Nuo vaikystės ji svajojo pakeisti pasaulį, todėl, pasitaikius progai, nėrė į politiką. Pasaulį keisti pasirodė milžiniškas darbas, o vienam, be komandos, – ir per sudėtingas. Tačiau A.Bilotaitė nenuleido rankų net tada, kai, atrodė, sprendimo rasti nepavyks.
Paauglystėje ji vaikščiojo podiumu ir dalyvavo grožio konkurse. Tai – irgi vertinga patirtis, kukliai merginai įkvėpusi drąsos.
Jau būdama subrendusi ji atrado naują pomėgį – lenktynes Afrikos smėlynuose. „Africa Eco Race“ pirtyje nenualpo, o tapo mėgstamiausia gyvenimo draugo Ginto Petraus šturmane.
Pernai baigiantis liepai A.Bilotaitei ir G.Petrui gimė Jonas. Sūnus – didžiausia Seimo narės laimė, už kurią ji nepamiršta kasdien padėkoti: „Tikiu Dievą. Matyt, kaip ir daugelis, sunkiomis akimirkomis į jį kreipiuosi ir prašau stiprybės. Tačiau esu išmokusi vertinti tai, ką turiu. Pasakyti „ačiū“ Gintui, mamai, tėčiui, kad jie yra, padeda, nusišypso. Džiaugiuosi, kad esame sveiki, kad vaikas sveikas, kad su Gintu turime vienas kitą.“
– Ilgai rūpinotės tik karjera, negalvodama apie asmeninį gyvenimą. Ar viskas pasikeitė, kai sutikote TĄ žmogų? – paklausiau A.Bilotaitės.
– Natūralu, kad kol nebuvo šeimos, šimtu procentų buvau atsidavusi darbui. Man iš tiesų patinka tai, ką darau, – turėjau net darboholikės bruožų. Kartais taip užsisukdavau, kad atsirasdavo lėtinio nuovargio požymių.
Bet sukūrus šeimą pasitvirtino teiginys, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji, nes išmoksti racionaliau planuoti laiką. Dabar kartais nudirbu daugiau nei anksčiau.
Šeima – geriausia, kas man galėjo nutikti. Profesinė sėkmė suteikia džiaugsmo, bet ne pilnatvės. Vaiko gimimas yra tikroji gyvenimo prasmė. Gyvenimas – į stiklainį sudėti akmenukai, tarp kurių yra tarpelių. O šeima – tas cementas, kuris juos sulipdo.
– Esate sakiusi: „Susipažinusi su Gintu pirmiausia pagalvojau, kad jį reikėtų pakviesti į partiją.“ Ar pakvietėte ir kaip jis reagavo?
– Susipažinome savaitė po savivaldos rinkimų – Varėnoje mero rinkimus laimėjo Algis Kašėta, tad turėjo vykti pakartotiniai Seimo rinkimai.
Buvau tuomečio partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus pavaduotoja, tad kai susipažinome su Gintu, pagalvojau: šis žmogus būtų tikrai geras kandidatas į Seimo narius – protingas, išsilavinęs, turi verslą Varėnoje. Labai rimtai siūliau Gintui pagalvoti apie tokią galimybę.
Gintas pilietiškas, patriotiškas, principingas, sąžiningas žmogus, kuriam rūpi Lietuva, bet jis savęs politikoje nemato.
– Susipažinote prieš pusketvirtų metų per festivalio „Kino pavasaris“ renginius susitikę bendrų bičiulių draugijoje. Kokie buvo pirmieji jūsų pasimatymai?
– Susipažinę dalykiškai apsikeitėme vizitinėmis kortelėmis – neturėjau jokių šalutinių minčių. Gintas man paskambino ir pakvietė į kitą „Kino pavasario“ filmą. Kas vakarą ėjome žiūrėti skirtingų filmų ir taip susidraugavome.
Nebuvo nei gėlių, nei kokių nors išskirtinių pasimatymų. Gintas kitokio kirpimo ir nepaiso klišių – tiesiog užsimezgė draugystė. Jei matai, kad įdomu bendrauti, kad yra bendrų temų, žmogus darosi svarbus ir su juo gera, viskas natūraliai susiklosto.
Man sunku pradėti santykius, nelengva žmones įsileisti į savo erdvę, nes esu viešas asmuo, tad atsargiai žiūrėdavau į dėmesį rodančius vyrus. Gintas – toks pat, bet chemija yra arba ne.
– Drugeliai pilve skraidė?
– Šie santykiai mano gyvenimui suteikė naujų spalvų ir pakeitė požiūrį į kai kuriuos dalykus. Gintas turi vidinės ramybės, propaguoja sveiką gyvenseną. Kai susipažinome, nuo politinės veiklos buvau emociškai sudirgusi, nes daug kariavau ir atidaviau daug energijos. Vis bėgau lyg voverė rate.
Gintas mane sustabdė: parodė, kad gyvenime – ne vien darbas, priminė, kad reikia pagalvoti ir apie savo vidų, ir apie kūną.
– Gintą užgrūdino verslas ir automobilių sportas, jus – politika. Ar dvi stiprios asmenybės namuose netranko durimis įrodinėdamos savo tiesas?
– Kaip ir pas visus, pasitaiko, kad nuomonės išsiskiria, nes jos negali visada sutapti. Bet kalbamės ir diskutuojame. Nekeliame balso, pas mus nebūna nekalbadienių.
Gintas yra geras žmogus ir labai gražiai elgiasi su visais – ne tik namuose. Jam nebūdinga kelti balsą, nepagarbiai elgtis. Su kokiu žmogumi esi, toks ir pats tampi. Santykiuose svarbiausia – pagarba. Tai – raktas į santykių harmoniją.
– Gintas jau turėjo šeimą. Ar bendraujate su jo vaikais iš ankstesnės santuokos?
– Kai susipažinome, Gintas jau buvo laisvas. Man tai labai svarbu. Gerbiu ankstesnius jo santykius ir mano santykiai su Ginto vaikais yra geri. Žinoma, kad bendraujame.
Žmogų priimi su visu jo gyvenimu. Nebuvau ankstesnių Ginto santykių iširimo priežastis, tad neturiu dėl ko teisintis. Tik nuo tuščio lapo galima pradėti rašyti savo knygą.
– Toje knygoje numatytas puslapis baltai nuotakos suknelei?
– Įsigijome sužadėtuvių žiedus ir abu juos nešiojame. Abu nusprendėme, kad kuriame rimtus santykius, kad laikome save šeima. Žiedai – pirmasis etapas. O dėl suknelės... Gal ji bus ne balta, gal kitokios spalvos, bet manau, kad einame santuokos link.
– Motinystė – dar vienas naujas etapas jūsų gyvenime. Karjeros moterims dažnai nelengva jai ryžtis, nes kūdikis neatpažįstamai pakeičia įprastą rutiną. Ar sūnus Jonas – reikliausias jūsų sutiktas „direktorius“?
– Jis mamą įdarbina ir naktinėje pamainoje. Žinoma, kad dabar ir nuo sūnaus priklauso mano dienotvarkė. Mums vis dar tęsiasi dantų dygimo etapas, kai sūnus naktimis nemiega. Po naktinės darbo pamainos einu į dieninę pamainą. Pati stebiuosi, iš kur turiu tiek jėgų. Man miegas visada buvo labai svarbus.
Nesuprantu, iš kur tas moters gebėjimas po bemiegės nakties dirbti. Tai, matyt, duota iš aukščiau.
Pradėjome Joną leisti į darželį. Nerimavau, kad jis dar per mažas, bet dabar manau, jog tai – geras sprendimas. Matau, kaip jis džiaugiasi bendravimu su vaikais. Abejoju, ar būtų geriau, jei turėtume auklę.
Į darbą Seime grįžau, kai Jonui buvo keturi mėnesiai, tad Gintas išėjo tėvystės atostogų. Padėjo ir Ginto mama. Kol buvo mažesnis, grįždavau Jono pamaitinti. Dabar to nebereikia.
Grįžusi po darbų stengiuosi laiką su Jonu leisti kokybiškai: džiaugtis vaiku ir išties su juo būti, o ne lįsti į kompiuterį ar socialinius tinklus.
Jonas į mano gyvenimą atnešė daug laimės ir šilumos, nors tas gyvenimas ir pasikeitė. Anksčiau galėjau gyventi sau, sugalvojusi kur nors išskristi ar grįžti pirmą valandą nakties. Dabar privalau planuoti.
Kiekviena mama nori būti pati geriausia ir vaikui atiduoti visą meilę – būti drauge, bendrauti, mokyti. Neapsakomas džiaugsmas apima, kai vaikas ištaria pirmąjį žodį, kai išmoksta ko nors nauja, kai pradeda dainuoti daineles. Auklėdama vadovaujuosi intuicija. Man labai svarbus ryšys su sūnumi. Noriu, kad jis jaustųsi saugus.
Jonas vis dar miega su mumis. Net juokinga, nes man būtinai reikėjo vaikiškos lovytės. Vis kartodavau: „Kur ta lovytė? Sūnus tuoj gims, o lovytės dar neturime.“ Jonas gimė, o tos lovytės dar nė karto nereikėjo. Bet po truputį pratinsime sūnų miegoti atskirai.
– Kaip į jūsų nėštumą žiūrėjo kolegos Seime? Besilaukianti kolegė Viktorija Čmilytė-Nielsen buvo atvirai diskriminuojama. Ar jums neteko su tuo susidurti?
– Man skaudu dėl Viktorijos – pati to nepatyriau ir dėl nėštumo pastabų nesulaukiau. Manau, kad visuomenė besilaukiančiai moteriai jaučia pagarbią baimę, nes tai yra paslaptis ir stebuklas.
Diskriminaciją pajutau, kai gimė Jonas. Pavyzdžiui, buvo klausimų, ar dabar atsisakysiu Seimo nario mandato.
Mano kolegų vyrų, kuriems gimė vaikai, niekas to neklausia. Kai kuriems jų per kadenciją gimsta ir du vaikai. Toks klausimas moteriai yra užgaulus, nes jis reiškia, kad dirbti gali tik tada, kai vaikas paaugs, o dabar turi sėdėti namuose.
– Iki pažinties su Gintu savo pomėgiais vadinote sportą, sveiką gyvenseną, literatūrą, senuosius lietuvių papročius, tautinio kostiumo istoriją ir raidą. Vėliau sportą pakeitė automobilių sportas. Kuo jus sužavėjo ši veikla, kuriai reikia daug fizinių ir psichologinių jėgų?
– Sportas man iki šiol svarbus, tik dabar daugiau sportuoju su Jonu. Pavyzdžiui, daug vaikštinėjame. Aistrą automobilių sportui man įkvėpė Gintas. Čia panašiai kaip su politika: pabandai ir užsikreti tuo virusu. Du kartus važiavau „Africa Eco Race“ lenktynėse. Pernai laukiausi Jono, šiemet jis – dar labai mažas, tad irgi praleisiu, bet vėliau, matyt, vėl būsiu Ginto šturmanė.
Lenktynės Afrikoje – ne gulėjimas ant šezlongo. Tai alinantis darbas, kai dvi savaites karštyje kasdien važiuoji bekele mašinoje be kondicionieriaus, su šalmu ant galvos ir suspaustas sėdynėje.
Tokiame karštyje nelengva skaityti kelio knygą, susikoncentruoti ir išlaikyti dėmesį. Kai važiavau pirmą kartą, labai jaudinausi, o prieš startą jausdavau begalinį stresą. Bet būdavo neapsakomai gera vakare pasiekti finišą ir palįsti po lauko dušu. Iškart po vakarienės krisdavau miegoti, negirdėdama automobilių variklių gausmo stovykloje.
Geriausias jausmas, kai pavyksta įveikti visus etapus ir automobilis nesubyra. Su Gintu baigėme abejas lenktynes, kuriose dalyvavau.
– Šturmano užduotis – ne tik diktuoti vadinamąją legendą, bet ir būti savotišku psichologu, neretai padėti sutvarkyti automobilio gedimus. Ar dažnai gesindavote ekipažo aistras? O kokia automobilių mechanikė esate?
– Bekelės lenktynės – geriausias testas porai save patikrinti. Žmonės net per atostogas susipyksta, nes vienas ne ten parodė, kitas ne ten pasuko. Bet esame gana ramūs, ne degtukai, tad mums nereikia vienam kito gesinti.
Gintas apskritai geras strategas. Mūsų automobilis nebuvo toks greitas kaip kitų komandų, bet važiuojant protingai, įvertinus savo galimybes, ir su tokiu galima daug nuveikti. Kai kurie lenktynininkai pradžioje lekia ir, pasitaiko, sulaužo automobilį.
O Gintas – profesionalas. Afrikoje jis važiuoja nuo 2002 metų. Itin gerai vairuoja smėlyje. Būdama jo šturmanė supratau, kad mes atlaikome stresinėse situacijose.
Jei kalbame apie automobilio gedimus, Gintas – labai neblogas mechanikas. O aš galiu nebent padangų slėgį keisti – tai svarbu, kad galėtum važiuoti smėlyje. Ten padangas tenka nuleisti.
Gintas yra važiavęs ir su vyrais, bet sako, kad moterys metodiškesnės. Tas metodiškumas, anot jo, kompensuoja tai, ko moterys negali padaryti.
Stereotipas, kad moterys yra isterikės. Svarbiausia – išlikti ramiai. O kasti smėlį moka visi.
– Kokia Agnė Bilotaitė yra politikoje ir kokia – šeimoje?
– Darbe kartais reikia būti kovotoja. Tačiau namuose nėra tos kovingos Agnės, kuri kaunasi kaip bokso ringe. Tikriausiai labai išsikraunu darbe, tad namuose esu visai kitokia.
– Gaminti mokate?
– Žinoma, kad gaminame. Ypač gimus vaikui. Kai esi vienas, ne tiek ir svarbu, ką valgai. Su vaiku – jau kitaip.
Man labai svarbūs bendri pusryčiai. Tai – vienas svarbiausių dienos etapų. Sekmadienį kepame blynus ir drauge vakarieniaujame.
Mėgstu pasikviesti svečių. Gera drauge gaminti ir dalytis maistu.
– Sekate sūnui pasakas?
– Skaitome pasakėles su dainelėmis. Labai svarbu vaikams skaityti ir tikiuosi, jog tai ateityje lems, kad sūnus pats norės skaityti.
– Mezgate?
– Ne, nemoku. Turiu kitą pomėgį, kuris visą laiką buvo mano svajonė, – tapybą. Visada norėjau tapyti, daug apie tai kalbėjau, bet vis nerasdavau laiko. Gintas buvo tas žmogus, kuris pasakė: „Nustok kalbėti ir pradėk daryti.“
Lankiau dailininkės Rūtos Katiliūtės studiją ir mokiausi įvairios technikos. Tapydama atsipalaiduoju, nors dar esu sau kritiška. Jau nutapiau per dešimt paveikslų. Daugumą išdovanojau.
– 2003 metų konkurse „Mis Klaipėda“ buvote išrinkta Mis foto. Kodėl ėjote į šį konkursą? Gavote ten viską, ko tikėjotės?
– Tai buvo avantiūra. Niekada nemaniau, kad esu kuo nors ypatinga, tad tikėjausi, kad ten įgysiu daugiau pasitikėjimo savimi.
Kai pradėjau politinę veiklą, niekam nesigyriau šiuo laimėjimu. Net per pirmąją rinkimų kampaniją į Seimą nesinaudojau tuo kaip reklamos triuku, nes man atrodė, kad tai – nesvarbu. Bet kai išrinko į Seimą, kažkas apie tai sužinojo, pasakė kitiems ir tada turėjau visiems paaiškinti.
Konkursas išties pridėjo pasitikėjimo, susipažinau su grožio ir stiliaus sritimis.
Buvau liekna ir aukšta – 180 cm ūgio, tad nuo šešiolikos šiek tiek dirbau modeliu – tai buvo mano laisvalaikis, be to, truputį užsidirbdavau. Bet man visada svarbiausia buvo gerai mokytis. Būdama modelis labai aiškiai supratau, kad ši sritis – ne man. Negaliu būti tik kūnas ar pakabas drabužiams, nes ten niekam neįdomus tavo vidus ir tavo nuomonė.
Kas yra grožis? Tai – labai subjektyvu. Komisija įvertins tavo šypseną? Skamba keistai. Grožis nuvysta. Ar komisija vertina ir vidinį grožį? Sako, kad ir jį. Bet nemanau, kad įmanoma tai išmatuoti uždavus keletą klausimų ir išgirdus formaliai paruoštą prisistatymą. Tai – labai paviršutiniška.
Džiaugiuosi, kad tai išbandžiau. Nuotraukas galėsiu parodyti sūnui, jo žmonai, vaikams. Štai, žiūrėkite, kokia buvau! Bijojau, bet lipau ant scenos, įveikiau savo baimes. Man nėra ko gėdytis, nes nepadariau nieko bloga.
Gintas mane sustabdė: parodė, kad gyvenime – ne vien darbas, priminė, kad reikia pagalvoti ir apie savo vidų, ir apie kūną.
