Prieš dvidešimtmetį Viktoriją užgriuvo neregėta šlovė: fotosesijos, žurnalų viršeliai, nenutrūkstami koncertai, pirmosios meilės bei pirmieji skandalai. Ir staiga po dešimties metų bendros veiklos – grupės narių kelių išsiskyrimas, tylos siena ir jaukus namų židinio kurstymas. Tuomet V.Emanuel buvo pavargusi nuo scenos šurmulio ir ryžosi kraustytis gyventi į Londoną.
Svetur moteris ilgą laiką dirbo lošimo namuose personalo vadove, o visai neseniai tapo antakių makiažo – mikropigmentacijos („microblading“) meistre. Londone sutiko ir savo vyrą britą Paulą Edwardą Emanuelį (30 m.). Tad gyvenimas įgavo naujų spalvų, kurios išties iš esmės kitokios, nei buvo palikusi gimtojoje Lietuvoje.
Vis dėlto atsigręžti į praeitį Viktoriją privertė grupės prodiuserio skambutis ir žinia, jog spalio 20-ąją įvyks „Mango“ jubiliejinis 20-mečio koncertas Klaipėdos „Švyturio“ arenoje. Pro akis prabėgo gražiausi metai, kurių dainininkė neketina atsižadėti.
„Nemeluosiu – emigravau, nes pajutau, kad man užtenka scenos, dainavimo. Mąsčiau, kad reikia ką nors daryti ir pajudėti iš mirties taško. Jaučiau, kad kai kas stovi vietoje. Buvau tikra ir sau pasižadėjusi, kad niekada daugiau gyvenime nelipsiu ant scenos. Ir atėjo tas momentas, kai sulaukiau mūsų prodiuserio skambučio. Aš net nesuabejojusi jam pasakiau „taip“, – šypsosi Viktorija.
– Kai grupė paskelbė apie išsiskyrimą, jūs trumpam buvote pradėjusi solinę karjerą, regis, nenorėjote, jog viskas baigtųsi. Ar nebuvo likusių nuoskaudų?
– Išsiskirstyti buvo ne mano sprendimas, o merginų. Scenos kolegė Lina Šerpytė buvo ištekėjusi, jos vyras gyveno Anglijoje. Ji norėjo greičiau skristi pas savo vyrą. Rima vėlgi turėjo savų argumentų.
Bet aš gerbiau jų nuomonę ir neliko nieko kita, tik susitaikyti. Jeigu būčiau jautusi nuoskaudas, būčiau atmetusi pasiūlymą ruoštis „Mango“ 20-mečio koncertui. (Šypsosi.)
O mano solinė karjera buvo trumpa. Trūko grupės bendrumo: buvau įpratusi, jog mes visos tarsi vienas kumštis.
– Devynerius metus gyvenate Londone. Daug lietuvių čia bando atrasti savo klausytojų. Ar niekada negalvojote apie muzikinę karjerą svetur?
– Ne. Aš tiesiog išvažiavau ir viską palikau praeity. Jutau, kad galiu grįžti prie „Mango“, bet pradėti muzikinės karjeros Londone nenorėjau. Smagu grįžti prie to, kas dešimtmetį buvo mano gyvenimo dalis. Nors nežinau, kas manęs laukia po 40-ies, dabar manau, jog veikla su grupe buvo gražiausi mano gyvenimo metai. Gal dėl to, kad įvyko daug pirmų kartų.
O Londone įsidarbinau lošimo namuose. Visada svajojau dirbti grožio srityje, bet kursams vis neatrasdavau laiko: manydavau, jog geriau jau išvažiuoti į kelionę, be to, jaučiausi saugiau dirbdama nuolatinį darbą.
Galų gale nusprendžiau, kad reikia siekti savo svajonės, ir baigiau antakių makiažo procedūros – mikropigmentavimo kursus. Nuo rugpjūčio dirbu su dar viena mergina – aš iš jos turiu ko pasimokyti. Šioje srityje vandenys labai platūs – yra kur tobulėti. Dabar galiu pasakyti, kad darau tai, kas man patinka!
– Pirmą kartą po dešimtmečio su grupe pasirodėte sausį vykusiuose M.A.M.A. apdovanojimuose, po kurių net pravirkote. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje spalio 20-ąją įvyks tik jūsų grupės „Mango“ koncertas – ar taip pat išgyvenate didelį susijaudinimą ir nerimą?
– Per visus tylos metus buvau atpratusi nuo viešumo ir to užkulisinio veiksmo, interviu dalijimo, dėmesio. Tuomet pasirodymą pradėjo kitos merginos ir aš išėjau tik paskutinę pasirodymo dalį, kartu sudainuoti mūsų populiariosios „Alyvų“ dainos.
Kol prieš išėjimą stovėjau ant laiptelių, mane apėmė panikos priepuolis – taip išsigandau! Man pakirto kojas mintis, kad šioje arenoje yra 10 tūkstančių žmonių ir visas pasirodymas yra tiesiogiai transliuojamas per televiziją. Atrodė, jog tuoj nualpsiu.
Pamenu, įsikibau į turėklą, o netoliese esantis nepažįstamasis pasiteiravo, ar man viskas gerai. Bet susireguliavau kvėpavimą, susikaupiau ir išėjau.
Visa salė mane pasitiko gausiais aplodismentais, toks šiltas priėmimas buvo tikrai netikėtas. Tą akimirką jaučiau euforiją, baimę ir stresą. Pradėjau galvoti, kad tik viskas pavyktų, kad tik viskas būtų gerai!
Ir kai tik nuėjau nuo scenos, jaučiausi kaip po gero šoko bangos. Aš tiesiog pradėjau taip verkti ir dvidešimt minučių negalėjau sustoti. Visos emocijos susidėjo į vieną krūvą...
O per mūsų jubiliejinį koncertą ant scenos lipsime visos penkios ir visos lygios – vienos anksčiau į grupę atėjo, kitos – vėliau. Koncerte nebus kažkuri viena išskirtinė. Tai bus ta „Mango“, kuri buvo dvidešimt metų: tie patys veidai, dainos, emocijos. Tad man dėl to yra kur kas ramiau.
– Užsiminėte, kad nesitikėjote tokio šilto gerbėjų sutikimo. Galbūt po grupės jubiliejinio koncerto galvojate visam laikui prisijungti prie grupės?
– Laikas parodys. Tokių planų kol kas nėra, bet laukiu pasiūlymų. (Šypsosi.) Ruošdamasi koncertui kiekvieną rytą keliuosi šeštą valandą, repetuojame su baleto šokėju Aurelijumi Liškausku ir jo kolegomis. Jiems irgi naujas sezonas, daug darbo. Atsiranda įvairiausių buitinių dalykų, kuriuos reikia nuolat derinti. Bet man tai labai patinka.
– Ne kartą esate sakiusi, jog su kolege Rima Paulauskiene niekada nebuvote geriausios draugės, tačiau po daugelio metų pamačiusios viena kitą tarsi iš naujo susipažinote. Ar anksčiau būti geromis draugėmis koją kišo jaunatviška konkurencija?
– Buvome labai jaunos. Atsirasdavo konkurencija, trintis, klausimai, kuri yra geresnė, šaunesnė, geriau šoka ar gražiau dainuoja. Mes nesipykome, bet su Rima nebuvome tos, kurios susiskambina ar viena pas kitą lankosi svečiuose. O su scenos partnerėmis Lina ir Asta Bridikyte ligi šiol labai draugaujame.
Grįžusi į Lietuvą aš Rimą visai kitokiomis akimis pamačiau – ji subrendusi moteris. Pagalvojau – ir kodėl ta konkurencija buvo? Juk dirbame dėl vieno gero rezultato. Greičiausiai tas supratimas ateina su metais.
– Užsiminėte, jog buvote pavargusi nuo scenos. Ar atsimenate nemalonias akimirkas, kai gailėjotės, jog esate viešai matoma?
– Klaipėdoje mes gyvenome gana ramiai. Niekas nepersekiojo, pirštais nebadė, neprašydavo autografų. Be to, nebuvome didelės skandalistės. Na, tik kai vienos pirmųjų Lietuvoje plakatui nusifotografavome nuogos. Buvome jaunos ir norėjome šokiruoti, pranešti apie save visai Lietuvai.
Astai net nebuvo 18-os, jai teko ir mokyklos direktoriui aiškintis. Toks mūsų poelgis sukėlė daug kalbų. Bet buvo smagu.
Atsimenu nemalonų dalyką prieš man emigruojant. Buvau tapusi vegetare, o mano kūnui tai nepatiko. Priaugau daugiau svorio ir pasipylė komentarai apie pasikeitusias kūno linijas.
– Dažnai jus galima išvysti liejant prakaitą sporto salėje, be to, žiemomis užsiimate snieglenčių sportu. Ar, kalbant apie grožį, esate sau reikli?
– Žiemą su vyru važiuojame į kalnus, mėgstame keliauti. Tačiau kai pakeičiau darbą, užleidau ir sportą. Bet vėl šiuo metu susiėmiau. Parvažiavusi į Lietuvą, pradėjau lankyti bokso treniruotes pas Eugenijų Vaitkų. Šalia to lankau ir asmenines Audriaus Bukausko treniruotes.
Dabartinis mano darbas sėdimas. Po visos dienos jaučiuosi pavargusi, nesinori eiti į salę. Bet turiu susigrąžinti formą. Užsiimdama boksu jaučiuosi geriausiai, nes gaunu ir kardio-, ir jėgos treniruotę.
Be to, tai puikiai padeda dainavimui. Viskas pradeda stangrėti, pradedu laikyti diafragmą. Tad nueinu į repeticiją ir labai džiaugiuosi savimi. Sakau, kad visoms scenos partnerėms reikia susirinkti ir pabėgioti prie jūros.
O sau nesu labai reikli. Man patinka lankyti sporto klubus, esu prisipirkusi įvairiausių masažuoklių. Kelis kartus buvau nuėjusi į meditacijos seansus. Esu iš tų moterų, kurios savo grožiu moka pasirūpinti pačios. Tad pinigus esu linkusi geriau išleisti sportui, naujai snieglentei ar kelionei nei grožio procedūroms.
– Vis dažniau grįžtate į Lietuvą. Galbūt pagalvojate apie gyvenimą gimtinėje?
– Kasmet ši mintis vis labiau sukasi man galvoje... Bet Lietuvoje taip ramu! O aš įpratau prie Londono tempo: visi bėga, skuba ir man tai pradėjo patikti. Lietuvoje gal nebent norėčiau gyventi šurmulio pilnoje sostinėje. Bet kartu aš beprotiškai myliu gimtąją Klaipėdą.
Kai emigravau, į Lietuvą parskrisdavau kartą per metus. Vėliau, kai su vyru pradėjome planuoti vestuves, tų kartų vis daugėjo. O tada prasidėjo pasiruošimai grupės koncertams! Grįžtu taip dažnai, kad net mamai sakau, jog nespėjame pasiilgti viena kitos! Aš tikrai neatmetu galimybės grįžti gyventi į gimtinę. Be to, ir mano vyrui patinka Lietuva.
– Prieš dvejus metus su Paulu Edwardu atšokote vestuves Klaipėdoje. Norėjote, kad svarbi šventė vyktų gimtinėje?
– Labai norėjau vyro artimiesiems parodyti gražiąją Klaipėdą. Tai buvo puiki proga jiems atvykti į Lietuvą ir susipažinti su mano šalimi.
Be to, dalyvavau vyro sesers vestuvėse, kurios vyko Anglijoje. Viskas vyko gražiai ir smagiai, tačiau labai trumpai – dvyliktą valandą nakties jau buvo įjungtos šviesos. O mes už tą pačią sumą iškėlėme kur kas didesnes ir prabangesnes vestuves.
– Kaip atsitiko, kad lietuvės širdį pavergė britas – kokia jūsų meilės istorija?
– Susipažinome prieš šešerius metus laive vykusiame Helovino vakarėlyje. Bet vienas kitą pastebėjome tik baigiantis vakarui. Tuomet Paulas paklausė manęs, ar eisiu į dūzges. O aš turėjau bilietą, tačiau laikiausi savo draugų.
Nusprendžiau važiuoti su jais kitur, kai... vis dėlto apsisukau ir pranešiau: „Važiuoju į tas dūzges!“ Nuo tada ir neišsiskyrė mūsų keliai. Pradėjome susirašinėti, jausmai greitai įsiplieskė.
– Ar niekada nejautėte kultūrų ir amžiaus skirtumo – jis britas ir septyneriais metais už jus jaunesnis?
– Faktas, kad yra kultūrų skirtumas. Mes abu buvome skirtingai auklėjami. Britai turi iš vaikystės atėjusius kitokius filmus, juokelius. Bet man patinka, kad nors jis jaunesnis, bet žino senesnius muzikos hitus.
Paulas sėkmingai dirba virtuvės šefu lošimo namuose, iš kurių aš išėjau. Jam viskas taip įdomu!
Prieš ketverius metus buvome kartu atskridę į Lietuvoje vykusį muzikos festivalį. Atsisėdome prie jūros, o Paulas nuėjo nupirkti atsigerti. Ilgokai jam neparėjus atsisukau ir pamačiusi vaizdą pradėjau juoktis: jis jau buvo nusivilkęs marškinėlius ir savo tatuiruotes rodė kažkokiems vaikinams.
Jis visiems patinka, visada turi ką pasakyti – užtrunka penkias minutes ir tampa visų draugu. Prie jo žmonės limpa kaip bitės prie medaus.
– Bet namų be dūmų nebūna. Kaip sprendžiate namuose iškilusius nesutarimus?
– Aišku, jų kyla. Kaip nuobodu būtų, jei nekiltų! Visos poros ginčijasi, išsiskiria jų nuomonės – tai natūralu. Mes užaugome skirtingose šalyse.
Jo vienokie tvarkymosi įpročiai, o mano visai kitokie. Esu kilusi iš labai pedantiškos šeimos, kurios namuose neturi būti nieko panašaus kaip dulkės.
Gal tokia pastabi nebuvau paauglystėje, bet dabar, kai turiu savus namus, jaučiu, kad viskas turi būti taip, kaip mane mokė. O štai vyras mano, jog taip neturi būti. (Juokiasi.)
Man patinka argumentuoti savo nuomonę. Jis manęs paklauso ir sako: „Taip, tu teisi, žmona.“ (Juokiasi.) Maži pykčiai sprendžiami tik kalbantis.
Santykiuose gal man nelabai patinka, kad abu kažkiek esame vėjavaikiai. Juk santykiuose turi būti vienas, įprastai vyras, kuris rimtesnis, suaugęs, susikaupęs. Bet kartu tai turi ir žavesio.
– Ar dabar jaučiatės taip, lyg gyvenime turėtumėte tvirtą pagrindą po kojomis?
– Labai stabiliai jaučiausi tuos aštuonerius metus, kai dirbau lošimo namuose. Kai išėjau iš darbo ir nutariau siekti užsibrėžtų tikslų, kažkiek pradėjau jausti nerimą. Bet žinau, kad viskas bus gerai, aš savimi tikiu. Be to, juk turiu vyrą, į kurį galiu atsiremti. Esame šeima. Aišku, kol kas šeima tik iš dviejų narių... Bet gal kada nors.
– Tikriausiai daug kas užduoda klausimą apie šeimos pagausėjimą?
– Šuniuką nusipirksim! (Juokiasi.) Mes abu beprotiškai mylime gyvūnus. O jei rimtai, mes niekur neskubame.
Man patinka žmonės, kurie galbūt niekada ir nesuauga. Smagu turėti kažkiek nerūpestingo vaikiškumo. Tai reikia sugebėti išsaugoti. Kartais pasižiūriu į savo bendraamžius ir jie atrodo liūdnai pasenę... Ir man dėl to gaila. Nors man 37-eri, visi man duoda 25 metus. Viskas tik dėl to, kad taip jaučiuosi ir elgiuosi. Aišku, kitas žmogus gal pasijuoks, jog jau būtų pats metas subręsti. O man yra kuo didžiuotis.
