Atlikėja, kuri neretai sulaukia strazdanotų ugniaplaukių padėkų už tai, kad šie visuomenėje pagaliau gali jaustis lygiaverčiai, sienų griauti nenustoja iki šiol. Naujausias jos taikinys – svorio standartai, rašo žurnalas „Stilius“.
Vasarą sužinojusi, kad yra priimta į projekto „Dydžio (r)evoliucija“ dalyvių gretas, užrakino itin brangiai Anglijoje nuomoto buto duris ir pareiškė: „Lietuva, aš grįžtu.“
Gimtinėje jos išskėstomis rankomis laukė ne tik artimieji, bet ir televizijos laidų kūrėjai bei koncertų organizatoriai. Ir nors nuskinti pergalės į Lietuvą ją atginusiame šou tik per plauką nepavyko, Donatos svajonių ir tikslų medžio šakos išsikerojusios iki debesų.
Vis dėlto palūžta net ir patys didžiausi entuziastai. Donata atvira: ją jau trejus metus kamuoja liga – nervinis išsekimas ir panikos priepuoliai, kuriuos sukėlė poilsio stoka. Svetur įnirtingai plušėjusi dainininkė prieš metus įgyvendino troškimą ir atsidarė įrašų studiją. Taigi jos darbo grafikas apėmė jau visas septynias savaitės dienas.
– Išbandėte ne vieną amplua. Ar norėtumėte, kad įrašų studija taptų pagrindine jūsų darboviete?
– Tai yra mano investicija į ateitį. Scenos, televizijos žmogus niekada negali būti ramus dėl savo karjeros, tolesnių darbų. Vieną pusmetį gali turėti koncertų ar filmavimų, o kitą – ne. Todėl norėčiau, kad šalia to visada būtų papildoma veikla.
Išsikraustydama iš Londono studiją perkėliau į draugų garažą. Kadangi noriu tuo užsiimti ir Lietuvoje, visą turimą aparatūrą padalijau perpus. Tik gimtinėje planuoju turėti dar daugiau įrangos, kad įrašai taptų profesionalesni. Anglijoje palikau techniką, reikiamą vokalo pamokoms. Tai garso kolonėlės, mikrofonai, kurių turiu bent aštuonis.
Vienoje privačioje mokykloje Anglijoje šiuo metu mokausi prodiusavimo. Į universitetą patekti – jokios vilties, nes studijų kainos yra astronominės. Tačiau mūsų mokykloje dirba profesionalai. Vieno jų paprašiau mane supažindinti su vokalo apdorojimu. Jis per valandą man pristatė visas reikiamas programas.
Galiu pasakyti, kad investicijos nemenkos. Pavyzdžiui, viena programėlė gali kainuoti 50 eurų, o kita – 400. Norint tobulai sutvarkyti vokalą tenka panaudoti bent aštuonias.
Tačiau tai yra vienkartinė investicija, o vėliau viskas atsipirks.
Dabar aš dažniausiai dirbu su užsakymais mergvakariams, vestuvėms, gimtadieniams. Tam nereikia profesionaliausių įrašų. Tad mano turimos įrangos užtenka, kad muzika skambėtų gerai.
Vis dėlto profesionalaus muzikanto ausiai tai tikrai nėra pakankama. Aš pati tai girdžiu. Tad po truputį perkuosi reikiamas programas ir einu svajonės link. Todėl ir grįžau į Lietuvą. Anglijoje šiai veiklai turėjau per mažai laiko.
– Kas atimdavo daugiausia laiko?
– Studiją atsidariau maždaug prieš metus. Bėda ta, kad, norėdama ją išlaikyti, turėjau visu etatu dirbti kitame darbe. Tad to darbo pakakdavo visoms septynioms savaitės dienoms. Dirbdavau restorano administracijoje, kur reikėdavo prisidėti ir prie renginių organizavimo.
Sakytumėte, vis ne fabrike užsiimti pakavimo darbais ar kavinėje indus plauti. Tačiau Anglijoje administratoriaus darbas yra sunkiai pakeliamas. Telefonas tiesiog nenustodavo skambėti. Per dieną ragelį pakeldavau bent 300 kartų.
Aišku, buvo ir pliusų. Dirbdama centre čia praleisdavau didžiąją laiko dalį. Taip pat darbovietė skatindavo įvairiomis privilegijomis, pavyzdžiui, apsilankymu prabangiuose restoranuose. Žinoma, džiaugiuosi ir dėl įdomių pažinčių.
– Kada apsisprendėte, kad norite viską palikti ir grįžti namo?
– Apsisprendžiau per valandą. Pasakiau sau, kad, jeigu pateksiu į projektą, grįšiu į Lietuvą. Aš visą vasarą laukiau kokių nors ženklų, nukreipsiančių viena ar kita linkme. Man tiesiog tapo per sunku pakelti darbo krūvį ir susimokėti už būstą.
Nuoma Anglijoje be proto brangi. Centre butų nuomos kainos prasideda nuo 3000 svarų (apie 3440 eurų). Aš gyvenau antrojoje zonoje, trijų kambarių bute, už kurį kas mėnesį tekdavo mokėti po 1600 svarų (1838 eurus). Vieną kambarį išnuomojau draugei, kitame įkūriau studiją, o trečiame gyvenau pati. Iki tol, kol draugė neišsikraustė, gyvenome tarsi rojuje, nes įprastai čia visi gyvena būriais.
– Prieš trylika metų išgarsėjote realybės šou. Atrodė, kad jūsų karjera klostėsi puikiai. Kodėl teko išvykti gyventi svetur?
– Iš Lietuvos išvažiavau geriausiu savo metu. Mėgstamame darbe užsidirbdavau pakankamai pinigų, nusipirkau nedidelį jaukų butuką, baigiau studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tačiau kaip tik tuomet aš pati pradėjau keistis, keisti savo požiūrį į muziką. Aš tiesiog norėjau į ją pasinerti, nebenorėjau būti tiesiog ugnine mergaite.
Susiradau gyvo garso grupę, su kuria įgyvendinau projektą „Gyva idėja“. Jis gyvavo keletą metų. Taip pat buvau surengusi patį pirmąjį didelį gyvo garso koncertą, kurį transliavo „Lietuvos ryto“ televizija. Dalyvavo „69 danguje“, „Rondo“, Amberlife’as ir kiti populiarūs atlikėjai. Tuomet man pasiūlė kurti laidą, bet... Užklupo krizė, neradau jai rėmėjų ir supratau, kad nieko nebus. Tada man ėmė užsidarinėti visos durys.
Dirbau keliuose televizijos projektuose, tačiau visur vyko kokie nors nesusikalbėjimai su komanda. Vis kas nors negerai, kas nors nesutapdavo. Kai pradėjau rodyti daugiau iniciatyvos, kurti savo, jiems neįtikdavau. Galop aš supratau, kad man reikia pauzės.
Ir tada aš išvažiavau į Turkiją. Šis sprendimas atėjo labai netikėtai. Nepažįstamas vyras, gavęs kontaktus iš kažkokio mudviejų bendro pažįstamo, feisbuko žinute pakvietė mane atskristi dviem savaitėms ir pakoncertuoti viename festivalyje, kur man bus suburta gyvo garso grupė. Tris dienas vis sugrįždavau prie tos žinutės, kol galiausiai ėmiau ir parašiau: „Gerai.“
– Ar pasiteisino ši avantiūra?
– Pirmus metus, kai pradėjau skraidyti į Turkiją, dar Lietuvoje vienoje televizijos laidoje dirbau žurnaliste. Kartą, būdama jau svetur, sužinojau, kad toje laidoje nebedirbu! Internete išvydau straipsnį, kuriame buvo rašoma, kad įdarbinta nauja vedėja.
Mažame Turkijos miestelyje, į kurį mane pakvietė minėta feisbuko žinute, pragyvenau vos keturis mėnesius, nes supratau, kad tai man neduoda jokios naudos. Ir vėl grįžau į Lietuvą. Tačiau čia neturėjau nieko, net mano butas buvo išnuomotas. Grįžau pas mamą ir tris mėnesius, be kelių koncertų, neveikiau visiškai nieko. Kol galop mama manęs paklausė, ką aš noriu veikti toliau. Tuomet supratau – noriu į Turkiją. Nežinojau, ką ten veiksiu, tiesiog norėjau, ir tiek.
Nusipirkau bilietą į vieną pusę ir, kišenėje turėdama vos 150 eurų, išskridau į Antaliją, nes ten turėjau turkę draugę. Apie 3–4 mėnesius gyvenau ten irgi nieko ypatingo neveikdama: važinėjau per televizijas, pasirodydavau vietinės reikšmės koncertuose. Nieko konkretaus.
Tuomet per bendrus pažįstamus susiradau atlikėjų prodiuserius iš Ankaros. Pati jiems parašiau apie save, pasakiau, kad noriu dainuoti ir kad man labai patinka jų šalis. Jie man nupirko bilietus ir aš išsikrausčiau į Ankarą.
Po dviejų savaičių ten aš jau turėjau grupę ir buvau pastatyta ant scenos. Taip čia praleidau trejus metus. Turėjau dvi grupes, su prodiuseriu pradėjome įrašinėti mano albumą. Kartu, norėdama užsidirbti pinigų, dainuodavau baruose. Tai truko apie pustrečių metų.
Pradžia buvo išties gera, nes buvau kažkas naujo – spalvinga, įdomi užsienietė. Bet bėgant laikui tapau viena jų. Visi prie manęs priprato, todėl jau reikėjo verstis per galvą, kad ką nors gaučiau. Prasidėjo apkalbos, konkurencija...
– Regis, gyvenimo scenarijų jums dėlioja likimas...
– Visada! Aš ir iš Turkijos panašiu principu išvažiavau. Galbūt dar būčiau ten dirbusi, perlipusi per save ir pasiekusi aukštumų. Mes pradėjome kurti savo dainas, net dalyvavau didžiuliame festivalyje su visomis žvaigždėmis.
Buvo postūmis eiti į priekį. Tačiau tuomet šalyje prasidėjo protestai. Vietose, kur susiburdavo daug žmonių, policija užremdavo duris ir primėtydavo dujinių granatų.
Pamenu, mes rengėmės koncertui labai aukštoje scenoje, nemeluoju – apie 1,5 m aukščio. Tik užlipus ant jos aplink prasivėrė langai ir ėmė kristi dujinės granatos. Neturėjome kuo kvėpuoti, virste virtome nuo scenos, bėgome slėptis. Užsirakinę tualete visur prileidome vandens ir laukėme, kol viskas baigsis.
Išsigelbėti pavyko, tačiau tuo viskas nesibaigė, granatos buvo mėtomos ir prie mano namų. Galiausiai išvykau pas draugę į Londoną.
– Kai dalyvavote projekte „Kelias į žvaigždes“, buvote toli gražu ne plius dydžio. Kada pradėjo augti svoris?
– Aš visada buvau putli. Mokykloje svėriau 80 kg. Patekusi į projektą ėmiau laikytis dietos ir man pavyko atsikratyti 12 kg. Namo grįžau sverdama 68 kg. Man niekas neliepė numesti svorio, aš tiesiog pati norėjau. Paskui mano svoris kiek padidėjo. Natūralu – visur leki, nespėji normaliai pavalgyti, nebent kokio nors nesveiko maisto.
Kad išlaikyčiau mažesnį svorį, turėčiau valgyti nebent tik salotų lapus. Man teko dalyvauti viename BBC televizijos projekte. Ten ištyrė, kad mano svoris maksimaliai yra nulemtas genetikos. Taigi, jis auga valgant ir maistą, turintį itin mažai kalorijų.
Mano šeimoje nė vienas nėra lieknas. Tik mama labai atletiška. Ji juokauja, kad, kai manęs laukėsi, nuolat valgė bandeles. (Juokiasi.)
– Tačiau dabar, kai nuo podiumų liesas manekenes stumia plius dydžio modeliai, veikiausiai net nekyla minčių alinti savęs dietomis?
– Aš visą gyvenimą dėl to kankinuosi ir kankinsiuosi. Tikrai prisižiūriu.
Jeigu dieną pavalgau sočiau, vakarienei – tik salotos. Nevalgau picų ir kebabų, kaip daug kam atrodo.
– Pirmoje projekto „Dydžio (r)evoliucija“ fotosesijoje, kurioje reikėjo apsinuoginus išeiti į pagrindinę Vilniaus centro gatvę, atrodėte pasitikinti savimi. Gelbėjo plius dydžio modelių versle sukaupta patirtis?
– Man tai labiau priminė patirtį dalyvaujant projekte „Kelias į žvaigždes“. Kartą prodiuseris nuvežė mane į žurnalo viršelio fotosesiją. Ji vyko viešbučio kambaryje su daug langų. Man buvo pasakyta nusirengti nuogai, o kai paklausiau, kuo galėčiau prisidengti, man parodė plastikinę gėlių girliandą. Aišku, tada buvau gerokai lieknesnė.
Dabar irgi buvo panašiai. O dar pildydama anketą ties klausimu, ko negalėčiau padaryti projekte, įrašiau, kad nieku gyvu nepasirodyčiau apsinuoginusi miesto centre. Taip jau nutiko, kad teko įveikti save.
Labai pritariau prodiuserių idėjai šią fotosesiją paskaninti užrašais ant kūnų. Šie įžeidžiantys žodžiai, mūsų drąsa – tai tarsi socialinė akcija. Mes parodėme, kad nebijome tokių iššūkių, kad mums visiškai nesvarbu, ką apie mus pagalvos kiti, nes pačios puikiai žinome, kas esame.
Aišku, tos fotosesijos metu ir po jos sulaukėme įvairių komentarų. Kol fotografavomės, klausėmės praeivių patyčių. Žmonės šūkavo: „Žiūrėkite, karves į gatvę paleido.“ Paskui kilo banga internete. Žmonės klausinėjo, kaip mes galime tai sau leisti.
Aš į šį projektą ėjau tarsi į plius dydžio modelių konkursą. Dirbau, rodžiau savo patirtį. Todėl nekreipiau dėmesio į komentarus. Tačiau kitos merginos po žiaurių reakcijų į namus grįžo nusiminusios.
– Nebijote vėl grįžti į Lietuvą, kur vienas kitam iki šiol negailime kandžių replikų?
– Nebijau, aš neskaitau komentarų ir man neįdomu. Mano mama, artimieji dažniau skaito, nors prašau jų to nedaryti. Bet juk užtenka pažiūrėti lietuviškus televizijos šou, kur komisijos geba itin žiauriai kalbėti apie jaunus savo talentus demonstruojančius žmones. Kultūros – nulis.
– Ar pati dabar išdrįstumėte sudalyvauti muzikiniame šou?
– Mane daug kartų kvietė, tačiau aš net nežadu ko nors daugiau įrodinėti. Nebent jie sutiktų apmokėti visas mano išlaidas: sukneles, keliones. Na, ir dar primokėti. (Juokiasi.) Aš pati žinau, ką sugebu, ir man nereikia, kad vienas ar du žmonės mane vertintų.
– Vis dėlto karjeros pradžioje atsispirti įvairiems kvietimams pasirodyti televizijoje buvo kiek sunkiau, tiesa? Kiek reikėjo laiko, kad išmoktumėte atskirti, kas jums naudinga, o kas ne?
– Prireikė maždaug 5 metų. Kai pradėjau dirbti „Lietuvos ryto“ televizijoje, suvokiau, kad esama ir kitokių kolegų ir kad sutarti gražiuoju vis dėlto įmanoma. Tie metai buvo puikūs. Paskui įvyko didysis lūžis. Ėmė užsiverti per daug durų...
Laidų prodiuseriai pradėjo tiesiai šviesiai sakyti, kad darbins mane tik tuomet, kai sulieknėsiu ar sukursiu naują hitą. Žinau, kad gali nuskambėti juokingai, tačiau aš niekada nesiekiau šlovės, o tiesiog norėjau dainuoti. Niekada nekūriau skandalų ir specialiai ko nors nedariau.
Pavyzdžiui, Anglijoje susiradau grupę, su kuria koncertuodama negaudavau jokių pajamų. Atvirkščiai, reikėdavo į ją investuoti. Ten niekas nenori mokėti muzikantams, nes jie tėra pajacai. Žinoma, tie, kurių dainos nėra topuose, ir tie, kurie neturi pinigų.
– Jeigu nori tapti žinomu atlikėju, reikia turėti pinigų?
– Reikia labai daug. Juokinga, kad pažįstami, stebintys mano feisbuko profilį, mano, kad aš labai gerai gyvenu. O iš tiesų Anglijoje pragyventi buvo nelengva. 80 proc. algos atiduodavau už buto nuomą, o pragyvenimui man likdavo vos keli šimtai.
Aš tiesiog moku skaičiuoti. Gerai žinau, kada ir kur verta ieškoti kelionių, užsakinėti viešbučio kambarius, pirkti bilietus į teatrą. Drabužius perku tik per išpardavimus. Aš neperku drabužių pigesnėse parduotuvėse, tokiose kaip „Primark“ ar „H & M“. Mieliau pasitaupau ir įsigyju geresnės kokybės daiktą. Tačiau tik per išpardavimus.
Aš moku skaičiuoti pinigus taip, kad galėčiau gyventi visavertį gyvenimą. Pavyzdžiui, dabar esu pasitaupiusi pinigų sofai, tačiau žinau, kad man reikalingi įrašai, todėl investuosiu į muziką. Gyvenu viena, tad sofą tik viena pati ir matysiu, o štai įrašus girdės visi.
Žinoma, yra ir daug žmonių, kurie padeda. Bet lygiai taip pat elgiuosi ir aš. Tarkim, už vokalo pamokas mokiniai moka po 30 svarų (34 eurus. – Red.). Tačiau aš niekada neimu pinigų už vaizdo įrašus ar už tai, kad surandu mokiniams konkursus, kuriuose jie galėtų demonstruoti talentus. Be to, jie bet kada man gali skambinti, kreiptis pagalbos. Tiesiog duodu ir nesitikiu nieko atgal. Karma yra!
Aišku, šiuo metu man labai sunku išlikti pozityviai, nes esu psichologiškai pažeistas žmogus. Mane kamuoja panikos priepuoliai. Tai kenčiu jau trejus metus. Viskas pereina į skausmus. Skauda galvą, širdį.
– Nuo ko prasidėjo šie negalavimai?
– Man nervinis išsekimas. Dievinu šalis, miestus, kur daug veiksmo, kur nėra pabaigos. Aš nuolat noriu eiti, daryti, siekti. Matyt, tiesiog pavargau. Tas nuovargis pasireiškia ir fiziškai.
– Galbūt gyvenant svetur jums trūko nuoširdaus bendravimo su žmonėmis?
– Atvirkščiai. Su žmonėmis man norėtųsi bendrauti kuo mažiau. (Juokiasi.)
– Na, gal tuomet užtektų susitelkti į tą vieną vienintelį?
– Taip, to gal ir reikėtų. Reikėtų žmogaus, kuris mane sugebėtų sutramdyti.
Pastaroji mano draugystė buvo priešinga. O man taip norisi, kad vyras turėtų savo nuomonę.
– Ar tikitės gimtinėje rasti antrąją pusę? O galbūt nemažai pasaulio mačiusiai moteriai įdomesni užsieniečiai?
– Nėra didelio skirtumo, iš kur žmogus kilęs. Svarbiausia, kad būtų apie ką pašnekėti. Turiu daug vyriškos giminės draugų. Net mano draugių vyrai su manimi susėdę pasidžiaugia, kad pagaliau atsirado moteris, su kuria galima išgerti ir pasikalbėti apie automobilius, remontus bei kitus vyriškus reikalus. Aš nuolat esu nurašoma į draugus.
Draugės ne kartą mane mokė, kaip derėtų elgtis norint sudominti vyrą. Pamenu, kartą darėme eksperimentinį vakarą: jos mane padažė, papuošė ir visos ėjome į klubą. Man buvo liepta elgtis taip kaip jos. Ir nepatikėsite – vyrai lipo kaip prie medaus. Užteko pasidažyti lūpas raudonai, pamirksėti, paflirtuoti, pašnekėti apie nieką. O dar tie pasijuokimai iš nejuokingų dalykų! Aš nejuokauju, vyrai ėjo eilėmis.
Tačiau tas vakaras baigėsi ir supratau, kad visą gyvenimą tokia nebūsiu. Jau geriau tegu jis pamato, kokia aš iš tiesų, ir atlimpa, jeigu nepatinka. Nenoriu likti tuose rėmuose, kuriuose jis mane įsivaizduoja.
– Minėjote, kad grįžus į gimtinę sulaukėte daugybės žinučių. Galbūt ir pakvietimų į pasimatymus pasitaikė?
– Juokingiausia, kad dabar man pradėjo rašyti lietuviai, gyvenantys Anglijoje. Gailisi, kad nespėjo pamatyti iki išvykstant. O juk aš ten gyvenau ketverius metus. Būtų užtekę susirasti mane feisbuke ir parašyti, jeigu jau taip norėjosi.
– Esate nusiteikusi vaikščioti į pasimatymus?
– Pasimatyme buvau taip seniai, kad net neprisimenu. Anglijoje turėjau keletą draugysčių ir jos prasidėjo šuoliu iškart į antrą fazę – tiesiog būdavome namuose, gamindavomės vakarienę arba kur nors kartu išeidavome.
Bėda ta, kad Anglijoje visi skuba ir neturi laiko santykiams. Daug kas sako, kad susirasti antrą pusę kuo vėliau, tuo sunkiau. Nė velnio. Telefone turėjau pažinčių programėlę, kurioje pilna nevedusių ir atžalų neturinčių vyrų, kuriems per 40. Visi susitelkia į karjerą, atrodo, kad pinigai jiems – svarbiausia.
Aš irgi esu seno kirpimo ir sutinku, kad vyras turi turėti daugiau pinigų už moterį. Jis privalo pasirūpinti šeima. Nes kai rūpiniesi savo moterimi, rūpiniesi ir savo būsima žmona, būsimu vaiku. Jeigu gims vaikas, negi toliau viską dalinsi perpus? Nesąmonė.
Pradėkime nuo to, kad, gaila, bet pasaulyje dar nėra taip, kad moteris būtų lygiavertė vyrui. Vyrai gauna geresnes pareigas, atlygius. Kad ir mano buvusioje darbovietėje Anglijoje: visi vadybininkai – vyrai. O jeigu ir priima moterį, tai jos alga būtinai keliais šimtais mažesnė. Kodėl?
Nes neva ji mažiau dirbs, nesusitvarkys su sunkesniais fiziniais darbais. Visiška neteisybė. O juk savo kolegų algas gali palyginti tik pasirašęs sutartį ir pradėjęs dirbti.
Anglijoje ir aš galėjau susikurti didžiulę karjerą toje sferoje, kurioje dirbau. Bet mieliau būsiu tas vargšas menininkas, užtat sveikas ir laimingas žmogus.
