Kai susipažino su tuomet dar garsiu, bet apie karjeros pabaigą jau vis pasvarstančiu puolėju D.Songaila, Gintarės planai buvo susiję su Lietuva. Čia ji siekė profesinių aukštumų ir ketino gyventi. Išvaizdi energinga šviesiaplaukė ne tik pavergė žinomo krepšininko širdį, bet ir paskatino grįžti į tėvynę, kurioje jis žaidė tik įspūdingos karjeros priešaušriu – Marijampolėje mokydamasis krepšinio pradžiamokslio.
Po vidurinės mokyklos D.Songaila įstojo į Veik Foresto universitetą JAV, o baigdamas jį 2002 m. buvo pašauktas NBA naujokų biržoje. Su „Boston Celtics“ tąsyk sutarties nepasirašė ir metams atvyko į Rusiją, Maskvos CSKA. Paskui vėl grįžo į Ameriką ir aštuonis sezonus praleido viso pasaulio krepšininkų svajonių mekoje NBA. Jis žaidė Sakramente, Čikagoje, Vašingtone, Naujajame Orleane ir Filadelfijoje, JAV pasistatė namą ir neabejojo, kad šioje šalyje sulauks senatvės.
Kai grįžo į Europą, dar žaidė Turkijoje ir trumpai Ispanijoje, sezoną praleido Ukrainoje, o paskui, paskatintas Gintarės, parvyko namo: rungtyniavo Vilniaus „Lietuvos ryto“, paskutinius krepšininko karjeros metus – Kauno „Žalgirio“ komandoje. Bet būdamas Europoje visada norėjo grįžti į JAV. Ten, kur turi daugiausia įtakingų bičiulių ir kur, atrodo, didžiausios galimybės.
„Nenoriu! Nenoriu! Nenoriu!“ – Gintarės galvoje sukosi tik viena mintis, kai dar draugystės pradžioje D.Songaila pareiškė grįšiantis gyventi į Jungtines Valstijas. Lietuvoje buvo ne tik jos namai, bet ir sparčiai tvirtėjanti karjera, todėl Amerika jos neviliojo. Nors puikiai kalba angliškai ir gal net atsivertų platesni karjeros horizontai.
„Bet niekada nesakyk „niekada“, – užkrečiamai kvatojasi D.Songailė, – nes nežinai, kaip viskas gali pasikeisti.“
„Ne, niekada!“ – prieš kelerius metus jai pažadėjo Darius, paprašytas ateityje nepasirinkti krepšinio trenerio kėdės. Karštos ir laikinos, nes trenerių galvos dažniausiai lekia pirmosios. Be to, įkritus į tą kėdę namams ir šeimai beveik nelieka laiko.
2015 metų vasarą Gintarė ir Darius atšoko vestuves, o netrukus D.Songaila sulaukė tuomečio „Žalgirio“ trenerio Gintaro Krapiko pasiūlymo prisidėti prie jo pagalbininkų štabo.
„Aš nežinau, ar noriu...“ – nedrąsiai žmonai užsiminė D.Songaila. „Tu pabandyk!“ – padrąsino Gintarė, akimirksniu užgniaužusi savo baimes ir pamiršusi jo duotus pažadus.
Amerika Gintarės niekada netraukė, bet ji ir vėl nuslopino asmenines ambicijas, kai prieš metus Darius nedrąsiai užsiminė, kad vis dėlto norėtų pamėginti įsitvirtinti tarp NBA trenerių.
„Nuo pirmojo mūsų pokalbio apie gyvenimą Amerikoje prabėgo keleri metai ir daug kas pasikeitė – turime šeimą, tris nuostabius sūnus, o aš galvoju jau ne tik apie save, bet ir apie vyro bei vaikų gerovę. Mes pabandysime ir tikiu, kad viskas bus gerai“, – neabejoja G.Songailė.
Įpusėjus rugpjūčiui ji išlydėjo Darių į Teksasą: D.Songaila tapo „San Antonio Spurs“ komandos nariu, atsakingu už individualų darbą su žaidėjais. Baigiantis spaliui į JAV skris ir Gintarė su sūnumis: trejų su puse dvyniais Joriu ir Herkumi bei gruodį dvejų sulauksiančiu Vėju.
– Kita šalis, nauji namai, nepažįstama aplinka ir žmonės. Netrukus prasidėsiantis naujas gyvenimo etapas jums kelia smagų jaudulį ar nerimą? – paklausiau G.Songailės.
– Jokio nerimo. Sprendimą priėmėme daugiau kaip prieš metus ir turėjome laiko su šia mintimi apsiprasti. Kai 2015 metų vasarą Darius pradėjo dirbti „Žalgirio“ trenerių štabe, tai buvo tarsi testas, ar jis iš viso nori būti treneris. Iki tol jis net nesvarstė tokios galimybės, tad ir neįsivaizdavo, koks tai darbas.
Gal po dvejų treniravimo metų Darius pasakė: „Taip, aš matau save šioje pozicijoje ir noriu būti treneris.“ Tada ir pradėjome kalbėtis apie jo karjeros galimybes. Kadangi didžioji jo krepšininko karjeros dalis prabėgo NBA, ten jis turi daugiausia pažinčių ir ryšių. Natūraliai suvokėme, kad trenerio karjeros pamatus Darius turi kloti JAV. Kaip jis pats sako, susikurti vardą Europoje jam būtų gerokai sunkiau nei Amerikoje.
Pastarąjį sezoną būdamas Šarūno Jasikevičiaus asistentas „Žalgiryje“, Darius jau aktyviai bendravo su NBA klubų atsto-vais. Galiausiai tapo „Spurs“ klubo nariu. Nors oficialiai jis atsakingas už darbą su žaidėjais, kol kas daro beveik viską: ir atlieka vaizdo analizes, ir mokosi dirbti su vaizdo analizių programomis, ir daug bendrauja su treneriais, ir pats, būdamas dar geros sportinės formos, eina su žaidėjais į aikštę – prisideda net buvusi komandos žvaigždė Timas Duncanas.
„Spurs“ Darių priėmė kaip europietiško gūsio žmogų, nes NBA dabar daug dėmesio skiria Europos krepšiniui. Pirmuosius metus Darius bandys grįžti į NBA sistemą, nes ten viskas kitaip nei Europoje. Pavyzdžiui, „Žalgiryje“ net nėra tokių pareigų, kokias NBA komandose atlieka penki žmonės.
– Darių į JAV išlydėjote įpusėjus rugpjūčiui, o pati keliems mėnesiams su sūnumis likote Lietuvoje. Sulaikė darbai?
– Norėjau viską ramiai susidėlioti, kad neliktų nebaigtų reikalų. Aš – rinkodaros specialistė. Anksčiau dirbau su vienu prekės ženklu. Pavyzdžiui, buvau „Grožio chirurgijos“ ar kitų įmonių rinkodaros projektų vadovė: dirbau su socialiniais tinklais, planavau projektus, dėliojau tinklelius. Kai apsisprendėme vykti į JAV, tapau laisvai samdoma rinkodaros specialiste – dabar dirbu tik su tam tikrais projektais. Daug darbo galėsiu atlikti ir būdama Amerikoje, bendraudama internetu.
Mūsų planas toks, kad išvykstu spalio pabaigoje, pabūsiu tris mėnesius, sausį grįšiu sudėlioti projektų, pasirašyti sutarčių, atsiskaityti, o po to, vėl išskrisiu. Baigiantis balandžiui vėl grįšiu ir pusmetį būsiu Lietuvoje. NBA sezonas trumpas, tad ir Darius negyvens JAV visus metus.
Taip, su Dariumi pirmą kartą išsiskyrėme taip ilgam. Ar sunku? Ne, nesunku. Ar mes jo pasiilgstame? Taip, labai – ir aš, ir vaikai. Berniukai vis klausinėja: „Mama, tai kada į tą Ameriką skrisime?“ Bet nuolat bendraujame, o berniukai tėčiui paskambina net naktį, kai Darius miega.
Dabar esu labai užsiėmusi – darbai, vaikai, kiti reikalai. Darius ėmėsi labai daug atsakomybės už vaikus. Išmokau ir berniukams nagus karpyti, ir į darželį rytą nuvežu. Anksčiau tai darė Darius.
– Tai kiek jūs valandų per parą miegate?
– Šešias visada, jei pasiseka, ir aštuonias. Pasitaiko, kad berniukai serga. Bet ir tai normalu. Gyvenu kaip visos mamos ir turiu tokių pat rūpesčių. Bet turiu daug pagalbos: ir auklę, ir tėvelius. Jei taip reikėtų visada gyventi, sakyčiau, kad ačiū, bet ne. O kai žinau, kad tai laikina, nėra jokios dramos.
– Darių pažįstu dar nuo jo studijų Veik Foresto universitete. Visą laiką buvo justi, kad jis itin nori gyventi JAV. Tai buvo jo svajonių šalis. Tačiau jūs neturėjote svajonės ten kraustytis. Ar kas nors pasikeitė?
– Kai pradėjome susitikinėti su Dariumi, neįsivaizdavau, kad man pavyks jį sugrąžinti į Lietuvą. Atrodė, kad tai neįmanoma misija. O po to jame tarsi kas apvirto. Jis prisiminė, kokia nuostabi Lietuvos gamta.
Įsigijome sodybą Dzūkijos miškuose, prie ežero. Dariaus tėtis buvo miško žmogus, ir Darius toks. Jam patinka medžioti, grybauti, uogauti, žvejoti. Jam patinka mūsų ežerai ir upės. Kai kalbamės apie ateitį, jis įsivaizduoja, kaip toje sodyboje auginsime savo anūkus. Gal mūsų vaikai išvažiuos siekti karjeros užsienyje, bet mes gyvensime toje sodyboje.
Artimiausią dešimtmetį galime blaškytis tai šen, tai ten. Esu jauna ir turiu dar daug vidinės energijos. Man ne bėda su trimis vaikais trims mėnesiams išvykti, pagyventi Amerikoje, vėl pasiimti vaikus ir grįžti namo. Man nėra bėdos neišsimiegoti, visą dieną arti darbe, vakare pažaisti su vaikais ir juos užmigdyti, o galiausiai dar ir kokį filmą pažiūrėti. Tad nedarau tragedijos, kad teks gyventi tarp dviejų žemynų.
Mūsų požiūris dabar brandesnis ir, žinoma, gali būti, kad JAV liksime gyventi dėl vaikų – ir jų perspektyvos ten kitokios.
Mes jautrūs savo šaliai. Kai groja „Tautišką giesmę“, Herkus prideda ranką prie širdies, išplėtęs akis žiūri į vėliavą ir kažką niūniuoja po nosimi, mums nėra gražesnio vaizdo.
Kol kas tikime, kad galiausiai vis tiek grįšime į Lietuvą. Bet jau ne kartą įsitikinome, kad nevalia spjauti į vandenį, iš kurio gali tekti gerti.
– O kaip jūsų karjera? Juk ir pati visada turėjote profesinių ambicijų.
– Dabar mano tikslas – išlaikyti turimus projektus ir pasirašyti sutartis su naujais prekės ženklais Lietuvoje. Bet lygiai taip pat planuoju auginti savo vertę JAV. Nebijau, nes Darius ten turi daug pažinčių – Nacionalinėje gamyklinių automobilių lenktynių asociacijoje NASCAR, NBA ir kitur. Pavyzdžiui, pas mus kurti projekto buvo atskridęs praeityje garsus krepšininkas Bradas Milleris. Jis turi TV šou, dirba su medijomis.
Noriu tobulėti ir toje rinkoje, nes ten daug perspektyvų – naujovės pas mus dažniausiai ateina iš Amerikos. Kodėl ten įgytos patirties negalėčiau pritaikyti ir Lietuvoje? Kodėl negalėčiau atvesti čia naujų prekės ženklų?
– O sporto rinkodara ar vilioja?
– Ne. Atsakiau labai spontaniškai. Gal tuoj pradėsiu galvoti, kad – taip. (Juokiasi.) Bet apskritai nenoriu lįsti į tą patį katilą, kuriame verda Darius. Jis užsiminė, kad dėl manęs gali pakalbėti su „Spurs“ atstovais. Pasakiau „ne“. Nenoriu visą dieną maltis šalia jo. Aš turiu savo projektus, savo darbą ir noriu, kad susitikę vakare turėtume apie ką kalbėtis.
– Pernai birželį įsikėlėte į naują būstą Kauno centre – renovuotą istorinį namą. Nebus graudu palikti?
– Į viską žiūriu paprasčiau. Tai tik namas. Taip, mūsų. Taip, ten planuojame auginti vaikus. Bet vis tiek tai tik namas. Kai jame nėra mūsų, tai – tiesiog šaltos betono sienos.
Mes apskritai beveik nesivešime daiktų. San Antonijuje orai visada geri, tad pakaks kelių suknelių, marškinėlių ir šortų. Vaikams – tik marškinėlių ir šortų. Mūsų dvyniai labai skirtingi, net ūgiu. Tad naujus drabužius perku tik Joriui. Paskui juos nešioja Herkus, galiausiai – Vėjas.
– O šunis – japonų akitą Lokį ir haskį Vilką irgi vešitės?
– Dėl Vilko dar abejojame, nes haskiai – bėgikai ir vis nuo mūsų pabėga. Tad gali būti, kad Vilkas pusmetį gyvens pas mano tėvus, o kai grįšime, pasiimsime. Lokis tikrai keliaus su mumis.
– Ar smagu auginti tris panašaus amžiaus berniukus?
– Neturiu su kuo lyginti, bet tikrai nesunku. Pas mus yra disciplina. Draugai net juokiasi, kad jie – lyg maži kareiviai. „Į lovą!“ Ir visi vienas paskui kitą tap, tap, tap miegoti. Ar valgyti. Ar rankų plautis.
Mažasis labiau subrendęs nei dauguma jo amžiaus vaikų, nes viską daro taip pat kaip ir broliai. „Aš didelis“, – pareiškia ir pats dantis valosi, pats apsirengti bando.
Kai vaikų daug, jie anksti tampa savarankiški. „Mamyte, panešk“, – zirzia kuris nors. „Negaliu, – sakau, – neturiu tiek rankų, kad visus paneščiau.“
– JAV turėsite daugiau progų bendrauti su Dariaus dukterimi iš pirmosios santuokos. Kaip sutariate su trylikamete Meile?
– Kai vieši pas mus, ji – toks pat vaikas, kaip ir berniukai. Jai galioja tos pačios taisyklės, ją imame drauge atostogauti, ji atskrenda pas mus per Kalėdas. Dukters ir tėčio ryšys yra labai tvirtas. Meilė – tėčio vaikas ir labai pasiilgsta Dariaus. Net aš žliumbiu, kai ji išvyksta, nes skauda širdį, matant, kaip Meilei ir Dariui sunku išsi-skirti, – verkia abu.
Džiaugiuosi, kad Amerikoje dažniau matysimės su Meile ir Darius daugiau dalyvaus jos gyvenime. Kai nedalyvauji, negali daug ko reikalauti, nes nesi šalia, kai labiausiai reikia tavo pagalbos.
Pastaruoju metu esu Meilės draugė – ne mama, ne pamotė, o draugė. Jei Meilė susipyksta su Dariumi, tai ne su manimi. Sakau: „Tave auklėja tėtis, ne aš.“
Ryšys su Meile ypač sutvirtėjo, kai pamačiau, kaip ji myli brolius. Joris dainuoja tik angliškas dainas, nes Meilė išmokė. Berniukai jau neblogai angliškai kalba, nes nuolat bendrauja su seserimi. Meilė lietuviškai beveik nekalba, tik „laba diena, ačiū, viso gero“. Ir iš vaikystės atsimena „kišk ranką, kišk koją“, nes Darius ją rengdavo.
– Darius jau rado, kur San Antonijuje gyventi gausiai jūsų šeimai?
– Jau viskas yra. Pastaruosius trejus metus nuolat įrenginėju interjerą. Juokiuosi, kad galėčiau būti interjero dizainerė. Įsigijome apartamentų nuomai Kaune. Įrengiau juos.
Tada įsigijome namą. Įrengiau jį. Reikėjo įrengti sodybą. Jokių problemų. Įrengiau „Hooters“ restoraną, kurį įkūrėme su Robertu Javtoku, – išvykdami pardavėme jam savo akcijas. O dabar pasiekiau tokį lygį, kad internetu įrengiau namus San Antonijuje – išrinkau visus baldus, patalynę, aksesuarus. Darius rodo, o aš renkuosi: „Kokia čia spalva? Pilka ar ruda?“ „Truputį žalsva...“
– Beveik prieš trejus metus išgirdote baisią diagnozę: jūsų galvoje buvo aptikti du augliai. Ar dėl sveikatos dabar nebeturite bėdų?
– Kadangi augliai buvo nepiktybiniai, jie pašalinti ir liekamųjų reiškinių nėra. Kartais net sveika apie tai pagalvoti ir prisiminti, kaip pažadėjau saugoti save, nepervargti, nesinervinti. Kartais tai prisimenu ir nusprendžiu: šiandien nedirbsiu, būsiu namie su vaikais.
Tada baisiausia buvo mintis apie tai, o kas augins mano vaikus. Žinojau: Darius ištvers. Žiauriai skamba, bet ištvers, nes turi vaikus. Mano tėvams bus sunku, bet jie irgi ištvers, nes turi dar du vaikus – mano brolį ir seserį.
Bet kas mylės tuos mano mažiukus taip, kaip aš, mama? Dvyniams tuomet buvo tik septyni mėnesiai, jie dar net nevaikščiojo. Kas bus jiems tiek tikras, kad pasakytų, kokias klaidas jie gyvenime daro, kas kartais tiesiog ateis ir apkabins?
Kai mama mane nuvežė į ligoninę, dėl galvos skausmo vis prarasdavau sąmonę. Tyrimai parodė, kad smegenys užlietos krauju, o per kraują buvo sunku nustatyti tikrąją diagnozę. Atrodė, kad galvoje – fistulė. Tai reiškė vos kelių procentų tikimybę, kad gyvensiu. Jei gyvensiu, greičiausiai – paralyžiuota. Darius buvo išvykęs su „Žalgiriu“, o aš jam paskambinusi tik žliumbiau: „Auglys galvoje. Aš mirsiu.“ Dariaus reakcija buvo gynybinė: „Organizuoju lėktuvą į Niujorką. Tu vis tiek gyvensi.“
Visą naktį praleidau galvodama apie tą diagnozę. Buvo baisu. Niekada neklausiu, už ką man taip nutiko, nes atsakymų kartais nėra, bet žliumbiau ir mąsčiau apie savo vaikus.
Ryte man atliko išsamesnius tyrimus, o aš vis žliumbiau ir žliumbiau. Gydytojas sako: „Bet čia ne fistulė, tik dvi kavernomos.“ Per savo mintis negirdėjau nieko, ką jis sako. Netrukus pasirodė Darius. Daug ko nepamenu, nes nuo šoko buvau tarsi apdujusi.
Paaiškėjo, kad augliai operuojami ir yra tokioje galvos zonoje, kurią operuojant negresia paralyžius ar prarasti kalbą. Bet, kaip sakė gydytojas, apie dešimt procentų žmonių po tokios operacijos neatsibunda. Jei nesioperuosiu – situacija blogės. Apsisprendėme ir ilgai nelaukėme – operacija įvyko per 25-ąjį mano gimtadienį. Tarsi antrą kartą gimiau.
Žurnalistai mėgsta klausti, ar man sunku auginti tris vaikus. Tarsi būčiau kokia auka. Sunku, kai sergi ketvirtos stadijos vėžiu ir žinai, kad mirsi.
O kai esi sveikas, turi sveikus vaikus, sveiką vyrą, finansines galimybes turėti pagalbos, keliauti, fizines galimybes auginti vaikus, dirbti, užsidirbti, tau negali būti sunku.
Vienai sunku, nes nagas nulūžo. Kita augina keturis vaikus ir jai nesunku. Nes turi darbą, turi vaikus ir džiaugiasi, kad jie sveiki.
– Tai ar yra problemų jūsų gyvenime?
– Ne. Viskas priklauso nuo požiūrio. Aš stengiuosi nedaryti problemų ten, kur jų nėra. Gyvenimas nenuspėjamas ir tų problemų gali atsirasti. Tpfu, tpfu, tpfu. (Beldžia į stalą.)
Svarbiausia – sveikata. Visa kita mes susikursime: davė Dievas rankas, smegenis, visas galimybes, tik reikia mokėti jomis pasinaudoti.
Visada gali sėdėti ir verkti, kaip tau blogai. Bet gali tiesiog gyventi.
