Pirmajai privačiai medicinos klinikai Lietuvoje 21 metus vadovavusi I.Malinauskienė susitikti interviu pakvietė į savo darbovietę. Buvau girdėjusi, kad privati įstaiga skirta išskirtiniams klientams. Eidama saulės nutviekstu ir spalvingais medžių lapais nusėtu taku Vilniaus pakraštyje netoli klinikos sutikau pažįstamą – ji ėjo į konsultaciją pas gydytoją. Ne garsenybė ir ne milijonierė, pamaniau.
Tarsi atspėjusi mano mintis pažįstama pasakė, kad Baltijos ir Amerikos terapijos ir chirurgijos klinikoje lankosi jau ne pirmą kartą: „Čia einu, nes labai malonūs ir profesionalūs darbuotojai, jokių eilių ir grūsties kaip valstybinėse poliklinikose. Taip sutaupau savo brangaus laiko. Ir aplinka klinikoje man patinka.“
Iš tiesų klinika primena jaukų viešbutį su atsipalaidavusiais klientais ir besišypsančiu personalu.
Darbuotoja palydėjo mane į klinikos vadovės kabinetą ir paprašė šiek tiek palaukti. I.Malinauskienė visiškai nepriminė rūsčios įmonės valdytojos. Besišypsanti, jaunatviška ir elegantiška moteris iškart pasakė, kodėl šiek tiek užtruko. Tą dieną buvo švenčiama Boso diena, tad klinikos darbuotojai, kaip ir kiekvienais metais, surengė vadovei nedidelę šventę – įteikė tortą ir gėlių.
„Šiemet – pirmoji Boso diena, kai aš jau ne tas tikrasis bosas. Neseniai perleidau vykdomosios vadovės postą, dabar lieku valdybos pirmininkė ir akcininkė. Nebesilankau klinikoje taip dažnai, kaip anksčiau, bet darbuotojai nepamiršta pasveikinti“, – džiaugėsi I.Malinauskienė.
Papasakojau Ingai istoriją apie savo pažįstamą, kuri gyrė kliniką ir medikų darbą.
„Pagrindinis mokytojas šiame versle buvo amerikiečių gydytojas Kennethas Leavittas. Dirbdama pas jį kelerius metus mokiausi ir paslaugų kultūros. Jis man pasakojo, kaip dirbama Amerikoje, kad ten pacientas yra Dievas ir mes visi esame jo tarnai“, – pasakojo I.Malinauskienė.
Klestinčios verslininkės užmojai didžiuliai. Ji jau galvoja apie plėtrą, planuoja verslą išplėsti kita tiek, kiek yra dabar.
– Esate patyrusi verslininkė, dviejų vaikų mama. Šiemet žurnalas „Stilius“ jums suteikė Lietuvos moters titulą. Ką jums reiškia šis įvertinimas?
– Tai buvo staigmena, bet labai džiugi. Labiausiai esu pamaloninta, kad šis titulas atiteko už verslumą. Jeigu tai būtų apdovanojimas už grožį, vertinčiau visai kitaip. (Šypsosi.)
Dabar verslininko įvaizdis yra truputėlį pamintas. Svarstau, kodėl taip yra. Vis dar manoma, kad verslininkas yra nesąžiningas, nemoka mokesčių, bet tai netiesa.
Žinau savo verslo kelią ir visų laimėjimų kainą. Aš – ekonomistė, į medicinos verslą pasukau dar studijuodama magistrantūroje.
1993 metais amerikiečių gydytojas K.Leavittas atidarė pirmą Lietuvoje privačią kliniką ir ieškojo vadybininko.
Įsidarbinau, buvau jauna, neturėjau patirties. Kelio pradžia buvo labai sunki, mes žingsnis po žingsnio ėjome į priekį.
Po kelerių metų K.Leavittas paliko kliniką ir grįžo į Ameriką. Tuomet aš perėmiau verslą.
Nebuvo lengva suvaldyti situaciją ir išlaikyti sparčiai augančią kliniką. Padėjo kasdienis sunkus darbas.
– Jus šiame versle galima pavadinti revoliucioniere. Baltijos ir Amerikos terapijos ir chirurgijos klinika buvo pirmoji privati gydymosi įstaiga Lietuvoje. Reikėjo daug drąsos imantis tuo metu neįprasto mūsų šaliai verslo.
– Matyt, nesuklysiu sakydama, kad mūsų klinika daug kam buvo pavyzdys. Buvome pirmieji, tad daugybę dalykų teko daryti pirmą kartą.
Tai labai svarbu, nes galiu sukurti, padaryti ką nors naujo, jaučiu didžiulį pasitenkinimą, mane šie dalykai nuteikia teigiamai ir įkvepia stengtis toliau.
– Klinikai šiemet sukako 25 metai. Jūs šiame versle 21 metus. Kokiais darbais labiausiai džiaugiatės?
– Kaip jau minėjau, stiprų verslo pagrindą man davė klinikos įkūrėjas. Be jo aš galbūt būčiau tapusi kitokia. Kai dirbau su K.Leavittu, negalėjau sau leisti net sirgti. Jis mėgdavo pradėti operuoti, pavyzdžiui, ketvirtą valandą ryto. Aš taip pat turėdavau būti darbe. O juk auginau vaikus.
Kai amerikietis gydytojas išvyko, mes visi galėjome išsiskirstyti, nes tuo metu klinikos, kuri buvo įsteigta vienos valstybinės ligoninės patalpose, nuomos sutartis ėjo į pabaigą. Niekas tuo metu nesijautė stabiliai dėl ateities, kankino nežinomybė. Įprastai iš skęstančio laivo pabėgama.
Nepaveldėjau jokių turtų, tačiau net minties nebuvo, kad reikia nuleisti rankas. Su kita darbuotoja nutarėme ieškoti patalpų, kad galėtume išsikelti. Visai atsitiktinai pacientas, kuris pas mus gydėsi, pasiūlė mums nenaudojamą sklypą. Tuo metu ten, kur šiuo metu įsikūrusi klinika, nebuvo išplėtota infrastruktūra, aplinkui driekėsi miškas. Su kolege paėmėme paskolą iš banko ir apleistame sklype pradėjome statybas.
Tada bankai buvo dosnūs, tad, galima sakyti, susiklostė palankios aplinkybės. Meluočiau, jei sakyčiau, kad buvo apsieita be sėkmės. Bet sėkmė atsakomybės nesumažina – jautiesi atsakingas už verslo sėkmę, turi užtikrinti geras sąlygas darbuotojams, tiesiog žinoti, kas vyksta rinkoje.
Galėčiau drąsiai save vadinti statybininke ir dizainere. Kurdama kliniką pati rinkau spalvas – norėjau šilto interjero. Paryžiaus baldų parodoje aptikau tinkamų aksesuarų. Skulptoriaus Romualdo Kvinto ir dailininkės Eglės Kuckaitės paprašiau specialiai mūsų klinikai sukurti meno kūrinių. Norėjau, kad būtų jauku ir stilinga.
– Viską sukūrėte savo rankomis, bet tikriausiai buvo ir nemažai avantiūros?
– Avantiūros reikėjo, nes nežinojau, ar būsiu gera verslininkė. Verslas yra daugelio komponentų sistema, niekada nežinai, kokiomis proporcijomis ji geriausiai veikia. Reikia tiesiog dirbti, todėl aš dirbau, bet karjeristė tikrai nesu.
Neretai sakau, kad mano kėdė yra laisva, imkite ją, kas norite. Aukštų postų niekada nesivaikiau, man visada buvo svarbu tiesiog nuveikti ką nors gražaus ir prasmingo.
– Ar nė karto nebuvo apnikusios abejonės dėl pasirinkto kelio, gal buvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti?
– Niekada nebuvo jokių abejonių. Esu pastovus ir stabilus žmogus. Ir nors tam tikrais periodais gal ir būdavo sunkiau, niekada nesukirbėjo mintis, kad reikėtų viską mesti. Vadovaujuosi taisykle, kad nėra padėties be išeities. Atrodytų, labai paprastas posakis, bet jis man tinka 100 procentų. Jūs man duokite bet kokią situaciją, ir aš surasiu sprendimą.
– Esate perfekcionistė – tiek iš savęs, tiek iš kitų reikalaujate maksimalaus atsidavimo darbui.
– Ir dar greičio.
– Bet, kaip ir kiekviename darbe, būna visko. Kaip jaučiatės konfliktinėse situacijose?
– Žinoma, būna visko. Aš, kaip vadovė, taip pat stengiuosi tobulėti, mokausi kaskart, kai susiduriu su problemomis.
Supratau, kaip svarbu ramiai pažvelgti į problemą iš šalies, todėl stengiuosi vis labiau atsitraukti nuo kasdienės veiklos. Jei klinikoje kyla koks nors darbo konfliktas, pirmiausia visus nuraminu, duodu patarimų, sugalvoju išeičių iš susidariusios situacijos, ir viskas nurimsta.
– Pastaraisiais metais padidėjo lietuvių medikų emigracija. Kaip jums pavyksta klinikoje išlaikyti gerus specialistus?
– Mes sudarome medikams palankias sąlygas, mokame padorų atlygį. Be to, stengiamės klinikoje diegti naujas technologijas, įsigyti naujausios aparatūros ir priemonių.
Nieko blogo nenoriu pasakyti apie valstybines gydymo įstaigas, bet, mano manymu, ten sistema yra visiškai iškreipta. Visi žinome, kad reikia medicinos reformos.
Valdžia keičiasi, bet kažkas pajuda tik ledkalnio viršūnėje. Neretai užsiimama neesminiais klausimais. Tai, kad dabar kalbama, koks margarinas ar sviestas turi būti darželyje, nepalengvina nei medikų, nei pacientų dalios.
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga buvo sumanęs, kad privačioms gydymo įstaigoms reikia įvesti įvairių apribojimų. Pavyzdžiui, nebeduoti pinigų dienos chirurgijai.
Kodėl? Pacientai, kurie moka mokesčius, patys turi teisę nuspręsti, ar eiti gydytis į privačią, ar į valstybinę įstaigą. Mes turime gydyti žmones, o ne kovoti dėl, atrodytų, akivaizdžių dalykų.
– Apie kliniką kalbate kaip apie mylimą vaiką, o apie darbuotojus – kaip apie šeimos narius. Tačiau šalia yra ir tikroji šeima – vyras Virginijus, du vaikai studentai – duktė Eglė ir sūnus Marius. Klinikos augimas ėjo koja kojon su vaikų auginimu. Kaip viską suspėjote?
– Ištekėjau jauna, 22 metų. Duktė gimė, kai abu su vyru dar buvome studentai. Man pasisekė, kad vyras visada šeimoje buvo ramstis ir vaikai augdami faktiškai nesirgo. Jaunystėje auginti vaikus padėjo tėvai, tad galėjau daugiau laiko skirti darbui.
– Vadinasi, šeimoje nekyla problemų dėl laiko paskirstymo?
– Ketveriais metais vyresnis vyras yra puikus gyvenimo partneris, jis visada prisiderindavo prie bet kokių aplinkybių. Niekada nereiškė pretenzijų, kad per ilgai užtrunku darbe, kad gal buityje ne viskas tobulai sutvarkyta. Man įsisukus į verslą priėmėme sprendimą, kad vienas šeimoje užims lyderio poziciją.
Ši misija teko man. Būtų buvę problemiška, jei abu būtume visa galva pasinėrę į atskirus verslus ir galvoję, kad šeima kaip nors savaime gyvuos. Mano vyras kurį laiką dirbo automobilių versle, šiuo metu yra finansų patarėjas, dirba sveikatos draudimo srityje.
Virginijus – ramus, prisitaikantis. Jis man suteikia laisvę viską planuoti, kurti. Manau, kad man pasisekė išsirinkti tinkamą vyrą.
– Ar ir namuose, kaip ir klinikoje, paskirstote esminius darbus? Ar namiškiai turi pareigų? O gal turite namų šeimininkę, kuri palengvina buities naštą?
– Kai persikėlėme gyventi į namą, tuomet atsirado nuolatinė namų šeimininkė. Prieš tai gyvendami bute turėjome pagalbininkę, kuri kartą per savaitę ateidavo sutvarkyti namų. Tačiau daug buities darbų atlikdavo duktė. Ji liepdavo mums sekmadienį visiems išeiti iš namų, kad galėtų ramiai tvarkytis.
Sūnus buities darbais buvo mažiau apkrautas, nes, be mokslų, nuo mažens buvo įsitraukęs į sportą, kuris atima daug jėgų. Marius žaidžia paplūdimio tinklinį ir jam puikiai sekasi.
– Kas – jūs ar vyras – griežčiau auklėjote vaikus?
– Aš griežtesnė ir reiklesnė – tikras variklis. Mano charakteris vienodai atsiskleidžia tiek darbe, tiek namuose. Aš sugalvoju, ką veiksime, ką statysime, kaip toliau gyvensime.
O mano senelis buvo kitoks. Tuometiniame Politechnikos institute Kaune jis buvo matematikos docentas, taigi tikras kirvis studentams, o grįžęs namo tapdavo švelnumo įsikūnijimu, buvo močiutei po padu.
– Bet ar niekada neslėgė didžiulė našta ir atsakomybė, kad ir darbe, ir šeimoje esate savotiškas generolas?
– Žinau, kad yra lyderio vienatvė. Kartais gali užklupti liūdesys, bet žinau, kad niekas nepadės man jo atsikratyti, aš pati turiu sau padėti.
Todėl stengiuosi sukurti tokią aplinką, kuri neleistų man liūdėti. Jei šalia atsiranda nepriimtinas žmogus, pasitraukiu į šoną, nes negatyvūs dalykai mane tempia atgal.
– Kartais sakoma, kad verslios ir valdingos moterys neturi draugių. O kaip yra jūsų gyvenime?
– Turiu draugų kompaniją, bet neturiu laiko dažniems susitikimams su jais.
Mano diena taip greitai pralekia, o dar norėtųsi daug darbų nuveikti.
– Ar pasitaikė krizių šeiminiame gyvenime?
– Visko yra buvę, juk gyvenimas nėra ištisinė linija. Bet, kaip minėjau, visada stengiuosi laiku spręsti konfliktus, apeiname aštresnius kampus ir neprisileidžiame negatyvo.
Galbūt nuskambės savanaudiškai, bet manau, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas sau ir visavertiškai turi nugyventi savo asmeninį gyvenimą.
Mes neturime kam nors aukotis, daryti ką nors ypatinga dėl kitų.
Juk jei gyvensime dėl savo tėvų ar vaikų, mūsų pačių gyvenimas bus išmestas. Geriau mažiau kiškimės į kitų žmonių reikalus – tokia mano nuomonė. Visada svarsčiau, kas geriau – daugiau laiko pabūti su vaikais ar suteikti jiems daugiau savarankiškumo ką nors daryti patiems ir kurti savo ateitį? Stengiuosi jiems būti pavyzdys.
Dabar, kai vaikai jau dideli, matau, kad jie patenkinti tuo, kokie yra, ir didžiuojasi savo mama. Jei aš, kaip verslininkė, darbuotoja, žmogus, esu patenkinta tuo, ką darau, vadinasi, grįžusi į šeimą tą gėrį perduodu ir namiškiams. Jeigu mane būtų riboję ir sakę, kad turiu trumpiau dirbti, nuolat būčiau buvusi nelaiminga, kad ko nors nepadariau, neįgyvendinau.
Ir vaikai susikurs savo gyvenimą taip, kaip suvoks. Eglei jau 23-eji, Mariui – 19 metų. Abu jie ISM vadybos ir ekonomikos universitete studijuoja ekonomiką. Tačiau kokį kelią jie pasirinks, nežinau, nedarau jokio spaudimo.
Mūsų tėvų karta neturėjo verslumo galimybių, o mūsų kartos žmones galima pavadinti alkanais – po sovietinio režimo griūties ištroškusiais geresnio ir sotesnio gyvenimo, žinių. Mokyklos baigimas sutapo su nepriklausomybės pradžia, ir iš karto visi pajuto laisvo mąstymo poreikį.
Mano vaikų karta dar kitokia, todėl nenurodinėju jiems, kaip turėtų gyventi. Vadovaujuosi savo tėvų pamokomis – jie man niekada nesakė, kaip ir ką turiu dirbti, ko siekti.
– Ar vaikams patariate gyvenimiškais, meilės klausimais? Pavyzdžiui, kaip išsirinkti antrąją pusę?
– Žinoma, mes pasikalbame. Kaip kiekviena mama, noriu savo vaikams visko, kas geriausia.
Bet kaip tie vaikai viską susidėlios, nežinia, gal jiems reikės patirti skaudžių pamokų, padaryti klaidų, kad suvoktų svarbiausias gyvenimo gaires ir sutiktų sau skirtą partnerį.
– Šiandien esate klestinti verslininkė, turtinga moteris. Sakoma, kad kartais dideli pinigai žmogų gadina. Ar keitėsi jūsų vertybės, požiūris į žmones augant finansinei gerovei?
– Mano vertybės susiformavo seniai ir metams bėgant nekito. Išlikau tokia pati. Kai ateini iš niekur, nepaveldėjęs jokių turtų, ir pradedi darbuotis nuo žemiausios pakopos, negali susirgti didybės manija.
Sakyčiau, su metais ir patirtimi pasikeitė požiūris į paslaugų kokybę. Būna, ateinu kokių nors paslaugų gauti, ir jei matau visišką abejingumą kliento atžvilgiu, išsakau nepasitenkinimą.
Negalima norėti turėti daug pateikiant mažai ir atmestinai.
Klinikoje visus įpratinau, kad bet koks darbuotojas – valytoja, gydytojas ar vadovas – yra vienodai svarbūs. Jei reikia ką nors pavalyti, mielai apsimaunu pirštines ir imuosi darbo.
Kitoje gatvės pusėje yra didžiulis sklypas, mes jį įsigijome prieš keletą mėnesių. Sekmadienį atvažiavau ir visą dieną kroviau malkas. Padėjau darbininkams sutvarkyti ten stovintį namą. Esu darbo žmogus ir visai smagu paplušėti gražiomis rudens dienomis.
– Klausantis jūsų gali susidaryti vaizdas, kad viskas jūsų gyvenime vyksta be ypatingų kliūčių – tiek versle, tiek asmeniniame gyvenime. Ne vienas daug pasiekęs žmogus tikino, kad turėjo suvalgyti nemažai druskos, kol pasiekė išsvajotas aukštumas ar šeiminę laimę.
– Neslėpsiu, mano gyvenime yra ir nemažai sėkmės, nes viskas, ko ėmiausi, ėjo į priekį. Matau įvairių pavyzdžių, kai žmogus dirba nuo ryto iki vakaro, bet vis tiek susiduria su nesėkmių ruožu.
Man pasisekė suburti patyrusių darbuotojų komandą ir tinkamai paskirstyti darbus. Labai svarbu pasitikėti žmonėmis. Aš įdarbinu žmogų ir leidžiu jam atsiskleisti. Būna, jog suklystu pasirinkdama, bet norisi, kad kiekvienas savo srities specialistas atskleistų savo kūrybinę gyslelę, nemėgstu žmonėms sėdėti ant galvos.
Dabar esu labiau susitelkusi į nekilnojamąjį turtą. Man patinka apleistą aplinką ar namą paversti gražiu objektu. Tie, kurie mato pirminį ir galutinį rezultatą, sako, kad tai neįtikėtina.
– Ar tokia buvote nuo vaikystės, ar gyvenimas išmokė?
– Manau, kad tam tikri dalykai yra prigimtiniai. Visada pasižymėjau smulkmeniškumu, jei imdavausi kokio nors darbo, žinodavau, kad turiu jį padaryti iki pabaigos. Man svarbu, kad viskas būtų išdailinta, vertinu estetiką, kokybę. Nemėgstu tuščiai švaistyti laiko.
Daug darbų nuveikiu telefonu, važiuodama automobiliu.
– Kaip vertinate bėgantį laiką? Ar jus gąsdina dabartinis amžius?
– Dabar jaučiuosi labai gerai. Turiu viską, ko man reikia. Nesu tas žmogus, kuris pasiryžęs kalti pinigus iki nukritimo. Kaip minėjau, sekmadienį didžiausią palaimą jutau kraudama malkas, nors nesukūriau kokios nors pridėtinės vertės. Jaučiu, kad pastaraisiais metais pražydau.
Širdyje turiu daug polėkio, taip pat visus įrankius savo norams įgyvendinti. Galiu bet kurią sekundę, jei tik kils noras, sėsti į lėktuvą ir skristi kur nors mėnesiui ar kelioms dienoms.
– Jūs su vyru labai daug keliaujate. Ar skaičiavote, kiek pasaulio šalių esate aplankę?
– Pernai turėjome daugiau kaip 80 skrydžių. Visos kelionės buvo savo malonumui. Renkamės naujus ir jau aplankytus kraštus, kur kadaise patyrėme daug džiaugsmo. Vienos kelionės būna labiau poilsinės, kitos – labiau turistinės. Bet iš principo vienoje vietoje man sėdėti nepatinka, reikia veiklos.
Visas keliones susiorganizuoju savarankiškai, iš anksto apgalvoju maršrutą, užsakau viešbučius. Kelionėse aš gaudau akimis pasaulį, mėgaujuosi spalvomis, žmonėmis, maistu.
– Domitės paplūdimio tinkliniu. Kaip ši sporto šaka atsirado jūsų gyvenime?
– Pirmasis paplūdimio tinkliniu susidomėjo sūnus. Jis išbandė daug sporto šakų ir galiausiai, jau būdamas vyresnis, pradėjo lankyti paplūdimio tinklinį uždarosiose patalpose. Dalyvaudavo vietinės reikšmės turnyruose.
Kai 2016 metais nuvykome į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, Marius paprašė nueiti pasižiūrėti paplūdimio tinklinio varžybų. Nusipirkome bilietus į pusfinalius, ir aš ten pirmą kartą pamačiau tinklinį. Kai grįžome, aš pati susidomėjau šia sporto šaka, pamačiau, kaip Nidoje paplūdimyje žmonės žaidžia tinklinį. Man labai patiko.
Pamačiau, kad sūnus techniškai gerai žaidžia, be to, jo ūgis tinkamas šiai sporto šakai. Marius yra aukštas, 195 centimetrų ūgio. Ir treneriai pritaria, kad sūnus – labai pajėgus sportininkas. Tada sutelkiau pajėgas ir nusprendžiau padėti sūnui, kad jis treniruotųsi, tobulėtų.
Gana sėkmingai pradėjome remti tiek žaidėjus, tiek Lietuvos tinklinio federaciją – mūsų klinika yra didžiausia šios sporto šakos rėmėja. Pirmąją lietuvių vaikinų porą mes visiškai rėmėme šiais metais ir jie turėjo galimybę važinėti po pasaulį. Aš irgi šiek tiek žaidžiu, bet kadangi gyvenime yra tiek daug įvairiausios veikos, negaliu į visas puses plėšytis.
Bet mūsų klinika remia ne tik tinklinį. Remiame ir menininkus, ir įvairius socialinius projektus. Nesinori gyventi užspaudus finansus, jei galiu kuo nors prisidėti, jaučiu pasitenkinimą.
– Klinikos komanda su jumis priešakyje dalyvauja ir moterų ralio varžybose.
– Mėgstu greitį, bet tik tada, kai važiuoju geru keliu. Jei pradeda lyti, greitis iš karto sumažėja, važiuoju ramiai. Šiaip esu atsargi.
– Daug knygų parašyta, kaip užsidirbti pinigų, bet nėra knygų, kuriose mokoma, kaip tuos pinigus protingai išleisti. Kaip jūs juos leidžiate?
– Išleidžiu palyginti mažą dalį pinigų. Stengiuosi juos investuoti į verslą. Taip buvo visada. Galėjau, kaip daugelis, pirmiau pirkti sau namą, prabangų automobilį ir tuomet dejuoti, kad nepavyksta iš atlyginimo oriai gyventi.
Dvidešimt metų visus pinigus dėjome į verslą. Gyvenau bute, turėjau automobilį. Bet tik tiek. Šiandien tai, ką matote, yra viso to darbo rezultatas. Žinoma, negailiu pinigų pomėgiams, kelionėms, skaniam maistui. Bet nėra taip, kad kiltų noras švaistyti pinigus.
Tiesa, pinigų negaila labdarai.
– Kokių turite moteriškų silpnybių? Gal mėgstate save palepinti?
– Kai reikia drabužių, imu ir nusiperku. Bet nepasakyčiau, kad tai silpnybė. Kita vertus, kai silpnybė ranka pasiekiama, man ji jau nebėra prioritetas.
Prisimenu, kai tik pradėjau dirbti, su nekantrumu laukdavau dviejų savaičių atostogų, kad galėčiau kur nors išvykti. Šiandien galiu bet kur skristi ir tai jau nėra koks nors stebuklas. Nuoširdžiai pasakysiu – man Lietuvoje auksinio rudens panoramoje daug gražiau, aš kojos iš čia nekelčiau net jei man primokėtų.
Vilnius – nuostabus, perspektyvus miestas. Aplankiau daugybę pasaulio kampelių, bet galvoju: kaip gerai, kad gyvenu čia. Manau, ateityje į Lietuvą sugrįš emigrantai ir niekas nenorės iš čia išvykti.
