Garsiai ištariu, kad Paryžius ją pakeitė, o ji atsako, kad Paryžius pakeičia visus.
Ir priminė prancūzų poeto ir dramaturgo Jeano Cocteau žodžius, kad Paryžius – labai sudėtingas miestas: jame visi nori būti aktoriai ir niekas nenori būti žiūrovai.
Vida po dešimties svečiose šalyse praleistų metų rugpjūčio pabaigoje grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Kultūros ministerijoje, kur eina Kultūrinės edukacijos politikos skyriaus vedėjo pareigas. Ji turi 17-ąją valstybės tarnautojo kategoriją.
– Garsus amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingway savo gyvenimą Paryžiuje spalvingai aprašė knygoje „Šventė, kuri visada su tavimi“. Jūs taip pat buvote pasinėrusi į tą šventę. Net ketverius metus. Kaip tekėjo jūsų gyvenimas Paryžiuje?
– Gyventi Paryžiuje ir dirbti – tai ne tas pat, kas važiuoti turistauti. Trejus metus važinėjau iš Briuselio į Paryžių kaip turistė, jame leisdavau savaitgalius. Bet kai atvažiuoji gyventi ir dirbti, atsiskleidžia visai kitoks Paryžius. Jeigu tu nori jame gyventi, būti priimta į jo bendruomenę, ko nors pasiekti darbe, turi tapti viena paryžiečių.
Kai pradėjau gyventi Paryžiuje, iš pradžių man atrodė daug kas jame keista. Su savo draugėmis paryžietėmis diskutuodavome apie miesto ypatumus, konservatyvumą. Juokaudama joms sakydavau, kad Paryžiaus mentalitetą reikia pakeisti, sumoderninti, tačiau jos ironiškai atsakydavo: „Sėkmės tau.“ Ir po trejų metų įsitikinau, kad ne aš pakeičiau Paryžių, o Paryžius mane.
Paryžius – vienas iš nedaugelio miestų pasaulyje, kuris keičiasi mažiausiai. Ir dėl to turi savo žavesio. Tai – labai prancūziškas, o ne kosmopolitiškas miestas, nors ten visada pilna turistų. Paryžiuje labai daug taisyklių. Net biuruose egzistuoja nerašyta taisyklė, kad nemandagu žmonėms skambinti į darbą iki 10 valandos.
Ten juntama pagarba kiekvienam žmogui, amžiui, profesijai. Visi yra madame ir monsieur, ar tai būtų durininkas, ar ministras. Amžiaus ribų ten taip pat nėra. Net 80-metės paryžietės – lieknos, pasitempusios, pabrėžia savo asmenybę. Jų kosmetika – tai per gyvenimą perskaitytos knygos, užgyventa patirtis. Tai nepaprastai savimi pasitikinčių žmonių miestas.
– Romantinis Woody Alleno filmas „Vidurnaktis Paryžiuje“, pasirodęs prieš kelerius metus, ir vėl visiems susuko galvas. Filmo herojus jaunas rašytojas naktimis nukeliauja į 1920-ųjų Paryžių ir ten sutinka savo garbinamų genijų kompaniją: E.Hemingway, Salvadorą Dali, Francį Scottą Fitzgeraldą, Pablą Picasso.
– Bet tai – praeitis. Tai – svajonių Paryžius, susikurtas iš knygų apie dailininkus impresionistus. Ir mano svajonė – aplankyti XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Paryžių. Monparnase besiburiantys dailininkai, E.Hemingway, išlaisvinantis „Ritz“ viešbučio rūsius iš vyno gausybės, kabaretas „Moulin Rouge“, restoranas „Maxim’s“. Tuo metu bet kas, atvažiavęs į Paryžių, buvo apglėbiamas jo žavesio, jo meniškos, bohemiškos dvasios.
Dabar to Paryžiaus nebėra. Dabar kiekvienas žmogus turi susikurti savo Paryžių.
– Kaip? Privalai priimti visas jų taisykles, nors kai kurios ir labai nepatiktų?
– Be abejo. Taisyklės – pagrindas. Pusryčiai nuo tam tikros valandos iki tam tikros. Pusryčiams valgai kruasanus ir geri kavą. Pietūs – nuo 13 val. iki 15 val., 19 val. – aperityvas, nuo 20 val. – vakarienė, kuri ir namuose, ir restorane trunka kelias valandas.
Tokio dalyko kaip pas mus – telefono skambutis draugams: susibėkime vyno taurės šįvakar šeštą valandą – ten nėra. Viskas planuojama ne spontaniškai, o gerokai iš anksto. Jei Paryžiuje svečią kvieti 18 valandai, vadinasi, kokteilio. Aštuntą vakaro visi išsivaikščios. Jeigu kvieti vakarienės, tai 20 val. Nuo 19 val. – aperityvas, pavyzdžiui, taurė šampano.
Šeštadieniais iš ryto prancūzai lanko muziejus, sekmadieniais eina į kiną ir pirkti gėlių. Tai – struktūra, bendri dalykai, miesto kodai. Paskui turi savo Paryžių susikurti pats, o jis – pilnas galimybių.
Bet tavęs ten niekas nelaukia – visur turi eiti pats, kurti savo ryšius, lankytis parodose, gyventi kultūrinį gyvenimą. Man Paryžius – kultūros ir meno sinonimas. Jei žmogus nesidomi kultūra ir menu, net neįsivaizduoju, ką jam Paryžiuje veikti. Tai miestas, kuris kvėpuoja, kuris alsuoja kultūra, kur žmonėms kultūra yra gyvenimo būdas. Kultūros atašė darbas man buvo net ne darbas, o gyvenimo būdas.
Baigusi darbą ambasadoje 18 valandą, kaip juokaudavau, eidavau į kitą darbo pamainą – dalykinius priėmimus, parodas, renginius, susitikimus. Labai retas atvejis būdavo, kai per savaitę vieną, du vakarus likdavau namuose.
– Kaip pavyko įminti Paryžiaus kodus, kaip bandėte jame įsitvirtinti, dirbti? Turbūt buvo sunkiau nei Briuselyje, nors ten ant jūsų pečių gulė ypač atsakingi darbai?
– Iš pradžių buvo nelengva. Iš Lietuvos išvažiavau 2008 metais. Šešerius metus dirbau kultūros atašė Lietuvos atstovybėje prie Europos Sąjungos Briuselyje. Iš jų daugiau nei dvejus metus intensyviai ruošėmės Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai. Nors pats pirmininkavimas truko pusmetį, tas laikotarpis turbūt buvo sudėtingiausias mano gyvenime.
Aš pirmininkavau ES Tarybos Kultūros komitetui – 28 valstybėms. Taip pat buvau atsakinga už Lietuvos kultūros programos parengimą ir pristatymą pirmininkavimo metu Briuselyje.
Kai sieki mūsų menininkus pristatyti prestižinėse salėse, ateini pas jų vadovus kaip mažos šalies atstovė, kartais tie stereotipiški žodžiai, kuriuos iš jų išgirsti, būna labai skaudūs. Lietuvos pirmininkavimo ES atidarymo koncertą Briuselyje norėjome surengti pačioje prestižiškiausioje – „Beaux-Arts“ menų centro koncertų salėje.
Kai tos salės direktoriui pateikėme savo viziją, su juo ilgai teko derėtis, nes mes, kaip jis pasakė, – ne Londonas, ne Paryžius, ne Berlynas, bet maža šalis, o mūsų menininkų pavardės – neperskaitomos. Pirmasis susitikimas buvo kaip antausis. Bet paskui mes įrodėme, kad mūsų menininkai – puikūs, verti pačių geriausių pasaulio scenų. Tas koncertas sulaukė ypatingo pasisekimo – jame apsilankė pats Belgijos karalius.
Po to buvau paskirta į Lietuvos kultūros atašė pareigas Prancūzijoje. Paryžiuje vėl turėjau pradėti gyvenimą nuo nulio.
Į jį atvažiavau su tokiu svajonių scenarijumi: sukurti išskirtinę Lietuvos kultūros pristatymo programą Prancūzijoje, vertą Lietuvos 100-mečio, ir pristatyti lietuvių menininkus pačiose prestižiškiausiose, matomiausiose Paryžiaus meno ir kultūros erdvėse. Kai apie tai pakalbėdavau su savo kolegomis, jie stebėdavosi mano užmojais ir sakydavo: „Tai neįmanoma.“
Taip, Paryžiuje buvo dar sudėtingiau nei Briuselyje. Prancūzų sinematekoje teko įrodinėti trejus metus, kad mes, Lietuva, apskritai turime kiną ir norime patekti į jų sinemateką. Prancūzų sinemateka – tai kaip kino Luvras. Lietuvos filmai ten niekada nebuvo rodyti. Kartu su Lietuvos kino centru mums pavyko surengti didžiausią Lietuvos kino retrospektyvą.
Ir dabar lietuvių filmų retrospektyva sinematekoje – vienas sėkmingiausių projektų. Retrospektyvoje rodėme per 30 lietuvių režisierių filmų, surengėme daug susitikimų su lietuvių kino kūrėjais, pasikvietėme Joną Meką iš Niujorko.
Tam buvo reikalingas milžiniškas darbas, integravimasis. Ir tas taisykles, kurių niekas nepaaiškino, reikėjo pačiai išsiaiškinti. O prancūzai – labai subtilūs. Jei ką nors ne taip pasakysi ar pasielgsi, gali greitai, nepaaiškinus priežasčių užsitrenkti durys. Tai – labai reikli, išsilavinusi tauta. Tu turi tapti vienu jų, priimti jų taisykles besąlygiškai.
– Jūs eidavote derėtis pas aukštus šulus dėl Lietuvos menininkų parodų ir koncertų, dalyvaudavote prancūzų kultūros renginių atidarymuose ir vakarėliuose, sukiodavotės tarp diplomatų. O jūsų vyras Audrius – labai įdomus tapytojas – ar nepasijusdavo tame garsių dailininkų mieste vienišas?
– Audrius su manimi iš Briuselio atvažiavo į Paryžių, bet jis neturėjo sąlygų ten tapyti – butas buvo kuklus, studijos neturėjo. Netapydavo. Negalėdavo tapyti.
– Pasakėte keistą frazę: „Mūsų santuoka su Audriumi išsisėmė.“
– Kai santuoka išsisemia, ji ir baigiasi. Mūsų santuoka baigėsi prieš trejus metus.
Natūralu, kad žmonės gyvena kartu, paskui išsiskiria jų keliai ir jie nueina kitais keliais. Atsiranda kiti tikslai jų gyvenime, kiti poreikiai, kiti pomėgiai.
Gyvenimas su Audriumi buvo labai gražus, spalvingas laikotarpis. Mudu turime nuostabią dukrą. Audrius – ramus žmogus, jam patinka gyventi Lietuvoje, čia jis – žinomas menininkas. Briuselyje jam buvo sunku tuos šešerius metus. Jis buvo ištrauktas iš savo aplinkos, kur jautėsi puikiai. O aš – iš tų žmonių, kuriems labai patinka atvažiuoti į nežinomas erdves, susikurti naują aplinką, pradėti naują gyvenimo etapą. Man tai labai įdomu.
Kaip sakoma, kiek kalbų moki, tiek gyvenimų gyveni. Vadinasi, aš turiu savo prancūzišką gyvenimą, ispanišką gyvenimą, tarptautinį – anglišką – gyvenimą, draugų ratą, mylimų miestų, vietų, prisiminimų pasaulį, kur visada smagu grįžti.
Paryžius mane išmokė, kad žmogaus išsilavinimas, turinys – svarbiausia. Madridas, kuriame studijavau ispanų kalbą ir literatūrą pagal mainų programą, išmokė neprarasti optimizmo, gyvenimo džiaugsmo. Madridas – tai šventė, karnavalas.
– Ar Paryžiuje pasiduodavote Eliziejaus Laukų pagundoms? Prašmatniausios parduotuvės, prikimštos dizainerių drabužių, rankinių, batų, tuose „laukuose“ taip ir laukia pirkėjų. O kvepalai – jų aromatai tiesiog svaigina, susuka galvą...
– Kvepalai man labai patinka. Dažniausiai kvepinuosi prancūziškais „Annick Goutal“ kvepalais „Musc Nomade“, „Ambre Fetiche“, „Nuit et Confidences“. Pažįstu ir jų kūrėjus. Žaviuosi ir „Guerlain“ kvepalais „Vol de Nuit“.
Mano visas dėmesys sau – tai rytinis bėgiojimas. Jau dešimt metų kiekvieną rytą nubėgu keturis kilometrus. Rytinis bėgiojimas – tai galimybė pabūti su savimi, tada mintyse susidėlioju visą darbo dienos planą.
Monso parke – ten nuostabūs paminklai – kiekvieną rytą bėgiodavau. Prabėgdavau pro Frederico Chopino paminklą ir mintyse su juo pasisveikindavau „Bonjour“. Prisimindavau, kad netoli Monso parko gyveno ir po jį vaikščiodavo poetas, diplomatas Oskaras Milašius. Pats nekalbėdamas lietuviškai jis buvo išaukštinęs Lietuvą, lietuvių kalbą. Jis buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntinys Prancūzijoje, daug kelių į ją atvėręs.
Aš minimaliai skiriu dėmesio savo išvaizdai ir nemanau, kad tai yra svarbiausia. Neturiu nei poreikio, nei noro, nei laiko (man tai – prabanga) pasinerti į kokias nors grožio procedūras. Man viskas turi būti greitai, susiruošti į darbą turiu per pusvalandį. Aš intensyviai dirbu ir neturiu laiko stovėti prieš veidrodį.
Apsipirkinėti man – taip pat nemalonus užsiėmimas. Bet kartais reikia atnaujinti garderobą. Per išpardavimus nueidavau į vieną ar kelias parduotuves ir viską, ko reikia, nusipirkdavau labai greitai. Kartą nutariau apsipirkti didžiuliuose prekybos namuose „Galerie de Lafayette“. Vaikščiojau beveik valandą po prabangias parduotuves tarp daugybės žmonių ir nieko įdomaus neradau. Tada nuėjau į šalia esantį „Garnier“ operos teatrą ir nusipirkau bilietus į tris operos spektaklius.
Mano suknelės, sijonai, kostiumėliai – praktiški, tai moderni klasika, šukuosena – kuo paprastesnė. Mano apranga ir Briuselyje, ir Paryžiuje, ir dabar – dalykinė. Tarp klasikinių drabužių – daug juodų.
Prancūzų aprangoje dominuoja trys spalvos. Pagrindinė – juoda. Prancūzams tai – elegancijos spalva. Ryškios raudonos lūpos – tai klasika. Jokiu būdu nepersipuošti, jokių blizgučių. Ten viskas subtilu, paprasta. Elegancija – tai paprastumas.
Dažniausiai garsių prekių ženklų drabužiais rengiasi moterys, kurios, manyčiau, neturi daugiau ko parodyti. Moteriai, daug gyvenime pasiekusiai, prabangūs prekių ženklai nesuteikia pridėtinės vertės, jie – tiktai fonas, o ne akcentas. Visi labai nustemba atvykę į operą ar iškilmingas vakarienes, kad prancūzų apranga labai kukli. Persipuošti – tai „nouveau riche“ (naujųjų turtuolių. – Red.) požymis, o tai prancūzams nepriimtina. Išsišokti, pademonstruoti ką nors prabangesnio – tai blogo skonio ženklas.
Man elegancijos pavyzdys – viena mano geriausių draugių Paryžiuje Geraldine Banier – trečios kartos paryžietė, turinti nuosavą meno galeriją šalia Sen Žermeno bulvaro. Nuostabu turėti bičiulę, kai žinai, kad kada tik užeisi, ją rasi besidarbuojančią galerijoje. Ar išėjusi iš dalykinio susitikimo Orsė muziejuje, ar iš kitur, visada sukdavau pas ją į galeriją išgerti kavos. Aptardavome, kas vyksta Paryžiuje, visas kultūrines naujienas, asmeninį gyvenimą. Tai draugė, kuri Paryžiuje man buvo pavyzdys ir patarėja, kaip rengtis, kaip bendrauti, kur eiti vakarieniauti, o kur – gerti kavos. Geraldine mane išmokė atrasti, atpažinti Paryžiaus kodus, atskleidė uždarą paryžiečių visuomenės gyvenimą.
– Visur eiti, būti, domėtis – tam reikia daug pinigų. Juk Paryžius – brangus miestas.
– Paryžiuje pragyvenimas brangus, bet Lietuvoje kainos artėja prie Paryžiaus kainų. Paryžiuje žmonės pagarbiai žiūri į pinigus ir jų nešvaisto. Pinigų, prabangos pabrėžimas – tai blogo skonio ženklas. Per vakarienes kalbama apie kultūrą. Paryžiuje būtų keista, jeigu tu, pakviestas į vakarienę, nesi matęs vienos ar kitos operos, nesi skaitęs tam tikros knygos, kuri ką tik pasirodė ir apie kurią visi šneka, nematei naujausių parodų, kurios vyksta Orsė, „Grand Palais“, „Palais de Tokyo“ muziejuose. Ir apie tai per vakarienę visi kalba, diskutuoja.
Sekmadienis Paryžiuje – gėlių diena, paryžiečiai eina pirkti gėlių. Viena mėgstamiausių mano gatvių – Muftaro gatvė Lotynų kvartale. Tai – senų paryžiečių gatvė, tie patys žmonės čia gyvena daugelį metų. Moterys vaikšto su senomis suknelėmis, vyrai – su kostiumais, pirktais prieš 50 metų, pasipuošę raudonais šalikais.
Toje gatvėje jie turi savo sūrines, mėsines, vynines, gėlių parduotuves. Sekmadieniais aš ten eidavau pirkti gėlių ir stebėdavau, kaip renkasi gėles tie seni paryžiečiai. Net vyrai renkasi, diskutuoja su gėlininku, kokia tai gėlė, koks jos kvapas, kokią puokštę pasidaryti ir pasipuošti savaitei savo namus.
O nedidukėje sūrių parduotuvėje netoli mano namų pardavinėjami ne tik prancūziški sūriai, bet ir atvežti iš kitų pasaulio šalių, papuošti mažyte tos šalies vėliavėle. Nustebau lentynoje radusi lietuvišką „Džiugą“.
Kai pasiteiravau, iš kur tas sūris, pardavėjas atsakė: „Iš Lietuvos, nuostabus sūris, – ir staiga prancūzas pradėjo pasakoti apie visą puokštę „Džiugo“ skonių: – Jis nepaprastai tinka aperityvui su šampanu.“
Tada pasakiau, kad esu iš Lietuvos, ir jam padėkojau už puikų sūrio pristatymą. „O pas jus, Lietuvoje, „Džiugas“ taip pat patiekiamas aperityvui su šampanu?“ – paklausė.
– Gal jūsų 17 metų dukra Urtė jau geriau kalba prancūziškai negu lietuviškai?
– Jokiu būdu, ji yra dvikalbė. Iki 10-os klasės kiekvieną dieną Urtė mokėsi lietuvių kalbos ir literatūros Vilniaus Ozo vidurinėje mokykloje nuotoliniu būdu. Kartais jai labai pritrūkdavo motyvacijos ir dėl to tarp mūsų kildavo daug konfliktų. Nes Paryžiuje ji mokosi ne tik prancūzų, bet ir anglų, ispanų, italų kalbų.
Nuo trejų metų ji lankė prancūzišką darželį Vilniuje, paskui – prancūzišką mokyklą. Tačiau visada lietuvių kalba buvo prioritetas. Ir kai išvažiavome į Briuselį, samdėme privačius mokytojus, net ir amžinąjį atilsį Leonidas Donskis ją konsultuodavo dėl lietuvių kalbos. Jos mokytoja buvo ir Jolanta Donskienė.
Urtė liko Paryžiuje viena – mokosi 12-oje klasėje, turi baigti vidurinę mokyklą. Važiuodama į mokyklą metro turi persėsti tris kartus. Ji pasirinko humanitarinę kryptį, o studijuoti norėtų komunikaciją, tačiau dar tiksliai nėra apsisprendusi.
– Urtės tėtis dar anksčiau, o dabar ir jūs grįžote į Lietuvą. Kaip ryžotės palikti ją vieną?
– Mano draugės ją pagloboja, viena jų oficialiai priskirta Urtės globėja, jei staiga prireiktų kokios nors pagalbos. Žinoma, kad sudėtinga taip gyventi. Bet, manau, ji taps svarankiškesnė. Mums labai pasisekė jai išnuomoti labai mažą, kuklų 12 kvadratinių metrų butelį pačiame miesto centre, šalia Panteono, o Sorbonos universitetas – už 200 metrų.
Nelengva jai vienai, bet mes nuolat susiskambiname, aptariame buitį, patariu jai, kaip pasigaminti kokį nors patiekalą.
Kartą per mėnesį skrendu jos aplankyti. Išskrendu penktadienį po darbo, grįžtu sekmadienį vakare. Apskaičiavau, kad kelionė nuo mano darbovietės iki dukters buto trunka lygiai keturias valandas. Tas pat, kaip iš Vilniaus nuvažiuoti į Palangą. Kai rugsėjį buvau nuvykusi, kalbėjau ir su mokytojais, ir su mokyklos direktoriumi.
– Kai tėvų nėra šalia, laisvė gali būti nežabota. Ar Paryžiaus jaunimas apgula kavines, naktinius klubus, ar gyvena naktinį gatvės gyvenimą?
– Urtė vakarais niekur neina, nes priversta labai daug mokytis, ruoštis valstybiniams egzaminams. Skirtingai nei Lietuvoje, kur paaugliai apgula kavines, Paryžiuje vakarais jų nepamatysi besibūriuojančių gatvėse, ypač iš aukštesnio socialinio sluoksnio šeimų. Jie vengia vakarais vaikščioti po miestą, ypač po teroristų išpuolių.
– Ar nedėjote pastangų pasilikti Paryžiuje? Bent tol, kol dukra baigs mokyklą.
– Turėjau pasirinkti – arba išeiti iš Lietuvos valstybės tarnybos, kurioje dirbau daugiau nei 20 metų, arba likti Paryžiuje, kur turėjau darbo pasiūlymų. Bet taip pat turėjau pasiūlymą grįžti į Lietuvą ir dirbti Kultūros ministerijoje, įdomioje pozicijoje. Svarsčiau, tačiau niekaip negalėjau nutraukti ilgamečio įdirbio Lietuvos kultūrai, jaučiuosi tiesiog susigyvenusi su tuo.
Paskutinis vakaras, kai atsisveikinau su dukra, draugais, buvo gana skausmingas. Nebuvau iki galo tikra, ar teisingas mano sprendimas išvažiuoti iš Paryžiaus, kai turėjau galimybę jame pasilikti, studijuoti kultūros diplomatiją doktorantūroje. Tai – sena mano svajonė. O dirbusi būčiau tarptautinėje bendrovėje.
– Dirbti kultūros atašė darbą užsienyje 10 metų be pertraukos (be rotacijos Lietuvoje) tikrai reikia turėti daug energijos ir nebijoti iššūkių. Bet reikia, kad tam darbui kas nors suteiktų pradžiamokslį, pastatytų ant reikiamų bėgių. Reikia mokytojo, vedlio. Ar jūsų gyvenime buvo toks žmogus?
– Taip, Ugnė Karvelis (1935–2002). Besąlygiškai. Ji, kultūros diplomatė, pirmoji Lietuvos ambasadorė prie UNESCO, man darė nepaprastą įspūdį. Ji – ir mano mokytoja, ir įkvėpėja, ir pavyzdys. Iš jos daug išmokau.
Kai mudvi susipažinome vienoje konferencijoje Stokholme, ji buvo Lietuvos ambasadorė prie UNESCO. Aš tuo metu buvau jauna, visiškai nepatyrusi, pilna entuziazmo, ką tik grįžusi iš studijų Madride ir ką tik pradėjusi darbą Kultūros ministerijoje. Susidraugavome. Ji buvo labai kategoriška – myli arba nemyli, juoda arba balta. Man labai pasisekė, nes buvau jos mylimukų sąraše.
