Kai prieš metus kalbėjomės su Daine ir Donatu, jie dar tik skaičiavo nėštumo mėnesius ir mažais žingsniais dėliojo ateities planus. Buvo žaismingi, tačiau ir kiek atsargūs, apgalvojantys kiekvieną gyvenimo detalę. Šįkart jie – visai kitokie. Kiekviena akimirka jie džiaugiasi lyg paaugliai, kuriuos tėvai pirmą kartą išleido į vakarėlį per naktį, o spindesys akyse išduoda, kad tai – dar tik pati pradžia.
Dainė juokiasi, kad, regis, visada žinojo, ko nori iš gyvenimo, kad jį reikia semti pilnomis saujomis. Tačiau gimusi antra dukrelė viską sudėliojo į likusius tuščius stalčiukus.
Pora persikraustė į naujus namus, o kitąmet svarsto galimybę įsigyti ir didesnę erdvę. Tačiau juos, priešingai nei daugumą, kaskart vis labiau traukia Vilniaus Senamiestis: „Savaitgaliais mes keliaujame į sodybą, ten ir mums, ir vaikams labai patinka. Tačiau abu esame labai socialūs žmonės, mėgstame bičiulių susiėjimus, aktyvų gyvenimo būdą, todėl vis labiau traukia miesto šurmulys. Bet vėlgi nežinia, ką sakysime po metų“, – abu sutartinai juokiasi ir apdovanoja vienas kitą meiliais žvilgsniais.
Mažoji Baumilaitė gimė 42-ąją nėštumo savaitę (vidutiniškai nėštumas trunka 40 savaičių. – Red.), todėl paskutinėmis dienomis tėvai žinojo, kad tai gali įvykti bet kada. Ir nors Donatas sako, kad žmoną myli ir gerbia tikrai ne dėl to, kad padovanojo dar vieną gyvybę, Dainei į atmintį įstrigo ir pirmasis vakaras, kai jie abu žvelgė į naujagimę.
„Kai dėl kraujo grupių nesutapimo Mėtai prasidėjo kūdikių gelta, ji parą gulėjo po specialia lempa. Pamenu, nuėjome vakare pažiūrėti, apsikabinome ir jis man vos ne su ašaromis akyse tyliai sako: „Ačiū už dar vieną lėliuką“, – prasmingomis šeimos akimirkomis dalijosi moteris.
– Daine, tikiu, kad paskutinės nėštumo savaitės nebuvo lengvos, tačiau paėmus dukrelę į glėbį viskas staiga pasimiršo.
Dainė: Iki gimdymo jaučiausi labai gerai, labiau suveikė tik tai, kad jau norėjosi pagimdyti, vis galvojau, na, kada gi. O dar kai užsitęsė... Smiltė gimė po cezario pjūvio, antrąją pagimdžiau pati. Lyginant pačius gimdymus, šįkart atsigavau kur kas lengviau, po valandos jau atsistojau. Aš labai norėjau pagimdyti pati, nes pooperacinis periodas man buvo labai sunkus. Ir gydytojai padarė viską, kad taip ir būtų.
– Ir vis dėlto ta rugsėjo 1-oji buvo, sakykime, kupina sunkumų: Smiltei į mokyklą, Dainei – į gimdymo namus. O kaip persiplėšti vyrui, kad nė viena neliktų nuskriausta?
Dainė: Buvo išties juokinga, nes buvau jau iš vakaro pasiruošusi: pasidariusi manikiūrą, susisukusi plaukus. Juk ėjo jau 42-a savaitė, o situacija buvo tokia: ketvirtadienį kaip tik lankiausi pas gydytoją ir man pasakė, kad jei nepagimdysiu iki pirmadienio, bus atliekamas planinis cezario pjūvis. Neprireikė. (Abu sutartinai juokiasi.) Po ketvirtadienio pabudau trečią valandą nakties ir supratau: viskas, važiuojam.
Netgi turėjome tokį menką naktinį ginčą, kas važiuoja su manimi. Negalėjome palikti Smiltės vienos, kad ji – į mokyklą, o tėveliai – į ligoninę. Nusprendėme, kad aš važiuoju su mama. Ji – mūsų kaimynė, todėl naktį irgi buvo pažadinta.
Smiltė ir Donatas netgi neišbuvo visoje mokyklos šventėje, sėdo į mašiną ir lėkė į ligoninę. Likus paskutiniam posūkiui gavo mamos parašytą žinutę: „Yra!“ Į gimdyklą jis įlėkė dešimt minučių po gimdymo.
– Moterims viskas atrodo kiek paprasčiau – jos laukia, jaučia. O vyrus dažnai apima panika: ką daryti dabar?!
Donatas: Tai jau antras vaikas, tad viskas gerokai kitaip. Tu žinai, kas laukia, kokios procedūros. Nebelieka nežinomybės, tad nelieka ir panikos. Vidinę ramybę aš jaučiau, nors, žinoma, tikrai galvojau, ar jau, ar dar ne, ar viskas gerai. Bet tai nebuvo streso pilnos akimirkos.
– Anąsyk dar nenorėjote atskleisti kūdikio lyties. Šeimoje jau turėjote mergaitę, ar nepagalvojote, kad norėtųsi berniuko? Nors vėlgi, sakoma, mergaitės – tėčių vaikai.
Donatas: Kiekvienas mūsų viduje kuria kokius nors planus, scenarijus visiems gyvenimo atvejams. Kalbant apie vaikus, kiekvienas taip pat turi įsivaizdavimą, ko jis norėtų, kaip augintų mergaitę ir kaip berniuką. Tada ir prasideda stereotipai: girdėjau, kad mergaitės labiau myli tėčius, bet sūnus juk yra sūnus. Aš visus visuomenėje nusistovėjusius šablonus mečiau iš galvos.
Smiltė, kaip ir Mėta, yra Dievo dovana. Ir jokio skirtumo, tai berniukas ar mergaitė. Mes turime mažą žmogų, jis mums yra vaikas. Mes auklėjame, kad jos abi, o ir būsimi vaikai, užaugtų gerais žmonėmis: teisingais, su teisingu mąstymu, požiūriu į gyvenimą, kad mylėtų žmones, kad patys būtų geru pavyzdžiu.
– Vadinasi, viską paliekate Dievo valiai, kad galbūt šeima dar gausės?
Donatas: Na, ką reiškia Dievo valioje? Juk visi žinome, kaip atsiranda vaikai, ir Dievas tame mažai dalyvauja. (Juokiasi.)
Dainė: Donatas tikrai norėtų dar gausesnės šeimos. Nekyla klausimų. (Šypteli.)
Donatas: Aš į tai žiūriu labai pragmatiškai. Tų gerų žmonių norisi užauginti daugiau. Asmeniškai man, manau, ir Dainei, smagiausios sueituvės yra šeimos šventės. Ir visai nesvarbu, ar tai Kalėdos, gimtadieniai, o gal jokios progos, kai gali paskambinti, paplepėti, nuvažiuoti pas močiutę ar tėvus. Tai labai smagu.
– Sakote tiesą. Juk mūsų kasdienybėje skirti laiko artimiesiems lieka vis mažiau.
Donatas: Žmonės daugiau laiko praleidžia su kolegomis darbe negu su šeima. Mums šeima yra pats brangiausias turtas. Turtas nėra pinigai, daiktai. Tai – šypsenos, pokalbiai, jaukumas, artumas. Leisti laiką šeimos rate mums yra viena iš laimės išraiškų. Tai yra vienas tų dalykų, dėl kurių gyvename. Taigi logiška, kad tų žmogeliukų aplink norisi kuo daugiau.
– Daine, o ar skiriasi tie pirmieji mėnesiai grįžus namo su pirmuoju vaiku ir tada, kai grįžote su Mėta?
Dainė: Su Smilte mums buvo sunkus pirmas mėnuo, kol viskas susireguliavo. O šįkart sunkesnės buvo gal tik dvi naktys. Galiausiai taip įsibėgėjome, kad mažoji miega po dešimt valandų, be jokių prabudimų. Sutinku, kad ne visi vaikai vienodi. Manau, kad mums tiesiog pasisekė, ir aš tikrai tuo naudojuosi. Kavą visada išgeriu karštą. (Juokiasi.)
Donatas: Na, gal nereikia prisigirti. (Juokiasi abu.)
– Nėštumo metu jautėtės išties rami, tąsyk kalbėjote, kad nelėtinote ir gyvenimo tempo. Juk jei neišgyveni stresinių emocijų ir jautiesi pozityvi, tai persiduoda ir vaikui.
Dainė: Bet ir gimus kūdikiui viskas lygiai taip pat. Jei mama atsipalaidavusi ir nejaučia įtampos, tai ir vaikas jos nejaučia. Vaikai labai jautrūs, prie žmonių, kurie įsitempę, jie būna irzlesni. Juk jų pojūčiai yra gerokai stipresni.
Donatas: Bet kokį suaugusį žmogų įmeskite į stresinę situaciją ir pažiūrėkite, kas bus. Vaikams taip pat. Todėl turime kalbėti apie pozityvios terpės sukūrimą namuose ir kiek įmanoma stengtis ir už jų ribų. Vaikas kiek irzlesnis būna, kai vėluojame su maistu, bet ir tai tik tarsi mirkteli: „Na, kurgi?“ (Juokiasi.) Bet gal tikrai neprisigirkime.
– O kaip mažąją sesutę priėmė Smiltė? Juk ji iki tol buvo vienturtė – visas dėmesys ir meilė tik jai. Ar neatsirado pavydas?
Dainė: Viskas išėjo labai natūraliai. Buvo ir pas mus adaptacijos laikotarpis, tikiu, visiems jis būna. Smiltė dabar yra didžioji mano pagalbininkė: ji gali pasūpuoti, pažiūrėti sesę. Ir sesės ji labai laukė. Ji žinojo, kad gims mažas žmogutis, kuriam reikia gerokai daugiau priežiūros, kad mes turėsime jai skirti daugiau laiko, kad Smiltė jau vyresnė, savarankiškesnė. Ir ji tai suprato.
Donatas: Pasakysiu, atrodo, labai paprastą, bet kartu ir sudėtingą dalyką. Ir vaikams, ir suaugusiesiems žodžiai mažai ką reiškia. Arba nereiškia nieko, jeigu pats nesilaikai to, ką šneki. Tada vaikas tavęs tikrai neklausys. Kalbant apie pavydą, mes darome paprastai – specialiai dar daugiau dėmesio skiriu Smiltei.
Mūsų namuose įprasta, kad mes niurkomės, dūkstame, voliojamės, bučiuojamės. Mūsų ryšys labai artimas. Ji ne tik nenukentėjo, bet gavo dar daugiau. Būna, jau sako: „Na, tėti, baik.“ Gimus Mėtai visi tik dar labiau išlošėme. Esi priverstas dar labiau pasitempti, išeiti iš savo komforto zonos, kad nepridarytum kliurkų.
– Dažniausiai pirmas vaikas suvienija šeimą, o ką suteikia antrasis?
Dainė: Smagu žinoti, kad mūsų jau daugiau, kad mes didesnė šeima. Jau ketvertukas! Ir dar labai smagu, kad galime naudotis automobilių juosta keturiems. (Juokiasi.)
Donatas: Jausmas labai geras todėl, kad atsirado dar viena širdutė ir dar vieni papildomi jausmai. Dar viena krūva naujų reakcijų. Mes augame ir atskirai kiekvienas kaip asmenybė, bet kartu ir kaip šeima. Gimus Mėtai dar aktyviau ėmėme kurti planus ateičiai. Jei žmogus neturi svajonių, tikslų ar konkretaus plano, tada liūdna. Tada lieka tik paskęsti rutinoje ir dažniausiai niekur nebepatobulėji.
– O kaip šeimoje dalijatės buitinius rūpesčius? Ant kurio pečių gula didesnė atsakomybė?
Dainė: Aš jau išmokusi viską susidėlioti, kasdienybėje įdarbinta kiekviena minutė. Manau, kad didžiausias iššūkis, kokį suteikia vaikai, – gebėjimas planuoti. Jei nemokėjai planuoti savo laiko būdamas vienas, tai su vaikais bus dar sunkiau. Aišku, mes neapsieiname be pagalbos, daug jos gauname iš tėvų. Tai jau beveik nestandartinė situacija, kai abiejų tėvai gyvena Vilniuje. Dar netgi turime auklę, kuri padeda dieną.
Donatas: Ir apie vairuotoją galvojame. (Juokiasi.) Jūs tik paskaičiuokite, kiek daug brangaus laiko atima logistika.
– Ateities planų turite pilnus minčių užkaborius. Ir per tuos metus, regis, ir patys tapote visai kitokie?
Donatas: Pasakysiu gal nelabai gražų, bet labai tinkamą žodį. Mes esame gobšūs. Gobšūs gyvenimui. Norime iš jo paimti kuo daugiau, juo mėgautis ir tai daryti kokybiškai. O kai dabar grįžti namo ir tavęs apkabinti ne tik atbėga dvi mažos rankutės, bet ir laukia dar dvi, o dar ir žvilgsniu, šypsena, juoku apdovanoja. Na, jei ne dėl to mes visi gyvename, tai dėl ko?
