Ministrės vyras manualinės terapijos gydytojas Rogeris Jonssonas žmonai sugrįžus gyventi į Lietuvą liko Stokholme. Ir visiems labai įdomu, ar dažnai sutuoktiniai skrenda vienas pas kitą ir kokia kalba kalbasi – švediškai ar angliškai? Ministerijoje į šį klausimą kažkas atsako it musę kandęs: „Girdėjome, kaip ministrė kalbėjosi su vyru, bet nieko nesupratome, nes kalbėjosi švediškai. Ji daug juokėsi.“
O ministrė į tai draugiškai replikuoja: „Švedų kalba man kaip antroji kalba po lietuvių. Lengvai sekėsi ją išmokti.“
L.Ruokytė-Jonsson – diplomuota renginių režisierė, aktorė, literatūros vertėja. Ji dirbo Lietuvos kultūros atašė Skandinavijoje: Švedijoje, Stokholme (1999–2008 m.), taip pat Danijoje, Islandijoje ir Norvegijoje (2008–2012 m.). Pastaroji jos darbo vieta buvo Lietuvos ambasadoje Kopenhagoje. Po to dirbo Lietuvos kino centre, o 2016-ųjų gruodį tapo Lietuvos kultūros ministre ir užima aukščiausią valstybinį postą kultūros srityje. Darbai darbais, o kaip ministrė ilsisi, iš kur semiasi energijos, ką laisvą valandėlę stengiasi pamatyti ir aplankyti?
„Jeigu pasitaiko laisvas savaitgalis, mane apima džiaugsmo panika. Per vieną dieną noriu padaryti labai daug – ir knygą paskaityti, ir filmą pažiūrėti, ir į gamtą išbėgti. Pagrindinis mano energijos atkūrimo ir subalansavimo šaltinis – gamta. Būdama tarp medžių, gražiame kraštovaizdyje, didelėje erdvėje atsigaunu ir fiziškai, ir psichologiškai. Vos kelios valandos, praleistos gamtoje pabėgus iš miesto, ir aš iškart atsigaunu“, – pasakoja ministrė.
Kadangi gyvena vaizdingame Vilniaus Užupio rajone, dažną vakarą išsiruošia pasivaikščioti jo kalvomis arba palei Vilnią.
– Kadaise Užupio centre puikavosi užrašas „Ulica smerti“ (išvertus iš rusų k. – Mirties gatvė). Dar po nepriklausomybės atkūrimo ten gyveno alkoholikai, vagys ir žmogžudžiai. Dažnas, vidurnaktį traukdamas per Užupį, rizikavo būti perdurtas suomišku peiliu.
– Viskas pasikeitė. Ta mirties gatvė pavirto džiaugsmo gatve. Užupis – labai taiki, kūrybinga, harmoninga ir draugiška vieta. Užupis traukia gražiausius žmones. Gražiausios sielos renkasi čia. Ir Užupio konstitucija pati geriausia. Beje, ant Paupio gatvės namo sienos kabo ir mano išversta į švedų kalbą.
Grįžusi iš darbų 8 ar 9 valandą vakaro bėgu pas kaimynus pasiimti šuns, savo pasivaikščiojimų draugo. Mudviejų su Džiugiu visos Vilnios pakrantės išvaikščiotos. Mėgstu Užupio kalvas – nuo jų atsiveria puikūs vaizdai, matyti Arkikatedra, Trijų Kryžių kalnas. Man patinka judėti.
Praėjusį savaitgalį buvo džiaugsminga diena, kai su draugais nuvykome ant Karmazinų piliakalnio prie Dūkštų kaimo. Turiu draugų, kurie irgi mėgsta leisti laiką gamtoje. Paskambina ir sako: važiuojam. Ir važiuojam – arba į Kernavės apylinkes, arba ant piliakalnių, arba netoli Trakų. Ir vaikštom, kol pavargstam. Bet tai nėra meditacinis vaikščiojimas. Daug visokių problemų sprendimų atrandu būtent vaikščiodama gamtoje.
– O kaip dėl salsos, bačatos, kizombos, Lotynų Amerikos šokių, kuriuos lankėte, kai gyvenote Skandinavijoje? Dabar turbūt ministro pareigos neleistų lankyti šokių būrelio – būtų nesolidu?
– Deja, apleidau šią sritį. Jeigu būtų maža žmonių grupelė, su kuria galėčiau šokti, lankyčiau šokius. Žinau, kad tai labai sudėtinga Lietuvoje, nes reikia turėti partnerį. Skandinavijoje nereikėjo. Ateini – moterų ir vyrų beveik po lygiai. O čia, jei esi pažengęs, ir partnerio tokio pat reikia. Labai keista būtų dabar po miestą lakstyti ir ieškoti šokių partnerio.
Šokiai, muzika artimi mano širdžiai, daug artimesni nei sporto klubas. Tačiau šokius turėjau iškeisti į sporto klubą. Kad būčiau geros fizinės formos, kad galėčiau, kaip ir pridera, atiduoti darbui daug jėgų.
– Jėgų suteikia ir maistas. Ar mėgstate pasisukioti virtuvėje? Ar gaminate iš įpročio – švediškus patiekalus?
– Nepasakyčiau, kad esu didelė virtuvės draugė, bet gaminti moku. Švediška virtuvė nėra mano mėgstama – ji tokia europietiška, Šiaurės krašto virtuvė, kurioje dominuoja mėsa, silkė, šakninės daržovės. Panaši į lietuvišką.
O mėsos aš nevalgau jau 30 metų. Bet labai mėgstu azijietišką virtuvę – esu Japonijos, Vietnamo, Tailando patiekalų gerbėja. Man patinka tailandietiška „Tom Yum Kung“ sriuba su krevetėmis, tailandietiškos papajų salotos, vietnamietiški suktinukai „Vietnamese Fresh Spring Rolls“. Iš japoniškų patiekalų labai gerai pagaminti sušiai – mano mėgstamiausi, ypač su „Wakame“ salotomis. Arba sašimiai – labai mėgstu žalią žuvį.
– Ar gerai jaučiatės nevalgydama mėsos?
– Labai gerai. Mėsos atsisakiau tikrai ne dėl kokių nors įsitikinimų. Tačiau buvau atkritusi – vienu momentu eksperimentavau su savo kūnu – pusantrų metų valgiau viską, kas buvo rinkoje ar užkandinėse. Ir mėsą, ir mėsainius, ir kebabus. Pajutau, kad energijos turiu mažiau, toks apsunkimas, mieguistumas atsirado. Netgi odos spalva pradėjo keistis.
Po šio gatvinio maisto laikotarpio natūraliai grįžau į tą pačią labai mielą būseną. Kūnas tapo guvus, energijos atsirado dar daugiau, nors nesiskundžiau jos stoka. Bet jos atsirado tiek, kad, atrodo, trykšta fontanais.
– Tačiau aplinkui ministeriją nėra sveiko maisto kavinių, restoranų. Papietauti taip, kaip norite, turbūt sudėtinga?
– Pietums turiu 15–20 minučių. Nešuosi juos dėžutėje iš namų – dažniausiai salotų.
Mėgstu atsigerti šviežių sulčių viename A.Vienuolio gatvės rūsyje – ten mano šventovė, ten sultis spaudžia nuostabaus grožio žmogus. Tiesiog esu įsimylėjusi tą moterytę. Nežinau, ko, bet turbūt savo geros energijos ji prideda į tas sultis. Ji žino, ko tau šiandien reikėtų. Energijos, sako. Arba polėkio. Ir pati sugalvoja, iš ko sultis spausti. Tad stengiuosi penkias dienas – nuo pirmadienio iki penktadienio – bet kokiu metu – ar eidama iš Vyriausybės posėdžio, ar iš darbo – užsukti pas ją atsigerti tų sulčių ar kitaip jų susiorganizuoti.
Kitas variantas – tailandietiški patiekalai Halės turguje. Fantastiškas maistas. Viskas gaminama tau prieš akis. Einu ten pėsčiomis – 10–12 minučių kelio nuo ministerijos.
– Ar keliaudama po Europą mėgstate pamatyti šalies, į kurią atvykstate, pilis, vienuolynus, antikos laikų griuvėsius?
– Dievinu keliones, labai mėgstu pažinti naujas šalis, kitas kultūras. Patinka patyrinėti kitų šalių gamtą. Europoje man įdomu pamatyti kitų šalių kultūros paveldą, pilis, vienuolynus.
Bet labai nemėgstu poilsinių kelionių, kai reikia nuvykus gulėti ant jūros kranto. Tai – kančia. Kelios kurortinės kelionės baigėsi tuo, kad, vos vieną dieną pagulėjusi paplūdimyje, kitą jau turėdavau pabėgimo planą.
Kartą su draugais nuvykome šešiese į Kretą. Iš septynių naktų tik vieną nakvojome viešbutyje, kurį užsisakėme. Išsinuomojome automobilį ir leidomės keliauti po salą. Po trijų dienų viešbučio personalas mūsų puolė ieškoti – skambino, klausė, ar esame gyvi, – kambariai užsakyti, bet niekas juose negyvena.
Gastronomija – irgi svarbu, nes mėgstu skaniai pavalgyti ir tikrai galvoju, ką dedu į skrandį. Aš savo skrandį myliu taip, kaip savo sielą. Sielai duodu pavalgyti kultūros, o skrandį pamaloninu sveiko maisto patiekalais. Sveika mityba man tapo geruoju įpročiu.
– Kuriame Europos didmiestyje galėtumėte gyventi?
– Nors ir patriušusi, Roma man patinka labiausiai. Miestas išgyvena ne pačius geriausius laikus – ekonominę krizę. Romoje esu buvusi teatro meistriškumo kursuose – apvaikščiojusi kiekvieną kampą. Ten kiekvienas kampas yra kultūros paveldas ir kiekvienas kampas turi įstabių istorijų. Sakoma, kad kiekvienas miestas turi savo ritmą, kvėpavimą, aurą. Romos ritmas, kvėpavimas, aura atitinka manuosius. Aš kalbu rankomis – taip ir romiečiai gestikuliuoja, kalba rankomis. Taigi tu sava, sakė, keista, kad nekalbi itališkai. Jeigu Romoje ir apgauna turguje ar restorane, niekada nesusinervinu, viską atleidžiu. Ten man viskas tobula. Roma – mano svajonių miestas, galėčiau jame gyventi.
Kai buvau festivalio „Fluxus“ atidaryme Romoje, bendravau su miesto vicemeru kultūrai Luca Bergamo. Jis paklausė, kada pastarąjį kartą čia buvau. Sakau, gėda prisipažinti – prieš 20 metų. Bet turiu čia vieną draugą italų teatro režisierių, su kuriuo teko dirbti ir kurio nemačiau 20 metų. Norėčiau su juo susitikti.
Ir vicemerui papasakojau, kaip jis mane mokė scenoje tekstus kalbėti itališkai. Mus buvo atrinkę kaip geriausius teatrinės Platono laboratorijos režisierius ir aktorius dalyvauti dviejose Džibelinos festivalio premjerose pagal Platono dialogus. Labai norėčiau tą režisierių sutikti, bet pamečiau kontaktus, apgailestavau. O vicemeras sako – aš jį pažįstu. Jūs jį pažįstate, nustebau. Taip, sako, tai – mano brolis, tuoj jam paskambinsiu. Tokių dalykų nesuplanuosi. Romoje turiu vieną vienintelį artimesnį bičiulį ir jis, pasirodo, yra vicemero brolis. Kitą dieną susitikome.
– Gal kultūros ministro pareigoms ruošėtės seniai – dar dirbdama kultūros atašė Skandinavijoje? Ten gyvenote beveik 20 metų ir paklojote bėgius kultūros atašė darbui.
– Tokiems iššūkiams negali ruoštis iš anksto. Tiesiog tam tikru momentu žmogus pribręsta vienam ar kitam žingsniui, vienam ar kitam gyvenimo pokyčiui. Jeigu priėmiau tą iššūkį, vadinasi, jau buvau užaugusi iki jo.
Pirmą kartą išgirdusi, kad kultūra ir švietimas taps valstybės prioritetais, suklu-sau. Niekada nebūčiau nei galvojusi, nei svajojusi apie politiką. Kai pamačiau, kad yra reali galimybė šį tą nuveikti kultūros srityje – o pati visą gyvenimą esu kultūros žmogus, panorau imtis to iššūkio. O galbūt tai galimybė ką nors pakeisti?
Karjera manęs niekada nedomino ir nedomins. Aš renkuosi darbus tiktai pagal iššūkius: įdomu–neįdomu, svarbu–nesvarbu, prasminga–neprasminga. Tik tuomet galiu maksimaliai atsiduoti pasirinktam darbui, viską daryti su meile ir tikėjimu. Pinigai ir karjera man yra paskutinėje vietoje. Aš pasirinkau darbą.
– Stokholme trejus metus vaidinote teatre, Berlyne mokėtės teatrinio meno ugdymo centre „Akt Zent. World Theatre Thraining Institute“. Ar nebuvo gaila palikti teatro scenos ir gilintis į kultūros diplomatiją?
– Du skirtingus darbus dirbti vienu metu, kai iš viso neturi poilsio dienų, nederėjo. Reikėjo rinktis vieną arba kitą kelią. Kurį laiką nebuvau nutraukusi virkštelės su teatru, bet supratau, kad, norint likti teatre, turi būti savo šalyje. Gimtoji kalba – tavo dvasios dalis, ji suteikia sodrių spalvų, kai kuri vieną ar kitą personažą. Galbūt vizualiuosiuose menuose nesvarbu, kur tu pasaulyje nublokštas esi, bet ten, kur kalba yra tavo darbo įrankis, turi būti savo šalyje, turi vaidinti savo kalba. Todėl man buvo lengva apsispręsti.
O kadangi mano prigimtis – ir tikslioji, loginė, ir kūrybinė, kūrybiškumas man padėdavo atlikti vieną ar kitą darbą, susitvarkyti su vienu ar kitu iššūkiu. Ne taip lengva mane būdavo palaužti. Kad ir kur dirbau – ar kultūros atašė, ar prie projekto kuriant Baltijos kultūros centrą Haselbio pilyje Stokholme, ar Lietuvos kino centre – visur tas kūrybinis pradas man buvo reikalingas, jis pamėtėdavo netradicinių ėjimų.
Visi pagalvodavo – na, šito tikrai neįmanoma įgyvendinti, na, šitas tai iš kosmoso pasaulio. Visas mano gyvenimo kelias visada buvo tokiomis neįmanomomis misijomis arba idėjomis pagrįstas. Tame kelyje niekada neišdaviau savo idėjų ar sumanymų. Jeigu šventai tikėdavau, man visada pasisekdavo jas įgyvendinti. Ir strategiškai, aiškiai sudėliodavau žingsnius, kaip iki to tikslo nueiti, nors sutikdavau kelyje labai daug skeptikų.
– Kaip reaguojate į kritiką?
– Daugelis mano kolegų žino, kad aš labai lengvai priimu kritiką, jeigu ji pagrįs-ta, argumentuota, išmintinga. Jeigu kritika nėra pagrįsta, jeigu yra tik puolimas ir opozicinės pusės demonstravimas, ji nuteka nuo manęs kaip vanduo. Reaguoju tik į išmintingų žmonių pastabas ir kritiką. Mokausi iš to. Nereikia bijoti kritikos – tai variklis, stumiantis į priekį.
– Ar turite laiko pamatyti visas lietuviškų filmų, spektaklių premjeras? Kaip vertinate filmus „Zero III“, „Šventasis“, „Stebuklas“, „Pelėdų kalnas“?
– Tikrai nėra laiko viską pamatyti. Labiau norėčiau kalbėti apie režisieriaus Andriaus Blaževičiaus vaidybinį filmą „Šventasis“. Tai – pirmas jo filmas. Mane be galo nustebino šis darbas. Šis filmas man buvo tarsi patvirtinimas – Lietuvoje užaugo nauja režisierių karta. Tarsi atspirties taškas.
Naujojo Giedrės Beinoriūtės vaidybinio filmo „Kvėpavimas į marmurą“ buvau tiesiog apžavėta, jau nekalbant apie ankstesnius tarptautinio pripažinimo sulaukusius vaidybinius filmus – Alantės Kavaitės „Sangailės vasarą“ ir Igno Jonyno „Lošėją“. Šie filmai – tai įrodymas, kad esame ne prastesni nei Europos kūrėjai. Net didžiausi skeptikai šiek tiek turėtų susimąstyti kritikuodami Audriaus Juzėno „Pelėdų kalną“. Džiugu, jog Lietuvoje žmonės pradeda galvoti, kad istorijos aktualizavimas yra svarbi tema. Ši tema buvo šiek tiek pamiršta.
Menininkai eina į priekį keliais žingsniais greičiau, nei patys procesai vyksta ar problemos sprendžiasi. Jie jau iš anksto tas problemas išgrynina, inicijuoja diskusijas ar verčia susimąstyti.
– Koks menas jums labiau patinka – tradicinis, klasikinis ar šiuolaikinis? Kurie žymūs pasaulio menininkai jums imponuoja?
– Linkčiau prie šiuolaikinio meno, aš jį labiau suprantu. Daug yra vardų, kurie man patinka. Be abejonės, scenos menas ir kinas man pirmoje vietoje. Viskas nuo tarpdisciplininių menų iki klasikinės tapybos, skulptūros man įdomu, viskas patinka, ypač fotografija.
Su malonumu einu ir į šiuolaikinio, ir į klasikinio meno parodas. Galiu nueiti ir į amatų mugę ir pasidžiaugti įvairiais gaminiais. Kiekvienas žmogus, atėjęs į šią žemę, atsineša kūrybinės energijos ir ją įkūnija – kaip išmano, kaip gali, kaip mato pasaulį.
– Pagal specialybę dirbote labai trumpai. Gal baugino menininko gyvenimas – be pinigų ir beveik be aiškios ateities?
– Pinigai ir karjera, kaip minėjau, man neįdomu. Tuo metu priėmiau sprendimą būti ten, kur esu labiausiai reikalinga. Ir tuo metu atstovavau Lietuvos valstybei Švedijoje. Lietuvoje daug gerų režisierių ir aktorių. Bet toks darbo baras kaip kultūros diplomatija užsienyje – tai buvo pirmieji žingsniai – tikrai buvo didesnis iššūkis – daug svarbesnis, prasmingesnis darbas. Man sekėsi labai gerai.
Sutinku, kad nerealizuota kūrybinė energija gali sprogdinti iš vidaus. Aš ją įkūnijau poezijos vertimuose. O versti literatūrą į kitą kalbą – ne tik kūrybinis procesas, bet ir savotiška šiuolaikinė meditacija, teikianti sielai didžiulį pasitenkinimą ir ramybę.
