Atlikėja pasakoja, kad rami muzika visada ją viliojo, bet kai „Sekmadienis“ įsuko į savo verpetą pačioje jaunystėje, ramiai muzikai nebuvo nei laiko, nei vietos.
„Ten buvo kitokia muzika, skirta gal labiau žmonėms prablaškyti, palinksminti. O mano muzika – gilesnė, ramesnė, skirta pabūti pačiam su savimi“, – sako Jūratė.
J.Miliauskaitė rengia išskirtinį koncertinį turą po Lietuvą, kuriame pristato autorinį akustinės muzikos albumą „Keliaujanti laike“. Tai – septintas jos solinis albumas, išleistas ir kompaktine, ir viniline plokštele.
Jo pristatymo turą atlikėja pradėjo Šiauliuose. Kiti koncertai vyks Telšiuose, Palangoje, Kaune, Birštone, Molėtuose, o 2019-ųjų vasarį – Panevėžyje ir Vilniuje.
Tačiau į gimtuosius Mažeikius, kur prieš 30 metų pradėjo savo karjerą su ypač populiaria to meto grupe „Sekmadienis“ ir kurios lyderė ji buvo, neužsuks. „Mažeikiai į turą neįtraukti, – pečiais gūžteli Jūratė. – Bet niekada nesakyk „niekada“. Tikiuosi, kad su klausytojais susitiksime ir ten.“
– Jūrate, „Keliaujanti laike“ – tai pirmas oficialus jūsų koncertinis turas. Koks jis bus – su blizgučiais, fejerverkais? Ar jūs, kaip mūsų scenos žvaigždės, pasirodysite su trenksmu?
– Mano muzika neturi nieko bendra su blizgučiais, trenksmais, galingomis šviesomis. Iš esmės tai kamerinė muzika, skirta klausyti, o ne išoriniam blizgesiui, ne tam, kad kas nors mirgėtų akyse.
– Su Džordana Butkute jūs – ne konkurentės, labai skirtingos, užtat abi – Kaune. Bet jos sutuoktinis ir vadybininkas Elegijus rengia tikrai puikius jos šou. Jums nepatinka?
– Ji – mano kolegė, kadaise kartu koncertuodavome. Buvo linksmi, geri laikai. Ji ir liko tuose laikuose.
– Tai blogai?
– Ne, kodėl? Kiekvienas pasirenka. Aš neturiu teisės apie nieką sakyti, ar gerai, ar blogai – tai kiekvieno pasirinkimas. Vienas pasakys, kad nieko gero aš nedarau, nes mano muzika tyli. O kitas sakys – va, ji daro įdomiai. Čia – kiekvieno žmogaus pasirinkimas ir skonis. Džordana – šaunuolė, atsistojo ant kojų, toliau muzikuoja, dirba. Jos gyvenime atsiradęs žmogus ją augina, prižiūri kaip gėlytę. Labai gražu.
– Kaip ruošiatės savo pirmajam – solistės – turui? Ar jaučiate įtampą, baimę? Ar daug repetuojate?
– Pasiruošimas gal labiau vidinis. Grupėje groja profesionalūs muzikantai. Mes nerepetuojame nuo ryto iki vakaro – daug repetavome, kol įrašus padarėme. Be to, esame ne kartą groję koncertuose.
Kartais eini į sceną ir, atrodo, nieko nežinai. Bet paimi į rankas gitarą, ir pirštai patys groja. Arba ta muzika ateina kaip jausmas, kaip įkvėpimas. Tai ir yra vidinis pasiruošimas – kaip tą impulsą pagauti tuo metu, scenoje.
Dažnai pagalvoju, kad nieko nenustebinsiu. Dabar Lietuvoje tiek daug dainuojančių žmonių, ypač jaunimo – veržlaus, darbštaus. Nepriklausomai nuo to, kiek salėje bus žmonių, koncertai tikrai įvyks.
Dainas kuriu ištisai. Mano dainos sukurtos pagal rimtą poeziją. Galbūt ta poezija mane ir įkvepia kūrybai? Kai eilėraštis skamba, tau lieka greitai paimti instrumentą į rankas ir jį sugroti. Nes jis jau turi muziką savyje.
Dainos į albumą „Keliaujanti laike“ buvo atsakingai atrinktos. Šitas albumas – akustinis, gyvai įgrotas. Jis buvo įrašinėjamas kokius tris mėnesius. Daug darbo buvo įdėta į garso suvedimą. Ir norisi, kad tai jaustųsi koncertuose – ką žmogus išgirs koncerte, kad tą rastų ir šiame albume. Vis galvoju, kaip čia jį reikės pristatyti, ką pasakyti, kad suskambėtų kiekviena daina.
Aišku, yra jaudulys, baimė. Nežinau, ar žodis „adrenalinas“ tinkamas, bet jis kiekvieną kartą scenoje aplanko. Tu nežinai, kokie bus klausytojai, kaip tau pavyks perteikti tą mintį, kurią turi omenyje, tiek vokalo, tiek aranžuotės prasme. Tai – gyvo garso grupė, koncertuose dažnai būna pusiau džiazinių nukrypimų. Daug kas priklauso nuo publikos užsivedimo, mūsų pačių nuotaikos, tad kuri nors daina gali pailgėti ir suskambėti šiek tiek kitaip.
– Kaip jūsų sūnus Dominykas vertina jūsų muziką, dainas?
– Gerai. Bet jis nėra tos muzikos klausytojas ar gerbėjas. Ir nėra taip, kad kiekvieną sukurtą dainą puolu jam rodyti. Aš turiu savo gyvenimą, jis – savo. Dominykas gyvena Vilniuje, yra gamtos mokslų specialybės ketvirto kurso studentas.
– Vaikas užaugo ir išėjo iš namų. Ar sunku buvo jį paleisti?
– Iš pradžių – taip. Buvo labai sunku kokius pusę metų. O paskui su tuo susitaikai ir supranti, kad taip turi būti, ir dabar jau kitaip neįsivaizduoji.
– Vis dėlto daugiausia taškų jums pelnė grupė „Sekmadienis“, susikūrusi Mažeikiuose. Nors jau daug metų gyvenate Kaune, kai pasakai, kad koncertuos Jūratė Miliauskaitė, dauguma žmonių pasitikslina – ar čia ta Jūratė iš „Sekmadienio“, iš Mažeikių? Ar sunku jums buvo pradėti solinę karjerą, kai grupė „Sekmadienis“ išsiskirstė?
– Gal šiek tiek sunkoka. Bet manau, kad kiekvienas dalykas gyvenime vyksta etapais. Kadaise buvo „Sekmadienio“ etapas, o dabar yra kitas etapas. „Sekmadienis“ buvo gražus etapas, jis negali būti ištrintas, apie jį negalima sakyti – o, ten buvo blogai, o jau dabar esu viena, tai visus priblokšiu.
Aišku, dabartinė mano muzika turi mažesnį klausytojų ratą, negu turėjo „Sekmadienis“. Tačiau žmonės kartais nori girdėti ir „Sekmadienio“ laikų dainų. Prašo – ar galėtumėte padainuoti „Aguonas“? Galiu, bet jos jau skamba kitokiu stiliumi – dainą įvelku į basanovos drabužį ar panašiai.
Taip, su tuo – Jūratė – tai ta iš „Sekmadienio“ – susiduriu. Kita vertus, negali pykti, juk nieko blogo žmonės nesako. Tai yra tiesa – juk esu ta pati Jūratė iš „Sekmadienio“, tik atliekanti šiek tiek kitokią muziką.
Gal geriau kuo nors negu visai niekuo žmogui įkristi į atmintį? Aš ano etapo nei užbraukiu, nei noriu jį pamiršti ar šiukštu apie jį nekalbėti.
– Kaip jūsų gyvenimas teka Kaune? Ar dirbate kaip pedagogė, ar kuo nors kitu užsiimate?
– Mano gyvenimas yra muzika. Dirbu pedagoginį darbą Aleksandro Kačanausko muzikos mokykloje – dėstau estradinį, džiazinį dainavimą. Taip pat turiu privačią dainavimo studiją, kurioje – keli vaikų ir jaunimo koncertiniai kolektyvai. Visi jie aktyviai dalyvauja Lietuvos, užsienio festivaliuose, televizijos projektuose.
Darbas su studija, grupėmis – kūrybinis. Turi kurti muziką, aranžuoti, būti įrašų studijoje, atsižvelgti į vaikų amžių, jų poreikius. O vaikai keičiasi: ateina, išeina, užauga.
– Bet ne vien tik darbu žmogus gyvas. Ateinate pietauti į kurią nors Kauno kavinę, o ten „bumčikai“ paleisti taip garsiai, kad pietaujantys nesusikalba. Kaip jums patinka tokia „kultūra“, daugybę metų tarpstanti Lietuvos kavinėse, prekybos centruose, drabužių parduotuvėse?
– Man tai nepatinka. Tokioje kavinėje nepietauju – išeinu. Manau, kad kavinėse, ypač kai vidudienį patiekiami dienos pietūs, turi skambėti rami muzika.
– Kadaise skaičiau, kad Kaune turite nuosavą namą, prie kurio puoselėjate gėlyną. Prižiūrėti gėles – jūsų pomėgis?
– Taip buvo kadaise. Tame name gyvenau, dabar to namo neturiu. Tai – jau praėjęs gyvenimo etapas, kaip ir „Sekmadienio“. Gėlės žydi, bet ne mano kieme.
– Išsiskyrėte su vyru ir tą namą par-davėte?
– Tiesiog pasikeitė mano gyvenimo aplinkybės. Tai – praeitis, apie tai nenoriu kalbėti. Užtat turiu vasarnamį prie Kauno. Ten jokia daržininkyste neužsiimu – ten vasaroju, kuriu dainas, vaikštau basomis po žolę.
– Gal tame vasarnamyje vasarą keliatės brėkštant ir darote jogos pratimus?
– Tikrai nesikeliu taip anksti, nes vėlai grįžtu iš darbo, kaip ir visi muzikantai. Bet kartais užsiimu joga. Man patinka būti gamtoje, važinėtis dviračiu, vaikščioti po mišką, žiūrėti į vandenį.
– Kurie buities darbai jums labiausiai patinka ir nepatinka?
– Man tiesiog patinka, kai namuose švaru, tad stengiuosi palaikyti švarą. Patinka prižiūrėti gėles ir bute, ir vasarnamyje. Juk turi pasirūpinti, kad augalai gražiai augtų. Man patinka pjauti žolę, karpyti augalus. Tai priklauso nuo nusiteikimo – ar yra būtinybė pjauti žolę, ar tai galimybė? Aš į tai žiūriu kaip į galimybę, man patinka tai daryti, nėra sunku.
– Ar mėgstate sukiotis prie viryklės, pasitikti šeštadieniais iš studijų grįžtantį sūnų su kokiu nors patiekalu? O gal labiau mėgstate kepti sausainius, pyragus?
– Nemėgstu ilgai krapštytis, nemėgstu kepti nei sausainių, nei pyragų. Apskri-tai nelabai jų valgau, man labiau patinka užuosti kvapą, kai jie kepa. Kai turiu laiko, ruošiu daržovių patiekalus, sriubas, troškinius. Ruošiu salsos padažą su aitriosiomis paprikomis pagal Amerikoje gyvenančių draugų receptą. Aš mėgstu aštrų maistą.
– Ar teko keliauti po Ameriką?
– Taip, keliavau po Jungtines Amerikos Valstijas, Italiją, Ispaniją. Ir Aziją teko ne kartą aplankyti – buvau Indijoje, Nepale, Mianmare, Balyje.
Daug kartų buvau Italijoje – aplankiau Sicilijos ir Sardinijos salas, Boloniją, Romą, Veneciją. Venecijoje buvau ne kartą – tai miestas ant vandens su specifiniu savo veidu. Gondolos atrodo romantiškai, bet ten labai daug turistų, ilgai negalėčiau būti, tik dieną ar dvi. Kaip juokauju, turbūt lengvai itališkai susišnekėčiau. Primityviai, aišku. Juk dauguma italų nekalba angliškai. Man patinka italų maistas, prieskoniai, salotos, aliejus, alyvuogės.
Jungtinėse Amerikos Valstijose gali važiuoti kanjonu ir visą dieną nesutiksi žmonių. O kai Niujorke eini Manhatanu, gali pasijusti kaip purslas šampano butelyje. Ne, man Amerika patinka kita – gamtinė, graži. Kiek ji turi nacionalinių parkų, kanjonų, kalnų!
Indiją mačiau visokią – nuo beprotiškų karščių iki snieguotų kalnų šiaurėje. Indija – labai įdomi, įvairiaspalvė, neturi išorinio blizgesio, bet turi daug gylio.
– Gal spalvingi kelionių įspūdžiai po truputį suguls į jūsų dainas?
– Galbūt.
