Klaipėdoje gyvenanti tamsiaplaukė gražuolė netrokšta dairytis į praeitį ir varstyti skaudžių prisiminimų durų, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Prieš kelerius metus viešumoje buvo garsiai aptarinėjami Tinos ir atlikėjo Mindaugo Mickevičiaus-Mino santykiai. Ilgą laiką buvusiems partneriams nepavyko užkasti karo kirvio. Mino ir Tina kelerius metus mynė teismų slenksčius – pešėsi ir dėl turto, ir dėl skaudžių žodžių. Mino reikalavo, kad Tina jam atiduotų į bendrą namą neva investuotus pinigus. Tina reikalavo patraukti Mino baudžiamojon atsakomybėn dėl šmeižto ir įžeidimo.
Dabar, kai baigėsi teismų maratonas, Tinos gyvenimas teka įprastu ramiu ritmu. Apie buvusį širdies draugą ji nenori kalbėti, vengia viešinti negatyvias savo asmeninio gyvenimo smulkmenas.
Šokių studijos „Tina Dance“ įkūrėja laikosi pozicijos – kad ir kas nutiktų, reikia atleisti, paleisti ir galvoti apie šviesų rytojų, kuris tikrai ateis.
Juokaudama šokėja kalbėjo, kad laikosi paslaptingos dietos: „Man svarbiausia mažinti ne apimtis, o viešumą.“
Taigi dabar žavinga šokėja, daugelio te-levizijos projektų dalyvė gyvena uždarą ir žiniasklaidai beveik neviešinamą gyvenimą.
Žinoma moteris neslepia, kad tokiu gyvenimu labai mėgaujasi, iš jaukaus asmeninio užutėkio pasitraukti kol kas neketina.
Jau kuris laikas dailios moters portretai nebešmėžuoja žurnalų viršeliuose, jos nebematome televizijos šou scenose ir apie Tinos asmeninį gyvenimą sklando tik gandai.
Bet juk taip įdomu! Vieniša Tina ar kieno nors glėbyje? Mėgaujasi gyvenimu Lietuvoje, gal lepinasi poilsiu kokiame nors šilto krašto paplūdimyje? Vis dar šoka, o gal rengiasi šeiminio gyvenimo pokyčiams? Po netrumpų įkalbinėjimų Tina sutiko šiek tiek praskleisti savo kasdienybės uždangą.
– Anksčiau jūsų visur buvo pilna, o dabar lyg būtumėte emigravusi?
– Niekur neišvažiavau, vis taip pat gyvenu savo namelyje prie ežero. (Juokiasi.) Nebesinori labai plačiai savęs dalinti. Buvo laikas, kai man atrodė, kad kai prašo pakalbėti įvairiomis temomis, dalyvauti laidoje, privalau nerti ten stačia galva.
Viešumas man buvo lyg mano darbo dalis. Bet ilgainiui supratau, kad visur dalyvaudama labai daug savęs išbarstau ir kad neprivalau to daryti. Juolab kad turėjau tokių situacijų, kai viešumas man labai brangiai kainavo.
– Priminkite, kokiuose projektuose esate dalyvavusi?
– Jaunystėje dalyvavau konkursuose „Mis Klaipėda“ ir „Mis Lietuva“. Manęs buvo pilna įvairiausiuose televizijos šokių, dainavimo, pasimatymų, kelionių projektuose. Turbūt dalyvavau visuose, kurie tiktai vyko Lietuvoje. (Juokiasi.)
Matyt, toks buvo etapas. Buvo smalsu ir įdomu. Gal aš nepasvėriau tos žinomumo naštos, kurios atgarsiai mane paveja iki šiol? Štai šiomis dienomis televizijoje pasirodė daugybės metų senumo humoro laida.
Juokinga ir kartu keista, kaip aš ten taip drąsiai ir šmaikščiai pasirodžiau. Nors tuo metu tikrai buvo visai smagu – puikūs žmonės, gera komanda. Kai dalyvaudavau, prieš kamerą būdavau tokia, kokia esu, jaučiausi laisvai, žaismingai ir patogiai.
– Ar ten būdavote savimi, ar tik tam tikras personažas?
– Kai laidos kūrėjai duodavo scenarijų, suprasdavau, kad teks daryti tai, kas parašyta, – būti personažu.
Bet aš labai daug negalvojau apie tai. Viskas vykdavo natūraliai. Matyt, kiekviename žmoguje gyvena įvairių personažų, todėl esant palankioms aplinkybėms jie išlenda. (Juokiasi.)
Pasakysiu atvirai – tikriausiai nebuvo nė vieno įrašo, kurį pažiūrėjusi būčiau pasakiusi: štai čia labai gerai pasirodžiau. Darbe esu perfekcionistė ir kritikė. Visą laiką save kritikuodavau: gal nereikėjo, gal per daug įsijaučiau. Dabar kartojamos senos laidos, tad žiūriu ir juokiuosi: jaunystė – kvailystė. Bet buvo tokie laidų formatai. Tai buvo ir darbas, ir pramoga vienu metu.
– Ar kas nors jus dėl to viešai kritikavo?
– Niekas apie mano vaidinimus nieko bloga nesakė, bent jau į akis. Aš pati sau buvau ir esu didžiausia kritikė.
Bet žmogus keičiasi, auga, po kelerių metų jo pasaulėžiūra tampa kitokia, ir tie dalykai, kurie anksčiau buvo smagūs, ilgainiui atrodo nebereikalingi.
Visi televizijos projektai ir darbas juose yra gera patirtis, daug ko išmokau.
Televizija man buvo ir tebėra įdomus reiškinys. Tik dabar dalyvauju saikingai ir stengiuosi pasverti, ar man tikrai to reikia. Galbūt tik kartais nesmagu, kai kokia televizijos laida ištraukia seną įrašą, kuriame linksmai matuojuosi nuotakos suknelę, prilipina prie visiškai kitos laidos ar informacijos apie man tuo metu jautrią asmeninę problemą. Štai tada susimąstau – na, kam tada ten reikėjo dalyvauti!
– Kodėl taip pasikeitė jūsų pasaulėžiūra?
– Pasakysiu banaliai: užaugau. Pradėjau galvoti: o kokia viso to grąža ir to nuolatinio savęs dalijimo vertė? Smagu kalbėti ir daryti dalykus, kurie yra prasmingi ir kam nors naudingi, kai gali kitą įkvėpti ar savo patirtimi pasidalinti.
Tada įvyksta tam tikri mainai. Tačiau kai klausia banalių dalykų, man nepatinka. Ir dar man labai nepatinka viešuose pokalbiuose asmeninė linija: su kuo pusryčiauji, kas tave lydi, kas gyvena tavo namuose?
Mano gyvenimas nėra tema, kuri turėtų būti įdomi kitiems žmonėms. Nesijaučiu esanti kokia nors guru. O televizija juk – stebuklinga dėžutė: kai kas nors ten pakalba, iš karto paveikia masę žmonių.
Viešumo galia didžiulė! Pamenu, kadaise paatviravau apie mitybą, tai pasipylė klausimai: pasakyk, ką valgyti?! Aš nežinau, ką valgyti kitiems. Žinau tik tai, kas priimtina man, ir tai – tik mano asmeninė patirtis.
– Vis dar eksperimentuojate su maistu?
– Galima sakyti, taip. Tačiau tai labiau savo galimybių ir ribų tikrinimas. Na, dėl mėsos viskas kaip ir nuspręsta – nevalgau jos jau 15 metų. Ir prasidėjo viskas nuo eksperimento. Man buvo įdomu – ar galėčiau? Apskritai mityboje labai vadovaujuosi intuicija. Patarimų neklausau, vadovėlių neskaitau. Jeigu pavalgau ir blogai jaučiuosi, tai ir yra atsakymas, kad tas maistas man netinka.
– Bet dietos, kad ir dėl svorio sureguliavimo, gal kartais laikotės?
– Moteris yra tokia būtybė, kad visuomet nori numesti vieną kitą kilogramą. O aš esu normali, standartinė moteris, tad kiekvieną pavasarį noriu padailinti vieną ar kitą vietą.
Todėl nusprendžiu, pavyzdžiui, išbandyti grikių dietą. Arba nutariu visai atsisakyti saldumynų, nes jie yra mano silpnybė.
Daugelį klausimų, kurie kyla dėl mitybos, iškeliu į pabandymų lentynėlę. Pradedu tikrinti savo ribas, tyrinėti, kiek turiu valios, ar galėsiu atsispirti nevalgyti vieno ar kito produkto, ypač tokio, kurį labai mėgstu. Man įdomu patikrinti save. Pavyzdžiui, pabandyti pasninkauti penktadieniais – manau, tai sveika.
Manau, kad valią reikia nuolat treniruoti. Ir jos reikia tiek mityboje, tiek bet kur kitur. Nors aš nelabai draugauju su alkoholiu ir niekada nebandžiau rūkyti, priklausomybe gali tapti bet kas, be ko tu negali gyventi. Tad aš stengiuosi užbėgti priklau-somybėms už akių.
Vis pagalvoju, kaip žmogus, toks tobulas Dievo kūrinys, mąstantis, protingas, galintis kurti stebuklus, įkliūva į priklausomybės pinkles? Tai gali būti maistas, vaistai, kiti žmonės, be kurių negalime gyventi.
Kaip atsiranda liga, kai smegenys nebesugeba susitvarkyti su problema, į kurią žmogus pats save atvedė? Ir kur dingsta ta vidinė galia, kurią kiekvienas turime?
Mano aplinkoje buvo ir yra rūkančių žmonių. Suprantu, kad tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Bet kai žvelgiu iš šalies, man liūdna ir baisu, kai žmogus tarsi praranda save, bėga kilometrus ieškoti cigaretės.
– Vis dėlto gal ir jūs turite kokių nors priklausomybių?
– Gal sunkiau atsispiriu saldumynams, jūrai ir uogoms. Tiesa, mano mama kartą pajuokavo, kad aš esu scenomanė. Scena irgi kaip narkotikas. Kodėl atlikėjai eina į sceną? Kad gautų dėmesio. Aplodismentai, ovacijos, visuotinis susižavėjimas veikia kaip adrenalinas.
– Vadinasi, atsikratėte ir scenomanijos?
– Negaliu taip kategoriškai teigti. Gal tiesiog stengiuosi tai riboti. Anksčiau deklaruodavau frazę: šokau ir šoksiu, tada nukrisiu, atsikelsiu ir vėl šoksiu.
Nors man ir dabar labai patinka šokti. Patinka kurti ir būti scenoje. Galbūt sunkoka surasti erdvių, kur galėčiau reikštis taip, kaip norėčiau.
Bet tikrai buvo ir yra tokių projektų, kuriuose daug erdvės kūrybai ir polėkiui. Ten norėdavau užsibūti ilgiau. Pavyzdžiui, televizijos projektas „Delfinai ir žvaigždės“ man paliko neišdildomų įspūdžių. Buvo neįtikėtinai gera. Regis, plaukčiau ir plaukčiau, šokčiau ir šokčiau su tokiais nuostabiais gyvūnais. Ten laikas sustodavo.
– Ką pastaruoju metu veikiate?
– Turbūt esu pasinėrusi į ieškojimus. Sulaukus tokio amžiaus toks atsakymas skamba keistai, tiesa? Negi ji savęs dar neatrado?! Tyrinėju daugybę dalykų, tačiau nesu apsistoju ties viena sritimi. Yra „Tina Dance“ studija, darbuojuosi ten. Šokėjos šoka renginiuose ir televizijos projektuose. Tačiau ir be manęs ten procesas vyksta, jam diriguoja mano nuostabioji sesuo Agnė.
Šiuo metu man patinka kurti įvairius dalykus. Esu dirbusi kuriant reklamą, vaizdo montažo darbuose, su komanda vienos įmonės užsakymu esame sukūrę dokumentinį filmą. Organizuoju renginius.
Mane domina nauji dalykai, kai gali ir dirbti, ir mokytis. Kai tik atsiranda schema, receptai, pagal kuriuos galima „kepti“ kokį nors produktą, man darosi nuobodu.
Labai įdomūs fotografijos kūrimo užkulisiai. Kartais nuklystu į tą spalvingą pasaulį su savo artima drauge Viktorija (fotografe Viktorija Vaišvilaite-Skirutiene. – Aut.). Padedu žmogui, kuris fotogra-fuoja, ir tam, kuris pozuoja.
Man labai smagu kurti komandoje. Kartais nutinka taip, kad su Viktorija kartu gyvenu kūrybinį gyvenimą, nes su ja kitaip neišeina, kaip tik į tą jos spalvingą fotografijos pasaulį įkristi ir skristi. Galvoje sukasi sumanymai ir idėjos: kaip surasti drabužius, pataisyti nuovargio apgadintą nuotaiką, kaip padėti atsipalaiduoti žmogui kadre.
Kartais sukuriu vėją, surandu muziką, kartais šoku ir padedu Viktorijai surasti ežerą, kai ji pavargsta ir būtinai reikia atgaivos. Kartais mudvi būname kūrybos draugės – taip apibendrintai būtų galima pasakyti, nes negaliu savęs vadinti nei asistente, nei stiliste. Mano veikla aprėpia daugiau nei pagalba, mes drauge pasineriame į kūrybinį projektą, kuriame yra daug juoko ir nuotykių. Ir mums tai labai patinka.
– Spėju, kad vienoje vietoje ilgai nusėdėti jums sunku. Pastebėjau, kad mėgstate keliauti.
– Kai nebūnu namuose, tuomet keliauju. (Juokiasi.) Anksčiau vengdavau kelionių. Prieš dešimt metų bijojau skrydžių. Sakydavau, kad namuose geriausia, kad Lietuva gražiausia. Turėjau baimę palikti savo erdvę, įprastą rutiną. Bet turbūt kelionėmis užsikrėčiau. Mano gyvenime jų vis daugiau. Paskambina ir sako: reikia apsispręsti per dieną, ar važiuoji? Ir aš spontaniškai įsipaišau į kokią nors kompaniją.
Keliauju su sesės, draugų šeimomis, kartais viena. Man patinka kraštai, kur skanus maistas, graži gamta, šilta jūra.
– Kas jums svarbu dabar?
– Jei darbe, tai prasminga kūryba. Šokių studijoje matau moteris, kurios pradėjusios ją lankyti pabėga nuo kasdienybės, atsiskleidžia, pradeda gražiai judėti. Man labai malonu matyti, kaip keičiasi tų moterų veidai, kaip jos ima švytėti, pasitikėti savimi. Tame matau prasmę.
Yra studiją lankantys vaikai, kurie pribėga, apsikabina ir šaukia: „Oi, kaip mes jūsų pasiilgome!“ Tai – maža gyvenimo virtuvėlė, kurioje veikiu tai, kas man suteikia emocinę grąžą.
– Ramybė ir vienatvė – jums vertybė?
– Iš tiesų aš mėgstu ramybę ir vienatvę. Mama nesupranta, kaip galiu būti viena savaitę namuose ir beveik nekalbėti. Visuomet randu ką veikti – tai darže, tai prie ežero. Patinka eiti prie jūros, važinėtis dviračiu, uogauti, grybauti, galiu net į filmą eiti viena. Neturiu vienatvės baimės.
Dabar norisi daryti tik tai, kas teikia dvasinę pilnatvę.
– Ko nemėgstate?
– Nemėgstu gyvenimo su daug taisyklių ir rėmų. Nemėgstu šokti pagal vadovėlių nurodymus. Tačiau mėgstu preciziškai įgyvendinti užsakovų norus, taip pat pedantiškai tvarkyti namus, labai gražiai nupjauti žolę. Kai kurie dalykai man patinka, o kai kurie ima dusinti.
Turiu tokią mėgstamą frazę ir artimi žmonės mane su ja tapatina. Kai manęs ko nors paklausia, atsakau: „Aš pagalvosiu.“ Ne visais atvejais, tiesa. Štai į kelionę greitai susiruošiu. (Juokiasi.) Net kai einu į parduotuvę ir ten pamatau patinkantį daiktą, dvi dienas galvoju, pirkti ar ne? Nežinau, ar tai gerai, nes žmonės, kurie daug galvoja, paskui persitempia. Tad kartais norėčiau „išsioperuoti“ savo galvojimą, nes man jis kenkia ir pešasi su mano kūrybos laisve.
– Esate graži moteris – negi vis dar viena? O gal ką nors mylite?
– Aišku, myliu! Nes be meilės labai liūdna. Meilė pakylėja, užaugina sparnus, akys blizga. Ir aš šia prasme nesu balta varna. Mano širdy gyvena meilė.
– Bet juk ne meilė žmonijai! Tina, ar yra šalia jūsų mylimas vyras?
– Taip, yra žmogus, su kuriuo man gera apsikabinti. O daugiau šia tema nenorėčiau atvirauti.
– Ar sunku pamiršti skaudžius dalykus, kurie nenorom palieka antspaudą ir verčia saugotis naujų žmonių, naujų santykių?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad viską pamirštu. Laikas išgydo žaizdas, bet palieka randus. Apskritai esu linkusi mąstyti šviesiai ir pozityviai. Manau, nesmagu praėjusį etapą prisiminti kaip skaudulį.
Reikia paleisti skausmą, ir aš labai mokausi nelaikyti savyje jokio pykčio. Taip, kažkas buvo, kažkas užgavo. Tebūnie tai pamoka, kurią turėjau išmokti, bet nesiunčiu niekam prakeiksmų ir kaltinimų. Stengiuosi atleisti ir paleisti. Niekas juk manęs netempė į bėdą.
Suklumpi, atsitiesi ir vėl eini. Žinoma, būna momentų, kai norėčiau papykti, pagrūmoti, bet tai juk nieko neduoda. Pykdamas ir grūmodamas grįžti atgal ir vėl atsiduri tame blogume. O kam to reikia?
– Kaip vertinate bėgančius metus?
– Kalbėti apie savo metus aš nebijau, tačiau man visuomet smagu pakoketuoti šia tema. Kodėl? Na, gal kad žmonės nustemba ir sako: „Oi, negali būti, taip gerai atrodai!“ Taip, tokiu būdu gali gauti ir komplimentų. (Juokiasi.)
Niekuomet neslėpiau savo metų. Šių metų rugsėjį man sukaks 41-eri.
Taigi kol kas mano metai manęs negąsdina. Mane labiau gąsdina rėmai, normos ir standartai, kuriuos matau aplinkui ir kuriuos tau stengiasi primesti visuomenė ar aplinka. Jeigu su tuo nesutinki, aplinkiniai bado pirštais.
Pavyzdžiui, kai tau tiek metų, privalai turėti tą ar aną, nes mano mama, kai buvo tokio amžiaus, jau turėjo tą ir tą. Tada galvoju: o ką daryti, jeigu man išeina kitaip? O su savo metais esu susidraugavusi, nejaučiu jų naštos, sveikatos pokyčių. Ir raukšleles priimu natūraliai.
– O kaip savimi rūpinatės?
– Galbūt būdama tokių metų turėčiau daugiau rūpintis. Kartais pasimėgauju masažais, kaukėmis, pedikiūru, manikiūru, gera kosmetika. Bet vėlgi bijau priklausomybių. Kartais žmonės taip susižavi grožio procedūromis, kad jos tampa jų svarbiausia veikla. Dar nė karto nesu dažiusi savo plaukų. Beje, aš gimiau su vienu žilu plauku. (Juokiasi.)
Vis dėlto man atrodo, jog daugelį dalykų, kad gerai atrodytum, galima pasiekti pasitelkus vidinius išteklius: pabėgioti, padaryti mankštą, palįsti po šaltu dušu. Esu natūralistė, nelinkstu į ekstremalius pokyčius.
Kita vertus, jei viduje nešvytėsi, jei vaikščiosi pajuodusiais paakiais ir liūd-nomis akimis, pasitepusi kremu už 50 eurų tikrai nenušvisi. Manyčiau, kad moters grožis geriausiai atsiskleidžia tuomet, kai suskamba ir vidus, ir išorė.
– Tina, tai kada realybėje apsirengsite baltą nuotakos suknelę?
– Aš būtinai apie tai pagalvosiu. (Juokiasi.)
