Garsių dizainerių šou Los Andžele, Niujorke, Londone, Paryžiuje pradėdavo ir pabaigdavo būtent Erika. Darbas, kuriame kiekvieną minutę didžiulė konkurencija, jai padėjo išsiugdyti tvirtą charakterį.
Į Lietuvą mergina sugrįžta vis rečiau – jau šešti metai, kai ji gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, Los Andžele. Neseniai Erika atidarė Los Andželo mados savaitę.
– Erika, kiekviena manekenė, baigusi savo karjerą, svajoja tapti aktore. Jūs – ne išimtis, žengiate aktorystės link. Kaip sekasi?
– Iki šiol pagrindinis mano pajamų šaltinis yra iš modelio darbo. Aš priklausau geriausiai Jungtinių Amerikos Valstijų modelių agentūrai „Photogenics“, kuri pristato tik supermodelius. Dauguma jos modelių – menininkai, dainininkai, dizaineriai, aktoriai. Taigi kiekvienas iš mūsų turi kokią nors aistrą, ir ta aistra, tas kitas darbas nulemia mūsų brangumą, net ir modelių pasaulyje.
Aš iki šiol labai mėgstu dirbti modeliu, bet jau viskas, aš jau radau savo dvasios namus – aktorystę. Pastaruosius pusę metų labai daug filmavausi – nusifilmavau net šešiuose filmuose.
Trumpametražiame siaubo trileryje „Monstras“ („The Monster“) vaidinau pagrindinio herojaus mamą Mariją, juos-toje „Sudužusi svajonė“ („Shattered Dre-am“) suvaidinau psichologę Frančeską. Vienos žymiausių Holivudo aktorių Susan Sarandon sūnaus Jacko Henry Robbinso filme vaidinu Ateivę.
Filme „Saldus melas“ („Sweet Lies“) dirbau su režisieriumi Pascaliu Lebegue’u, kuris sukūrė vaizdo klipų Madonnai, Jennifer Lopez, Britney Spears, Janet Jackson, Stingui ir kitoms žvaigždėms. Jis sukūrė ir tą puikiąją „Christian Dior“ reklamą „J’Adore“.
Jau įžengiau ir į teatro sceną – gavau pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Kraujo nuotaka“ („Bride of Blood“). Spektaklis pa-statytas pagal Senąjį Testamentą, aš jame vaidinu Išmintį.
Mano širdis ir mano prioritetas – visada aktorystė, nebent už modelio darbą mokami labai dideli pinigai. Tada atšaukiu kokį nors aktorinį darbą, kad galėčiau padirbėti ant podiumo.
– Kaip įžengėte į kino pasaulį, kokios pažintys jums atvėrė tas duris?
– Londone aš ir tokia mergina Gana kelerius metus buvome pagrindiniai modeliai. Tiek Alexanderis McQueenas, tiek Matthew Williamsas ir visi patys kiečiausi dizaineriai kolekcijos pristatymo atidarymui arba uždarymui imdavo mane arba ją. Bet aš visą laiką buvau knygų žiurkytė. Visą laiką su knygomis ateidavau į darbus, skaitydavau ir mažai bendraudavau su kitais. Tačiau visą laiką dizaineriai rinkdavosi mane arba ją.
Gana pradėjo filmuotis, ruošėsi skristi į Los Andželą ir aš jos paklausiau: „O kodėl mums nesukūrus filmo?“
Mudvi nuskridome į Los Andželą, ten turėjome šiek tiek daugiau nei savaitę laiko ir pradėjome sukti trumpojo metražo filmą „Saldus melas“.
Gavome geriausius savo profesijos meis-trus, kurie dirba 100–300 milijonų dolerių biudžeto filmuose. Aktoriams grimą darė „Chanel“ mados namų grimuotoja, šukuosenas – Nicole Kidman kirpėjas. Visi buvo žvaigždės. Taip jau išėjo man net nenorint, kad prodiusavau tą filmą. Visi tą darbą užkabino man. Prodiusavimas – tai nėra dalykas, kuris man labai patiktų, bet man sekasi tai daryti.
Labai juokingas ir labai neįtikimas „Saldaus melo“ siužetas. Kokybės prasme – labai gražus darbas. Parodžiau tą filmą režisieriui Davidui Marconi, tai jis tiesiai pasakė: „Erika, nešvaistyk veltui laiko. Čia – nereali kokybė. Kurk filmus.“
Tas filmas keliauja po festivalius, laimėjo nemažai apdovanojimų Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje.
– Kur Los Andžele sėmėtės aktorystės žinių?
– Ketverius su puse metų mokiausi vaidybos mokykloje „Beverly Hills Playhouse“. Į tą mokyklą šešerius metus vaikščiojo ir George’as Clooney, ir Jimas Carrey, ir dar labai daug žvaigždžių. Kai ateidavau į „advanced“ (labiausiai pažengusiųjų) klases, ten būdavo vienos žvaigždės. Man būdavo labai smagu, nes su jomis dirbdavau scenoje. Tu matai, kaip jie ruošiasi, kaip jie kuria, kaip jie dirba, kaip jie kvėpuoja. Būdavo tokia gyva mokykla, kol nesusikuri savo pačios darbo metodo.
– Gyvenate intensyviai: skraidote iš šalies į šalį, keliaujate iš viešbučio į viešbutį, demonstruojate drabužių kolekcijas, filmuojatės. Kur jūsų namai?
– Jau šešti metai gyvenu Los Andžele, pačiame centre, tai pati gražiausia miesto vieta. Turiu fantastišką butą – kol kas jį nuomojuosi – su langais per visą sieną. Aš tik šiemet nusprendžiau, kad noriu gyventi Amerikoje. Ko gero, tik šiemet supratau, kad Los Andželas tapo mano namais.
Taip, Lietuva visą laiką bus mano namai, nes joje – mano šeima. Bet jau atėjo laikas, kai ir Londoną, ir Los Andželą irgi vadinu namais. Tai – miestai, kuriuose įgyvendinau daugiausia savo svajonių, kur labiausiai save išreiškiau ir kaip aktorė, ir kaip modelis.
Aktoriaus darbui reikia atsidavimo ir laiko. Aktorė, kaip ir modelis, visą laiką turi būti pasiekiama. Kartais žinutę parašo vidurnaktį – ar gali būti filmavimo aikštelėje 6 val. ryto? Bet tai – didžiausia mano svajonė, aš dabar gyvenu tuo. Taip norėjau gyventi daugiau negu 20 metų. Aš dievinu aktorystę už visa tai, ką ji man suteikė.
Pirmieji dveji metai buvo absoliuti dvasios kelionė. Teko nusiimti visas kaukes ir giliai pasižiūrėti į savo vidų – kas iš tikrųjų tu esi? Ką slepi, kokias nuoskaudas? Daug buvo ašarų proveržių. Ir ta kūryba neprasideda, kol nesusipažįsti su savimi iš esmės, iš pagrindų. Ir man tie pirmieji, antrieji metai buvo ėjimas į savą erdvę, kai pagaliau susipažinau su savimi.
– Ar priklausote kuriai nors Los Andželo ar visos Amerikos aktorių agentūrai, ar esate laisvai samdoma?
– Aktorių agentūrai net nenoriu priklau-syti. Esu laisvai samdoma. Kai priklausai agentūrai, tave labai riboja, automatiškai atsiranda labai daug darbų, kurių negali daryti. Pavyzdžiui, negali dalyvauti nepri-klausomuose projektuose.
Tačiau be galo daug filmų sukurta nepriklausomų kūrėjų. Kol kas noriu nepri-klausomai dirbti. Nežinau, kiek galėsiu tai tęsti, nes vis gaunu agentų pasiūlymų – jie nori būti mano agentais.
– Nuostabiai kalbate apie aktorystę. Bet juk tose sferose – ne rojus, o ko-va už būvį. Aktoriai kaunasi dėl vaidmenų, prodiuseriai – dėl filmų biudže-tų, o kur dar #metoo skandalas, garsiojo Holivudo prodiuserio Harvey Weinsteino sandėriai – tu permiegok su manimi, tada gausi vaidmenį mano prodiusuojamame filme. Ar teko Los Andžele susidurti su seksualinėmis priekabėmis?
– Aš esu šiek tiek kitokio sukirpimo, nes visą laiką buvau be galo savimi pasitikinti. Mano požiūris apskritai į seksą yra šventas. Aš niekada nesitaškiau. Aš manau, kad seksas – sakralus dalykas, ir mane pastumti, palaužti sunku. Aš esu teisininkė ir žinau, ką tokiu atveju reikėtų daryti.
Mano suvokimu, fantastiška #metoo judėjimo pusė yra tai, kad moterys dabar – ant pjedestalo. Vyrai labai bijo priekabiauti. Būtent dabar – moters laikas. Moterys susivienijo, ir Amerikoje be galo daug vyrų neteko darbo. Aš nekalbu tik apie tuos vyrus, kurie seksualiai priekabiavo prie moterų ir naudojosi savo padėtimi.
Pastarieji dveji metai Amerikoje – tai moterų renesansas, moterys labai susti-prėjo. Jos reikalauja, kad uždarbis būtų vienodas su vyrais.
Holivude už pagrindinį vaidmenį vyrai visada gaudavo daugiau negu moterys. Vyrai režisieriai visada gaudavo daugiau už filmą negu moterys režisierės. Būtent su šiuo judėjimu atėjo laikas, kai mes, moterys, norime lygybės.
– Modelių gyvenimas – taip pat slidus. Linksmybės naktiniuose klubuose iki ryto, alkoholis, kuris gali nutraukti merginos karjerą jai dar neįsibėgėjus. Ar narkotikai modelių pasaulyje liejasi laisvai?
– Taip. Bet jie liejasi visose srityse, ne tik modelių pasaulyje. Man tai labai svetima. Jei tu su tuo nesusijęs, niekas narkotikų nevartos prie tavęs. Man niekada nebuvo įdomus naktinis gyvenimas – man dieninis gyvenimas be galo įdomus, aš keliuosi 4-ą ryto, tad neturiu jėgų eiti į vakaruškas.
Bet aš žinau, kad naktinis gyvenimas egzistuoja, kad manekenės eina šokti į naktinius klubus. Kad ten ragauja alkoholio, narkotikų. Narkomanija, kaip ir alkoholizmas, – gyvenimo būdas. Tada tu apleidi savo išvaizdą, daug greičiau susidėvi kūnas, nes viską naikini savo viduje. Nuo alkoholio veidas išpursta.
Aš visą laiką norėjau turėti kuo ilgesnę karjerą. Tada viską darai, kad kuo ilgiau sveikai, gerai atrodytum. Man reikia energijos, kad galėčiau daug nuveikti.
Aš turėjau draugių, kurios vartojo kokainą. Ir mačiau, kaip jos per metus paseno keleriais metais.
Aš mačiau, kiek žmonių ne tik prarado karjerą, bet ir absoliučiai susivarė savo gyvenimą.
Buvo du man labai brangūs žmonės, kurie susinaikino gyvenimą kokainu. Aš visą laiką bijojau ir nekenčiau to narkotiko.
Turėjau vieną draugę, kuri vartojo, o aš nelabai to supratau. Ji slėpė nuo manęs. Stebėdavau ją – na, galvodavau, kas yra, nuo alkoholio žmonės taip nesielgia? Neatvažiuoja, kai susitari susitikti, meluoja. Paskui sužinojau, kad ji vartoja narkotikus. Po kiek laiko atsitraukiau, negalėjau tęsti draugystės, – tai siaubingas gyvenimo būdas.
Prieš kelerius metus, kai buvau parvažiavusi į Lietuvą, kažkas man pasakė, kad čia labai didelė narkotikų problema. Labai nustebau. Ir tada buvo tas momentas, kai suvokiau, kad jų yra visur.
– Dėl kokių savybių jums pavyko prasimušti ir ilgai išsilaikyti modelių pasaulyje?
– Modelių industrijoje prasimušiau dėl keisto savo įvaizdžio. Pagal visus standartus aš niekada nebuvau gražuolė. Mano grožis – nekomercinis, būtent dėl to žmonės įsimena mano veidą. Moterys tamsina antakius, ryškina blakstienas. O man dabar vis daugiau labai žinomų pasaulio modelių agentūrų direktorių sako: „Erikute, tu tik nesidažyk, tik nedaryk makiažo.“
Dabar labai populiaru plastinės operacijos. Visi dailinasi, darosi tas nesąmones. Aš esu už natūralumą ir labai norėčiau, jeigu man pasiseks, įkvėpti tas mergaites, kurios negali nei tų papų nusipirkti, nei nosies susimažinti, nei prisipūsti lūpų: nepulkite dailintis. Tai beprotiškai suvienodina žmones. Komercinis grožis, kai į jį ilgai žiūri, nusibosta.
– Kiek metų dirbate modeliu?
– Tikrai daugiau negu penkiolika. Atsimenu, baigiau vidurinę mokyklą ir buvau labai tvirtai nusiteikusi, kad nekeliausiu po pasaulį kaip modelis, kol neįstosiu į universitetą. Įstojau į Mykolo Romerio universiteto neakivaizdinį skyrių studijuoti teisės mokslų. Tada nuėjau į agentūrą „Baltic Model“. Buvo penktadienis. Pamatęs mane jos savininkas paklausė, ar pirmadienį galiu skristi į Milaną. Pasakiau „Okay“. Pasiėmiau teisės vadovėlius ir pirmadienį išskridau.
Italiją aš dievinu. Tai šalis, kurioje pradėjau savo, modelio, karjerą. Italijoje suvokiau, kad esu moteris. Italai be galo ekspresyvūs, jie daug dėmesio skiria moterims. Sulaukiau tiek daug dėmesio, kad tiesiog pražydau.
Tai buvo pirma kelionė, kai išvažiavau iš Lietuvos, ir buvau ten ilgą laiką – tris mėnesius. Atsimenu jų tradicijas, gyvenimo būdą. Pirmą kartą pamačiau, kaip žmonės, kuriems 68–75 metai, sekmadieniais po mišių bažnyčioje susikibę už rankų suka į gražiausią restoraną valgyti deserto. Ir dviese dalijasi tą desertą. Aš, 18-metė, tai pamačiusi apsiverkdavau. Dieve, galvodavau, meilė gali tęstis iki gyvenimo pabaigos, tik niekada nereikia sustabarėti.
Paskui buvo Prancūzija, Taivanas, Japonija – kiekviena šalis buvo kitokia. Ir tada aš pradėjau rinkti kaip deimantus gražiausius jų papročius, ir juos norėčiau įnešti į savo santykius.
Atsimenu, sėdžiu prie Eiffelio bokšto Paryžiuje, valgau prancūzišką batoną, geriu kavą ir ruošiuosi baudžiamosios teisės egzaminui – na, kuo šis gyvenimas ne fantastiškas? O po pusvalandžio – į modelių atranką. Aš visą laiką norėjau sulaužyti tuos nusistovėjusius šablonus ir klišes, kad dauguma modelių – labai primityvios. Taip jau yra, kad visi bando tave įsprausti į kokius nors rėmus. O aš niekada nenorėjau būti į juos įsprausta.
Universitetas man buvo labai svarbu dėl saviraiškos. Man buvo labai svarbu pasiruošti suaugusio žmogaus gyvenimui. Ir tam įsitikinimui buvau labai ištikima – studijuosiu neakivaizdiniu būdu, visur keliausiu su knygomis ir grįšiu į egzaminus. Taip ir dariau. Norėjau būti teisininkė, o modelio darbas – tai galimybė apkeliauti pasaulį.
Baigiau teisės studijų bakalaurą. Paskui pradėjau magistro studijas – studijavau intelektinės nuosavybės teisę. Tačiau šių studijų dar nebaigiau – tada mano karjera buvo pačioje viršūnėje, buvo labai daug kelionių, fotosesijų.
Teisės studijos man labai pravertė. Daugeliui modelių, savo kolegių, sutaupiau pinigų. Man visos mergaitės nešdavo savo darbo sutartis. Studijuodavau tas sutartis, rodydavau spragas ir mokydavau, ką agentūrai sakyti, kad gautų daugiau pinigų. Jos mane labai mėgo. Tarp modelių būdavau įžymybė.
– Ar iš vaidmenų filmuose jau galite normaliai pragyventi?
– Aš esu pačioje karjeros pradžioje ir dabar darau projektus, kurie man įdomūs. Ir jie iš tikrųjų yra minimalaus biudžeto. Aš tai darau visai ne dėl finansų – tiesiog bandau susikurti sau vardą kino industrijoje. Dėl to nenoriu turėti jokių kino agentų, kurie man aiškintų, koks yra mano minimumas, už kokį minimumą aš turiu dirbti.
Bet aš nebedirbu nemokamai. Išsiugdžiau požiūrį – jeigu tu nori mano energijos ir mano indėlio, turi mokėti bent jau „SAG minimum“. Va, tas SAG ir yra pagrindinė aktorių gildija Amerikoje. Yra jos nustatyti minimumai, kiek aktoriai turi uždirbti per dieną. Vėliau, kai tavo vardas turi prekinę vertę, kai esi žinomas, kai žmonės eis žiūrėti filmų dėl to, kad tu esi juose, tada uždirbsi kosmines sumas.
– Jūs lekiate, bėgate per pasaulį, per gyvenimą, per darbus. O kaip santuoka, kaip šeima, kaip vaikai? Ar neatrodo, kad tai pralošiate?
– Žinote, tai iš tikrųjų skaudi tema. Aš manau, kad tokius dalykus labai sunku suplanuoti. Taip, aš be galo svajodavau apie šeimą ir tikiuosi, kad kada nors tai įvyks, kad ją sukursiu. Bet juk negali suprogramuoti, kad meilė atsirastų iš kur nors. Ką aš galėjau savo gyvenime sukontroliuoti, tai savo discipliną, savo požiūrį į darbą, naujų žinių, studijų poreikį, savo kruopštumą. O santykius, šeimos kūrimą – na, kaip tu tai suplanuosi?
