„Fantazija – knygos „užvedimo“ variklis. Fantazijos reikia visur ir kiekvienam. Net ir indus galima plauti išradingai, su fantazija. O knygai parašyti fantazija privaloma. Kitaip geriau rašyti telefonų knygą“, – linksmai dėstė žinoma vaikų rašytoja ir iliustruotoja L.Žutautė, sukūrusi seriją pasakų knygelių apie neklaužadą mergaitę.
Mamos ir tėčiai su malonumu savo mažiesiems skaito Linos knygeles apie šią mergaitę. O kaip Šiauliuose gyvena ir dirba, kuo džiaugiasi ir kokių pomėgių turi daugybę įdomių Kakės Makės dalykų sugalvojusi rašytoja?
– Lina, jūsų pasakų knygelių serija apie Kakę Makę – labai populiari. Ar žaviai rašytojai ir iliustruotojai populiarumas nesusuko galvos? Ar neišpuikote – bendraujate su kaimynais?
– Aš pati, kaip asmuo, niekada netroškau populiarumo. Man įdomu veikti, ką aš noriu, todėl mano knygos populiarėja savo ruožtu, o aš toliau tyliai veikiu, ką noriu ir kas man patinka, – be ypatingo ažiotažo.
Su kaimynais bendrauju paprastai, aišku, tenka ir apie Kakę Makę pakalbėti, bet tai būna itin retais atvejais – kai kam nors prireikia mano autografo.
– Ar galite į kaimynus kreiptis pagalbos, o jie – į jus?
– Be abejo, galiu. Ir pati kaimynams padedu, kai paprašo. Dažniausia pagalba yra prižiūrėti naminius gyvūnus, kai jie lieka vieni. O kartais ir svogūno ar druskos prireikia. Mano kaimynai – puikūs žmonės, sutariame gražiai.
– Ar jūs užsiimate tik kūryba, o vyras verda valgį ir tvarko namus? Ką namie, be pagrindinio savo darbo, darote tik pati?
– Na, vyras eina į darbą, nors turbūt mielai liktų namie ir darytų tai, apie ką klausiate. Bet spėju, jeigu tai reikėtų daryti visą laiką, jam greitai atsibostų. Jis baigęs dailę, bet pagal specialybę nedirba. O aš namie darau tą patį, ką daro moterys.
Mano statusas – rašytojos ir kūrėjos – neįpareigoja manęs būti princese. Greičiau būna kaip tik atvirkščiai – kartais dėl to, kad dirbu iš namų, namiškiams atrodo, kad galiu būti vienu metu keliose vietose: ir prie kompiuterio, ir prie plautuvės, ir prie puodų.
Ką darau tik pati? Prižiūriu šunis. Dabar jų turime du: vyresnysis – Bedlingtono terjeras, mažasis – vengrų aviganis Pumis. Jam – tik trys mėnesiai, su juo rūpesčių daug, kaip ir su mažu vaiku. Juos vedžioti, šerti ir dresuoti yra mano rūpestis ir malonumas. Niekam to neleidžiu daryti, nebent ištinka kokia nors ekstremali situacija. Šunys – mano viso gyvenimo pomėgis.
– Ar jie puola į šeimininkų lovą – nori miegoti kartu su jais?
– Vyresnysis žino namų tvarką, o mažiukas ateina į lovą. Šuo – šeimos narys. Jis gali pasirinkti, kur jam miegoti. Jeigu jis ateina į mūsų lovą ir mums netrukdo, leidžiame jam miegoti kartu.
– Rusijos detektyvų rašytoja Aleksandra Marinina kurti romanų eina į biurą, jūs dirbate namie. Kaip sekasi?
– Gerai. Per tiek metų pripratau dirbti namie. Jeigu kas trikdo, uždarau duris. Reikia ramybės tik rašant tekstus. Iliustracijas atlieku skaitmeninės tapybos technika. Taigi kai piešiu, galiu klausytis radijo laidų, audioknygų, muzikos.
– Šiaulių universitete, Menų fakultete, studijavote grafiką, bet grafike netapote. Kodėl?
– Grafiko specialybė – siaura, o man visada norėjosi meną pritaikyti plačiau, ne tik likti parodų salėse. Todėl pradžioje ieškojau darbo, kuriame nors kiek praverstų mano įgytos žinios – teko padirbėti dizainere. Tapti vaikų rašytoja irgi neplanavau. Kaip sakoma, Dievo keliai nežinomi.
– Ar vaikystėje buvote fantazuotoja? Kur nuvesdavo jūsų fantazijos?
– Buvau fantazuotoja ir vaikystėje, ir paauglystėje, ir esu dabar. Fantazija klystkeliais nenuvedė, bet padėdavo, kai jausdavausi vieniša – sesės sulaukiau tik būdama 16 metų. O nuotykių ištikdavo įvairių – ir smagių, ir ne tokių smagių. Dabar sunku palyginti, ar tai buvo dėl mano fantazijos, ar tiesiog dėl to, kad taip buvo smagiau.
– Knygoje „Kakė Makė ir svajonių gimtadienis“ mažoji herojė nustebina tėvus į savo gimtadienį pasikvietusi monstrų. Kitoje knygelėje ji ieško, kur slepiasi tamsa. O pačioje pirmojoje jai teko susidurti su Netvarkos nykštuku. Ar Kakė Makė – tai jūs vaikystėje, negavusi to, ko troškote?
– Ne, Kakė Makė su manimi susijusi tik tiek, kad aš vaikystėje turėjau tokias pat languotas kelnes. Visa kita – išgalvota ir sugalvota specialiai mano sūnui Karoliui. Vienas dalykas, ko negavau vaikystėje, buvo šuo, todėl Kakė Makė turi šuniuką. Tai buvo mano didžiausias vaikystės troškimas, o visa kita, palyginti su šunimi, tada atrodė vieni niekai.
– Turbūt plušate nuo ryto iki vakaro – galvojate, rašote, piešiate? Ir visko prigalvojate. Ko tik neturi jūsų Kakė Makė – ir telefoną, ir lipdukų knygą, ir veiklos kalendorių, kur nurodyta, kokius darbus dirbti pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Ji turi ir enciklopediją – apie Lietuvą, apie gyvūnus. Kaip manote, ko trūksta mūsų vaikams? O kai kurie gal turi visko per daug?
– Plušu iki 17–18 valandos, paskui kompiuterį išjungiu, kitaip gyvenimas pralėks pro šalį. Darbas nėra mano gyvenimo tikslas. Tą patį sakau ir savo vaikui. Visi trys su šunimis mėgstame išlėkti į mišką, parkus, pasiekiame ir Latviją, kur yra nemažai gražių parkų.
Ko trūksta vaikams? Dėmesio, meilės, šilumos. Nes per darbus negalime jiems to suteikti. Vietoj jausmų įbrukame į rankas telefonus, planšetinius kompiuterius, žaidimų konsoles. Taip ir gyvename atski-ruose pasauliuose.
Ir dar vaikams trūksta gerų knygų, į kurias panirus atsivertų didingas pasaulis. Nesakau, kad jų nėra parašyta ar išleista, – tiesiog mes, suaugusieji, neturime laiko padėti vaikams tokias knygas atrasti.
– Ar iki šiol idėjų židinį jūsų galvoje kursto sūnus Karolis? Ar jį jau domina „vyriški“ dalykai – futbolas ir dviratis?
– Apie antrąją klausimo dalį mano 13-metis sūnus pasakė, kad ji labai seksistinė. Ar toks vaikas gali kurstyti kūrybą? Žinoma. Dabar su juo galima diskutuoti įvairiais klausimais, spręsti gyvenimiškus galvosūkius. Todėl mano knygos auga kartu su Karoliu.
Naujausia – „Kniūkiai, arba Dingusių kojinių paslaptis“ jau skirta paaugliams, joje stengiausi kalbėti ne tik apie gražius dalykus, bet ir paliesti skaudžius klausimus ir problemas. O Karolis futbolo nemėgsta, jam labiau patinka istorija ir knygos.
– Kokių atsiliepimų apie savo knygeles sulaukiate iš vaikų? Gal mergaitės prašo Kakę Makę aprengti princesės suknele?
– Kakė Makė vienodai patinka tiek berniukams, tiek mergaitėms, todėl jei ir nuskambėtų toks klausimas, jis nebūtinai būtų užduotas mergaitės. Beje, atsakymas apie tai yra pirmojoje knygoje – jos herojė nenori būti princesė, ji tiesiog jau yra Kakė Makė ir jai gera tokiai būti. O atsiliepimai dažniausiai geri ir labai geri. Vaikams patinka ši nutrūktgalvė, jie atpažįsta joje save.
– Kakė Makė jau švenčia savo gimtadienius didžiulėse salėse. O kaip savąjį švenčiate jūs?
– Gimtadieniui nebesuteikiu didelės reikšmės, kartais net pamirštu, kiek man metų. Vyras jau žino, kokių gėlių – pavyzdžiui, rožių – negalima nešti į namus, – jų žiedlapius nuskabo ir suėda katinai, kurių turime du. Bet jei kyla noras kaip nors pašvęsti, kodėl gi ne? Jei kartu gera kompanija ir bendraminčių būrys, bet kokia proga gali tapti puikia švente.
– Sukūrėte ne tik knygų seriją, bet ir Kakės Makės prekės ženklą. „Utenos trikotažas“ siuva languotąjį neklaužados kombinezoną, taip pat sukneles, marškinėlius, džemperius, apatinį trikotažą su Kakės Makės logotipu. Išleistas Kakės Makės telefonas, patalynės komplektas ir įvairios kosmetikos – rankų muilas, burnos skalavimo skystis, plaukų šampūnas, balzamas, arbata. Ar pati įsukote šį verslą?
– Toks prekės ženklas yra įprasta praktika kitose šalyse, todėl neturėtų tai stebinti ir tūlo lietuvio. Pati viena to tikrai nebūčiau padariusi, tam yra visa mano knygas leidžiančios leidyklos „Alma littera“ darbuotojų komanda, todėl man lieka tik kūrybinė dalis. Aš pasiūliau, kad reikėtų pasiūti languotas Kakės Makės kelnes, ir mašina užsivedė.
– Garsiojo Jungtinių Amerikos Valstijų kino filmų prodiuserio, režisieriaus, animatoriaus Walto Disney (kartu su kompanijos darbuotojais) sukurtas animacinis herojus peliukas Mikis išpopuliarėjo visame pasaulyje ir autoriui sukrovė turtus. Britų rašytoja Joanne Rowling, sukūrusi seriją fantastinių knygų apie burtininką berniuką Harį Poterį, sulaukė ne tik šlovės. Iš savo kūrybos ši moteris uždirbo 1 milijardą JAV dolerių. Ar galite Lietuvoje pragyventi iš savo kūrybos ir verslo?
– Taip, galiu. Ir visada tikėjau, kad galėsiu. Atsimenu, kartą mano klasės draugas, kai jam pasakiau, kad būsiu dailininkė, nusijuokė tardamas – tada tau reikės labai turtingo vyro. Dėl tokio juoko net supykau. Žinoma, kelias nebuvo paprastas, labai dažnai pinigų trūkdavo, bet jų trūksta ir dirbantiems gydytojais. Tačiau nė karto nesuabejojau savo pasirinktu keliu ir manau, jei dirbi tai, ką tikrai mėgsti, pinigų visada bus tiek, kiek reikia.
– Vis dėlto gal ir jūs galvojate apie emigraciją, kai visi taip skundžiasi blogu gyvenimu Lietuvoje?
– Labai liūdna, kad toks reiškinys vyksta Lietuvoje. Nežinau, ką darytume su vyru, jei negalėtume aprūpinti savo vaiko būtinais dalykais. Gal irgi išvažiuotume. Bet pirma išbandytume visas galimybes čia, Lietuvoje. Mano vyras – žemaitis, užsi-spyręs, aš taip pat turiu nemažai užsispyrimo, todėl turbūt lengvai nepasiduotume.
– Naujausia jūsų knyga – „Kniūkiai, arba Dingusių kojinių paslaptis“. Ar tai reiškia, kad atsisveikinate su Kake Make ir vaikystės pasauliu?
– Ne. Greičiau tai reiškia, kad pasisveikinu su paaugliais, o tokie jau yra patys pirmieji Kakės Makės skaitytojai. Vaikystės pasaulis visada liks mumyse, nesvarbu, kokio amžiaus būsime.
– O kokias knygas skaitote pati? Kurie rašytojai – jūsų mėgstamiausi, kurie įkvepia kūrybai?
– Skaitau įvairią literatūrą. Mėgstu ir gerą psichologinį detektyvą, ir šeimos sagas. Konkrečių mėgstamų rašytojų neturiu. Labai patinka knygos apie Indiją, norėčiau ten kada nors nuvažiuoti.
Darbas įpareigoja susipažinti ir su vaikiška literatūra. Su malonumu perskaičiau Hario Poterio serijas, turiu namie ir paveikslėlių knygų, kurias labiau priskirčiau prie savo bibliotekos, ne sūnaus. Jas kartais pavartau, kai reikia įkvėpimo.
Knygos – puikus dalykas, gaila, kad suaugę žmonės neranda laiko pabūti kartu su knyga. Nesunku iš pokalbio tokį žmogų atpažinti – jo ir kalba skurdesnė, ir pats jis tarsi suvargęs medelis – be lietaus ir saulės.
