Socialinėje erdvėje dairantis lietuviškos mados kūrėjų pristatomų naujovių sudomino dizainerės N.Šakelienės feisbuko profilyje įkeltos piešiniais puoštų suknelių nuotraukos. Po dažna jų – tūkstančiai patiktukų ir daugybė teigiamų komentarų.
Išskirtinis viešumoje retai matomos N.Šakelienės sukurtų suknelių, sijonų, kepurių, glaustinukių ir kitokių drabužių akcentas – piešinys.
Meniškos sielos dizainerė pirmiausia sukuria vaizdinį, kurį fotografuoja ir specialia technika perkelia ant audinio, iš kurio siuvamas drabužis.
Todėl visi jos kūriniai primena tapybos darbus ir yra vienetiniai.
Neseniai pristatyta dalis šiuo metu kuriamos N.Šakelienės 2019 metų vasarai skirtos lininių suknelių kolekcijos „Lietuvaitė“. Joje karaliauja Lietuvos gamta – laukų gėlės, paukščiai, rugiai. Pirmieji kolekcijos darbai taip pat sulaukė didelio kaunietės dizainerės talento gerbėjų susižavėjimo.
– Esate gimusi Urale, Rusijoje. Kaip atsidūrėte Lietuvoje?
– Gimiau Rusijoje, Uralo sostinėje Jekaterinburge. Mano mama – totorė, kuri su šeima buvo išvežta į Sibirą iš Trakų, o tėvas rusas. Tačiau viskas gyvenime taip pasisuko, kad ištekėjau už lietuvio ir grįžau į Lietuvą.
Vos pradėjusi gyventi Lietuvoje iš karto susidūriau su rimta problema – visai nemokėjau lietuviškai. Trėmimo tema šeimoje ilgą laiką buvo tabu.
Kaune bendrauti su klientais rusiškai jaunai, niekam nežinomai kūrėjai buvo sunku. Kol mokiausi lietuvių kalbos, vienoje įmonėje įsidarbinau siuvėja.
Mintys apie kūrybą manęs nė sekundę nepaleido. Svajonės išsipildė gyvenimui pažėrus netikėtų dalykų. Ištekėjau antrą kartą, atsirado galimybė pradėti dirbti mėgstamą darbą, įrengiau drabužių dizaino ir siuvimo studiją.
– Ar galima sakyti, jog N studiją erdviuose savo namuose įrengusi Natalija drabužių kūrimu susižavėjo dar vaikystėje ir niekada neabejojo, kad gyvenimą susies su grožiu ir mada?
– Drabužius kuriu, kiek save atsimenu. Vaikystėje, turbūt kaip ir visos mergaitės, pačios pieštais ir iš popieriaus iškirptais drabužėliais rengiau popierines lėles. Vėliau nutariau siūti drabužius tikroms lėlėms. Mama namuose turėjo siuvimo mašiną.
Būdavo, ji siuva ir man leidžia pabandyti. Vienu ryškiausių vaikystės prisiminimų išliko sukarpyta mamos mėgstama suknelė, iš kurios prisiuvau drabužių savo lėlėms. Tąkart smarkiai gavau pylos, bet tai nuo kūrybos neatgrasė. Matydama mano pomėgį mama duodavo audinių skiaučių, likusių nuo jos siūtų suknelių, pamokydavo įvairių gudrybių, kaip geriau pasiūti kad ir mažą, lėlei skirtą, drabužėlį.
Nuo to laiko su siuvamąja mašina nesiskiriu. Po vidurinės mokyklos nereikėjo sukti galvos, kuo užsiimti. Baigiau tuometį Lengvosios pramonės technikumą, įgijau technologo modeliuotojo specialybę. Man sekėsi, nes nuo vaikystės labai patikdavo piešti. Nebuvo sudėtinga nei sukurti net įmantriausio drabužio eskizą, nei jį pasiūti. Kaip ir dabar.
– Viešai esate pristačiusi bene vienintelę kolekciją „Inflorescence“. Tai vyko prieš ketverius metus. Kolekcijų pristatymais gerbėjų nelepinate?
– Esu sukūrusi per 15 kolekcijų. Visas jas galite išvysti socialinėje erdvėje.
Kolekcijų pristatymo renginiai iš kūrėjo atima pernelyg daug jėgų, energijos ir laiko. O man darbas darbą veja.
Nesinori vilkinti ar atidėlioti užsakymų, apvilti žmonių, kurie manimi tiki ir vertina. Jų yra daugybė.
– Tuo sunku būtų suabejoti, nes pas jus svečiuojantis neįmanoma nepastebėti, kad ne tik jūsų studija, bet ir visi namai pilni eskizų.
– Daugelis eskizų atsiranda labai greitai, vos šovus minčiai į galvą. Todėl jų ir yra labai daug.
Neseniai sėdėdami su vyru Ričardu diskutavome apie baldus darbo kambariui.
Jis braižė baldų projektą, o aš žvilgtelėjusi į jį pamačiau būsimųjų baldų rankenėles. Jos pasirodė geometriškai įdomios. Todėl per kelias valandas tų rankenėlių tema nupiešiau eskizus visai kolekcijai. Tiesa, ši graži kolekcija taip ir liko lapuose. Tikiuosi, kada nors ji įgaus vadinamąjį kūną. Iš eskizų – ir visos kitos, jau įgyvendintos, kolekcijos.
– Ar jums labai svarbu pabrėžti prigimtinę moterišką eleganciją, žavesį, paryškinti asmenybę ir net padailinti figūrą?
– Žinoma. Ir ne tik tai svarbu. Siekiu, kad dėvėdama mano kurtą drabužį moteris atrodytų elegantiškai, žavėtų aplinkinius. Tačiau svarbiausias dalykas – paslėpti figūros trūkumus, ją padailinti, išryškinti privalumus.
Tinkamai parinktas drabužio kirpimas ir siluetas, suderinti raštai dažnai padaro tai, kas atrodytų neįmanoma. Pavyzdžiui, geometriškos kolekcijos „Skrydis“ suknelių linijos pabrėžia liemenį, jis vizualiai susiaurėja, padidina ūgį, sumažina pečių plotį. Todėl figūra atrodo moteriškesnė, dailesnė.
Juk visas mus supantis pasaulis yra tik iliuzija. Kažkada jaunystėje, kai dar mokiausi aprangos dizaino paslapčių, į rankas buvo papuolusi knyga, pavadinta „Įdomioji fizika“, kurioje labai vaizdžiai, iliustracijomis buvo pademonstruota, kaip mus apgauna akys.
Juk net išlaikant tą patį atstumą nuo akių, vien pakreipus linijas, galima išgauti visai kitokį vizualinį efektą.
Kiekvienas dizaineris privalėtų tai žinoti ir tuo vadovautis. Neretai tiesiog graudu žiūrėti į žmones, kurie elito vakarėliuose pasirodo vilkėdami drabužius, darkančius jų figūras.
Matau, kaip pjaunasi gražus raštas su suknelės siluetu arba tiesiog piešinys būna blogai sukomponuotas.
– Manote, jog taip yra todėl, kad drabužius kuria ir dizaineriu vadinasi kas tik panorėjęs?
– Deja, tokia mūsų gyvenimo realybė. Kai darbo imasi tie, kurie neturi žalio supratimo apie aprangos dizainą ir mano, kad šiai profesijai nereikia išsilavinimo, žinių, ilgamečio darbo ir ja gali užsiimti kiekvienas, kuris netingi ir vadovaujasi šūkiu „svarbu, ką nors daryti“, rezultatą matome.
– Tačiau posakis, kad geriau ką nors daryti, negu nedaryti nieko, mūsų visuomenės yra labai mėgstamas. Ypač kai kalbama apie kūrybą.
– Esu didelė šio posakio priešininkė. Manau, kad žmogus turi daryti tai, ką sugeba, o ne tiesiog bet ką. Kiekvieną darbą turi dirbti savo srities specialistas. Ir dar gerai jį išmanantis. Juk nepatikėsime taisyti dantų statybininkui vien dėl to, kad jis moka užtaisyti skylę.
Kaip ir nepatikėsime sutvarkyti skylės sienoje odontologui. Jie abu moka užtaisyti skyles, bet skylės skirtingos.
– Matant jūsų kurtus drabužius akivaizdu, jog gėlės gali pražysti ne tik sode ar pievoje, bet ir ant drabužių. Ar gėlėmis, jų kompozicijomis išreiškiate savo minčių improvizaciją?
– Kaip pastebėjote, visose mano sukurtose suknelėse jaučiamas vilnijantis moteriškumo ir elegancijos šleifas. O kas gali dar labiau pamaloninti moters širdį ir ją nudžiuginti nei gėlės?
Kiekvienos moters romantikės svajonė – būti apsuptai gėlių.
Gėlėtos suknelės visada bus madingos, nes moterys niekada nenustos trokšti gėlių. Todėl ir mano kuriamos suknelės visada žydės.
– Išvydome ir jūsų sukneles, sumodeliuotas iš dviejų dalių. Apatinės dalies audinio raštas yra toks pat kaip viršutinio tiulio. Iš šventinio drabužis akimirksniu gali virti skirtu kuklesnėms progoms ar tiesiog kasdieniu?
– Esu už praktišką madą, nemėgstu vienkartinių drabužių. Pagalvojau ir apie tai, kad pasibaigus šventei suknelė neturėtų likti kaboti spintoje.
Nuėmus puošnų tiulį suknelė tinkama vilkėti vakarėlyje ar kurorte.
– Jūsų kūryboje viešpatauja ne tik gėlės ir gamtos grožis. Kad ir ant drabužių matomi Versalio rūmų fragmentai. Kodėl jie?
– Kolekcijos „Versalio spindesys“ idėja kilo per mano pirmąją išsvajotąją kelionę į Prancūziją. Didžiausią įspūdį tąkart man paliko prabanga tviskantys Versalio rūmai. Šioje kolekcijoje audiniai buvo dekoruoti piešiniais, vaizduojančiais Versalio rūmų fragmentus.
Kaip ir kiekvienas menininkas, skraidančias mintis ir išgyventus jausmus išreiškiu kurdama.
– Sukūrėte raštais ir piešiniais išsiskiriančią audinių gamybos technologiją. Tačiau svarbu, kad raštas ant audinio ne tik įspūdingai atrodytų, bet ir neišsilietų, nebluktų, o valant ar skalbiant drabužį nevirstų spalvota dėme. Kaip tai pavyko įgyvendinti?
– Tai nuo pat pradžių nebuvo pigus ir greitas procesas. Tai daug žinių ir patirties reikalaujantis darbas. Audinius, ant kurių spaudžiu savo raštus, kruopščiai atrenku. Negailint laiko ir jėgų pavyko sukurti tokią audinių gamybos technologiją, kad nei valant, nei skalbiant rūbas neišblunka, o jo priežiūra lengva.
Viena, be pagalbos, niekaip to nei anksčiau, nei dabar negalėčiau padaryti. Arba procesas labai ilgai užtruktų.
Todėl aš imuosi kūrybinės dalies: sugalvoju idėją, pateikiu modelį, siuvu, o techninę šio darbo dalį – rašto perkėlimą ant audinio atlieka vyras, kuris ne tik turi teisinį išsilavinimą, bet ir yra meniškos sielos žmogus, baigęs dailės mokyklą.
Su juo visada galima padiskutuoti, net pasiginčyti bet kokiomis kūrybinėmis ar mados pasaulio peripetijų temomis.
Vyras visada yra pirmasis mano darbų vertintojas ir kritikas, puikiai išmanantis mados pasaulio užkulisius.
– Ar mėgstate būti gamtoje, keliauti po Lietuvą, pasaulį?
– Vos tik randu laisvą minutę, stengiuosi pabūti gamtoje, tokioje vietoje, kur retai sutiksi žmogų. Nemėgstu triukšmingo poilsio, norisi ramybės. Nepamirštamą įspūdį paliko atostogos Indonezijoje, Gili Eiro (Gili Air) saloje, kur civilizacijos minimumas, nereali egzotiška gamta, nuoširdūs vietiniai gyventojai.
Kartais būtent taip būtina atitrūkti nuo kasdienybės. Iš šios kelionės parvykau ilgam pasisėmusi energijos.
– Ar kūryba jums reiškia laisvę?
– Kūryba yra laisvė. Manęs niekas neriboja, nekontroliuoja ir laisvai galiu reikšti mintis popieriaus lape, prie molberto, studijoje prie siuvamosios mašinos.
Bet, ko gero, tai tik iliuzija. O gal net ir nelaisvė. Kadangi kūryba – tai procesas, prie kurio, nors ir savo noru, esu nuolat pririšta.
Šis procesas tęsiasi nuo idėjos iki to momento, kai laikau rankose pasiūtą drabužį. Juo visada degu, negaliu atsipalaiduoti, nes trokštu kuo greičiau pamatyti rezultatą.
Vos baigusi vieną projektą tuoj pat įsisuku į kitą ar net kelis lygiagrečius. Ir vėl kuriu. Dažnai esu kviečiama į įvairius renginius, bet tam tiesiog neturiu laiko, nes galvoje knibžda dar daugybė neįgyvendintų projektų.
Todėl renginių dažniausiai atsisakau, nors daugelis žmonių bando įtikinti, jog būti viešumoje – mano profesijos dalis. Atsakau, kad gal kada nors vėliau.
– O koks jūsų aprangos stilius?
– To turbūt nė klausti nereikia. Esu savos kūrybos gerbėja ir net kasdien vilkiu savo kurtus ir siūtus drabužius. Mano spintoje vargu ar rasite pirktų drabužių. Nebent džinsus. O štai įvairių audinių namuose yra kaip didelėje parduotuvėje.
Galiu sukurti ir pasisiūti suknelę likus porai valandų iki išėjimo. Dažniausiai taip ir būna, mintis ateina spontaniškai, ją įgyvendinu labai greitai.
Būna, kad jau reikia eiti, o aš dar baigiu paskutines siūles.
– Kokias matote šiandienės moteriškosios mados tendencijas? Ką pirmiausia pastebite?
– Galėčiau apie tai kalbėti ilgai. Tačiau, ko gero, nepasakyčiau nieko nauja, nes apie tai daug prikalba tikrieji savo srities žinovai, gal net tų tendencijų iniciatoriai.
Kiekvienas savaip interpretuoja mados tendencijas, todėl tikriausiai vienos nuomonės šiuo klausimu nėra. O mano nuomonė būtų šališka, tik viena iš daugelio. Mados tendencijas profesija įpareigoja stebėti, bet siūlyčiau aklai jų nesivaikyti.
