčiau, ėmiau rašyti. Laisvas rašymas padeda nusimesti emocinę naštą, nusiraminti. Kad suprastum, kas darosi viduje, iš pradžių turi būti sąžiningas su savimi. Kai išgyvenimus pradedi kloti popieriuje, supranti, kad tai be galo sunku – didžiulis minčių srautas lekia pašėlusiu greičiu. Kartais pradedi rašyti viena ir staiga ateina nauja mintis. Bet tai man labai padėjo.
– Peršasi mintis, kad likimas jus apdovanojo įvairiais talentais, sėkminga karjera, bet nesuteikė laimės asmeniniame gyvenime?
– Šiuo metu esu laiminga, auginu du nuostabius sūnus, turiu mylimą veiklą. Man dar viskas prieš akis. Su kiekvienais santykiais įgijau daugiau patirties.
Pirmiausia kiekvieni santykiai šlifuoja tavo širdį. Jei tavo širdis kadaise buvo kaip luitas, bėgant metams ji darosi kaip deimantas. Taip pat kaskart šlifuoji ir savo ego. Jei žmogus sąžiningai su savimi dirba, po kiekvienų santykių tampa išmintingesnis, geresnis.
– Ar po nesėkmių asmeniniame gyvenime neatsirado baimės kurti naujus santykius?
– Aš apskritai neturiu baimių. Baimė neturi energijos, ji paralyžiuoja. Jeigu pirmą kartą atsisėdau ant žirgo būdama trisdešimties metų, neturėdama tinkamų įgūdžių ir pradėjau su juo šokinėti per aukštas kliūtis, tai turbūt kai ką pasako. Kalbant apie vyrus, dabar aiškiai žinau, ko aš nenoriu, jau moku skenuoti psichologinius tipažus.
– Koks vyras šalia jūsų galėtų būti, o gal jau yra?
– Kadaise man patiko žurnalisto Algimanto Čekuolio ištarta frazė. Kai jo paklausė, kas yra jo geros nuotaikos, optimizmo šaltinis, jis atsakė: „Visada širdyje turi būti šiek tiek įsimylėjęs. Tas jausmas padeda eiti per gyvenimą ir išlaikyti gerą nuotaiką.“ Aš irgi linkusi balansuoti ties įsimylėjimo riba. Žinoma, išlaikyti tokią būseną yra menas, bet kurį laiką su tuo jausmu gyvenu ir jis man patinka.
Koks vyras gali būti šalia manęs? Negalėtų būti valdingas, kuris norėtų reguliuoti mano gyvenimą. Esu susiformavusi asmenybė. Tai gali būti tik partneryste paremti santykiai. Abu privalome turėti savo pomėgius, darbą, atskiras erdves. Labai dažnai poroje nutinka susiliejimas su partneriu arba iš vyro, arba iš moters pusės. Kadaise to norėjau, bet negavau ir laikui bėgant iš to išaugau. Supratau, kad galiu eiti per gyvenimą kaip visavertė nepriklausoma asmenybė. Todėl šalia manęs irgi gali būti tik tokia pati asmenybė su savo požiūriu, profesine patirtimi. Tačiau žiūriu į tai filosofiškai. Pasaulis yra platus, įdomus ir nesisuka vien aplink vyrus.
– Kai auginote vaikus, kokiu modeliu vadovavotės?
– Auginti vaikus iki šiol mokausi. Visą laiką maniau, kad reikia būti jų draugu. Žinoma, tas buvimas draugu kartais sukelia tam tikras manipuliacijas iš vaikų pusės. Todėl geriausia išlaikyti draugišką ryšį, bet su aiškiomis taisyklėmis ir ribomis.
Pirmą sūnų auginau lengviau. Dvidešimtmetis Artūras šiuo metu studijuoja ISM universitete tarptautinį verslą ir komunikaciją. Kažkada norėjau, kad išvyktų į užsienį. Sūnus turėjo visas galimybes studijuoti Londone ar Paryžiuje, nes yra gabus ir kalboms, ir tikslieji mokslai puikiai sekėsi. Bet dar būdamas 16 metų Artūras pasakė, kad niekur iš Lietuvos nevažiuos, nes jeigu visi išvyks, kas tuomet liks Lietuvoje.
Antro sūnaus auklėjimas reikalauja kitokio požiūrio ir kitokių žinių. Suprantu, kad neužtenka būti jo draugu, turi būti autoritetas ir viską rodyti savo pavyzdžiu. Su juo reikia mokėti susitarti ir bendrauti kaip su sau lygiu. Aleksandrui vienuolika metų. Jis labai empatiškas, smalsus. Labai įdomi karta auga – arba taps genijais, arba pasaulyje bus perversmas.
– Ieškodama naujos veiklos ir tobulėdama jūs nesiruošiate sustoti. Atsitiko taip, kad susidomėjote vizualiuoju menu ir privačiai pas profesorę Ramintą Jurėnaitę studijavote meno istoriją. Kam jums to reikėjo? Gal prabudo iš mamos paveldėti genai?
– Pastaruoju metu jau antrus metus studijuoju psichologiją Psichologijos akademijoje. Į meno pasaulį tikriausiai pastūmėjo ir mamos genai. Vaikystėje su menu neturėjau faktiškai jokių sąsajų. Atsimenu, kad gražiai piešdavau, moterų portretais apipiešti buvo visi mokykliniai sąsiuviniai. Kai laukiausi antro sūnaus, su vyru išvažiavome atostogauti į Kretą ir ten pajutau nenumaldomą norą tapyti. Vyras kažkur rado drobę, dažų. Nutapiau peizažą. Dabar jis kabo mano bute Juodkrantėje.
Gimus Aleksandrui pasinėriau į darbus ir prie meno nesiliečiau. Kai sūnui buvo gal metai, pradėjau lankytis meno galerijose. Man patiko tiesiog žiūrėti į meno kūrinius, jaučiau savotišką poilsį. Dažnai po darbo prieš sugrįždama į namus užsukdavau į kokią nors galeriją ir apžiūrėdavau parodą. Pastebėjau, kad tokiu būdu iš racionaliai mąstančios direktorės ir verslininkės persijungiu į visiškai kitokią būseną, atsipalaiduoju ir namo grįžtu kitokia. Tai man vis labiau pradėjo patikti. Ir būdama užsienyje būtinai aplankau muziejus, meno muges.
Po kelerių metų pradėjau pirkti meno kūrinius. Susikaupė nemaža kolekcija. Taip pat mane visada domino paties menininko gyvenimo kelias, tai padeda suprasti, kodėl jis tam tikrame etape sukūrė vieną ar kitą kūrinį. Po truputį ėmiau suprasti ir kitas vizualiojo meno rūšis: performansus, instaliacijas, videomeną. Toks hobis natūraliai tapo gyvenimo dalimi. Ėmiau bendrauti su kūrybos žmonėmis ir semtis energijos. Menininkai labai tikri, o versle daug manipuliacijų.
Kas pastūmėjo imtis meno istorijos studijų? Norėjau geriau suprasti modernųjį ir šiuolaikinį meną nuo XX a. šeštojo dešimtmečio iki šių dienų.
Svajoju kada nors išplėtoti stiprų tarptautinį fondą, kad galėčiau padėti Lietuvos menininkams prisistatyti ne vien savo šalyje, bet ir užsienyje.
Praėjusių metų pabaigoje trečią kartą Šiuolaikinio meno centre surengėme projekto „JCDecaux premija“ ceremoniją – pristatėme penkių perspektyvių menininkų kūrinius. Iš viso į finalą pretendavo 45 menininkai. T
arptautinė komisija išrinko vieną „JCDecaux premijos“ laimėtoją. Ja tapo Anastasija Sosunova, sukūrusi videodarbą „Tainstvo“ apie šiuolaikinio žmogaus santykį su tikėjimu. Nugalėtojai atiteko 3000 eurų ir galimybė nemokamai savo darbus eksponuoti lauko reklamoje.
– Kai išvardijote tiek daug įvairios veiklos, kyla klausimas, o kur buitis įsiterpia?
– Vaikai susitvarko savo kambarius, savaitgaliais – dar ir bendrą erdvę. Yra namų tvarkytoja, kuri taip pat padeda. Mano filosofija tokia, kad geriau daugiau uždirbti ir sumokėti atlyginimą žmogui profesionalui. Pavyzdžiui, bandžiau tvarkyti butą, tai sugaišau visą dieną, o namų tvarkytoja tai padarė per kelias valandas.
– Ar randate laiko užsukti į grožio saloną, drabužių, papuošalų parduotuves?
– Nemėgstu vaikščioti po parduotuves. Man tai laiko gaišimas, didesniame prekybos centre tiesiog pasimetu, tad man geriau ateiti į kokią nors mažą krautuvėlę, kur yra kokie dešimt daiktų. Mano pirkiniai racionalūs, be to, stengiuosi neapsikrauti daiktais. Namuose siekiu minimalizmo. Po kiekvieno sezono pertvarkau spintą, atiduodu dalį daiktų ir tik tada atsiranda kas nors naujo.
Turiu gražių papuošalų su brangiaisiais akmenimis. Bižuterija nelabai patinka, bet žaviuosi gera juvelyrika.
Turiu savo kosmetologę, pas ją apsilankau bent du kartus per mėnesį. Man ji daro veido kaukes, masažus. Aš kategoriškai nusiteikusi prieš plastines operacijas. Man patinka, kaip natūraliai sensta prancūzės. Sutinku, kad odą reikia prižiūrėti, ji turi būti pakankamai sudrėkinta. Stengiuosi naudoti gerą kosmetiką.
Kita vertus, visada žiūriu, ką valgau. Maždaug 15 metų esu vegetarė. Ilgą laiką dar valgiau pieno produktus, bet kai jų atsisakiau, pastebėjau, kad labai pagerėjo oda, ji tapo gaivesnė, stangresnė.
Aš valgau tai, ką noriu, ir gerai jaučiuosi. Labiausiai man tinka žaliavalgystė. Svarbiausia, kad maistas neužgožtų natūralios energijos.
Kai vienu metu pajutau, kad energija ėmė dingti, peržiūrėjau mitybos racioną, dienotvarkę. Kasdien nueinu 15 tūkstančių žingsnių. Visur vaikštau pėsčiomis, automobilį naudoju tik savaitgaliais. Iki darbo einu pėsčiomis ir stengiuosi suplanuoti savo dieną taip, kad susitikimai Senamiestyje ir centre būtų skirtingose vietose.
Susidomėjau joga, pilatesu, kalanetika. Joga padeda save subalansuoti. Jogos mokytoja du kartus ateina pas mus į biurą, skatinu ir darbuotojus po darbo užsiimti joga. Aš dar ir privačiai einu pas jogos mokytoją, taip pat ja užsiimu namuose.
Miegoti einu iki dešimtos valandos vakaro, keliuosi pusę šeštos. Visi tyrimai rodo, kad tuomet sveikiausias ir produktyviausias miegas. Atsikėlusi darau jogos pratimus arba minimaliai pasportuoju, pamedituoju, vaikams paruošiu pusryčius. Septintą valandą palydžiu sūnų iki autobuso stotelės, jis važiuoja į Vilniaus Valdorfo Žaliąją mokyklą, kuri yra 20 kilometrų už miesto.
– Kaip jus galima pamaloninti? Kas teikia didžiausią džiaugsmą?
– Nuoširdus bendravimas. Ne daiktai. Jeigu matau patinkantį daiktą, galiu jį įsigyti. Jeigu gaunu dovaną, esu dėkinga, bet tai – tik daiktas. Juo džiaugiamės trumpą laiką. Nuoširdumo ir tikrumo niekas neatstos. Tai suteikia ilgalaikį malonumą. Nuoširdžių žmonių kuo toliau, tuo mažiau, bet man sekasi jų sutikti.
Maloniai nuteikia buvimas gamtoje. Nemėgstu prabangių SPA. Apskritai prabanga ir didžiausia vertybė man yra natūralumas, buvimas čia ir dabar su žmogumi, su kuriuo gera. Juk aplinkui tiek daug dirbtinumo.
Mano auksinis sėkmės trikampis – dvasinė ramybė, fizinė galia ir protinė veikla. Visi šie komponentai turi harmoningai derėti. Tada žmogus bus geros savijautos, jis jausis laimingas. Kuo toliau, tuo daugiau yra nelaimingų ir vienišų žmonių. Mes nuo dvasinės galios tolstame į materialinius dalykus. Dvasinės ramybės turime ieškoti viduje. Išorėje tik chaosas, greitas tempas ir nuolatinis vartojimas.
