Prieš pasirodant ilgai lauktai memuarų knygai „Tapsmas“ („Beco-ming“) Michelle jau dabar gali džiaugtis savo memuarų sėkme. Iš anksto parduota milijonai šios knygos egzempliorių, o JAV žiniasklaida narsto buvusios pirmosios ponios pasakojimus iki menkiausių detalių. M.Obama knygoje atskleidė, kad dėl prieš 20 metų patirto persileidimo jai skaudu iki šiol, o jųdviejų su B.Obama mergaitės gimė po dirbtinio apvaisinimo.
„Kai prieš 20 metų bandėme susilaukti kūdikio, viskas klostėsi ne itin gerai. Vienas nėštumo testas buvo teigiamas, pamiršome visas bėdas, bet po kelių savaičių įvyko persileidimas. Po jo jaučiausi ne tik fiziškai palūžusi, buvo sugriautas ir visas optimizmas, kuriuo gyvenome, – teigė M.Obama. – Po persileidimo jaučiausi vieniša ir sutrikusi.“
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad niekas man nepatinka labiau, nei leisti laiką su gera knyga. Ši knyga yra įtraukianti, tikra. Joje atskleidžiama tiek daug negirdėtų dalykų. Ar nebuvo baisu rašyti apie asmeninį gyvenimą?
– Tiesą sakant, ne. Supratau vieną dalyką: žmonės manęs visada klausia, kodėl atrodote tokia tikra, kodėl žmonės su jumis tapatinasi? Manau, jog viskas prasideda nuo to, kad aš sau patinku. Man patinka mano istorija, visos kliūtys ir skausmai.
Visa tai mane padarė tuo, kas esu. Todėl visada buvau atvira su savo darbuotojais, jaunais žmonėmis, draugais. Dar vienas dalykas, Oprah, – žinau, kad patinka mums tai ar ne, bet Barackas ir aš esame pavyzdžiai. Nemėgstu, kai vieši žmonės ir net tie, kurie siekia viešumos, nori atsitraukti ir sako: na, nesu aš pavyzdys, nenoriu tokios atsakomybės. Bet jau per vėlu. Tu jau esi toks. Jaunimas į tave žiūri. Ir aš nenoriu, kad jaunimas žiūrėtų į mane ir manytų, jog man niekada nebuvo sunku, niekada neturėjau kokių nors kliūčių ar baimių.
– Perskaitę šią knygą taip nemanysime. Milijonams rūpi, kaip gyvenote. Galite papasakoti?
– Pradėjau knygą pasakojimu apie pirmąsias savaites po to, kai persikėlėme į naująjį namą Vašingtone po valdžios pasikeitimo, kai Barackas baigė kadenciją. Tai pirmas paprastas namas su durimis ir skambučiu maždaug per aštuonerius metus. Pradėjau pasakojimą apie vieną pirmųjų vakarų, kai ten buvau viena, – Malia keliavo prieš pradėdama studijas, Barackas, atrodo, buvo išvykęs. Kai esi pirmoji ledi, retai būni viena. Namuose visada yra žmonių, stovi sargyba, name pilna policijos greitojo reagavimo būrio atstovų ir nesukeldama sąmyšio negali nei lango atsidaryti, nei į lauką išeiti.
– Negali lango atsidaryti?
– Negali. Dukros vieną kartą pabandė. Abi – ir Sasha, ir Malia. Bet iš karto sulaukėme skambučio: „Uždarykite langą.“ (Juokiasi.) Taigi kartą, kai buvau savo naujuose namuose viena, tik aš ir Bo bei Sunny (šunys. – Red.), padariau elementarų dalyką. Nusileidau laiptais, atsidarau virtuvės spintelę (to niekada nedariau Baltuosiuose rūmuose, nes ten nuolat girdėdavau: leiskite man padėti, ko norėtumėte, ko pageidautumėte?) ir pasiskrudinau duonos su sūriu.
Tada pasiėmiau savo skrudintą duoną ir išėjau į kiemą. Atsisėdau ant laiptelio, tolumoje lojo šunys. Supratau, kad Bo ir Sunny niekada neturėjo šunų kaimynų. Jiems atrodė, kas gi tai? O aš sakiau: taip, bičiuliai, dabar esame tikrame pasaulyje. Tai buvo akimirka, kai aš pradėjau naują gyvenimą.
Turėjau laiko pagalvoti apie tai, kas įvyko per pastaruosius aštuonerius metus. Supratau, kad Baltuosiuose rūmuose visiškai nebuvo laiko sustoti ir pagalvoti. Tokiu kosminiu greičiu gyvenome nuo akimirkos, kai įžengėme pro tas duris, iki tada, kai pro jas išėjome.
Tiek aš, tiek Barackas kasdien jautėme pareigą daug nuveikti. Antradienį nebeatsimindavau, ką veikiau pirmadienį. Pamiršdavau šalis, kurias aplankiau. Tikrąja to žodžio prasme, visiškai.
Kartą savo darbų vadovei pasakiau, kad norėčiau kada nors aplankyti Prahą. Melissa man atsakė, kad aš ten buvau. O aš jai: „Ne, nebuvau. Niekada nesu buvusi Prahoje.“ Ji man turėjo parodyti nuotrauką iš Prahos, kad prisiminčiau.
– Skaitydama knygą mačiau, kaip kiekvienas dalykas, kurį darėte, paruošė jus ateičiai.
– Jei save laikai rimtu pasaulio žmogumi, tada tikrai kiekvienas sprendimas lemia tai, kuo tapsi.
– Pamenate šią frazę, kuri man taip patinka, ji galėtų būti užrašas ant marškinėlių. Sakėte: „Nesėkmė yra jausmas gerokai iki tol, kol ji tampa tikrove. Pažeidžiamumas susipina su abejonėmis savimi, o tada, dažnai sąmoningai, baimė tai išaugina.“ Kada pati pajutote, kad nesėkmė yra pirmiau nei realybė?
– Oi, jau pirmoje klasėje. Mačiau, kaip keičiasi mūsų rajonas. Atsikraustėme aštuntajame dešimtmetyje. Gyvenome su vieno mano senelių seserimi mažame butelyje virš jos namo. Ji buvo mokytoja, o jos vyras dirbo durininku viešbutyje „Pullman“, taigi jie išgalėjo įsigyti namą tuo metu daugiausia baltaodžių gyvenamame rajone. Mūsų butas buvo toks mažas, kad svetainė turėjo būti padalinta į tris kambarius. Du buvo man ir broliui. Kiekviename tilpo viengulė lova, o mus skyrė tik medžio plokštė – tikros sienos nebuvo, todėl galėdavome kalbėtis: „Craigai?“ – „Ką?“ – „Nemiegu. O tu?“ Žaisdami per plokštę mėtydavomės kojinėmis.
– Labai gražiai apibūdinate, kad jūs keturi – jūs, brolis Craigas ir tėvai – kiekvienas buvote vieno kvadrato kampas. Jūsų šeima buvo kvadratas.
– Taip, būtent. Gyvenome kuklų gyvenimą, bet jis buvo visavertis. Mums daug nereikėjo. Jei ką nors atlikdavai gerai, tai tik todėl, kaip pats to norėjai. Apdovanojimas galėjo būti nebent pica vakarienei ar šiek tiek ledų. Tačiau tas rajonas, kuriame buvo daugiausia baltaodžių, kai įsikraustėme, man mokantis gimnazijoje jau tapo labiau afroamerikiečių. Ir tai pradėjo jaustis bendruomenėje ir mokykloje. Yra požiūris, kad vaikai nesupranta, kai į juos neinvestuojama, – aš tai jaučiau būdama pirmokė.
– Sakote, kad tėvai investavo į jus. Jie neturėjo nuosavo namo. Jie nevažiuodavo atostogų...
– Jie viską skyrė mums. Motina nėjo į kirpyklą, nepirko naujų drabužių. Tėvas dirbo pamainomis. Mačiau, kiek tėvai dėl mūsų aukoja.
– Baigusi mokyklą studijavote Prinstono universitete, o paskui Harvardo teisės akademijoje. Tada pradėjote dirbti prestižinėje teisininkų kontoroje Čikagoje. O tada... Kai perskaičiau šį sakinį, apvedžiau jį tris kartus ir pasižymėjau dviem žvaigždutėmis. Jūs rašote: „Nekenčiau dirbti teisininke. Tiesiog norėjau gyventi. Norėjau jaustis visavertė.“
– O Dieve, taip. Atleiskite, teisininkai.
Reikėjo daug stiprybės, kad galėčiau tai ištarti sau garsiai. Knygoje pasakoju, kuo tapo ta maža ryžtinga gerų pažymių rinkėja. Tuo tampa daugybė užsispyrusių vaikų: jiems svarbu pažymėti langelį. Gauk gerus pažymius: pažymėjau. Stok į geriausius universitetus, įstok į Prinstoną: pažymėjau. Įstojai, kokia bus specialybė? Na, gal kažkas, kur galiu gauti gerus pažymius, kad paskui įstočiau į teisės magistrantūrą? Pažymėjau. Baik teisę: pažymėjau. Aš nesimėčiau. Nebuvau iš tų, kurie rizikuoja. Apsiribojau tuo, kokia, maniau, turiu būti.
Bet gyvenime buvo netekčių, kurios privertė susimąstyti, ar aš kada nors esu sustojusi pagalvoti, kuo noriu būti? Ne. Sėdėjau biurų pastato 47-ajame aukšte, skaičiau bylas ir rašiau nutartis.
Vieną dieną mama mane pasiėmė oro uoste po komandiruotės į Vašingtoną. Aš jai pasakiau: „Negaliu šito daryti visą likusį gyvenimą. Negaliu sėdėti kabinete ir žiūrėti į dokumentus.“ Taigi automobilyje jai pasakiau, kad nesu laiminga, nejaučiu aistros. Ir mano motina – niekur nesikišanti, besilaikanti principo „Gyvenk ir leisk gyventi kitiems“ – pasakė: „Uždirbk pinigus, o apie laimę galvok paskui.“
Kai ji tai pasakė, pamaniau: kaip aš taip, su visa savo prabanga ir kalbomis apie aistrą? Prabanga jau vien tai, kad aš turėjau galimybę spręsti, o ji negalėjo grįžti į darbą ir atrasti savęs tol, kol mes su broliu nepradėjome eiti į gimnaziją. Buvo sunku. O tada aš sutikau tokį vyruką Baracką Obamą. Jis buvo visiška priešingybė langelių žymėtojai. Jis nuolat galėjo kaitalioti savo kryptį.
– Apie susipažinimą rašote: „Savo egzistenciją konstravau atsargiai, užlenkdama ir užkišdama kiekvieną laisvą ir netvarkingą detalę, tarsi kurčiau tvirtą beorį origamį... Jis buvo kaip vėjas, grasinantis viską sujaukti.“ Jums nepatiko būti sujauktai?
– Dieve brangus, tikrai ne.
– Jūs įsileidote mus į savo santykius, atviravote apie pasipiršimą ir visa kita. Taip pat rašote apie rimtus skirtumus tarp jūsų pirmaisiais santuokos metais. Rašote: „Suprantu, kad norėdamas gero jis po darbo paskambindavo ir sakydavo: „Esu pakeliui“ arba „Aš visai šalia namų.“ Kurį laiką tikėjau tais žodžiais. Išmaudydavau mergaites, bet pavėlindavau miegą, kad jos galėtų sulaukti tėvelio ir jį apkabinti.“ O tada aprašote, kaip kartą jūs laukėte, jis sakė, kad yra pakeliui, bet vis nesirodė. Ir tada jūs išjungėte šviesas: „Aš girdėjau tą mygtuko spragtelėjimą. Šviesos išsijungia, tu atsiguli miegot.“ Buvote pikta.
– Buvau pikta. Kai susituoki ir susilauki vaikų, visas tavo planas dar kartą apvirsta aukštyn kojom. Ypač jei susituoki su tokiu žmogumi, kurio karjera viską suryja. Ką daro politika!
Barackas išmokė mane nebijoti keistis. Bet jis pats, žinote, labiau plaikstėsi vėjyje. O aš turiu du vaikus, bandau viską sukontroliuoti, kol jis keliauja pirmyn atgal tarp Vašingtono ir Springfildo. Jis manė, kad laiko yra gerokai daugiau nei iš tiesų. Ir jis nuolat jį kuo nors užpildė. Jis yra iš tų, kurie suka lėkštes ant pagalių, o smagu pasidaro tik tada, kai viena jau beveik krinta. Taigi mums reikėjo padirbėti su mūsų santykiais. Reikėjo eiti pas psichologą, kad kai ką išsigrynintume.
– Papasakokite apie psichologo konsultacijas.
– Eini, nes manai, kad psichologas padės tau sukurpti bylą prieš kitą žmogų. „Gal papasakokite jam apie jį patį?“ (Juokiasi.) Netikėtumas, bet konsultacijos buvo visai ne apie tai. Jos buvo apie mano laimės supratimo paieškas. Supratau, kad man reikia palaikymo, šiek tiek – ir iš jo. Tačiau man reikėjo susivokti, kaip turiu kurti gyvenimą, kuris man patinka.
– Rašote, kad gyvename pagal tiesas, vertybes, įskiepytas šeimoje. Baracko tėvas dingo, kai jis buvo vaikas, o motina tai būdavo, tai ne. Bet jūs užaugote darnioje šeimoje.
– Jo motina buvo Indonezijoje, jį augino seneliai. Jis nepažinojo savo tėvo ir, nepaisant visko, užaugo patikimu žmogumi. Tai padeda suprasti, kad yra tiek daug įvairių būdų kabintis į gyvenimą.
– Rašote, kad „iš tiesų jaučiausi nesaugi, kai jis išvažiuodavo“. Man pasirodė, kad nuostabu išgirsti, kaip šiuolaikinė moteris, pirmoji ledi, gali tai pripažinti.
– Aš visą laiką jaučiuosi nesaugi. Man reikėjo išmokti, kaip parodyti tai savo vyrui, paliesti savyje tai, kas jo ilgėjosi, ir dėl to kylantį liūdesį, kad ir jis suprastų. Jis kitaip suvokė atstumą.
Žinote, daug metų jis augo be motinos, bet žinojo, kad ji jį labai mylėjo. Aš visada maniau, kad meilė – tai buvimas kartu. Meilė yra vakarienės stalas, meilė yra pastovumas ir buvimas kartu.
Taigi man reikėjo paaiškinti savo nesaugumo jausmą, taip pat išmokti mylėti kitaip. Tai buvo svarbi mano kelio dalis. Supratimas, kaip tapti mumis.
– Man pasirodė nuostabu, kad niekas iš tiesų nepasikeitė. Tiesiog pakeitėte savo požiūrį į tai, kas vyksta, ir dėl to tapote daug laimingesnė.
– Taip. Apie tai pasakoju, nes žinau, kad žmonės mato idealius mano ir Baracko santykius. Bet, žmonės, nusiraminkite – santuoka yra sudėtinga!
– Netgi pasakojate, kaip ginčijatės.
– Aš esu degtukas, o jis nori viską daryti racionaliai. Kai supykstu, kelias minutes ar net valandą turiu pabūti viena. Jis turėjo suprasti, kad negali manęs įtikinti nepykti. Logika nepadės, kad jausčiausi kitaip.
– Koks buvo tas pokalbis, kai davėte leidimą jam kandidatuoti į prezidentus? Knygoje užsimenate, kad kaskart, kai kas nors jo paklausdavo apie tai, jis sakydavo: „Na, tai šeimos sprendimas.“ Tai reiškia užkoduotą „jei Michelle pasakys „taip“, tada galiu“?
– Įsivaizduokite tokią naštą. Ar jis galėtų, ar turėtų, ar sutiktų? Tas pat buvo ir tada, kai jis kandidatavo į valstijos senatą, Kongresą, vėliau į JAV Senatą. Žinojau, kad Barackas yra tinkamas žmogus. Be galo protingas.
Bet politika yra bjaurus ir pavojingas reikalas. Nebuvau tikra, ar mano vyro temperamentas tiks. Nenorėjau jo matyti toje aplinkoje.
Bet, kita vertus, žinome, kokios problemos slegia pasaulį. Kuo ilgiau gyveni ir kuo daugiau domiesi, suvoki, kad problemos yra didžiulės ir komplikuotos. Pamaniau: ką aš dar pažįstu, kas turėtų tokius gebėjimus kaip jis? Visų pirma padorumą, empatiją ir aukštą intelektą. Šis vyrukas, jei ką nors skaito, viską įsimena. Jis iškalbus. Jis dirbo su paprastais žmonėmis. Jis jaučia, kad „tai yra mano pareiga“. Kaip gali pasakyti „ne“? Taigi teko nusiimti žmonos kaukę ir užsidėti pilietės.
– Ar jautėte spaudimą, kad tapote pirmąja juodaodžių šeima valdžios viršūnėje?
– Spaudimą jautėme nuo tos akimirkos, kai Barackas paskelbė, kad kandidatuos. Pirmiausia reikėjo įtikinti savo rinkėjus, kad juodaodžiui laimėti įmanoma. Net nesvarstėme, kaip nugalėti Ajovoje. Pirmiausia į savo pusę reikėjo palenkti juodaodžius, nes jie, kaip mano seneliai, niekada netikėjo, kad tai įmanoma. Jie norėjo, bet jų patirtis sakė ką kita: „Ne. Niekada.“ Hillary atrodė saugesnis pasirinkimas, nes ji buvo žinoma. Atverti savo širdis vilčiai, kad Amerika gali peržengti per savo rasizmą, – tai galėjo baigtis skaudžiai. Tik tada, kai Barackas laimėjo Ajovoje, žmonės pamanė: gerai, gal ir įmanoma.
– Kai vyrui ant pečių užgriūva viso pasaulio problemos, moteris yra ramstis, į kurį jis remiasi... Kaip visa tai atlaikyti?
– Bandant būti ramybe jo šurmulyje. Žinote, kai lapai skraidė, vėjas buvo gūsingas, jo gyvenime buvau tvirtas kamienas. Šeimos vakarienė – vienas iš dalykų, kuriuos įtvirtinau Baltuosiuose rūmuose. Buvau įvedusi griežtą tvarką: „Vyruk, turi pabūti su mumis, dabar laikas vakarieniauti kartu. Taip, esi prezidentas, bet gali atvilkti savo užpakalį iš Ovaliojo kabineto, sėsti prie stalo ir pasikalbėti su vaikais.“ Vaikai ramina. Jie padeda primiršti dienos rūpesčius ir skirti dėmesio tigrų gelbėjimui. Tai buvo vienas svarbiausių Malios tikslų tėvo prezidentavimo metais. Reikia išklausyti ir tai, kaip tą dieną sekėsi vaikų draugams, persikelti į savo vaikų ir šeimos kasdienybę.
Be to, rytiniame sparne viską turėjome atlikti idealiai, jei jau ką nors darome, nes šiaip pirmoji ponia neprivalo nieko daryti. (Juokiasi.) Buvo aišku, kad jei ką nors darome, tai turi lemti permainas, ir jos turi būti teigiamos. Daug visko vyko vakarų sparne. Norėjome, kad laimingoji namo pusė būtų mūsų, rytinė. Taip ir buvo.
– Baigiate knygą kalbėdama apie tai, kas bus toliau. Rašote: „Aš ir toliau nepamirštu jėgos, kuri svarbesnė ir galingesnė nei bet kokie rinkimai ar vadas, ar naujienų pranešimas, o tai yra optimizmas. Man tai tam tikra tikėjimo forma ir priešnuodžiai baimei.“ Ar jaučiate optimizmą galvodama apie tai, kas mes, kaip tauta, tampame?
– Taip. Mes turime būti optimistai. Dėl vaikų. Ruošiame jiems stalą ir negalime patiekti purvo. Turime pasiūlyti jiems vilties. Pažanga nekyla iš baimės. O tai išgyvename dabar. Baimė yra bailio būdas lyderiauti. Tačiau vaikai ateina į pasaulį su viltimi ir optimizmu. Kad ir iš kur jie būtų, kad ir koks sunkus būtų jų gyvenimas. Jie tiki, kad užaugę gali būti kas nori, nes mes jiems taip sakome. Taigi turime pareigą būti optimistai. Ir gyventi pasaulyje būtent taip.
