Tačiau lietuvaitė ambicinga: sėkmingą karjerą sunkiu darbu susikūrė pati ir tik visai atsitiktinai atrado ir tikrąją gyvenimo aistrą – gastronomiją.
Su Aiste susitikome dar prieš Juozo šou pačioje Londono širdyje įsikūrusiame japonų kultūros centre „Japan House Lon-don“, kur saulėtas rytas kvepėjo mačios ir latės kavos aromatais, o akį traukė mini-malistiniai, tačiau išskirtiniai japoniški meno kūriniai.
Pirmiausia nuo Aistės sunku atitraukti akis: strazdanomis nusėtas veidas ir gilus žvilgsnis – moters išskirtinumas, pelnęs jai sėkmę modelių pasaulyje. Ir jei suskubtum galvoti, kad ji – įnoringumo viršūnėje, prašautum pro šalį. Ramybė ir nuoširdumas sklido nuo pirmųjų moters žodžių.
Iš Lietuvos jauna mergina išvyko vos sulaukusi pilnametystės. Išankstinių pla-nų vos baigusi mokyklą kelti sparnus į svečias šalis Aistė neturėjo. Kaip pati sakė, taip susiklostė aplinkybės. Baigusi Jono Jablonskio mokyklą Kaune ji įstojo į VDU, tačiau netrukus pasitaikė galimybė išvažiuoti dirbti modeliu.
„Pamaniau: jei ne dabar, tai kada? Kai esi tokio amžiaus, viskas atrodo labai pa-prasta ir apie jokius nesklandumus ar būsimus rūpesčius išvis negalvoji. Turbūt dabar jau galvočiau dešimt kartų, ar daryti, ar ne. O tuo metu viskas atrodė kitaip – neri į naują nuotykį, ir tiek. Aišku, nieko negalvoti irgi nėra gerai“, – prisiminusi išvykimo pradžią šypsojosi Aistė.
Naująja gyvenimo stotele tuo metu jai tapo Paryžius. Čia prasidėjo modelio karjera, o po kelerių metų viename universitetų ji baigė finansų ir verslo valdymo studijas.
Aistė juokaudama pritaria, kad tai išties trys sunkiai suderinami dalykai: mados pasaulis, finansų studijos, o galiausiai – ir maisto tinklaraštis. Tuo labiau kad ji – viena iš nedaugelio lietuvaičių, įkopusių į tikrą modelių olimpą.
„Manęs modelio gyvenimas neužbūrė taip, kad galiu sau leisti būti tik graži ir visas pasaulis man kris po kojomis. Jokiu būdu. Norėjau baigti studijas, įgyti išsilavinimą. Išorinis grožis nieko nereiškia, jei tavo vidus purvinas.
Pradėdama modelio karjerą nesitikėjau nieko, ją pavadinčiau tiesiog sėkme: tinkamu laiku atsiradau tinkamoje vietoje. (Šypteli.) Edita (modelis Edita Vilkevičiūtė. – Red.) yra mūsų deivė. Taip, aš išties viena iš tų kelių lietuvaičių, kurioms labai pasisekė. Bet tai nėra amžina“, – svarstė pašnekovė.
Vos atvykusi į Paryžių lietuvė netruko susižavėti maisto kultūra, kuri Lietuvoje tuo metu nebuvo taip populiarinama. Kai modelio sutartys pamažu vedė į vis naujas šalis ir leido pažinti neatrastus skonius, Aistė svarstė, kad įspūdžiais norėtų pasidalinti ir su bičiuliais. Taip atsirado tinklaraštis „Luxeat“.
„Pirmą kartą gastronomija susidomėjau 18 metų, kai Paryžiuje viena nuėjau į dviejų „Michelin“ žvaigždučių restoraną „Apicius“. Tuo metu valgiau tai, ko iki tol nebuvau ragavusi. Be to, juk buvau paauglė, įspūdis – milžiniškas. Nepamirškime, kad tai buvo 2000-ieji. Tuo metu man viskas neatrodė taip lengvai ranka pasiekiama kaip dabartiniam jaunimui.
Netrukus po to išvykau į Niujorką, kuriame pilna nuostabių restoranų. Visais įspūdžiais norėjau dalintis su draugais, kurie liko Europoje, todėl pradėjau rašyti tinklaraštį. Tikrai nežinojau, kad yra tiek žmonių, kurie tuo domisi ir tuo gyvena. Visada svajojau būti žurnalistė, todėl nuolat juokauju, kad svajonę įgyvendinau savaip“, – juokėsi A.Misevičiūtė.
Visame pasaulyje tinklaraštininkai per pastaruosius kelerius metus pasiekė tokį populiarumą, kad tai gali būti rimtas pragyvenimo šaltinis. Pamažu tuo gali džiaugtis ir Aistė – kadaise hobiu tapęs rašymas dabar duoda apčiuopiamų vaisių. Skirtumas tik tas, kad dažniausiai tinklaraščiuose slypi neakivaizdi reklama, o A.Misevičiūtė sakė, jog užsakomieji ar remiami įrašai ir atsiliepimai – ne jai.
„Pati sprendžiu, kur man eiti, ir rašau tai, kas man įdomu. Mano tinklaraštis – mano vizitinė kortelė. Nors kvietimų į įvairius restoranus gaunu labai daug, niekuomet nedarau reklaminių įrašų. Esu gavusi pasiūlymą iš vieno Lietuvos viešbučio restorano, kad atvykčiau ir parašyčiau apie jį. Man to nereikia. Rašau apie tai, kas man pačiai atrodo įdomu“, – savo darbo ypatumus atskleidė Aistė.
Taip jau sutapo, kad susitikimo vieta Aistei itin artima, nes moterį bene labiausiai domina japonų virtuvė ir kultūra.
Pirmą kartą Japoniją ji aplankė dar dirbdama modeliu ir, kaip pati sako, tiesiog užsikabino. Ją sužavėjo estetikos supratimas, žmonių mentalitetas, minimalizmas, švara. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad Aistė lankosi tik prabangiausiuose restoranuose. Priešingai! Lietuvė įsitikinusi, kad tik paragavus gatvės maisto galima pajusti tikrąsias šalies spalvas.
Neseniai Aistė grįžo iš Meksikos, kurioje lankėsi jau ne pirmą kartą, o kaskart sugrįžti ten traukia ne tik egzotiška aplinka, bet ir smalsumą žadinantys receptai.
„Jei Meksikoje būčiau valgiusi tik gastronominiuose restoranuose, visiškai nebūčiau pažinusi šalies. Ją pažįstu todėl, kad ragauju gatvės maistą ir atrandu tikrąjį skonį. Į atmintį ilgam įstrigo vos penkiasdešimt centų kainuojantys takai, kurių skonis – nepaprastas. Vietiniame turguje teko ragauti netgi vabzdžių, skruzdėlių, lervų.
Svarbiausia neturėti išankstinių nusistatymų. Juk jei atvažiuotų užsieniečiai į Lietuvą ir valgytų tik prancūzų restorane, kokią nuomonę susidarytų apie mūsų šalies virtuvę? Juk reikia cepelinų ir šaltibarščių!“ – juokėsi Aistė.
Įvairių šalių restoranus lankanti Aistė pripažįsta, kad kartais pasiilgsta lietuviškų patiekalų. Tuo labiau kad visi jos bičiuliai bet kuriame pasaulio kampelyje puikiai žino, kad ji – lietuvaitė.
„Kadangi auginu mažametį sūnų, kuris Londone lanko mokyklą, visas gyvenimas sukasi aplink jį. Lietuvoje nesu dažnas svečias: apsilankau kartą per metus porai dienų. Bet jokiu būdu negalima spjauti į savo šaknis, tai yra tai, kas mes esame. Sūnui gaminu pati kiekvieną dieną, bet jo racione – nieko gurmaniško. Jis – laimingas vaikas, jam skaniausia yra makaronai ir bulvės“, – šypteli moteris.
Spalio pabaigoje Londone praūžė savaitę trukęs savarankiškai A.Misevičiū-tės organizuotas renginys, kuriame susi-pynė įvairiausių šalių virtuvių skoniai.
Renginyje savo talentą demonstravo trys geriausi Japonijos virtuvės šefai iš Tokijo ir Nagojos.
„Viskas prasidėjo prieš trejus metus Ibisoje, kai stovėjau turguje ir svarsčiau, kas išeitų, jei geriausi Japonijos virtuvės šefai gamintų maistą iš geriausių ispaniškų produktų.
Taip ir prasidėjo. (Juokiasi.) Tai nebuvo „pop-up“ pietūs ar vakarienė. Tai buvo dviejų kultūrų susitikimas.
Praėjusiais metais dirbau su Ispanijos virtuvės šefo Ferrano Adrios broliu Albertu. O šiais metais dvi kultūros susitiko Londone. Tai – mano idėja, aš pati viską derinau, ieškojau, kūriau.
Mane tai įkvepia, jaučiu, kad išreiškiu save, todėl kaskart stengiuosi tai padaryti vis geriau“, – gal kiek per kukliai apie savo laimėjimus kalbėjo moteris.
Pastaraisiais metais į viešumą patenka vis daugiau modelių gyvenimą apipynusių skandalų. Prisiminusi karjeros pradžią ji neslepia – būta visko, tačiau tokioje konkurencingoje srityje tik nuo tavęs priklauso, kokiu keliu pasirinksi eiti.
„Tikrai visko yra buvę, visko teko matyti. Tačiau aš į tai žiūriu labiau kaip į gyvenimo galimybę, o ne į užsilikusias nuoskaudas.
Man tai davė labai daug, užgrūdino charakterį. Būdama labai jauna aš gerai uždirbau, keliavau po pasaulį. Žiūriu į tai pozityviai. Seksualinio priekabiavimo ar kitų problemų gali kilti bet kuriame darbe, tiesiog daugiausia kalbama apie grožio pasaulį.
Viskas priklauso nuo tavo supratimo ir požiūrio, kiek gali apsiginti. Niekas kitas už tave to nepadarys“, – modelių darbo ypatumus prisiminė pašnekovė.
Prieš ketverius metus Aistė sulaukė pasiūlymo nusifilmuoti dokumentiniame filme „Foodies: The Culinary Jet Set“, kuriame buvo viena iš penkių pagrindinių veikėjų. Maisto tinklaraštininkė neslepia, kad filmo kūrėjų dėmesį galėjo atkreipti faktas, jog ji – buvęs modelis, kuris dar ir valgo. Juk jei tikėtume mitais, modeliai liekną figūrą išlaiko tik alinančiomis dietomis. Iki šiol tokį gyvenimo nuotykį ji vertina kaip puikią galimybę parodyti savo gebėjimams.
Apie ateities planus jau kelerius metus Londoną namais vadinanti Aistė kalba atsargiai, tačiau tvirtai žino, kad ir toliau tobulės širdžiai mieloje srityje.
„Maistas yra mano gyvenimas. Turiu daug kontaktų, šioje srityje esu žinoma, manau, kad ir toliau ateitį siesiu su gastronomija. Nors niekada nežinai, kaip gali susiklostyti gyvenimo aplinkybės“, – šyptelėjo A.Misevičiūtė.
Nardymas skonių jūroje. Taip galėtume pavadinti žurnalo „Vogue“ viršelius puošusio buvusio modelio ir maisto tinklaraščio „Luxeat“ įkūrėjos Aistės Misevičiūtės (35 m.) gyvenimą, leidžiantį kasdien pildyti savo lūkesčius. Ir nors podiumas – jos praeitis, Aistę praėjusią savaitę išvydome Juozo Statkevičiaus šou.
Karjeros laimėjimai:
* Kvepalų „Givenchy“: „My Givenchy“ ir „Lovely Prism“ – reklamos veidas.
* Akinių „Blumarine“ reklamos veidas. * Kvepalų „Christian Lacroix“ („Bazar“) reklamos veidas.
* Kvepalų „Ghost“ reklamos veidas.
* Bendradarbiavimas su mados kūrėjų gigantais „Mulberry“, „Reem Acra“, „Tsumori Chisato“ ir kt.
* 2001-aisiais puošė prancūzų žurnalo „Numero“ viršelį.
* 2004-aisiais – Rusijoje leidžiamo „Vogue“ viršelį.
* 2005-aisiais – lenkiško „Vogue“ viršelį ir daugelį kitų.
