„Viską, kas su manimi šiuo metu vyksta – gera ar bloga, aš priimu kaip pamoką. O ateitis dar gali išsiskleisti ryškiomis spalvomis. Ir meile tikrai nenusivyliau. Reikia tik išlaukti. Tikiu, kad abipusė meilė nutinka neplanuotai, netyčia“, – sakė G.Karaliūnaitė, kurios širdis šiuo metu priklauso sūnui Nagliui (18 m.) ir dukteriai Sofiai (4 m.).
Kai su Gintare susitarėme dėl interviu, ji ruošėsi paskutiniam teismo posėdžiui. Deja, kai susitikome pasikalbėti, paaiškėjo, kad galutiniai taškai skyrybų byloje bus sudėti rudenį.
Gintarė su Marcu kartu nebegyvena jau trejus metus, tačiau konflikto viršūnė buvo pasiekta šių metų vasarį.
G.Karaliūnaitė tuomet televizijoje ir spaudoje prisipažino, kad patyrė savo vyro fizinį ir psichologinį smurtą. Moteris baiminosi ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo dukters Sofios. Iš Kanados į Lietuvą atvykęs Marcas veržėsi pas dukrą į darželį. Dainininkė įtarė, kad vyras norėjo pagrobti dukterį ir išsivežti į Kanadą. Kai Gintarė išsivežė dukterį iš darželio, Marcas įsiveržė į jos namus. Moteriai teko kviesti policiją.
– Teismo procesas tebevyksta. Su kokiomis nuotaikomis dalyvavote pastarajame teismo posėdyje?
– Skyrybos dar neįvykusios, turime sulaukti baigiamųjų kalbų. Vyras reikalauja, kad kas nors lieptų pakeisti mano mąstymą ir kad jis galėtų grįžti gyventi į mano namus. Suprantama, jam čia buvo labai gerai turint mano šeimos palaikymą, pinigus ir darbą.
Jis nenori skyrybų, įsivaizduoja, kad po trejų metų, kai negyvename kartu, viskas gali būti kaip anksčiau. Jis kokią valandą savo baigiamojoje kalboje apie tai kalbėjo, o tai visiškai nesusiję su byla. Prašė man skirti psichologinę ekspertizę. Tai buvo atmesta. Labai žmogus blaškosi – vieną dieną kalba vienaip, kitą – jau kitaip.
Noriu, kad kuo greičiau viskas baigtųsi, kad būtų nustatyta bendravimo su dukterimi tvarka ir priteistas vaiko išlaikymas.
Trejus metus viena auginu dukterį, pusantrų metų jo nebuvo Lietuvoje ir jis nesidomėjo vaiku. Bet paskui ima ir visko prisigalvoja. Tos psichozės įvairiomis bangomis atsirita. Dabar lieka neatsakyta į klausimą, ar viskas liks tik to žmogaus kalbomis, ar gali virsti veiksmais. Nėra labai ramu.
Tačiau neslėpsiu, kad šioje situacijoje mano žinomumas padeda – sulaukiu pagalbos iš įvairių tarnybų. Be to, jaučiu nuoširdų žmonių palaikymą kiekvieną dieną – ir žinutėmis, ir gyvai.
Man dėl to drąsiau. Aš jau be baimės ir į policiją skambinu. Anksčiau vengdavau atvirai kalbėti apie šeimos problemas, maniau, kad bus gėda, jei kas nors sužinos tiesą. Bet jau viskas žinoma, ir nieko baisaus nenutiko. Žinoma, norėjau, kad būtų buvę kitaip, – dvejus metus tylėjau, maniau, kad man pavyks viską teisiškai tyliai ir draugiškai išspręsti pernai birželį. Bet viskas pasisuko nekontroliuojama linkme.
– Ko dabar labiausiai norėtumėte?
– Neeskaluoti šios temos. Suprantu žmonių susidomėjimą, kol dar nesibaigė teismų maratonas. Kita vertus, tas tampymasis po teismus man trukdo visavertiškai grįžti į muzikinį gyvenimą. Jau prieš gerus metus po truputį pabandžiau grįžti į sceną, bet dėl šeiminių skandalų tai teko atidėti, nesinori visko suplakti. Gal tai būtų ir nepadoru. Negalima tokiais dalykais žaisti ir naudotis – pakalbėjau apie skyrybas, po to dainą uždainavau.
Nenoriu, kad į mane, kaip į dainininkę, dėmesys būtų kreipiamas per mano asmeninio gyvenimo situacijas. Pirmiausia turiu susitvarkyti asmeninį gyvenimą, sudėlioti visus taškus, po to atsidėti kūrybai ir atsiversti naują gyvenimo puslapį.
Žinoma, ir dabar koncertuoju nedidelėse salėse ir džiaugiuosi publikos dėmesiu. Manau, ateityje galėčiau įsilieti į didįjį muzikinį ringą, pasitikiu savo jėgomis, žinau, ką noriu dainuoti. Mano balsas vis dar puikiai skamba. Aišku, jis vienu tonu žemesnis. Gal tai susiję su gimdymu, o gal su tuo, kad savo balso kurį laiką nenaudojau visa jėga. Bet po gimdymo ne tik balsas pažemėjo, bet ir pėdos vienu dydžiu paaugo. (Juokiasi.)
– Ar dainavimui, dainų kūrimui asmeninio gyvenimo perversmai turi įtakos?
– Mano neoficialios skyrybos įvyko prieš trejus metus, dabar liko tik oficialioji dalis. Iš esmės jos vyksta mano noru. Tenka pripažinti, kad santuoka buvo klaidingas žingsnis. Iš tos klaidos gavau rimtą gyvenimo pamoką. Bet labai gailėtis negaliu, nes turiu fantastišką dukterį.
Vaikai apskritai man svarbiausi žmonės gyvenime. Ir tai niekada nebus kitaip. Tai – didžiausias mano laimės šaltinis. Bet už tai, deja, turiu susimokėti. Kita vertus, su nemaloniais gyvenimo išbandymais įgijau daug stiprybės, dabar turiu mažiau baimių, labiau savimi pasitikiu.
Ar asmeninio gyvenimo peripetijos daro įtaką mano muzikai? Be abejo. Rašau dainas, jų yra visokių – ir liūdnų, ir linksmų.
– Neseniai atšventėte 40-metį. Su kokiomis nuotaikomis sutikote jubiliejų?
– Šis skaičius manęs visiškai negąsdina. Kai suėjo 30 metų, buvo baisiau, gąsdino nežinomybė dėl ateities. Bet tada nusprendžiau, kad visko sau leisiu kur kas daugiau, plačiau pagyvensiu. Ir tikrai: iki 35 metų keliavau, mezgiau įdomias pažintis, išsiugdžiau laisvesnį požiūrį. Gerai, kad tada tai padariau, nes kai gimė duktė, aš ramiai, su didžiuliu malonumu ir vidine ramybe įsiliejau į motinos vaidmenį. Nesigailiu, kad mano gyvenime neliko kokio nors šėlsmo.
Netrukus prasidės naujas etapas – mudvi su dukterimi liksime dviese, sūnus rudenį išvyksta studijuoti į Angliją. Šiais metais teks atsakyti į klausimą, ar mums su Sofia reikalingas toks erdvus namas. Gal persikelsime į butą.
– Skyrybos daugeliui prilygsta rimtai traumai, o jums per gyvenimą tai teko daryti tris kartus.
– Antrosios vedybos ir skyrybos man nesukėlė jokių traumų, juo labiau kad su buvusiu vyru neturėjome bendrų vaikų. Labai draugiškai pasirašėme santuokos dokumentus ir labai draugiškai išsiskyrėme. Tas žmogus dabar yra susikūręs laimingą ir gražų gyvenimą.
Pirmosios skyrybos galbūt buvo skausmingesnės mano vyrui. Žinoma, ir man nebuvo lengva, nes turėjome sūnų. Bet mes išsiskyrėme draugiškai ir greitai.
Turėdama tokios pozityvios skyrybų patirties nemaniau, kad gali būti kitaip. Maniau, kad nesusiklosčius vedybiniams santykiams visada galima likti draugais ir atsidavusiais vaiko tėvais. Bet aš tuomet dar nebuvau susidūrusi su žmogumi, kuris turi didelių psichologinių problemų.
– O draugaujant nejautėte, kad Marcas – ne jūsų žmogus? Pasitaiko, kad moterys net ir matydamos partnerio trūkumus draugystės pradžioje užsimerkia ir mano, jog laikui bėgant jis pasikeis į gera.
– Beveik visos moterys iš pradžių taip mano, nes idealų mes nesutinkame. Ypač tokia nuostata vyrauja sulaukus vyresnio amžiaus. Perkopusios trisdešimt metų ir gaudamos vyrų dėmesio mes manome, kad vyrams turėsime daug įtakos, ypač jei santykių pradžioje jie leidžia mums dominuoti. Bet taip būna laikinai.
Tačiau išimčių būna, ir aš tikiuosi kada nors savo išimtį sutikti, kai man nereikės nieko keisti. Nes aš jau žinau, kad nieko nepakeisi.
Iš pradžių maniau, kad Marcas yra geraširdis ir jautrus žmogus, bet tai viso labo buvo užslėpta savimeilė ir amžinas aukos sindromas. Žmogus bėga iš darbo, iš šalies ir mano, kad užsidėjęs kitą kaukę taps kitu žmogumi. Bet kaukės anksčiau ar vėliau nukrinta, tai tik laiko klausimas.
O aš skubėjau – man buvo 35 metai. Išmanydama moters fiziologiją ir norėdama susilaukti vaikų turėjau paskubėti. Ir tai dariau ne todėl, kad labai mylėjau tą žmogų ar buvau tikra dėl santykių su juo, bet todėl, kad labai norėjau būti mama.
Savo vaikų atžvilgiu esu kaip drakonė, nė vienas plaukas nuo jų galvos be mano leidimo negali nukristi. Perkąsiu gerklę kiekvienam, kuris kėsinsis nuskriausti mano vaikus.
– Gal nuo šiol tik mėgausitės motinyste ir nebežiūrėsite į vyrų pusę? Anksčiau, kiek teko skaityti jūsų interviu, po kiekvienų skyrybų jūs optimistiškai žvelgdavote į ateitį ir sakydavote, kad nesate nusivylusi meile, kad tikitės sutikti artimą žmogų ir sukurti šeimą. O dabar?
– Kurį laiką privengiau vyriškos draugijos. Ir ne todėl, kad pasukau skirtingais keliais su netinkamu vyru, o todėl, kad motinystė tapo svarbiausia. Žinote, tokia būsena mane aplanko antrą kartą. Susilaukusi sūnaus Naglio penkerius metus gyvenau su jo tėčiu, tačiau jo, kaip vyro, tuo metu absoliučiai nebemačiau. Man jis buvo tik Naglio tėtis, kambario kaimynas, draugas. Tokia situacija greičiausiai išprovokavo skyrybas.
Manyje taip sudėlioti genai, kad kai tampu „šviežia“ mama, apsigaubiu euforija. Meilė vaikui užgožia viską. Kol vaikas mažas, aš jokios aistros jokiam vyrui nesugebu pajusti.
Gali atrodyti, kad esu užkietėjusi mamytė. Taip nėra. Tokia akla meilė trunka, kol vaikui sueina penkeri metai. Laikui bėgant manyje atsiskleidžia kitos moteriškojo prado pusės.
Štai ir dabar sūnų jau ramia širdimi išleisiu mokytis į užsienį. Tarp mudviejų labai artimas ryšys, norėčiau, kad ateityje taip būtų ir su dukterimi.
Kol kas būdama su Sofia esu apimta visiškos palaimos. Man patinka kartu su ja vakaroti namuose, nesinori eiti su draugėmis į barus, dairytis į kitus vyrus ir laukti, kol būsiu pakviesta į pasimatymą.
Nesakau, kad pastaraisiais metais nebuvau pasimatymuose. Bet visą laiką nuobodžiavau, jaučiausi kaip darbo pokalbyje ir norėjau kuo greičiau grįžti namo.
Tačiau ateityje durų meilei, manau, neuždarysiu. Pažįstu puikių šeimų. Vieniems sutuoktiniams juokaudama sakau, kad juos reikėtų į Raudonąją knygą įrašyti. Jie turi keturis vaikus, kartu gyvena jau dvidešimt metų ir iki šiol vaikšto susikibę už rankų. Ir tai nėra parodomoji programa.
– Kokiam partneriui galėtumėte patikėti savo jausmus?
– Vyras turėtų būti labai dvasiškai stiprus ir drąsus. Juk jam reikėtų sugebėti išdrįsti priimti mane su visu mano gyvenimo kraičiu – trimis skyrybomis, dviem vaikais, mano sukauptų metų bagažu, su mano mama ragana ir, be abejo, mano žinomumu.
Ar mano gyvenime atsiras tinkamas vyras? Realiai mąstant, apsvarsčius visas aplinkybes, tai mažai tikėtina, bet, kita vertus, viskas yra įmanoma, nes mano gyvenime buvo daug neįtikėtinų dalykų. Kas galėjo pamanyti, kad kursiu dainas, kad dainuosiu, kad kartu su mama užsiimsiu žolininkyste, kad virgules išmoksiu valdyti.
Jos man viską pasako. Ir mano dukteriai gerai sekasi su virgulėmis dirbti. Mergaitė dievina mano mamą Adelę, nori visur eiti su ja, padeda rinkti žoles. Ir močiutė labai myli anūkėlę.
– Prisimenu, kai tekėjote antrą kartą, mama jums sutaisė specialų žolelių nuovirą, kad susilauktumėte mergaitės. Nors antroje santuokoje vaikų neturėjote, trečia santuoka dovanojo jums dukterį.
– Mama mane gerai užprogramavo. (Juokiasi.) Ji ir kitoms poroms, kurios ilgą laiką negalėjo susilaukti vaikų, yra daug padėjusi.
Aš seniai žinojau, kad turėsiu dukrytę, buvo daug lemtingų ženklų. Net mano autobiografinėje knygoje, kuri išėjo prieš aštuonerius metus, aprašyta, kokią turėsiu dukterį. Ir turiu tokią, kokią įsivaizdavau. Sofios vardą dar vaikystėje sugalvojau.
Jaučiu, kad man lemta turėti dar vieną vaiką. Net mano duktė neretai sako: „Tai kada, mamyte, mes parsivešime sesytę? Kiek dar reikės laukti?“ Ji neleidžia niekam atiduoti išaugtų drabužėlių, sako, kad sesytei reikia palikti.
– Kaip tikrinsite, kad santykiai su nauju partneriu būtų harmoningi?
– Manau, kad kuo labiau remiamės protu, tuo dažniau apsirinkame. Tos poros, kurios į santykius eina vedamos širdies balso, turi daugiau šansų sukurti brandų ir tvirtą ryšį. Daug moterų į santykius žiūri pragmatiškai. Ir aš taip žiūrėjau ir labai suklydau. Maniau: jei žmogus man leidžia dominuoti kaip stipriai moteriai, taip bus visada. Tačiau viskas nutikdavo atvirkščiai.
Mano trečiam vyrui labai nepatikdavo, kai savarankiškai priimdavau net moteriškus sprendimus. Sakykime, nusprendžiau savo namuose pakeisti kilimą, kuri nupirkau už savo pinigus, ir vyrui tai buvo tragedija. Tokios smulkmenos šeimoje turėtų būti nereikšmingos. Šeimoje turi būti natūralus pasiskirstymas, kas už ką atsakingas.
– Kada jūs pajutote, kad jūsų santykiai su Marcu yra pasmerkti?
– Kai buvau dvidešimtą savaitę nėščia, iš savo draugės dailininkės įsigijau du didelius paveikslus. Pakabinau juos ant sienos ir grožėjausi. Tada namuose kilo skandalas. Vyras nenurimo visą dieną. Prisimenu, sėdžiu fotelyje ir įrodinėju, kokie gražūs paveikslai, sakau, kad jie jam nieko nekainavo, tad kodėl jis priekaištaująs. Pokalbio tonas vis labiau kilo. Atsistojau prie tų paveikslų, tada jis, pagautas pykčio, stipriai mane pastūmė. Nukritau ant nepatogios, kietos sofos. Stipriai susitrenkiau. Jis puolė atsiprašinėti, klaupėsi ant kelių.
Naktį pasijutau blogai ir paryčiais nuvykau į ligoninę. Mane iškart paguldė savaitei, nes grėsė pirmalaikis gimdymas. Tada supratau, kad tarp mūsų nieko nebus. Nors vėliau jis vaikščiojo į ligoninę su lauknešėliais ir atrodė, kad situacija grįžo į senas vėžes, liko jausmas, kad mūsų santykiai negeri.
Paskui gimė vaikas, jis mane paliko ramybėje, leido būti mama. Vyras buvo iškomandiruotas miegoti į kitą kambarį, kad galėtų pailsėti. Tada tarp mūsų dingo intymumas, ir tai niekada nebegrįžo į pirminę būseną.
– Ką patartumėte moterims, patekusioms į panašią situaciją?
– Labai sunku patarti, nes jos – ne aš. Gal jos ir užnugario neturi. Gal į jas ranka numoja socialiniai darbuotojai, policija. Jos būna kur kas silpnesnės nei jų vyrai. Neretai yra finansiškai priklausomos nuo tų vyrų. Bet man pikta ant moterų artimųjų, kad jie nesuteikia paramos. Žinau, kad nė viena moteris neprivalo nešti sunkaus lemties kryžiaus.
– Ar kada nors pagalvojote, kodėl jūsų likimas toks sudėtingas?
– Gal tik iš šalies taip atrodo. Sudėtinga būtų, jei turėčiau neįgalius tėvus, vaikus arba laidočiau savo artimuosius. Aš turiu fantastiškus sveikus vaikus. Pati esu sveika, mano mama jaučiasi gerai, daug Lietuvai naudingų dalykų yra sukūrusi. Turiu gražų namą, turiu muziką, manęs išskėstomis rankomis studijoje laukia muzikantai. Be to, per konfliktą manęs nepasmaugė, aš apsigyniau. Ir vėl apsiginčiau, ir kitą žmogų apginčiau.
– Bet pritraukėte vyrus, kurie jums nesugebėjo suteikti laimės?
– Kokia čia bėda? Argi vyras yra pagrindinis laimės šaltinis? Svarbiausia atrasti savo kelią, pažinti save ir kiekvieną dieną jausti prasmę. Kad tie vyrai buvo netinkami mano gyvenime, dar nereiškia, kad nesuteikė man nė trupučio laimės.
Buvau laiminga su pirmu vyru, nuolat juokiausi, su antru išgyvenau didžiulę aistrą, buvo fantastiškas laikas kartu, tuo metu parašiau gražių dainų ir galiu teigti, kad norėčiau dar sutikti tokį vyrą, kuris mane vėl įelektrintų kaip moterį. Trečias vyras pareikalavo iš manęs daugiausia jėgų, bet turiu Sofią. Ir be jo nebūčiau jos turėjusi.
– Viename interviu esate sakiusi, jog su pirmu vyru esate sutarę, kad jei iki 40 metų nepavyks susitvarkyti asmeninio gyvenimo, vėl susieisite.
– Mano buvusiam vyrui 42 metai, ir jis susitvarkęs gyvenimą. Turi moterį vardu Gintarė ir su ja yra laimingas. Mes dažnai susitinkame. Jo ir sūnaus ryšys labai glaudus. Labai džiaugiuosi, kad mūsų santykiai normalūs ir sveiki. Mano antras vyras turi dukrytę.
Matau, kad buvusiems vyrams viskas gerai klostosi ir be manęs. Gal ir trečias susiras kokią nors jogos mokytoją natūralistę miške kur nors beuogaujančią. (Juokiasi.) Gal ir jam bus gerai. To ir linkiu.
– Kaip manote, kokias klaidas darėte savo santuokose?
– Didžiausia klaida, kad santuokinis gyvenimas buvo ne iš tikros meilės. Kad leidau sau apgaudinėti save, jog galbūt pamilsiu. Kad leidau vyrams sakyti, jog myli, nors nebuvau tikra, kad taip yra. Klaida buvo, kad neišlaukiau savo žmogaus.
Be to, jei pamatau, kad vyras man ne autoritetas, kad kažkuriose srityse aš daugiau išmanau, man iš karto blogai. Aš augusi be tėvo, vyras man turi būti autoritetas. Jeigu jo negerbsiu, nesiskaitysiu su jo nuomone, man bus nebeįdomu.
Iš mano genų turbūt niekas neišmuš ir laisvės troškimo. Turiu atkaklų charakterį. Vyrui su tokia moterimi sunku.
– Meilė jums daugiau palaima ar daugiau kančia?
– Aišku, kad tai laimė, didelis įkvėpimo šaltinis. Abipusė meilė yra Dievo dovana, kurią gauna toli gražu ne kiekvienas žmogus. Jeigu aš myliu, kad ir be atsako, tai irgi didelė dovana, tokiais laikotarpiais parašau daug gražių dainų. Tai labiau tiktų pavadinti saldžia kančia – ji ilgai netrunka, nes pasitelkiu blaivų protą ir vienpusę meilę paverčiu kūryba.
Komplikuočiausia yra tuomet, kai mane myli, o aš to vyro visai nenoriu. Sunku prisiimti atsakomybę už kito žmogaus jausmus.
Dabar širdyje išgyvenu ramybę ir dėl nieko nesikankinu. Tikiu, kad abipusė meilė nutinka neplanuotai, netyčia.
Prisipažinsiu, per pastaruosius trejus metus užsimezgė viena pažintis, kuri galbūt kada nors išaugs į gražų ryšį. Pažiūrėsime, kaip viskas pasisuks, nesu dėl naujų santykių tikra, bet kad kažkokius seniai pilve plevenusius drugelius pajutau, tai tikrai taip.
Jeigu atsiras šalia manęs vyras, žinokite, kad jis – kietas riešutėlis, kūrybingas, tikras vikingas.
– Kaip ieškote taikos ir harmonijos su savimi, kai būna sudėtingesnių situacijų?
– Iš prigimties esu linksma, optimistė. Manęs ilgai jokia neigiama situacija negali veikti. Niekada nesu jautusi kokių nors itin slogių nuotaikų, ilgalaikių panikos priepuolių. Mano draugės yra mano titanai. Dar kitas receptas – kai viduje neramu, einu tvarkyti namų. Išsiplaunu grindis, jei reikia, ir kelis kartus, net atrodo, kad ant jų operaciją galima atlikti, išsivalau stalčius, ir nerimas dingsta.
Mėgstu ilgai pastovėti po tekančiu vandeniu, o vasarą mane labai gerai nuteikia įvairūs vandens telkiniai.
