Kunigas mus pasitiko Savičiaus gatvėje esančioje Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje. Įvairiais reikalais į jį kreipėsi budintys savanoriai, dažnai skambėjo mobilusis telefonas, jau po interviu prisistatė būrelis jaunimo iš Berlyno. Nė vieno žmogaus kunigas Algirdas neatstūmė – išklausė visus. O Savičiaus gatvėje, kuri vis labiau panašėja į Italijos miestų gatves, ištaikęs valandėlę laisvo laiko su savo bendruomene jis prisėda kuriame nors iš barų.
Darbas A.Toliato nenualina. „Kartais darbas taip uždega, kad tiesiog nejaučiu ribų tarp darbo ir poilsio. Kai darbas tampa polėkiu, malonumu, atgaiva, pavargsti, nes atiduodi dalį savo energijos, jėgų, bet kartu ir kai ką gauni. Gauni daugiau – tai, ko neturėjai. Tokie mainai vyksta.
Manau, labai svarbu mėgti savo darbą. Jeigu nemėgsti to, ką darai, daug nepasieksi“, – savo patirtimi dalijosi kunigas.
– Neseniai pradėjote dirbti Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje. Kaip sekasi?
– Ši šventovė – prie Vidaus reikalų ministerijos esančių statutinių organizacijų – policijos, ugniagesių, pasieniečių – bažnyčia. Tačiau ji skirta ne tik pareigūnams, bet ir visuomenei. Čia telkiama geros valios žmonių bendruomenė, norinti prisidėti prie šalies dvasingumo ir įvairios pilietiškos veiklos. Kiekvieną sekmadienį vis kitas žmogus bažnyčioje verda košę. Po mišių lipame į antrą aukštą ir ten vyksta puota. Valgome košę, geriame kavą, arbatą, bendraujame. Tai ir yra bendruomenė.
Noras yra toks – kurti erdvę be pykčio. Ne tiek impulsyviai reaguoti į kokį nors įvykį, o ieškoti būdų, kaip galime kartu kurti saugią aplinką, atsiliepti į žmonių poreikius, išgirsti geras idėjas, problemas, būti šalia žmogaus.
– Ar prisimenate tą jausmą, kurį patyrėte, kai pirmą kartą įžengėte į šią bažnyčią, sovietų okupacijos metais buvusią daržovių sandėliu?
– Tai buvo prieš dvejus metus. Mums buvo šokas, kai pamatėme tokį bažnyčios vidų, – tas perdangas, laiptus pasieniais. Pamaniau, kad turbūt lengviau dvi naujas bažnyčias pastatyti, negu šitą sutvarkyti.
Bet kuo daugiau laiko joje praleidžiu, tuo labiau ji man tampa sava. Kaip ją įsivaizduoju – su perdangomis, be perdangų, su laiptais pasieniais, be laiptų? Atsakyčiau, kad visur yra pliusų ir minusų.
Šios bažnyčios unikalumas tas, kad ji – kaip avilys. Galbūt ji galėtų tapti bažnyčia, kuri būtų ilgai atvira, kurioje nuolat vyktų gyvenimas?
– Savo garsiuosius pamokslus sekmadieniais jau sakote čia?
– Taip, jau čia. Anksčiau buvau Vilniaus Šv.arkangelo Rapolo ir Šv.Ignoto bažnyčių kunigas. Dabar viskas vyksta čia.
– Turite dvejas pareigas – esate Ramintojos bažnyčios kunigas ir Lietuvos policijos kapelionas. Kaip jums pavyksta sutarti su policija? Mūsų šalyje policijos, ypač kelių, prestižas labai kritęs. Ne kartą girti policininkai yra sėdę prie automobilio vairo ir mirtinai sužaloję žmones.
– Tai – baisus dalykas, kurio neturėtų būti. Policija – didelė institucija, joje – 10 tūkstančių darbuotojų. Aišku, tarp jų pasitaiko visokiausių žmonių.
Man policijos bendruomenė – labai sava, artima. Man tai – kaip mano šeima. Yra labai įdomių, išradingų žmonių, turime su jais įvairios veiklos. Ne vieni metai policija rimtai sprendžia alkoholio, pri-klausomybių problemas. Žmonės orientuojami į visai kitokį šventimą.
– Ar nebuvo taip, kad Bažnyčios vyresnybė jus paskyrė dirbti policijos kapelionu už kokį nors nusižengimą?
– Aš pats norėjau dirbti policijos kapelionu. Paprastai mes, kunigai, laukiame žmonių. Žmonės ateina pas mus. O policijoje žmonės dirba savo darbus, ir jeigu tu neisi pas juos, neieškosi problemų sprendimo būdų su jais kartu, nieko ir nevyks. Vadinasi, esi priverstas būti kūrybingas, ieškoti ir atrasti naujus kelius. Ir tai įdomu.
– Ar policininkai ateina pas jus išpažinties?
– Nedažnai. Nors ir yra būrelis žmonių, kurie dalyvauja mišiose, daug prisideda įvai-riose veiklos srityse.
Be to, mes su jais vykdome įvairių prevencinių renginių studentams, senjorams. Yra žmonių, kurie į bažnyčią nevaikšto, bet yra labai pilietiški, atviri.
– Jūs turite du viršininkus – Vilniaus arkivyskupą Gintarą Grušą ir policijos generalinį komisarą Liną Pernavą. Ar nekyla dilemos, kurio čia klausyti, kurio užduotis vykdyti?
– Viskas yra suderinama, nors su L.Pernavu tenka dirbti daugiau.
– Ar su juo diskutuojate, pavyzdžiui, tikėjimo klausimais?
– Yra ir tokių diskusijų buvę po darbo. Mes su juo kiekvieną savaitę susitinkame Policijos departamente – ten, kur aš dirbu.
Čia turiu savo kabinetą. Kiekvieną savaitę Policijos departamente vyksta vadovų susitikimas, kuriame aptariami savaitės darbai, užduotys. Jame dalyvauju ir aš.
Keičiasi policijos mentalitetas. Matau, kokie duodami nurodymai iš aukščiausios vadovybės, kaip formuojama politika. Ir kuo toliau, tuo labiau policija padeda žmogui.
– Įsivaizduojame, kad kunigo gyvenimas – tik bažnyčioje, tik su Dievu, tarnystė Dievui ir tikintiesiems.
– Mano tarnystė – policijai ir darbas su policija. Policija – kaip šeima, bendruomenė. Ir būnu kartu su policija ten, kur labiausiai reikia pagalbos. Dar Šv.Ignoto bažnyčioje, kuri laikinai buvo ir policijos bažnyčia, kartu su bendruomenės pareigūnais organizavome renginį „Savaitė be patyčių“. Pareigūnai mane kviečia kartu eiti į mokyklas, pas senjorus.
Neseniai buvo saugaus eismo prevencijai skirtas renginys. Apvažiavome visas septynias Lietuvos vyskupijas, aplankėme jų kunigus.
Kalbėjome, ką reikia daryti, kad judėjimas keliuose būtų saugesnis. Viena detalių – kad žmonės nešiotų atšvaitus, ypač senjorai. Kiekvienas kunigas tą žinią paskleidė savo parapijoje.
– Esate pasinėręs į visuomeninę veiklą, tad kaip spėjate parašyti pamokslus? Neseniai pasirodė trečioji jūsų pamokslų knyga „Šeštas jausmas yra pirmas“. Prieš tai buvo išleistos dvi – „Žmogaus ir Dievo metai“ (2016 m.) ir „Gerumo liūnas“ (2017 m.).
– Aš rašau pamokslus liežuviu. Mano knygos parašytos liežuviu. Kiekvieną sekmadienį sakau naują pamokslą. Pasirašau pagrindines mintis ir paskui sakau jį ekspromtu. Tai – lyg kelionės įspūdžiai, kuriuos išgyveni, kai staiga atsiveria mintys, ir atrandi netikėtų keliukų ar perėjimų, įvairių sąsajų.
Kiekvieną pamokslą įrašome.
Neturėjau tikslo parašyti knygą iš pamokslų – tiesiog viskas taip susiklostė. Prieš trejus metus leidykla „Tyto alba“ pasiūlė tokią idėją. Ir idėja tapo sėkme.
– Sakyti pamokslą, kuris pasibelstų į žmonių širdį, ne taip paprasta. Turbūt reikia pagauti šių dienų aktualijas?
– Vadovaudamasis Biblija stengiuosi dalytis tuo, kas man pačiam svarbu. Tuo, kokie atradimai mane patį maitina. Gal dėl to tai paliečia ir kitus žmones. Mes visi gyvename toje pačioje planetoje, tais pačiais dalykais.
Tiesiog remiantis Šventuoju Raštu norisi pasižiūrėti į savo kasdienybę. Tie pamokslai – šiuolaikinė Biblijos kalba.
– Koks ryšys tarp jūsų knygų?
– Visos trys mano knygos reiškia tai, kad per trejus metus yra perskaitomas visas Šventasis Raštas. Kunigas per mišias pats nepasirenka pamokslo – šiandien skaitysiu tą.
Viskas sudėliota. Pagal religines šventes, datas, dienas, sekmadienius. Visi sekmadieniai yra suskaičiuoti. Taip sudėliotas Šventasis Raštas, kad per trejus metus perskaitai viską, ir tas ciklas vėl prasideda iš naujo. Todėl ir atsirado tos trys knygos.
Mano knygos ir yra apie tai, kaip šių laikų žmogui suprasti Šventąjį Raštą.
Arba: pirmoji knyga yra apie tikėjimą, antroji – apie viltį, trečioji – apie meilę. Apie meilę, kuri stato tiltus per bedugnes. Tada žmogų veda šeštasis jausmas.
– Kaip susiklostė, kad atsidūrėte kunigų seminarijoje? Susidarė įspūdis, kad mokykloje buvote įsimylėjęs savo tikybos mokytoją – gražią ir jauną.
– Kaip čia pasakius, man ji buvo įdomus atradimas. Dvyliktoje klasėje nebuvau tikintis ir man buvo keista matyti jauną žmogų, kuris pasirinko tokį kelią.
Tai nebuvo įsimylėjimas – tai buvo intriga, klausimas: kaip čia gali būti, kad jauni žmonės pasirenka tokią keistą specialybę? Pradėjau domėtis, atėjau į tikybos pamoką – mane sudomino toks keistas jos pasirinkimas.
Paskui buvo pusė metų ieškojimų. Man kilo dar daugiau klausimų, pasidarė įdomu, tai užkabino. Nuo čia ir prasidėjo mano kelias.
Nepasakyčiau, kad tai buvo įsimylėjimo kelias. Gal tai iš smalsumo? Iš pradžių buvo smalsumas. Bet paskui kuo toliau, tuo labiau man tai patiko.
– Klasikiniame lietuviškame kaime didžiausias tėvų troškimas buvo, kad vyriausias sūnus taptų kunigu. Kokia buvo jūsų tėvų reakcija, kai pranešėte, kad stosite į kunigų seminariją?
– Kadangi nevaikščiojau į bažnyčią, kai buvau mokinys, ir tik 12-oje klasėje staiga man kilo tokia mintis, suprantu, kad tėvams buvo truputėlį neramu.
Jie mane visada palaikė. Klausė: „Ar tikrai?“ Toks radikalus pasikeitimas jiems buvo didelis klaustukas, ir aš juos suprantu.
– Ar nenusivylėte savo pašaukimu?
– Man labai patinka tai, ką darau. Labai. Darau tai, kas prasminga, svarbu.
– Gimėte vilniečių šeimoje. Kaip dažnai aplankote tėvus? Gal pas juos nuskriejate motociklu?
– Kiekvieną savaitę aplankau. Motociklu kuo toliau, tuo rečiau pavyksta išvažiuoti. Tam reikia tinkamai apsirengti, ir šalmą turėti, ir apsaugas.
Kai važiuoji pabūti su tėvais, prisirengti, prisifarširuoti kaip kopūstui ir sėdėti su visais apkaustais kambaryje – nei šis, nei tas. Motociklas – toks dalykas, kuriam reikia turėti laiko.
– Ar su baikeriais esate važiavęs?
– Taip. Ir į studijas Italijoje važiavau motociklu. Nuvažiavau per tris dienas – ramiai, neskubėdamas, su nakvyne. Ir trejus metus Romoje gyvenau. Metus studijavau Popiežiškajame Laterano universitete, paskui dvejus metus – Teresianumo universitete. Laterane studijavau bažnytinę teisę, o dvasingumo teologijos – mokslo apie šventuosius – dvejus metus mokiausi Teresianume.
Romoje yra net keliolika skirtingų religinių universitetų. Kiekvienam vienuolynui garbė turėti savo universitetą. Ir dominikonai turi, ir pranciškonai, ir karmelitai. Kiekvienas universitetas yra kiek skirtingos pakraipos: vieni labiau koncentruojasi į Bibliją, kiti – į liturgiją, treti – į ką nors kitą.
– Gal iš šventųjų turite idealą, kurio gyvenimas ir darbai jums imponuoja? Pavyzdžiui, šventasis Petras?
– Man – šventasis Filippo Neri, vadinamas džiaugsmo apaštalu. Tai buvo labai šviesus žmogus, jis bendraudavo su jaunimu, visi drauge skaitydavo Šventąjį Raštą, melsdavosi, keliaudavo po Romą, ant miesto kalvų kūrendavo laužus. Romoje jo bažnyčia – „Chiesa Nuova“.
Visi tie judėjimai, kaip Dievas veda žmones skirtingais istorijos laikotarpiais, – be galo įdomus dalykas.
– Ar nenorėjote pasilikti kunigauti Romoje, „Chiesa Nuova“ bažnyčioje?
– Myliu Romą, bet Lietuvą – dar labiau. Į Romą nuvykstu kiekvienais metais.
– Jūsų pomėgiai – motociklas ir kalnai. Ar dar važiuojate slidinėti į kalnus? Ar jums patinka ekstremalūs pojūčiai?
– Man tiesiog patinka gamta. Kalnai – labai gražūs, ten būni pats su savimi. Man patinka keliauti. Patinka ir kalnų, ir lygumų slidės. Su draugais esu leidęsis ir į baidarių žygį.
– Ar jūsų draugai – tik kunigai? Ar tarp jų turite ir pasauliečių, šeimų?
– Taip. Ir su bendraklasiais susitinkame. Per tiek laiko jie apsiprato, kad aš – kunigas.
– Ar kunigas gali nueiti į barą?
– Gali. Kodėl ne? Kodėl blogai pabūti su draugais, išgerti taurę vyno? Tai nėra uždrausta. Manau, kad viskas, kas daroma gražiai, pagarbiai, nėra blogai. Eiti vakarieniauti, išgerti vyno taurę ar alaus bokalą su draugais – kodėl ne? Prisigerti, vairuoti išgėrus – tai jau kvaila.
– Rugsėjo 22, 23 dienomis Lietuva sulauks ypatingo svečio – Vilniuje ir Kaune lankysis popiežius Pranciškus. Kaip prisidėsite prie jo vizito?
– Rugsėjo 22-ąją popiežius susitiks su jaunimu, o 23-iąją – su kita visuomenės dalimi Kaune. Su savo bažnyčios bendruomene važiuosime į Kauną traukiniu.
– Kaip manote, kokią žinią popiežius pasakys Lietuvoje ir Lietuvai?
– Sunku nuspėti. Pats popiežiaus atvykimas – proga visiems pabūti kartu, per-svarstyti savo vertybes. Mūsų visuomenė – gana atšiauri ir susiskaldžiusi. Manau, kad tai daro ją pažeidžiamą.
Viliuosi, kad popiežiaus vizitas padės labiau išgirsti vieniems kitus. Popiežius vyksta ten, kur labiausiai reikia jo vizito.
Manau, kad popiežiaus stiprybė – gebėjimas integruoti. Tuo labiau kad atsiveria vartai į tarptautinę bendruomenę – mums bus proga dar labiau įsitraukti į Europos, į pasaulio įvykius. Turiu viltį, kad jo atvykimas dar labiau suvienys pasaulio lietuvius. Jo misija – pasaulinė taikdario misija. Popiežiaus vizitas mums galėtų būti didelė galimybė, tik klausimas, kaip mes tuo pasinaudosime.
