Aktorė teigia dabar gyvenanti labai paprastai. „Labai toli nuo tos epochos, kai žmonės mane vaikydavosi, kad duočiau autografą“, – šypteli. Dabar jos misija – nugalėti žmonių ir valdžios abejingumą gyvūnams. Meilė gyvūnams ir kova dėl jų buvusiai kino žvaigždei kasdien suteikia jėgų, nepaisant garbaus jos amžiaus.
„Niekuomet nekalbu tuščiai. Šiais laikais per daug kalbama tuščiai arba sakomos vien kvailystės. Su gyvūnais mes pasižiūrime vieni į kitus ir kalbamės akimis, ne žodžiais. Kalbamės kūno kalba“, – teigia Brigitte.
– Gal papasakotumėte apie savo dieną Sen Tropeze?
– Atsikeliu apie 9 valandą, pasirūpinu savo 9 šunimis ir 6 katinais, paskui savimi. Tada skambinu į fondą aptarti reikalų. Bernard’as, mano vyras, man padeda tvarkyti komunikaciją faksu ir elektroniniu paštu. Aš neturiu jokio kompiuterio, neturiu ir mobiliojo telefono, to instrumento, kuris leidžia daryti siaubingas asmenukes, – neįmanoma žengti žingsnio, kad kas nors prie jūsų nemėgintų klijuotis.
Taigi, darbo dieną pradedu nuo laiškų. Jų kasdien gaunu po 60–70. Asmeniškai atsakau į visus svarbius arba tuos, kurie mane sujaudina.
13 valandą išvykstu į savo fermą „La Garrigue“, pas kitus gyvūnus. Jų ten gyvena apie 50, tarp jų ponis Candy ir asilas Bonhomme, jie laisvai ganosi drauge su 7 kiaulėmis, 8 ožkomis, tiek pat avių, dviem ožiais, vėžliu, žąsimis, antimis, vištomis ir 17 šunų bei kačių. Fermoje tvarkau fondo reikalus. Per tris dešimtmečius jis labai išaugo.
Apie 18 valandą pavargusi grįžtu namo, į vilą „La Madrague“. Reikia pripažinti, jog niekada tiek daug nedirbau kaip dabar, sulaukusi 83 metų. Pavakarieniaujame su Bernard’u, tada paskambinu keliais numeriais ir einu miegoti.
Niekada nebevažiuoju į Sen Tropezo centrą. Ne vien todėl, kad nenoriu pašalinių dėmesio ar bijau pavojų, bet pirmiausia todėl, kad Sen Tropezas labai pasikeitė, prarado žvejų kaimelio dvasią. Miestas tapo prabangos vitrina, vieta be sielos.
– Kaip susipažinote su savo vyru?
– Netikėtai nuėjusi į svečius taurės vyno pas advokatą Bouguereau, kuris tvarko fondo reikalus.
Kartą mano draugė norėjo mane ten nusivesti, o aš buvau pakeliui iš savo fermos, purvinomis kelnėmis. Todėl jai pasakiau: „Pamiršk – nesu pasipuošusi.“ Bet ji nenusileido: „Tavo advokatas toks žavus. Brigitte, važiuojame.“ Leidausi įkalbama. Nuvažiavome.
Bernard’as ten jau buvo, bet jo nepastebėjau. Išvykstant jis mane pagriebė už rankos ir pratarė: „O su manimi nereikia atsisveikinti?“ Tokia buvo pradžia.
Mūsų istorija trunka ketvirtį amžiaus! Jis žavus, mielas, maloniai bendraujantis, išmintingas ir kartu niekuo neišsiskiriantis.
Kitas labai svarbus jo privalumas – jis sutinka, kad trys ar keturi gyvūnai miegotų mūsų lovoje, nors ji ir didelė. Jeigu nesutiktų, su juo negyvenčiau. Bernard’as taip pat rūpinasi manimi, nors kartais būna valdingas ir nekantrus. Būna, kad ir apsipykstame. Jis nėra romantikas, žvelgiantis į naktį mėnulio šviesoje, bet labai protingas, ir tai svarbu. Didžiąją laiko dalį jis leidžia nosį įbedęs į savo kompiuterį.
Ištižėliai ir bailiai man nepatinka. Mėgstu savimi pasitikinčius, savęs išreikšti nebijančius vyrus.
– Kas jus abu sieja?
– Meilė gyvūnams, protingi jo patarimai dėl fondo. Vyras – geras taktikas, gebantis bendrauti, o to negalėčiau apie save pasakyti. Jis man daug davė... Bet manęs neklauskite, ką jis veikė iki mūsų santuokos. Turėjo verslą Afrikoje, jeigu neklystu.
– Reikėjo tekėti už veterinaro!
– Be jokios abejonės, bet dabar jau per vėlu.
– Grįžkime prie vyrų, kuriuos mylėjote...
– Ne, jokiu būdu! Kai baigta, tai baigta. Kaip kine. Tai gana nemalonūs prisiminimai. Visur, kur eidavau, buvau medžiojama.
Ligi šiol iki galo nesupratau, kas man atsitiko, – kažkoks niekam nepavaldus sukaustymas grandinėmis, tebekurstantis nepasitikėjimą žmonių rase. Aš beveik nebepalaikau ryšių su kino pasauliu, juolab kad mano amžiuje draugų iš tos epochos jau beveik nebeliko. Likau šiek tiek prisirišusi tik prie aktorių Alaino Delono, Jeano Paulio Belmondo, Mylene Demongeot, Robert’o Husseino. Su jais porą kartų per metus pasikalbame telefonu, dažniausiai gyvūnų klausimais, – tai mus suartinanti tema.
– Ką manote apie aktores, prakalbusias apie lytinį priekabiavimą?
– Kalbant apie aktores, bet ne moteris apskritai, daugeliu atvejų tai yra veidmainiška, juokinga ir visiškai neįdomu. Tai užgožia svarbias temas, apie kurias labiau vertėtų diskutuoti.
Aš asmeniškai niekada nebuvau seksualinio priekabiavimo auka. O jeigu man pasakydavo, kad esu graži arba turiu dailų užpakaliuką, man tai atrodydavo paprasčiausiai miela. Tokie komplimentai pamalonina. Nemažai aktorių sąmoningai flirtuoja, kursto prodiuserių aistras vien tam, kad gautų vaidmenį. O paskui – kad apie jas kalbėtų visuomenėje. Jos pačios visur pasakoja, kad prie jų buvo priekabiaujama... Ir galiausiai tai joms labiau kenkia, nei yra naudinga.
– Nors jūsų praeitis buvo audringa, atrodote labai racionali.
– Tai auklėjimo klausimas. Buvau auklėjama labai griežtai, pagal buržuazinius principus. Ir to niekuomet neatsikratysi. Laimei, nes tai buvo mano gyvenimo pamatai. Nors paskui visus tuos principus su didžiausiu džiaugsmu pasiunčiau velniop, išlaikiau tam tikrą laisvumą, kurį toks auklėjimas suteikia. Moku nepriekaištingai elgtis prie stalo ir kitur, sugebu visokiausiose situacijose lengvai prisitaikyti.
Žinoma, mano tėvai, mane įrašę į katalikišką mokyklą šalia mūsų namų, 16-ajame Paryžiaus rajone, nė nesapnavo, kad ištekėsiu už Vadimo (Roger Vadimas, režisierius, pirmasis B.Bardo sutuoktinis. – Red.) Jiems tai buvo tikra katastrofa. Jie norėjo mane pastūmėti žengti saugiu buržuazijos keliu, kol pagaliau suprato, kad man juo eiti nebuvo įmanoma.
Mano tėvo, iškilaus pramonininko, vadovaujančio įmonėms „Bardot d’Air Liquide“, aplinka ir pasaulis buvo skirti ne man. Tėtė mėgo suktis elegantiškuose to laikotarpio visuomenės sluoksniuose.
– Ar jis didžiavosi savo dukra?
– Jam buvo malonu, kad žmonės žino, jog yra kino žvaigždės Brigitte Bardot tėvas.
– Pakalbėkime apie jūsų sūnų.
– Kai Nicolas gimė, buvau 25 metų. Gana blogai tuo metu jaučiausi, buvau pavargusi nuo filmų, išvarginta žiniasklaidos, kuri mane persekiodavo ir buvo negailestinga. Man buvo sunku išlaikyti savo pačios pusiausvyrą, o čia dar viena užgriuvusi naujiena.
Tikrai tai nebuvo geriausias metas lauktis vaiko. Kas tris minutes norėjau nusižudyti, krėčiau vien kvailystes. Tačiau vaiko atėjimo nepasirenki. Laikas nebuvo geras, ir visi nuo to nukentėjo.
Situacija pagaliau susitvarkė prieš keletą metų. Nicolas gyvena Norvegijoje ir mane aplanko kasmet. Turiu dvi anūkes ir du proanūkius.
– O jūsų motina?
– Mano motina manimi didžiavosi, kai pradėjau rūpintis gyvūnais ir važiavau į ledynus kovoti su masiniu ruonių žudymu. Mamai tuomet pasirodžiau drąsi.
– Ar vaikystėje turėjote gyvūnų?
– Ne, nes per karą tai buvo neįmanoma miesto bute, juolab kad ir mums patiems trūko maisto. Pirmąjį gyvūną vis dėlto išgelbėjau būdama 8 metų. Tai buvo pilka pelytė, kurią tėvas rūsyje norėjo užmušti šluota. Aš ją pasiėmiau, pasikišau po megztiniu ir palaukiau, kol ji bus saugi. Tuomet paleidau sode.
– Ar bijote mirties?
– Ligos, kančia, mirtis – visa tai nėra linksma, ar ne? Kaip galėtum tvirtinti priešingai? Tačiau mirtis yra neišvengiama ir reikia bandyti ją prisijaukinti. Kai susirgau krūties vėžiu, buvo labai sunku. Buvau vieniša ir nutariau apsiriboti radioterapija, atsisakyti tos siaubingos chemoterapijos, nes nuo jos nuslenka plaukai. Chemoterapija išžudo ne tik blogąsias ląsteles – ji kenkia visam organizmui. Niekada nenorėčiau, kad man ją taikytų.
Vėžys mane privertė sukilti prieš save pačią. O dabar, nors kartais ir mėgstu vienatvę, gyventi viena negalėčiau.
– Nugalėtas vėžys buvo gražiausia jūsų pergalė?
– Aš nepanikavau, maniau, kad nemirsiu, kad ligą nugalėsiu. Tai buvo mano paslaptis ir ją atskleidžiau tik ligai praėjus. Visa tai buvo daugiau nei prieš 30 metų. Tačiau gražiausios pergalės manęs dar laukia kovojant už gyvūnų gerovę.
– Kodėl nebesilankote restoranuose?
– Kad palinkusi ryčiau ikrus, ištrauktus iš tų vargšų eršketų pilvo, už stulbinančią kainą? Kokia gėda! Visi didieji restoranai mane pykina: jie gamina kone vien mėsiškus valgius, t.y. valgius iš gyvūnų, kurie kentėjo. Nebevaikštau į restoranus ir esu vegetarė. Vasarą vis dėlto valgau sardines su aliejumi.
– Fondas – visas jūsų gyvenimas?
– 2016 metais atšventėme fondo trisdešimtmetį. Jo veikla 1986 metais prasidėjo labai kukliai, dirbome su vienu advokatu ir drauge. Svečių kambarys tapo darbo kabinetu.
Kad gaučiau fondo statusą, turėjau surinkti 3 milijonus frankų (apie 457 tūkst. eurų. – Red.). Nebuvau pajėgi surinkti tokios sumos. Nesu prisirišusi prie pinigų ir didžiąją dalį kino karjeros laikotarpiu uždirbto turto jau buvau iššvaisčiusi, o kitų pajamų neturėjau. Porai mėnesių įsitaisiau Sen Tropezo turguje ir pardavinėjau visokius savo suvenyrus, apyrankes, karolius, parsivežtus iš Brazilijos, Meksikos, nuotraukas su savo autografu, sijonus, skrybėles.
Iškart po to Paryžiaus aukcione pardaviau viską, ką turėjau vertingo: brangius papuošalus, kuriuos man padovanojo mano vyras Gunteris Sachsas, mano vestuvių su R.Vadimu suknelę, sidabrinius stalo įrankius, baldus ir net savo gitarą. Pardavinėdama visus tuos daiktus, kurie drauge buvo ir mano sielos dalis, ir matydama, kaip jie mane palieka, ištariau vėliau garsią tapusią frazę: „Savo jaunystę ir grožį atidaviau vyrams, dabar savo išmintį ir patirtį atiduodu gyvūnams.“
Taip atsirado mano fondas. Jam viską atidaviau, savo kaimo sodybą Basoše (Burgundijos regione. – Red.), vilą „La Madrague“ – pasilikau tik teisę ja naudotis iki gyvos galvos ir toliau dengiu jos išlaidas. Fondui taip pat atiduosiu visą autorinį honorarą už sausio 25 d. pasirodžiusią knygą „Kovos ašaros“.
* * *
„Aš asmeniškai niekada nebuvau seksualinio priekabiavimo auka. O jeigu man pasakydavo, kad esu graži arba turiu dailų užpakaliuką, man tai atrodydavo paprasčiausiai miela. Tokie komplimentai pamalonina. Nemažai aktorių sąmoningai flirtuoja, kursto prodiuserių aistras vien tam, kad gautų vaidmenį. O paskui – kad apie jas kalbėtų visuomenėje. Jos pačios visur pasakoja, kad prie jų buvo priekabiaujama... Ir galiausiai tai joms labiau kenkia, nei yra naudinga“, – įsitikinusi aktorė.
