Per šias Kalėdas populiarus televizijos laidų vedėjas Kristupas Krivickas (39 m.) ir Jurgita Krivickienė švęs krištolines vestuves. Prieš 15 metų speiguotą žiemą Šv.Jonų bažnyčioje Vilniuje jie sukūrė šeimą, į kurią viena po kitos atėjo trys labai lauktos mergaitės.
Atėnei dabar jau trylika, Eladai – dešimt, Faustai – septyneri. Prieš porą metų į Krivickų namus pasibeldė ir pagrandukas Augustas Kajus. Jis labai skubėjo ir gimė gerokai per anksti. Pirmieji Augusto mėnesiai buvo sunkūs ir jam, nes pats nei kvėpuoti, nei valgyti mokėjo, ir ligoninėje su juo esančiai Jurgitai, ir Kristupui su mergaitėmis, nes ir dėl mažiausiojo buvo neramu, ir mamos namuose labai trūko.
Dabar Augustas – meilus linksmas berniukas, tėvų ir seserų numylėtinis, o namuose stojo ramybė. Ta ramybė sąlyginė, nes gausioje šeimoje niekada nebūna išties ramu: kas nors dūžta, kas nors lūžta, kur nors spiegia už uodegos tampoma katė.
„Tačiau taip, matyt, būna kiekvienoje gausioje šeimoje“, – nusišypso J.Krivickienė. Į vaikų išdaigas dabar ji žiūri atlaidžiau, nes po širdimi nešioja dar vieną gyvybę. Labai norėtą ir be galo laukiamą.
– Nepadarėte profesinės karjeros, nes visa širdimi atsidėjote motinystei: kai prieš 15 metų išgarsėjote realybės šou „Baras“, netrukus susipažinote su Kristupu, susituokėte, gimė mergaitės, paskui – ir Augustas. Niekada neturėjote profesinių planų? – paklausiau J.Krivickienės.
– Mums viskas savaime išėjo. Prieš patekdama į „Barą“ buvau naktinio klubo administratorė. Grįžusi iš šou, grįžau ir į darbą. Tačiau netrukus susituokėme su Kristupu, o darbas dieną naktį trukdė šeimai, tad mąsčiau, ką galėčiau veikti.
Bet pradėjau lauktis Atėnės. Nėštumas buvo labai sunkus. Teko ir ligoninėse laiką leisti, ir apskritai kone visą laiką iki gimdymo lovoje gulėti. Kai gimė Atėnė, reikėjo rūpintis ja. Bandėme ieškoti auklės, bet sunkiai sekėsi, tad supratome, kad kol kas gerai taip, kaip yra. Paskui gimė Elada, dar po kiek laiko – Fausta. Galiausiai – ir Augustas.
Dėl pinigų irgi nekilo rūpesčių. Turime bendrą biudžetą. Svarbiausius ir didžiausius pirkinius aptariame, pasakome, ko reikia vaikams, bet nekyla klausimų, jei ir man ko reikia.
Žinoma, kad pasvarstau, kaip ateityje prisidėti prie šeimos biudžeto – turiu įvairių minčių, bet kol kas nenoriu jų atskleisti. Man nėra skaudu, kad nepadariau profesinės karjeros. Kol kas mano karjera yra vaikai ir labai tuo didžiuojuosi.
– Šioje karjeroje – dar ne viskas pasiekta: netrukus jūsų šeimoje krykštaus dar vienas mažylis. Gausi šeima – jūsų svajonė?
– Nuo paauglystės svajojau apie gausią šeimą, tačiau neturėjau vizijos, kokia ji bus.
Manęs dažnai klausia, ar planavau turėti keturis vaikus. Ne, to niekada neplanavau. Norėjau didelės šeimos, bet kiek joje turi būti vaikų – trys, keturi, penki ar dešimt, niekada nesvarsčiau.
Kai pradėjau lauktis Atėnės, supratau, kad tai nėra taip paprasta: suplanavai ir susilaukei vaiko. Gal kartais taip ir būna, bet žinau daug pavyzdžių, kad dažniausiai tai yra sudėtinga. Tam reikia ne tik vyro ir moters – ir aukštesniųjų jėgų įsikišimo.
Visi mūsų vaikai buvo labai laukti ir planuoti. Labai džiaugiausi trimis mergaitėmis. Man tai buvo didžiausi komplimentai iš Dievo. Kai laukiausi Faustos, nors jau turėjome Atėnę ir Eladą, nujaučiau, kad ir trečioji bus mergaitė. Kristupui tai iš karto pasakiau.
O kai pradėjau lauktis Augusto, pirmą kartą susimąsčiau, kad būtų smagu ir berniuko susilaukti. Bet Kristupą įspėjau, kad ir vėl gali gimti mergaitė. Nors nuo pat nėštumo pradžios jaučiau, kad šįkart kažkas kitaip. Ir gydytojai patvirtino – tikrai berniukas.
Visi mano nėštumai su mergaitėmis buvo sunkūs. Sunkiausias – pirmasis, bet ir kiti kėlė rūpesčių. O laukiantis Augusto nėštumas buvo sąlygiškai lengvas, tik baigėsi nelinksmai.
Paskui daug apie tai mąsčiau, net kaltinau save, kad per gerai jaučiausi, kad per daug apsiėmiau, kad reikėjo mažiau dirbti. Manau, visos mamos, kai taip nutinka, pirmiausia kaltina save. Tačiau iš tiesų nėra ko kaltinti, nes priežasčių gali būti įvairių.
Ta sudėtinga Augusto gimimo istorija nenumalšino noro turėti dar vieną mažylį. Tik nemanėme, kad jis pasibels taip greitai.
Medikai sakė, kad man viskas gerai, kad galiu turėti dar vaikų, tačiau pirmaisiais Augusto gyvenimo metais apie tai net nemąsčiau, nes buvo daug išgyvenimų ir rūpesčių. Kai su Augustu grįžome iš ligoninės, jaudinausi dėl kiekvienos smulkmenos, su sūnumi daug sportavome, plaukiojome baseine, mankštinomės, važinėjome į masažus – darėme viską, kad tik sūnus augtų sveikas.
Atsipūtėme tik tada, kai Augustas atsistojo ant kojų. Buvo taip sunku, kad, jei kas klausdavo apie dar vieną mažylį, iškart purtydavau galvą: „Ne, tik ne dabar.“
Bet Augustas – neįtikėtinai mielas berniukas, mūsų stebuklas. Visi išgyvenimai pasimiršo, tad pats laikas dar vienam mažyliui.
– Augustas gimė 27-ąją nėštumo savaitę, nesvėrė nė pusantro kilogramo. Iš pradžių jis net valgyti ir kvėpuoti nemokėjo, buvo toks silpnas, kad gydytojai negalėjo jums duoti jokių garantijų. Ar per ligoninėje praleistus du mėnesius radote visus atsakymus, kodėl taip nutiko?
– Yra medicininiai atsakymai. Ligoninėje mačiau daug jaunų gražių ankstukus pagimdžiusių moterų ir visų jų istorijos buvo skirtingos. Žmonės dažnai tiki, kad taip nutinka moterims, kurios savęs nesaugo, vartoja alkoholį ar kitas medžiagas. Aš nesutikau nė vienos tokios.
Tik atsidūrusi tokioje situacijoje supranti, kad nėštumas yra sudėtingas dalykas. Kad motinos pilve kūdikis nebūtinai apsaugotas nuo grėsmės. Pasitaiko, kad kūdikis per anksti gimsta ir be priežasties, bet dažniausiai ta priežastis yra. O ji gali pasirodyti labai neįtikima.
– Ar susitinkate su likimo draugėmis? Žinote, kaip auga jų ankstukai?
– Susitinkame pavasarį per Gyvybės šventę prie Kauno klinikų. Į tą šventę kasmet renkamės padėkoti medikams ir parodyti, kaip auga mūsų vaikai. Ten atvyksta mamų ir su labai dideliais vaikais.
Per tą šventę gali pasikalbėti su slaugytojomis, su medikais. Pernai sutikau gydytoją, kuri priėmė Augustą, šiemet nusifotografavome su akušere. Tai miela ir svarbu tiek mums, tiek medikams.
– Neslėpėte sunkios sūnaus gimimo istorijos. Kas padėjo nepalūžti tomis dienomis? Juk jūsų reikėjo ne tik sūnui – ir dukterims, kurios turbūt suprato, kad kažkas negerai?
– Slėpti negalėjome, nes buvome paviešinę faktą, kad laukiamės sūnaus. Augustas gimė natūraliai, tik daug anksčiau. Padėtį sunkino tai, kad netikėtai gimdžiau Kaune: su šeima kaip tik ten buvome, kai staigiai teko važiuoti į ligoninę.
Lankyti manęs ir Augusto šeima važinėjo iš Vilniaus. Tuos du mėnesius Kristupui, mano mamai ir mergaitėms buvo labai sunku. Mergaitės nuo pradžių žinojo brolio gimimo istoriją: iškart su juo susipažino, žinojo, kas yra inkubatorius, pasakojome joms apie ankstukus.
Buvo liūdna, kad mamos nėra šalia, bet Augustą jos priėmė vaikiškai jautriai ir gražiai. Lankyti jo eidavo su šypsena, laikydavo už rankos, sakydavo linkėjimų. Į brolio krikštynas visos atvažiavo pasipuošusios.
O šiaip jos kantriai laukė, kol mama ir brolis grįš namo. Vis klausdavo, ar Augustas jau valgo, ar kvėpuoja.
Pirmą mėnesį mano lova nuo ašarų buvo šlapia – net atrodė, kad nuo verkimo pasikeitė akių spalva. Bet prie Augusto buvau stipri – kas tris valandas nešdavau jam nutraukto pieno. Net naktimis.
Paskui Augusto sveikata stabilizavosi. „Stabilu. Nieko nauja“, – man buvo patys gražiausi žodžiai. Išmokęs kvėpuoti, sūnus greitai išmoko ir valgyti. Kai gydytoja kartą pasakė, kad Augustas atrodo kaip kitas kūdikis, man palengvėjo. Nuo tada – tik lengvyn.
Sakoma, kad išbandymai žmones išskiria arba suartina. Mus su Kristupu suartino. Kiekvienas dirbome savo darbą: aš buvau su sūnumi, jis – su mergaitėmis.
Po kiekvieno vaiko Kristupą dar labiau įsimylėdavau – žinojau, kad jei tik kas, turėsiu į ką atsiremti.
– Viešai kalbėdama apie sunkų Augusto gimimą norėjote paskatinti Donorinio motinos pieno banko įkūrimą.
– Tikiu, kad tai pasiteisino – daugiau žmonių sužinojo apie šią bėdą. Ankstukams tikrai reikia pagalbos, jiems reikia daug aparatūros, reikia mamos pieno – daugelis mamų jo iš pradžių neturi.
Visą gyvenimą būsime dėkingi ir skolingi medikams už tai, kad Augustas auga toks mielas. Atsiminsiu kiekvieno jų vardus ir akis ir, jei reikės mano pagalbos, kiek galėsiu, visada prisidėsiu.
– Tačiau po tokios skaudžios Augusto gimimo istorijos, matyt, nelengva ramiai lauktis dar vieno mažylio? Labiau save pasaugote?
– Beveik visi mano nėštumai buvo nelengvi. Šis neišskirtinis – irgi reikalauja daug jėgų. Žinoma, yra ir įtampos. Jei tik kas, iškart kyla noras skambinti gydytojai. Tai – natūralu. Bet saugausi, stengiuosi pailsėti, nepersitempti.
Esu nepaprastai laiminga, kad vaikai žinią apie dar vieną mažylį priėmė labai džiugiai. Augustas dar ne itin supranta, o mergaitės labai laukia dar vieno kūdikio. Iš pradžių jos lyg ir sutriko, pradėjo skaičiuoti, kad mūsų jau labai daug. Bet argumentas, kad Augustas turės žaidimų draugą, jas įtikino.
Mums nesvarbu, gims mergaitė ar berniukas, – mylėsime taip pat. O Augustas turės panašaus amžiaus brolį ar sesę. Dabar jis nuo sesių negali atsiplėšti, be galo jas myli. Bet jos vyresnės ir jau turi savo poreikių.
– Kaip vaikams paskirstote dėmesį, nes visiems juk reikia mamos: ir dukterims, ir pagrandukui?
– Dėmesio visi išsireikalauja – nėra nuskriaustų. Bet nori nenori mažiausiam vis tiek jo daugiau tenka. Kai mažiausia buvo Fausta, jai irgi to dėmesio daugiau buvo. Vyresnėlės net sakydavo: „Fausta, tu paprašyk, nes tau viską leidžia.“ Natūralu, kad mažąjį daugiau palepini.
Augustas apskritai labai nori dėmesio. Sakoma, kad ankstukai prie jo įpranta, nes nuo pat gimimo to dėmesio gauna itin daug.
Mūsų vaikai – labai skirtingi. Atėnė nuo pat gimimo rami, svajotoja, linkusi į menus, mėgsta piešti, yra labai sportiška.
Elada – degtukas. Ji nenustygsta vietoje, o jos baterija niekada neišsikrauna. Vis straksi ir straksi. Nuo pat gimimo tokia – vis dainavo, dainavo ir dainavo.
Fausta – kaip spindulėlis: miela, lengvai sukalbama.
Augustas irgi labai mielas ir jautrus – lyg stebuklas. Jei nenori miegoti, stipriai stipriai apsikabina. Jam labai labai reikia sesių. Tik prabunda ir jau dairosi, kur jos.
– Ar visada viską spėjate, nes tenka ne tik dėmesį vaikams dalyti, bet ir namų ruoša užsiimti: ir valgyti pagaminti, ir apsikuopti, ir laiko sau rasti, kad ir į kirpyklą nueiti? Kokia apskritai jūsų dienotvarkė?
– Keliuosi anksčiausiai – apie šeštą. Ruošiu pusryčius, tada pusryčiaujame, mergaitės rengiasi į mokyklą. Ten nėra uniformų, tad dėl aprangos vis kyla bėdų: visos turi savo nuomonę ir ne visada joms įtiksi. Kai Kristupas su dukterimis išvažiuoja, keliasi Augustas, pusryčiauja, o netrukus jau reikia važiuoti pasiimti Faustos – ji pirmokė, tad pamokos anksti baigiasi.
Po to prasideda būreliai. Tiesą sakant, namuose praleidžiu ne tiek daug laiko – daugiausia automobilyje mergaites po būrelius vežiodama. Didžiosios jau kartais ir pačios gali nukakti, kur reikia, o Faustą dar tenka vežioti. Kartais, pasitaiko, grįžtame tik vakare.
Augustas noriai važiuoja drauge. Tik pamato, kad kur nors ruošiuosi, jau neša automobilio raktelius. Jei grįžtu vėliau, vakarienę ruošia Kristupas, o šiaip vien dėl maisto yra reikalų: pusryčiai, pietūs, vakarienė. Visi mūsų vaikai turi gerą apetitą.
Atrodo, sukuosi nuo ryto iki vakaro: automobilis, virtuvė, dar ir lauke reikia pabūti. Bet jei jaučiuosi prastai, jei noriu į kirpyklą, randu ir jai laiko – dėl to nėra didelės bėdos. Su draugėmis dažniausiai bendraujame telefonu, nes jos irgi turi šeimas, vaikų. Kartais bent trumpam susibėgame, nors ištaikyti laiko nėra lengva. Susitariame, o staiga kuris nors vaikų suserga.
Turime šeimos draugų, su kuriais mėgstame lauke kepsnius kepti. Dažnai į svečius pasikviečiame Kristupo ar mano mamą.
Ne viskas namuose ant mano pečių. Kristupas labai padeda. Tėtis veža dukteris į mokyklą, mėgsta gaminti, mielai eina į lauką pasivaikščioti, dviračiais pasivažinėti.
Jei turiu reikalų, jis be problemų su vaikais pabūna, net su mažiausiuoju.
– O ar pykstatės?
– Sakyčiau, kad su Kristupu ne pykstamės, o diskutuojame. Kristupas aktyvus ir turi savo nuomonę visais klausimais, o aš kartais su juo nesutinku. Vaikai stebisi: „Kas čia vyksta?“ – „Nieko, – sakau, – mes tik diskutuojame.“
Daug kalbamės, įrodinėjame savo tiesas, bet dėl to tik geriau – lėkščių nedaužome, durimis netrankome.
– Ar jums būna prastų dienų?
– Gausi šeima gerai, bet tos ligos... Ypač kai prasideda grandininė reakcija: suserga vienas, o paskui – visi kiti. Kai vaikai vėjaraupiais sirgo vienas paskui kitą, iš gyvenimo iškritome mėnesiui. Ar kai užpuolė rotavirusas – viena atsilaikiau ir visus slaugyti teko. Bet ir tai praeina.
– Ar jūsų gyvenimą galima prilyginti „Nusivylusių namų šeimininkių“ istorijoms? Gal šio serialo kūrėjų fantazija nėra tokia laki, kiek išties patiria namuose šeimininkaujanti gausios šeimos mama?
– Seriale tos istorijos komiškos, bet manau, kad kiekvienoje gausioje šeimoje tų juokingų istorijų netrūksta. Kas nors nutiko, sugedo, sudužo: „Čia ne aš. Ne aš! Tikrai ne aš!“ Ir prasideda išvedžiojimai. Mergaitės jau gudrios – ir pačios iš padėties sukasi, ir viena kitą užtarti bando.
Katė, kol maža buvo, kentėjo: ir išpuošta buvo, ir plaukų smeigtukų prismaigstyta. Visada galioja kiaulystės dėsnis – jei tik kur skubi, namuose būtinai kas nors nutiks. Tai kas nors išsilies, tai kukurūzai pabirs.
Laikome daug gyvūnų: dvi kates, du degu, keturis šunis. Anksčiau dar akvariumą turėjome, tai dukterų draugai juokėsi, kad pas mus – zoologijos sodas. Daugiausia išdaigų prikrečia viena katė. Ji moka duris atsidaryti ir dažnai nuo mūsų pasprunka. Reikėtų nufilmuoti, kaip visi lakstome po kiemą ir jos ieškome.
Arba kai išsirengiame kur nors važiuoti, o ji išlenda iš automobilio bagažinės ir sako: „Miau.“
