Pagrindinis Kaušpėdų kelionės tikslas buvo kuksando meistro ir mokytojo Jin Moko organizuotas seminaras, į kurį jie vyko su didesne lietuvių grupe. Pasigilinusi ir į Lietuvoje praktikuojamą sportą pora likusią kelionės dalį leido dviese Džedžu (Jeju) saloje ir Seule.
– Kodėl pasirinkote keliauti būtent į Pietų Korėją?
– Taip atsitiko, kad ne mes pasirinkome Korėją, o Korėja mus. Mudu su žmona Vilija jau kelerius metus domimės korėjiečių gyvenimo būdo praktika – kuksando. Tomos ir Algirdo Kumžų įsteigtas Nacionalinis kuksando centras pakvietė dalyvauti sveikatos, kultūros ir išminties kelionėje po Korėją, ir mes mielai sutikome.
– Kaip šis sportas atsirado jūsų gyvenime?
– Sunku kuksando apibrėžti kaip sportą. Tai – gyvenimo būdo praktika, kuri apima ne tik kūno pratimus, bet ir meditaciją, mitybą, gyvenimo filosofiją. Galime kuksando vadinti korėjietiška joga. Su šia praktika mus supažindino bičiulis A.Kumža, kuriam ji padėjo išspręsti iškilusią sveikatos problemą.
– Ar užsiėmimai Korėjoje skyrėsi nuo užsiėmimų Lietuvoje?
– Korėjoje autentiškoje aplinkoje kuksando pažinome iš mokytojo Jin Moko.
Užsiėmimai vyko labai įvairiose vietose: vienuolynuose, miestų parkuose, kalnuose, kuksando klubuose ir viešbučių salėse, todėl kiekvieną kartą įvykdavo kas nors naujo, įgaudavome vis daugiau naudingos patirties.
Kartais būdavo išties sunku, nes svilinant 35 laipsnių karščiui reikėjo keliauti kalnų takais po kelias dešimtis kilometrų per dieną.
Mus lydėjo būrys mokytojo mokinių, jie organizavo kelionę taip, kad mums nieko netrūktų.
– Sportuojate kartu su žmona. Kaip ji vertina kuksando?
– Vilija labai rimtai žiūri į kuksando ir neleidžia man pernelyg atsipalaiduoti. Mudu esame nusprendę tęsti šią praktiką ir ateityje.
Teigiamus kuksando rezultatus paste-bime jau šiandien: geriau miegame, aštriau jaučiame, pozityviau vertiname.
– Ką dar, be kuksando, nuveikėte, pamatėte ir aplankėte?
– Daug keliavome autobusu Korėjos keliais. Didžioji Korėjos dalis – 0,5–1,5 km aukščio kalnai. Reikia pasakyti, kad Korėjos transporto infrastruktūra daro didžiulį įspūdį.
Greitkeliai, tuneliai, tiltai – kaip Norvegijoje. Neįsivaizduoju, kiek tai kainavo ir kaip nuo 1953 metų po karo, visiško šalies sugriovimo, korėjiečiams pavyko tiek daug nuveikti.
Korėjoje labai daug statybų. Tiesa, kadangi šalia kalnų tinkamos žemės statyboms lieka nedaug, daugelis būstų yra aukšti daugiabučiai – jų tiek daug, kad pri-mena termitynus. Tačiau taip Pietų Korėjoje sprendžiamas būsto klausimas.
Aplankėme daug istorijos ir kultūros paveldo objektų. Nuostabu, kad daugiausia tų objektų lankytojų yra korėjiečiai, ir dar neretai pasipuošę istoriniais tautiniais drabužiais.
– Kaip jums patiko Korėjos gamta?
– Gamta nuostabi, kartais primenanti lietuvišką: pušys, eglės, klevai, ąžuolai, bet auga ir kedrai, bukai, netgi palmės slėniuose. Kalnai seni, glotnūs, skulptūriški, daug kalnų upių, upelių, krioklių, slėnių – žodžiu, pasaka.
– Žinoma, kelionėje teko ragauti ir korėjietiško maisto. Kaip jį vertinate?
– Korėjiečiai labai didžiuojasi savo tradicine virtuve, tad kiekvieną dieną mus vaišino vis kitokiais valgiais.
Maistas aštrus, bet turi panašumų su Japonijos virtuve. Korėjietiškos virtuvės pagrindas – ryžiai, makaronai, tofu, jūrų gėrybės ir kimči – specialiu būdu fermentuotos daržovės.
Žinoma, kartais paprašydavome bulvių, duonos ir, savo nuostabai, gaudavome Lietuvoje įprasto maisto, tačiau netrukus korėjietiškas vėl atsidurdavo ant stalo.
– Kuo jis skiriasi nuo lietuviško?
– Tiesą sakant, neturi nieko bendra su lietuvišku: aštrus, mažai sūdytas, be cukraus, kartais atrodydavo prėskas, bet po savaitės apsipratome.
Daug įvairiausios jūrų žalumos ir kalnų gėrybių – grybų, šaknų, stiebų, daigų ir lapų. Nepaprastai daug mums nežinomų valgomų augalų, gyvūnų ir kitokių skanėstų.
Ragavome ir grilyje ant anglių keptą juodąją kiaulę, ir baisių nuodų turinčią fugu žuvį.
Korėjiečiai maistą vertina pirmiausia kaip vaistą, o tik po to kaip malonumų šaltinį. Žodžiu, mes valgome dėl to, kad skanu, o jie dėl to, kad sveika. Todėl nenuostabu, kad vaikai valgo tą patį aštrų ir raugintą maistą kaip ir suaugusieji.
– Tuo metu, kai keliavote, Lietuvoje buvo pasiekti karščio rekordai. Su kokiomis orų sąlygomis susidūrėte Korėjoje?
– Buvo baisiai karšta. Seule buvo pasiektas šimtmečio rekordas – 41,5 laipsnio karščio ir didžiulė drėgmė. Kartais atrodė, kad išsilydysime... Baisiausia buvo miestuose, nes namų sienos ir gatvių grindinys taip įkaisdavo, kad jautėmės kaip keptuvėje.
Tiesa, miestuose ilgai neužsibūdavome, nes visi jie pastatyti per pastaruosius penkiasdešimt metų, o mus labiau domino senovės šventyklos ir kalnai.
– Kokią nuomonę apie Korėją turėjote prieš kelionę ir kaip ji pakito po jos?
– Esu sužavėtas korėjiečių pozityvumo, paslaugumo, pagarbumo. Ten net vaikai nesiožiuoja – linksmi, ramūs, kuklūs. Tai labai darbšti tauta – viską pasigamina pati.
Kai pasiteiravome gido, kodėl nematyti japoniškų automobilių, jis atsakė, kad korėjietiški geresni.
Visur, kur pažvelgsi, – korėjiečių gaminti produktai: nuo daržovių iki oro kondicionierių.
– Ar vyktumėte į Korėją dar kartą?
– Žinoma, taip ir padarysime. Tačiau kitą kartą važiuosime pavasarį arba rudenį – gal nebus taip karšta.
