Bet ar čia dar liko tikinčių jo egzistavimu ir šv.Kalėdų paslaptimi?
Su D.Rinkevičiene susitarėme pasikalbėti dviese. Bet kur tau! Susitikus Kongresų rūmuose, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro patalpose, nuo visų maestro darbo kambario sienų žvelgė jis pats – ir linksmas, ir susikaupęs, ir įkvėptas diriguojamo kūrinio.
– Ar gavote nurodymų iš maestro, apie ką nekalbėti su žurnalistais? – mostelėjusi galva į afišas klausiu Donatos, kai mes jaukiai susėdame pasikalbėti prie kavos puodelio.
– Ne, ne, – nusijuokė moteris, su kuria šį susitikimą dėl įvairių priežasčių derinome metus. – Dabar mano gyvenimą reguliuoja vaikų norai ir nurodymai. Kada visus tris nuvežti į skirtingas mokyklas, po to į skirtingus būrelius, tada susirinkti ir parsivežti namo.
Maestro šiame procese kartais dalyvauja, bet dažniau būna išvykęs. Tad padėties šeimininke lieku aš. Ir dabar pokalbiui turiu tik valandėlę, – žvilgteli į laikrodį moteris.
– Gerai, tad negaiškime. Paklausiu tiesiai šviesiai – Donata, ar jūs dar tikite Kalėdų Seneliu? Tos dienos paslaptimi? Ar gyvenimas jau prislopino tikėjimą stebuklais?
Atsakymas mane nuliūdino. Ne, Kalėdų Senelio egzistavimu ji nebetiki.
– Ir Kalėdų paslaptimi, ta Kalėdų mistika nelabai tikiu. Nors šiaip esu tikintis žmogus, turbūt vienintelė šeimoje, kiti labiau laisvamaniai.
Kalėdas, manyčiau, pats žmogus susikuria. Kokį jis turi santykį su jomis, taip jis pasirenka, kaip jas suprasti.
Į bažnyčią per Kalėdas nueinu. Ir nieko netempiu kartu. Nueinu į bažnyčią viena, kai jaučiu, kad man reikia. Kalėdos mūsų šeimoje yra tiesiog laukiama džiaugsminga šventė, nesusijusi su religija.
– Ar prisimenate dieną, kai sužinojote, kad dovanėles nešiojančio Kalėdų Senelio nėra?
– Puikiai! Buvau trečioje klasėje, „Liepaičių“ repeticijoje. Tai buvo ankstyvas pavasaris. Per pertraukėlę tarp mūsų, mergaičių, užėjo kalba apie Kalėdų Senelį. Ir staiga viena metais vyresnė mergaitė, jos vardą ir pavardę prisimenu iki šiol, pasakė: „Tu ką, nežinai, kad niekas per langelį neateina, tėvai nuperka dovanėles ir padeda vaikams naktį.“ Man buvo baisus smūgis, nebegalėjau susikaupti per repeticiją.
Parėjusi namo bandžiau paklausti tėvų, bet jie išsisuko nuo atsakymo. Niekaip negalėjau to išmesti iš galvos. Brolis buvo 4 metais jaunesnis, ir aš įtraukiau jį į tos tiesos ieškojimą, negalėjau viena pati savyje laikyti to, ką sužinojau. Ir mes gruodžio viduryje slapta pasiknisę tėvų spintoje suradome supakuotas dovanėles. Tada supratau, kad ta mergaitė nemelavo... Nors turėjau vilties, kad ji meluoja.
Manau, kad aš tai sužinojau gana vėlai.
– Turbūt vaikams ta tiesa yra pirmas skaudus nusivylimas?
– Taip. Mes žinojome, kad Kalėdų Seneliu persirengdavo tėtis arba kaimynas, bet naktį bus stebuklas, – rasime po egle atneštas dovanas. Ir staiga to stebuklo nebeliko...
– O jūsų vaikai? Jie – skirtingo amžiaus ir turbūt jau išgyveno tą įmintos paslapties nusivylimą? Pasakė vieni kitiems?
– Taip. Jie jau paaugliai, bet iki šiol reikalauja dovanų po egle. Jie kažkaip natūraliai, be aiškinimų, išaugo iš tos kalėdinės pasakos...
Danielė, vyriausia, mažiesiems pasakė, kad Kalėdų Senelio nėra, o jie dar tikėjo.
Bet net darželiuose dabar atsiranda gudručių, kurie paaiškina, kaip iš tikrųjų yra.
Nors mūsų vaikai dar ilgą laiką rašė laiškus Kalėdų Seneliui.
Mes su Gintaru juos, visur paslapčia sukaišiotus, surasdavome jau lapkričio mėnesį ir pasiimdavome.
Dovanų sąrašai būdavo ilgiausi. Kai mažieji dar nemokėjo rašyti, nupiešdavo, priklijuodavo aplikacijų, ką nors prikeverzodavo Danielės padedami. Visus juos išsaugojau, negalėjau išmesti. Sudėjau į didžiausią dėžę, nes jie labai juokingi. O sąrašai! Kad Kalėdų Senelis turėtų galimybę išsirinkti.
– Ir, aišku, pildydavote vaikų norus?
– Tiksliai išpildydavome, bet ne tokiais kiekiais. Tik po vieną dovaną, ką jie norėdavo ir ką mes būdavome sugalvoję.
– Kai savo vaikams pasakau, kad anūkams padovanosiu po knygą, jie nusijuokia – nori pamatyti jų nusivylusius veidus? Įtariu, kad pasakų knyga, kuri vaikystėje mums buvo gera dovanėlė, dabar jau nebelaukiama.
– Tas tiesa. Mums tiko viskas. Dabar vaikai vertina techniškus, elektroninius žaislus. Arba lėles, kurias galima maitinti, judančius, lojančius šuniukus. Knygos nė karto nebuvo įtrauktos į sąrašą.
Bet mano mama, kuri dirba bibliotekoje, nesuvokia, kaip galima nepadovanoti anūkams knygų? Aš pati užaugau su pasakų knygomis.
Mūsų vaikai, gavę dovanų knygų ir iš mano, ir iš Gintaro tėvų, apsidžiaugdavo. Ir dabar Gintaro tėtis – mamos jau nebėra – visada paskambina ir paklausia, kokios knygos vaikai norėtų. Trylikametis Marius labai mėgsta fantastines knygas, turi gražiai išsidėliojęs serijas knygų lentynoje. Vaikai gauna tokių knygų, kokios jiems tinka pagal amžių.
– Nepamirškime ir Kalėdų eglės. Jūs gyvenate užmiestyje. Turbūt per Kalėdas namuose pakvimpa tikra eglute?
– Deja... Puošiame dirbtinę. Kai mažieji vaikai pradėjo vaikščioti, tapo pavojinga statyti tikrą, nes ji ir bado, ir virsta. Ji didžiulė – o mes norime tik didžiulės – sunku ją įtvirtinti. Savo patogumui nusipirkome didelę gražią eglę.
Tačiau aš kasmet grasinuosi, ir pradedu jau nuo rugsėjo, kad pastatysiu tikrą, kvepiančią! Bet man taip jos pagailsta, kaip aš ją išmesiu? Nes eglė pas mus stovi iki pavasario, kovo pradžios, iki Ievos gimtadienio.
– Leidžiate žiemai būti spalvingai?
– Būtent. Ir čia jau Gintaro nuopelnas ir mėgstamas darbas. Ir nelengvas.
Mes gyvename ant kalno, ir kieme dažnai siaučia vėjas. Gintaras vis bando namą papuošti lempučių girliandomis, bet jas nuolat nuplėšia vėjas. Tačiau Gintaras kasmet užsispyręs kabina, internetu užsako eglės puošmenų, lempučių. Ir jam pavyksta.
– Ar jūsų šeimą paliečia tas jau iš proto varantis kalėdinis bruzdesys, pirkinių bumas, kalno maisto ruošimas? Kai pervargęs nebežinai, nei kas tos Kalėdos, nei kam, ar Kristus gimė, ar mirė, tik lauki vėl ramybės.
– Ne, aš sau tiek neužsikraunu. Namus pasipuošiame drauge su vaikais, jie suneša papuošalų dėžes iš sandėliuko, išpakuoja, maestro prijungia lemputes... Kad matytumėte, kiek jis turi kantrybės ir kaip džiaugiasi savo darbu! Suka galvą, kaip namus išpuošti kasmet kitaip.
– O kaip maestro ištveria visur skambančias amerikietiškas kalėdines dainas, visus tuos dzinguliukus, varpelius ir kitą privalomą kalėdinį repertuarą? Gal ginasi nuo to klasikine muzika?
– Kūčių vakarą prie stalo klausomės mišių iš Arkikatedros. O muzikos namie išvis nesiklausome.
Muzika mūsų namuose skamba, kai maestro rengiasi koncertui, mokosi partitūrą. Jis prašo išjungti net televizorių, nebent rodomos žinios.
Jo galvoje muzikos yra tiek, kad namie jis nori nuo jos pailsėti. Laimė, kad dažniausiai per Kūčias ir pirmą Kalėdų dieną jis nekoncertuoja.
– 12 patiekalų lietuvių namuose per Kūčias yra šventas atributas ir sena tradicija. Susidorojate su ta užduotimi, kai jūsų šeimos stalas toks platus?
– Aš viską gaminu pati. Kalėdoms kepu didžiulį kalakutą, nes antrą dieną atvažiuoja Gintaro dukra Rūta su vyru, mano mama, tėčio nebeturiu, Gintaro tėtis.
Kūčiukus dažniausiai kepu pati, būtinai verdu šaltieną, nors tai gal ir nuodėmė padėti ją ant Kūčių stalo. Gintaras be šaltienos neįsivaizduoja šventės ir laukia vidurnakčio, kad jau galėtų jos valgyti. Ir kitą rytą pusryčiams yra būtinai šaltiena, ir namo svečiai išsineša.
Santuokos pradžioje nusprendžiau palepinti savo vyrą, kad ne jo mama atvežtų mums šaltienos, o aš pati išvirsiu. Pamaniau, kam aš pirksiu tas ausis, kojas, išvirsiu karališką! Nupirkau gero kumpio, veršienos gabalą, vištienos. Viriau, viriau, ir šnipštas! Mano tėtis pamokė – dukrele, kremzlių reikia. Teko bėgti į parduotuvę, pirkti želatinos ir gelbėti savo patiekalą.
Per tiek metų išmokau ją virti tobulai ir man labai patinka tas ilgas procesas.
Prisipažinsiu, mes nelabai laikomės Kūčių tradicijų, į salotas įdedame ir kiaušinio, ir majonezo, nes balta mišrainė privaloma ant mūsų Kūčių stalo. Gaminame tai, ką mūsų vaikai pamėgę nuo mažų dienų, ir tos mišrainės jie būtinai reikalauja.
Bet mėsos ant Kūčių stalo tikrai nebūna, kaip ir sušių. Laurai su Ieva dabar 14 ir 15 metų, jos yra didžiausios mano pagalbininkės, nes Danielė jau ketveri metai gyvena atskirai.
Prie Kūčių stalo Gintaro tėtis visada pasako maldą, mano mama atveža kalėdaičių. O jei tėvų nebūna, maldos nesakau, persižegnojame, susikaupę patylime ir pasidalijame kalėdaičiais, kuriais aš tada pasirūpinu.
– Ar raudonojo vyno taurė priimtina ant jūsų Kalėdų stalo ir šiais sunkiais alkoholio draudimo laikais?
– Ne. Mes su Gintaru išvis negeriame, net vyno, taip patys nusprendėme be draudimų, gal jau penkeri metai. Gal pasidavėme madai gyventi visai be alkoholio, nors niekada juo nepiktnaudžiavome. Tad kartais pamirštame, kad neturime namie vyno, net kai ateina svečių.
– O jūs pati parašote laiškelį vyrui, kokios Kalėdų dovanos norėtumėte? Nes vyrai kartais taip sumąsto, kad...
– Čia jūs visai teisi, – nusijuokia Donata. – Pavyzdžiui, vieną kartą jis man padovanojo didžiulę lašo formos molinę vazą kažkokiu užlenktu siauru kakliuku, į kurį dar sugebėjo įkišti plastikinę rožę. Pavyko tą dovaną kažkaip užmaskuoti kambario kamputyje iš pagarbos jam. Neįsivaizduoju, kas jam taip galėjo patarti, ir kodėl jis nusprendė, kad man patiks.
Dabar jis ginasi, kad man to daikto nedovanojo!
Aš jam prieš porą metų padovanojau teleskopą, tegu pasižiūri maestro nuo mūsų verandos į žvaigždes. Kažkodėl pamaniau, kad jam labai patiks. Pasižiūrėjome gal tik du kartus ir sugebėjome pataikyti tik apžiūrėti mėnulį.
Ką Gintarui padovanosiu šiemet, dar nežinau...
– Na, maestro tiktų naujas frakas, peteliškė, batuta?
– Ne, tai neįmanoma! Tai labai specifiniai dalykai, ir jis užsisako individualiai. Net frako maišas, kurį padovanojau, jam netiko, nes buvo per sunkus, netilpo į bagažą. Kaip tik šiandien jam atsiuntė frako maišą, kurį jis buvo užsisakęs internetu. Nepadovanosi ir laikrodžio, nes jis segi lengvą plastikinį išmanųjį laikrodį, kad netrukdytų diriguojant.
Vieną kartą padovanojau pačią moderniausią barzdaskutę, kuri pati viską daro. Nenaudoja, nes jam patinka gremžti skustuvu. Todėl mano dovanos jam būna labai kuklios, simbolinės, kas nors malonaus, asmeniško. O vaikams dovanas jau esame iš anksto aptarę.
– Donata, jūs vienu metu tapėte. Gal jūsų paveikslas būtų maloni dovana vyrui?
– Gintaras labai to prašo ir nori. Bet nutiko taip, kad kai paaugo vaikai, aš tam visai nebeturiu laiko, ir ta mano dailė išėjo... Vienu metu vaikai buvo keturi, visiems reikėjo dėmesio. Aš buvau grįžusi dirbti į orkestrą, bet teko palikti darbą.
Dabar dirbu šeimos vairuotoja ir vaikų vadybininke. Kai Gintaras Vilniuje, tą darbą pasidalijame. Bet jis dažnai išvykęs, nes yra dar ir Liepojos orkestro vadovas bei vyriausiasis dirigentas. Ačiū Dievui, kad šis jo darbas netoli namų.
– Ar yra tekę jūsų šeimai Kūčias ar Kalėdas sutikti svetur, nes maestro turėjo diriguoti koncertą?
– Ne, neteko. Bet jo esame neturėję, yra įstrigęs kur nors užsienyje arba dėl sniego, arba dėl darbo. Dažnokai jo nebūna ir per mūsų visų gimtadienius, ir per Velykas. Toks gyvenimas.
– Ar yra tradicijų, kurias į savo šeimą atsinešėte su maestro iš savų tėvų namų?
– Mes abu su Gintaru užaugę tarp katalikiškų apeigų ir tradicijų, jų laikomės ir savo šeimoje. Galiu tik pajuokauti, kad Gintaras iš savo tėvų šeimos atsinešė tą šaltieną, būtinai valgomą per Kūčias po 24 valandos ir per Velykas.
O aš iš savo šeimos tradiciją, kad dovanos būtinai turi būti surandamos šv.Kalėdų rytą tik po eglute.
Aš labai ilgai jas pakuoju kuo gražiau, ir po egle visada guli kalnas spalvingų dėžučių, surištų kaspinais. Kad ir kokie dideli jau vaikai, jų širdelės vis tiek spurda. Ir mano taip pat.
– Net jei ir vėl po egle rastumėte tą anos molinės vazos dvynę?
– Taip, vis tiek, – nusijuokė Donata. – Nes mums visiems, mažiems ir dideliems, vis dėlto reikia kartą per metus tos Kalėdų pasakos.
