Automobilio šviesoms skrodžiant vasaros nakties tamsą iš radijo imtuvo skamba melodingas, jautrus balsas. Neieškau atlikėjos pavardės. Nes žinau. Taip dainuoti gali tik Neda. Dainuoti tai, kas taip mus jaudina, kelia prisiminimus, pasakoja apie mūsų visų išgyventus jausmus, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Su Neda pasikalbėti susėdome Verkių parke. Pro šalį bėginėjo vaikai, vaikščiojo poilsiaujantys žmonės. Nedos jie netrikdė. Ji kalbėjo taip pat aistringai, jausmingai, nuoširdžiai kaip ir dainuoja. Matydama tik mane, savo pašnekovę, nesislėpdama už standartinių frazių ir nevaržydama savo jausmų.
Apie muziką
– Kas sugalvojo tau tokį retą prieš 46 metus vardą Neda? Lyg žinodami, kad įmes tave į muzikos pasaulį, ir Neda taps tokiu vardu, kai nebereikia rašyti net pavardės.
– O buvo taip. Kai mama manęs laukėsi, tėtis, mama ir aštuoneriais metais vyresnė sesuo susigalvojo mano vardus. Mama – Salomėja, sesuo – Inga, o tėtis, taip pat muzikantas, – Neda. Jie traukė burtus, ir laimėjo Neda. Tokio vardo tuomet išvis nebuvo. Nors man labai patinka mano pavardė, tik užsienyje ją visada iškraipo. Matyt, ten būčiau Neda Malu, kaip Ruta Lee. O tėčio nebeturiu. Jis mirė prieš penkerius metus. Gal iš jo aš paveldėjau ir tą trauką į muzikos pasaulį.
– Neda, klausantis tavo dainų atrodo, kad jose labai daug tavęs pačios, tavo asmeninio gyvenimo, kad tu ne dainuoji, o pasakoji savo istorijas, išlieji savo ilgesį, svajones... Dainuoji savo išgyvenimus?
– Yra atlikėjų, kurie scenoje dainuoja mechaniškai, gal net nesuvokdami, apie ką, neišgyvendami, ir tai justi jų klausantis.
Galbūt atlikėjams reikia turėti gyvenimiškos patirties. Pavyzdžiui, dainą „Žingsniai ne tie“ aš dainuoju 25 metus, ir anuomet ją dainavau visai kitaip, kai nežinojau, kas yra gyvenimas. Dabar tai skiriasi kaip diena ir naktis.
Be to, neapsiimu dainuoti to, ko nejaučiu. Atėjo laikas, kai randu savyje drąsos pasakyti kompozitoriui, kad nedainuosiu tos dainos. Nes jos tiesiog nesuprantu.
Per visą savo gyvenimą pridainavau tiek dainų, kuriomis netikiu! Sakau tai atvirai.
Jos kažkur nusėdo, ir aš jų niekada nebedainuoju. Jos nesuaugo su mano kūnu ir netapo mano esybe. Jei dainuoju netikėdama, pati blogai jaučiuosi, ir publika tai mato.
Bet tikėjimas tuo, ką darai, atsiranda ne iš karto. Gyvenimo paragavimas tam turėjo įtakos. Negaliu meluoti nei gyvenime, nei muzikoje. Negaliu daryti to, kuo pati netikiu.
Melas, falšas man yra patys svetimiausi dalykai. Tiesiog atstūmimo reakcija.
– Tu išskirtinė asmenybė mūsų muzikos pasaulyje, kur tiek daug tuščio popso, banalybių, prasto skonio. Kaip pasipildai, kai išlieji visą save koncerte? Turėtum nuo scenos nueiti, namo grįžti visai tuščia.
– Koncertas koncertui nelygu. Mano kiekvienas koncertas reikalauja visos energijos, išsikrauni absoliučiai. Jeigu salėje būna tave suprantanti publika, ji tave ir įkrauna. Jei priima šaltai, nesiklauso, valgo ir kalbasi... Abejingumas yra baisiausias. Tada kitoks nuovargis.
Po koncerto būni išvargęs, bet laimingas. O būna, kad esi tuščias. Ir mes su Olegu abu tai jaučiame.
Todėl taip ilgai kartu koncertuojame, kad mūsų jausmų paletė visiškai vienoda, pasaulį matome panašų, vertybės panašios. Važiuojame namo mašina 300 kilometrų ir tylime. Abu suprantame tą tylą, o būna, kad čiauškame visą kelią. Abu esame vienodai emocionalūs, Avinai, ir abu gerai jaučiame, kada reikia patylėti...
– Nebūna, kad po kokio nenusisekusio koncerto suabejoji tuo, ką darai?
– Būna ir taip. Man padeda miegas, ramybė, tyla, pabuvimas su savimi. Tai patys geriausi mano draugai.
Prisimenu, Nidoje buvo mūsų koncertas vyninėje. Pusė publikos klausėsi, pusė gėrė šampaną, triukšmavo, vaikai lakstė, žaidė futbolą. Mes jiems trukdėme. Aš net sudraudžiau, bet niekas nereagavo. Net negaliu apsakyti, kokia būsena buvo po koncerto. Net drebėjau.
Draugai jachtininkai kitą dieną mane paėmė pasiplaukioti. Ir tas vandens teliūškavimas taip nuramino sielą, kad vakare vėl galėjau dainuoti. Nors man visada reikia nors vienos dienos pauzės.
– Bet juk tokia menininko dalia. Nė vienas profesionalus atlikėjas neleis sau koncertuoti puse jėgų – ai, čia tokia publika, ko man plėšytis. To jiems neleidžia jų profesionalumas?
– Tu visiškai teisi. Todėl nebegaliu dainuoti bet kur ir bet kam. Leidžiu sau tą prabangą. Man svarbu, kad ateina klausytis žmonės, kurie žino, kur eina ir ko eina.
Koncertas yra labai aišku. Tu užlipi ant scenos, žmonės tavęs klausosi, arba priima, arba ne. Bet yra visokeriopa pagarba.
O tie uždari vakarai, kur tu geriausiu atveju esi kaip puošmena, dažniau – baldas, kai niekas net nepaploja... Ir net tie pinigai neskanūs.
Pasijunti toks nieko vertas. Aš daug metų tai dariau, nes reikėjo pragyventi. Bet ilgainiui supratau, kad nebegaliu to daryti, nebegaliu ten dainuoti.
Apie Olegą
– Olegas Ditkovskis ir tu. Du be galo jautrūs, nuostabūs, nuoširdūs žmonės ir menininkai, dvi ryškios asmenybės, du Avinai. Nelengva kartu?
– Priešingai. Dviese mes jau dešimtmetį, o su „Meilės trikampiu“ koncertavome dar ilgiau. Bet aš Olegą visada scenoje jaučiau geriausiai, mes lyg kvėpavome tuo pačiu oru. Todėl mums gera dainuoti dviese. Dieve, kiek Olegas yra prirašęs nuostabių dainų, net nežinia, kada spėsime jas išdainuoti. Jis be galo gilus, jautrus, doras žmogus, slepiantis savo išgyvenimus. Ir aš jam labai dėkinga už tai, kad šiek tiek mane įsileidžia į savo pasaulį.
Kad ir kaip būčiau pavargusi, koncertuodama su juo semiuosi stiprybės. Jis didžiulį krūvį prisiima sau, ir aš jaučiuosi saugi.
Mums bendraujant dažnai nereikia net žodžių. Tokį partnerį scenoje turėti yra tiek daug, kad tai net kompensuoja mano asmeninio gyvenimo nebuvimą ar trūkumus, ilgesį, meilės troškimą.
– Ar toks vyriškis kaip Olegas ir gyvenime galėtų būti tavo žmogus?
– Manau, kad taip. Kadaise buvau jį labai įsimylėjusi. Bet niekada to neparodžiau ir jis nežinojo. Jis sudėtingas žmogus, per daug metų aš jį pažinau, bet mane žavi, kad jo niekas nepajėgs atskleisti iki galo. Man patinka jo ištikimybė, neišnešimas į viešumą asmeninių dalykų. Be galo laukiu mūsų bendros plokštelės.
– Kaip ji vadinsis?
– „Muzikiniai monologai“. Tai mūsų laiko patikrintos dainos, beveik visos Olego. Juk kūrinys savo formos gali laukti net penkerius metus, kol suskamba taip, kaip sukurtas, kol įgauna savo veidą. Išgirsite lapkričio 11 dieną Kotrynos bažnyčioje.
Apie meilę ir laisvę
– Visų tavo dainų žodžiai taip sukrečia, dilgina širdis, nes žmonės atpažįsta savo jausmus, išgyventą meilę, laimingą ar nelaimingą.
– Bet tai ne mano žodžiai...
– Suprantu, bet tu pasirenki tokius tekstus. Meilė ir muzika – tai neatsiejama? Gal dainuoji ir savo išgyvenimus? „Žingsniai ne tie...“ Čia tiek daug prarastų jausmų...
Sakei, kad dainuoji tą dainą jau 25 metus. Pasikeitė tavo emocijos? Gal ta daina tapo tau dar artimesnė, nes siejasi su asmeniniais praradimais?
– Taip, jausmų pasaulis neatsiejamas nuo muzikos. Nenorėčiau būti dainininke be jausmo. Neįsivaizduoju muzikanto be jausmų. Kitaip neįmanoma.
Aišku, jie gali jausmų nedemonstruoti, išgyventi viduje. Bet aš nieko nemoku paslėpti. Jei man skauda, tai ir matyti.
– Visose tavo dainose daug dramatizmo. Kodėl?
– Taip, nes man patinka. Kompozitorių Andriaus Borisevičiaus ir Audriaus Balsevičiaus muzikoje yra ir žvaigždės, ir lietus, bet tas lengvumas nėra banalus.
Paprasta, bet neprasta. Ir to lengvumo kartais norisi, net siužeto nebuvimas taip pat yra puiku. Tokių dainų aš nemažai pridainavusi.
Su mano gyvenimu nereikia susieti. Jas aš dainuoju per savo prizmę, todėl ir atrodo, kad apie save. Jei dainuotų kitas, gal kitaip skambėtų. Ir pasirodytų net nedramatiška.
– Gal tu iš prigimties esi dramatiška dainininkė?
– Galbūt. Emocionalumas neatsiejamas nuo manęs. Nemoku savęs tramdyti, kontroliuoti.
– Ar esi kada nors išgyvenusi laimingą meilę?
– Žinoma. Tų laimingų akimirkų, tokių palaimingų, buvo tikrai daug.
– Kadaise sakei, kad tu nuolat įsimylėjusi, kad ir tavo pirmoji meilė buvo beprotiškai graži.
– Tai buvo tokia stipri meilė, bet 18-mečių. Ir mano sūnus gimė iš didžiulės meilės. Dėl to esu labai laiminga, nes jis yra didžiulės, neaptrankytos, nesugadintos meilės vaisius.
Buvome labai jauni, gyvenimas nebuvo lengvas. Meilė buvo tokia didelė, kad galėdavau pasielgti nestandartiškai ir gal kam nors pasirodydavo, kad esu lengvabūdė. Bet tiesiog niekada nenorėjau meluoti ir nepakenčiau dvigubo gyvenimo, net dvigubo jausmo. Geriau pasakysiu tiesą, ir man bus lengviau.
– Teko taip dažnai pasielgti gyvenime?
– Žinoma.
– Kelerius metus kalbėjai, kad esi ne viena, esi laiminga. Tavo draugas buvo karininkas, kažkaip saugojai jį ir savo jausmus, jų viešumoje nedemonstravai. Bet dabar tu vėl viena...
– Man moralinė išdavystė yra net baisiau nei fizinė. Man tai klaiku ir nesuvokiama.
Taip, aš dabar viena. Nelengva išgyventi praradimus, neslėpsiu. Bet po to ateina palengvėjimas.
– Tu visada deklaruoji – esu visiškai laisvas žmogus, darau, ką noriu, ir dėl to esu laiminga!
Esi atviravusi, kad su savo draugu karininku, su kuriuo buvote drauge 10 metų, matėtės retai, ir niekad drauge su juo nevyktum ten, kur jį išsiųstų.
Bet ar tokia tavo laisvė, kompromisų nedarymas tau nepakiša kojos asmeniniame gyvenime? Gal ta laisvė drauge tave ir žudo?
– Taip. Bet aš renkuosi laisvę. Ir nesijaučiu nelaiminga. O jei sutiksiu tokį žmogų, prie kurio prisirišiu ir pasakysiu – velniop tą laisvę, man gera būti su tuo žmogumi, tada papasakosiu kitokią istoriją. Bet tokio žmogaus, matyt, aš dar nesutikau.
Kažkas yra pasakęs, kad dviejų žmonių santykis yra darbas. Koks gali būti darbas, jei abu dirba ir abudu yra nelaimingi, nusidirbę? Aš renkuosi laimę. Visada mėgau vienatvę, pasibuvimas su savimi man yra laimė.
Jei mane laiko nestandartiniu žmogumi, tai ir šalia esantis turėtų toks būti. Jis nėra tau daiktas, kad pasiimi, kai tau bloga nuotaika, arba numeti, kai nebereikalingas.
Aš visada stengiausi gerbti šalia esantį žmogų net su tomis savybėmis, kurios man gal nepriimtinos. Bet jei vienas kito nebegirdime ir nebesuprantame, nėra dėl ko aukoti savo laiko.
– Tokio žmogaus tu ilgiesi?
– Taip. Aš beprotiškai pasiilgau meilės, saugumo jausmo, kad mane apkabintų, paguostų. Bet mąstau blaiviai: jei jo nėra, neturiu teisės liūdėti, kad neturiu šalia vyro, nes dar turiu muziką. Juk yra žmonių, kurie išgyvena daug baisesnių situacijų.
Apie mirtį
– Vladimiras Čekasinas – visos jūsų auksinės džiazo kartos kalvis. Iš jo, savo mokytojo, gyvenimo matei, kad laimingas, sotus, ramus, patogus gyvenimas tavęs nelauks, kad veikiausiai nebus net ramsčio, laimingos šeimos. Bet nepabūgai pasirinkto menininkės kelio?
– Apie tai net negalvojau. Man nereikia jokių materialinių dalykų, skurdas manęs niekada negąsdino.
Puikiai suprantu, kad turiu suktis pati, kad niekas niekada manimi nepasirūpins. Matau, kiek gražių dalykų žmonės sukūrė skurde. Aš žinau, kad man taip gali būti, ir tokią matau savo ateitį.
Mano dažna mintis – jei suprasiu, kad nebegalėsiu užlipti ant scenos, galvoju net apie pasitraukimą iš gyvenimo. Nes kitos prasmės aš nematau, kai atlikau viską, ką galėjau. Daugiau nebesugebu. Ir niekas nieko man neprivalo. Jei pavyks sukaupti nors kiek pinigėlių, atėjus tokiai dienai juos pasiimsiu ir kur nors iškeliausiu. Į savo paskutinę kelionę. Tokią savo baigtį aš matau šviesiomis spalvomis.
Aš nenoriu merdėti. Nenoriu būti patale. Aišku, scenoje numirti būtų tobula. Apie mirtį labai ramiai galiu kalbėti, esu už eutanaziją, tegu mane užmėto akmenimis už tokią nuomonę, bet jos neatsisakysiu.
Apie save
– Neda, jau minėjau apie tą paslaptingą namą mažais langeliais ir moterį už jų. Padėk įminti man tą paslaptį – kokia moteris gyvena už tų langų?
– Daug žmonių sako, kad aš labai atvira ir kad jie tuo žavisi. Negi tikrai aš galiu atrodyti paslaptinga? Keista. Gal ta vieta kelia tokį jausmą?
Esu paprastas, elementarus žmogelis už tų langų.
Įsikūriau sename apleistame name be vandentiekio, šildausi krosnimi, žiūriu pro tuos langus į mišką...
Nepaprastai myliu tą butuką, per kelerius metus šiaip taip jį apsitvarkiau, o paskolą bankui mokėsiu visą gyvenimą. Bet aš esu tokia laiminga, kad pagaliau turiu savo namus. Savo!
– Kokias žmonių savybes tu labiausiai vertini arba ką ėmei labiausiai vertinti sulaukusi 46-erių?
– Pirmiausia labiausiai vertinu ištikimybę. Dvasinę, moralinę... Net ir muzikoje. Tai man labai plati sąvoka.
Antras pagal svarbumą – nemelas, sąžiningumas. Melas ir tiesos nesakymas skirtingi dalykai. Aš kai ko nesakau mamai, kad jai neskaudinčiau širdies. Melas man yra baisiausias dalykas.
Labai vertinu pagarbą kitokiam, pakantumą. Nors esu visiškai nepakanti, bet žinau, kad aš neteisi. Pavydžiu tiems žmonėms, kurie pakantūs.
Gal ir keista, bet labai vertinu nevėlavimą.
– Tu niekada nevėluoji?
– Niekada! Prisimenu tą atskaitos tašką, nuo kada tai supratau. Repetavome programą su simfoniniu orkestru ir džiazo muzikantais, dalyvavo jame daug atlikėjų. Repeticija paskelbta 9 valandą ryto, aš ateinu anksčiau. Orkestras sėdi. Lygiai 9 valandą atėjo maestro Gintaras Rinkevičius.
O tuo metu būgnininkas dar tik tempėsi būgnus į sceną. Būtum mačiusi maestro žvilgsnį!
Tada aš supratau, kaip svarbu gerbti kito laiką. Olegas taip pat nepakenčia vėluojančių, ir mums labai gera drauge važiuoti į koncertus, neatidėlioti kelionės paskutinei minutei.
– Kaip manai, ar gyvenime žengei daug ne tų žingsnių, apie kuriuos kalbi ir dainoje „Žingsniai ne tie“?
– Ir dar kiek buvo tokių žingsnių! Visiškai kvailų, neatsakingų sprendimų.
Bet aš jų nesigailiu. Gyvenimas mane labai daug ko išmokė. Bet nuolat užlipu ant to paties grėblio ir, matyt, taip bus iki gyvenimo pabaigos... Esu tokia. Jis išmokė, bet manęs nepakeitė.
Aš vertinu dalykus, kurie, atrodo, kitiems savaime suprantami. Aš turiu savo namus! O tai su mano gyvenimo nepastovumu yra tokia laimė.
Vertinu, kad esu savarankiška. Kad turiu profesiją, kurią dievinu! Kad galiu rinktis, kur ir ką man dainuoti, kad į mano koncertus ateina žmonės. Tai yra tiek daug, ką aš turiu!
Esu žmogus, kuris nemąsto strategiškai. Esu visiškai nepragmatiška. Atsikeliu rytą ir džiaugiuosi juo. Nemąstau, kas bus rytoj, kaip aš gyvensiu? Gyvenu iš sutarčių ir pripratau, kad niekas niekada manimi nepasirūpins.
Aš turiu imunitetą nežinomybei.
Bet aš pati pasirinkau tokį gyvenimą ir jis man patinka.
