Prieš dvejus metus išgyvenusi skyrybas su verslininku Danieliumi Bunkumi (41 m.) Justina šiandien ašarų nebesišluosto. Įkūrusi sėkmingą verslą ji gali sau leisti viską, apie ką, kaip pati sako, būdama labai jauna ir naivi, svajojo, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Atrodytų, nėra čia ko stebėtis: žinomų verslo pasaulio atstovų mylimosios įprastai taip pat atranda verslininkių gyslelę. Tačiau mažai kam žinoma, kad sėkmė Justiną aplankė praėjus bent pusmečiui po skyrybų su D.Bunkumi, o užsidirbti savoms išlaidoms ji pradėjo vos tik sulaukusi pilnametystės.
„Nors galėjo pasirodyti kitaip, draugaudama su Danieliumi važinėjau troleibusu ir nagus tvarkiausi toli gražu ne prabangiuose salonuose“, – sako mergina, kuri iširusius santykius brangina iki šiol ir teigia, kad su šiuo žmogumi užaugo.
– Su verslininku D.Bunkumi išsiskyrėte prieš kelerius metus. Ar žiniasklaidos dėmesys neprigeso?
– Kaip kadaise prisilipdžiau tą „buvusio buvusios“ etiketę, taip ji niekur ir nedingo. Pramogų pasaulyje nesvarbu, ar jau išsiskyrei, ar dar esi žinomo vyro mylimoji. Įsikėlus naują nuotrauką į socialinio tinklo paskyrą ar apsilankius renginyje žurnalistai vis tiek užkalbins. Tik dabar jau aš pati pradėjau labiau kontroliuoti padėtį.
– Kaip, jūsų nuomone, dabar į jus reaguoja naujienų ieškantys skaitytojai? Vis dar buvusi verslininko mylimoji ar dabar jau pati verslininkė?
– Labai norėtųsi susikurti rimtesnį įvaizdį. Tačiau nepakeisi to, kas kadaise buvo. Reputaciją labai sunku susikurti, tačiau ją susigadinti galima akimirksniu. Nemanau, kad mano pastarojo laikotarpio įvaizdis buvo itin solidus. Tačiau aš pati gerai žinau, kad tai, ką šiuo metu veikiu, yra rimti reikalai.
Iki „Le Mirage“ atsiradimo turėjau dar keletą verslų. Vieno jų, suknelių nuomos verslo, idėją perleidau draugei. Ir nė kiek nesigailiu, nes to, ką uždirbu dabar, man užtenka ir kelionėms, ir restoranams, ir drabužiams ar aksesuarams, kurių užsimanau. Tiesą sakant, kurdama būtį be jokio vyro pagalbos gyvenu geriau nei su bet kuriuo buvusiuoju.
To linkėčiau kiekvienai merginai, svarstančiai apie verslo galimybes. Jeigu tam nereikia didelių investicijų – imkitės. Kol esame jauni, veržlūs, kupini idėjų, energijos ir neturime ko prarasti, – bandykime.
Pradėdama verslą kišenėje turėjau kelis šimtus eurų. Jų užteko ir pirmai kolekcijai, ir jos pristatymui. Žinoma, man pagelbėjo ir susikurtas draugų ratas: fotografai, spaudos atstovai, modeliai. Aš iš tiesų daug ką gavau nemokamai. Dabar moku už viską.
– Plėtoti sėkmingą verslą – viena, tačiau idėjai įgyvendinti prireikia tvirtos valios. Kas jus užvedė ant kelio? Gal buvęs mylimasis, verslininkas, stumtelėjo?
– Šitą veiklą pradėjau praėjus maždaug pusmečiui po skyrybų. Idėją, aišku, nešiojausi ilgiau. Tačiau kai esi komforto zonoje, neturi jokio stimulo kuo nors užsiimti. Kam tas papildomas galvos skausmas, jeigu turi kur gyventi, ką pavalgyti ir dar mylintį vyrą šalia?
Bet kai iš tos komforto zonos išeini ir išsineši frazę, kad „be manęs tu nieko nepasieksi“, atsiranda didžiulis stimulas. Aš norėjau įrodyti, kad galiu. Kai mes pradėjome gamybą, ir ši žinia pasiekė žiniasklaidą, mūsų gaminių paklausa taip šovė, kad nebegalėjome priimti užsakymų iki Kalėdų.
Mane iš tiesų aplankė sėkmė – po pusantrų metų svarstau apie buto įsigijimą. Man pačiai sunku tuo patikėti, nes konkurencija auga kaip ant mielių. Žinau, kad neišradau dviračio. Ir apie tai man nuolat kas nors vis primena. Na, atsisiųskite jūs tų liemenėlių iš „Ali Express“ ir pamatysite visus skirtumus. Aš pati prieš sukurdama pirmąją kolekciją atsisiunčiau ir supratau, kad kokybės čia nerasiu. Nusprendžiau pati sau ką nors sukurti. Taip viskas ir prasidėjo.
– Ar daug jus užgauliojančių?
– Beprotiškai daug. Klausia, kodėl aš kaltinu kopijavimu, jeigu panašių gaminių pilnas internetas. Aš žinau, kiek laiko, pinigų ir pastangų reikalauja mūsų darbas. Todėl man be galo skaudu, kad atsiranda plagijuotojų. Kopijuojama viskas: pakuotės, šriftai, spalvos. Aš čia nekalbu apie naujus pižamų ar chalatų gamintojus.
– Jūsų socialinio tinklo paskyra – apie spindintį gyvenimą: prabangūs pirkiniai, nepigios kelionės. Visada norėjote tokio gyvenimo?
– Nemeluosiu, prieš pusantrų metų tikrai to troškau. Tai buvo savotiška siekiamybė. Norėjau geresnės rankinės, prabangesnio buto ir vakarienės geresniame restorane. Tačiau laikui bėgant visa tai tapo taip nereikšminga... Prabanga ilgainiui nebeteikia absoliučiai jokio džiaugsmo.
Tačiau tam tikru metu man to norėjosi. Su pavydu žvelgdavau į merginas, gatvėje mosuojančias „Chanel“ rankinėmis. Ir aš to tyliai trokštavau. O dabar atėjo tas metas, kai pati galiu neplanavusi užsukti į „Du brolius“ ir nusipirkti norimą puošmeną. Ir ką? Dėl daiktų svaigsti tol, kol įsigyji. Jie toli gražu nesuteikia laimės.
– O kas jums dabar teikia laimę?
– Vidinė ramybė, buvimas su mylimais, artimais žmonėmis. Būna, grįžti namo, paguldai į spintą dar vieną pirkinį ir galvoji: „Juk ne čia ta laimė.“ Dabar labiausiai sau norėčiau palinkėti gražios šeimos ir ramybės širdyje.
Šeima yra didžiausia mano gyvenimo siekiamybė. Ne bateliai ir rankinės teikia laimę. Laimė yra grįžti į namus, kai juose tavęs laukia mylimi žmonės, kai gali su jais pasidalyti savo džiaugsmais ir vargais. Ir nesvarbu, ar tie namai Maldyvuose, ar Prienuose.
– Kalbėdama apie šeimą ir santykius tampate jautresnė. Tačiau kai skyrėtės su D.Bunkumi, atrodė, baisių dramų nekėlėte, o tik socialinėje erdvėje labai aiškiai parašėte: „Mes skiriamės.“ Ir paaiškinote, jog apie tai pranešate tik dėl to, kad daugiau nesulauktumėte žinių, su kuo jūsų vyras leidžia laiką. Ar iš tiesų viskas taip tyliai ir ramiai baigėsi?
– Per tuos dvejus metus emocijos taip nuslūgo, kad dabar apie buvusius santykius galiu atsiliepti tik geruoju. O tuomet situacija man atrodė katastrofiška. Aš iš tiesų mylėjau tą žmogų, daug iš jo išmokau. Deja, net visi aplinkiniai jau matė, kad šie santykiai – be jokios ateities.
Buvo skaudu, nes tai nebuvo vienkartinis atvejis, tai truko ne savaitę ir ne dvi. Ir jeigu ne mano šeima, kuri tą patį vakarą mane iškraustė iš jo namų, kas žino, gal iki šiol ten būčiau gyvenusi ir susitaikiusi su visa situacija.
Dabar mudu nebendraujame, bet man visai praverstų jo verslo konsultacijos. Tai vienas protingiausių žmonių, kuriuos pažįstu, puikus gyvenimo mokytojas. Man jo trūksta kaip gero draugo.
– Kaip į skyrybas reagavo jis?
– Aš nežinau, kiek laiko atsigauti po skyrybų jam prireikė. Tačiau, manau, mes, moterys, dažniau išsiskyrusios verkiame į pagalvę. O vyrai sunkiu metu dažniau save realizuoja vakarėliuose.
– Kada pradėjote bendrauti su buvusia Danieliaus žmona Natalija Bunke?
– Nuo mudviejų su Danieliumi draugystės pradžios praėjus vos keliems mėnesiams. Natalijos pirmieji žodžiai man buvo: „Tokie žmonės nesikeičia.“ Aišku, juokais. Keliai mus suvedė dėl jųdviejų bendro vaiko. Juk vis tiek atsirasdavo tam tikrų klausimų, kuriuos reikėdavo spręsti kartu. Mes puikiai sutardavome, juk šie žmonės jau buvo išsiskyrę, kiekvienas iš jų turėjo kitus santykius. Kodėl mes turėjome peštis? Mes ir poromis susitikdavome, smagiai leisdavome laiką.
Aš ir dabar puikiai sutariu su Natalija ir jos draugu. Juokaudama Nataliją vadinu mama. Ji yra pavyzdys daugumai: puiki, versli, veikli moteris. Į ją galiu kreiptis bet kokiu klausimu. Ji tikrai yra ta moteris, kuri ir skaniai cepelinus išvirs, ir lemputę įsuks, ir sukurs verslo idėją bet kokioje gyvenimo situacijoje. Pačiu juodžiausiu metu ji sugebėjo sukurti puokščių verslą. Ir dabar puikiai iš to gyvena.
Mudvi su Natalija, būdamos kompanijose, kartais sulaukiame klausimų, „ar uždirbame ką nors iš tų gėlių ir triusikų“. Žiūriu į tokius žmones ir galvoju: varge tu mano, kad tie besityčiojantys uždirbtų bent dešimt procentų tos sumos, kurią aš uždirbu iš tų „triusikų“.
– Gal Natalija jums padėjo išsigydyti ir skyrybų žaizdas?
– Be abejo. Dabar aš jau galiu drąsiai sakyti, kad viskas pamiršta. Tačiau tas skausmas neatlėgo išties ilgai. Galėdavau sakyti, kad man nerūpi, tačiau tai buvo tik įvaizdžio kūrimas. Kaip galėjo nerūpėti? Man jis buvo labai artimas.
Vis dėlto manau, kad išeiti iš tų namų buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Gal tai net padarė įtaką mano savirealizacijai verslo srityje.
– Nebijote vėl pasinerti į santykius? Juk žinote, kad apie tai žiniasklaida sužino gana greitai. Visi vėl puls komentuoti.
– Santykiams tai labai nenaudinga. Buvo laikas, kai spaudos dėmesio norėjosi. Visi tuomet sakė, kad atsikąsiu jo taip, jog galiausiai tai ims kenkti. Ir manau, kad žiniasklaida mūsų santykiams pakenkė. Žinoma, galima rasti ir daugiau skyrybų priežasčių.
Aš visada sakau, kad blogai, kai vyras arba pasiturintis, arba žinomas. Neduok Dieve, kai yra ir tai, ir tai.
– Lengvai jį vieną išleisdavote į vakarėlius?
– Mes labai retai kur nors išeidavome atskirai, kartu tikrai smagiai leisdavome laiką. Ir nors visi sakydavo, kad tokie vyrai nesikeičia, apie jį negalėdavau pasakyti nieko blogo. Matyt, ir aš nebuvau tobula, jei jis tobulai nesielgė. Niekas niekada nevyksta dėl vieno žmogaus kaltės. Aš lygiai taip pat turėjau ydų.
– Šalia D.Bunkaus visada tik jaunos, gražios ir žiniasklaidos dėmesį patraukiančios moterys. Ar tai pelno jam, kaip verslininkui, naudingą žinomumą?
– Danielius neretai net paprašydavo nebendrauti su žiniasklaida. Nemanau, kad jam tai duoda kokios nors apčiuopiamos naudos.
O verslininkų moterims reklama gali būti naudinga. Jeigu straipsniuose iš pradžių būni „verslininko mylimąja“, tapusi dizainere ar įmonės savininke gali tai įsirašyti į instagramą. Tik kam to reikia, jeigu iš tiesų esi pristačiusi ne daugiau nei dvi prekes? Man kelia juoką merginos, kurios renginiuose fotografuojasi prie sienelių, o grįžusios namo kepa kotletus. Kam to reikia? Juk tai neduoda jokios naudos.
– Ar draugaujant su žinomu verslininku kitos merginos kreipdavosi patarimų, kaip suvilioti pasiturintį vyrą?
– Nors galėjo pasirodyti kitaip, draugaudama su Danieliumi važinėjau troleibusu ir nagus tvarkiausi toli gražu ne prabangiuose salonuose. Drabužius pirkdavau irgi ne „Dviejų brolių“, o „Bershka“ parduotuvėse. Kartais jais keisdavausi su kitomis merginomis, pirkdavau iš antrų rankų. Nenoriu nuvertinti žmogaus, su kuriuo aš užaugau, tačiau mūsų draugystę palaikė toli gražu ne finansinė gerovė.
O dabar tikrai sulaukiu prašymų patarti. Beje, kreipiasi ir labai gerai žinomos merginos. Klausia, kur aš tų vyrų randu. Tačiau aš galiu joms atsakyti tik viena – čia laimės nerasite. Akivaizdu, mūsų suvokimas skiriasi, mat reta vadovaujasi širdimi.
Tarp mano pažįstamų pilna merginų, kurių siekiai yra aiškūs – pinigai. Dauguma nori tos finansinės nepriklausomybės. Bendraudamos su vyrais jos apgalvoja kiekvieną žodį ir gestą. Man taip juokinga iš šalies matyti, kai kokia nors devyniolikmetė, net nežinanti tikro šampano skonio, vaidina tikrą degustuotoją ir suka taurę, vos išlaikydama ją rankoje. Manote, kad vyrai to nemato? Jau geriau ateikite ir sakykite: „Žinai, aš čia nieko nesuprantu, bet man visai gera su tavimi pabūti.“
– Kodėl rinkotės būtent vyresnį vyrą?
– Dėl saugumo. Nekalbu apie finansinį saugumą. Man norisi turėti vyrą, kuris nuramintų ir apsaugotų. Mano tėvai išsiskyrę, augau su patėviu. Jis nuostabus žmogus, tačiau kadangi už mano mamą šiek tiek jaunesnis, jaučiau, kad augant man trūkdavo tos vyriškos kontrolės. Tad, manau, tas troškimas turėti vyresnį žmogų šalia – ir dėl kontrolės trūkumo.
– Dabar vėl rinktumėtės vyresnį?
– Greičiausiai taip. Dabar galvoju, ar pastaruoju metu man galvą buvo apsukęs bendraamžis. Ne. Žinoma, jaunas žmogus irgi gali būti protingas, be galo įdomus ir charizmatiškas. Tačiau dauguma jaunuolių važinėja viešuoju transportu ir gyvena pas tėvus. Aš tokį gyvenimo etapą jau perėjau ir nemanau, kad man patiktų išlaikyti savo vyrą.
Nesuprantu feminisčių ir jų lygiavimosi į vyrus. Norėčiau, kad šalia manęs būtų visa galva aukštesnis vyras. Gal esu seno sukirpimo, bet noriu vyro, iš kurio galėčiau mokytis. Žinoma, anksčiau tokį rasti man buvo lengviau. Dabar jau joks vyras negalėtų man pasakyti, kad aš be jo – niekas.
– Užsiminėte apie feminizmą. Kiek kartų pati esate papuolusi į tokią situaciją, kuri tiktų judėjimui #metoo?
– Daugybę. Jeigu aš tik norėčiau kalbėti... Baigiau, manau, vieną rimčiausių universitetų Lietuvoje – ISM universitetą. Tokios mokymosi įstaigos irgi turi ne mažiau panašių problemų. Vis dėlto man gaila vyrų, apie kuriuos buvo kalbama vilnijant šiai skandalų virtinei.
Nepamirškime, kad ir mes, moterys, esame puikios vilioklės. Užtenka užlaikyti žvilgsnį, nusišypsoti, ir jie „susileidžia“. Vyrai myli akimis. Ko čia stebėtis? Kam eiti pas vyrą į namus, jeigu nenori jo dėmesio? Juk niekas neina pas svetimą žmogų knygų skaityti. Bet tie dėstytojai, kurie man rašė labai meilias žinutes, gali būti visiškai ramūs. Aš nežadu jiems pakenkti ar kitaip viešai dergti jų reputacijos.
– Jūsų kūryba glaudžiai susijusi su moters seksualumo galia. Kodėl pasirinkote būtent šią kryptį?
– Šeimose moterys neretai tampa mamomis tiek savo vaikams, tiek antrosioms pusėms ir pamiršta, kad yra moterys. Kodėl vyrai susiranda meilužes? Kad ir kokios mes būtume išsilavinusios ir žavios vidumi, vyrai vis tiek žiūrės į dailias kaimynes, barmenes ar šiaip praeives. Dabar moterys nesibodi namuose vilkėti ir treningų.
– O ką namuose reikėtų vilkėti?
– Na, nemeluosiu, ir man visaip būna. Tačiau tik ne tada, kai būnu šalia man svarbaus ir mylimo vyro. Tiesą sakant, per pastaruosius kelerius metus pirmą kartą įsigijau sportinius batus. Paprastai aviu aukštakulnius. Aš tada gerai jaučiuosi.
„Le Mirage“ neatsirado dėl noro moteris paversti seksualiomis. Krūva tų seksualių apatinių. Tiesiog pradėjau kurti tai, kas man patinka. Manau, kad pasitikėjimas savimi ir atsiranda tuomet, kai pati sau patinki. Aš save labiau myliu susitvarkiusią plaukus, nagus. O kai žinau, kad dėviu seksualius apatinius, tik dar labiau sau patinku.
Daug kas sako, kad man lengva kalbėti – juk neturiu vaiko. Turiu pilna pavyzdžių mamų, kurios atrodo kur kas geriau už mane. Jos verslios, gražios ir protingos. Šalia jų ir vyrai laimingesni.
– O vyrui iš tiesų užtenka būti gražesniam už beždžionę?
– Man vyro išvaizda nėra rodiklis. Aišku, labai storam, labai žemam ar visiškai apsileidusiam greičiausiai pasakyčiau „ne“. Tačiau vyrus vis dėlto renkuosi pagal charizmą. Danielius nėra topmodelis, tačiau jis – be galo charizmatiškas.
Be to, pažįstu ne vieną porą, kurios amžiaus skirtumas didžiulis, tačiau vyras turi tiek charizmos, kad dažnas jaunuolis galėtų iš jo pasimokyti. Esu tų moterų pusėje, kurioms tie pilvo presai – šimtas metų. Geriau tegu mano vyras į mane žiūri, o ne prieš veidrodį po kiekvieno suvalgyto torto gabaliuko kraiposi.
– Kaip pati prisižiūrite?
– Nesu paranoikė ir kas antrą savaitę kosmetologijos salono durų nevarstau. Žinoma, mėgstu būti susitvarkiusi blakstienas, nagus ir plaukus. Tačiau išbūti vienoje vietoje, kol man atlieka veido šveitimą ir daro kaukes, – tikra kančia.
Kalbant apie svorį, nemeluosiu, šiek tiek tikrai prisižiūriu. Jeigu matau, kad priaugau kilogramų, susiimu ir savaitę valgau tik grikius.
Vis dėlto pagrindinė moters grožio paslaptis – laimė. Kai mes laimingos, mylime save, mumis žavisi ir aplinkiniai.
– Grožio neatima ir poilsis. Ar jam skiriate pakankamai laiko?
– Tikrai nepersidirbu. Labai džiaugiuosi, kad mūsų komandos narių skaičius nuo dviejų išaugo iki aštuonių. Tikrai leidžiu sau pailsėti. Jeigu sugalvoju, kad noriu kur nors iškeliauti, tuoj pat pakuojuosi lagaminus. Kada tai daryti, jei ne dabar?
– Neseniai grįžote iš Maldyvų, o grįždama namo užsukote ir į Dubajų. Bet atostogų nuotraukose – tik jūs. Juk ne viena atostogavote, tiesa?
– Nesu tokia kvaila, kad mėginčiau mulkinti žmones sakydama, jog į Maldyvus vykau viena ar su drauge. Ne, tiek aš tikrai neuždirbu. Ilsėjausi su man labai brangiu ir artimu žmogumi. Mudu ne mėnesį ir ne du bendraujame labai artimai. Bet ši tema – labai trapi. Imsi visam pasauliui pasakoti, kokį nuostabų žmogų sutikai, o jis tą pačią dieną eidamas gatve sutiks kitą moterį, dėl kurios jam links kojos. O gal man taip atsitiks?
Esu emocionali – ar džiaugčiausi, ar liūdėčiau. Tačiau gyvenimas išmokė, kad laimė mėgsta tylą. Todėl to žmogaus vardo ar pareigų tikrai neatskleisiu. Per daug jį gerbiu. Man svarbu, kad mano draugai, artimieji žino, su kuo aš leidžiu laiką. Beje, jį pažįstantys vadina svajonių vyru.
Galiu pasakyti tik tiek, kad jis nėra nei viešas žmogus, nei vyresnis už Danielių. (Nusijuokia.) Tiesiog noriu užbėgti už akių stereotipiniams juokeliams apie laiko leidimą su pagyvenusiais pinigingais vyrais išpampusiais pilvais. Ne, tai yra nuostabus vyras, labai geras žmogus, su kuriuo susipažinau visiškai atsitiktinai. Kartu atostogavome ne pirmą kartą. Tiek kelionės, tiek mūsų draugystė kupina nuostabių akimirkų.
– Jaučiatės kaip ant sparnų?
– Esu laimingesnė nei prieš kelerius metus.
– Tuomet pečius spaudė sunki verslo pradžia ir skyrybos...
– Verslo pradžia man nebuvo sunki. Matyt, savimi taip pasitikėjau, kad man tas verslas buvo didžiulė atgaiva. Viską dariau dėl savęs. Kūriau tokius modelius, kokie patiktų man, fotosesijas organizavau tokias, kokios būtų gražios man. Todėl gal ir ėmė ta sėkmė lydėti. Nesistengiau niekam įtikti ar ko nors kopijuoti. Manau, man tiesiog sekasi.
Man gyvenime niekada nieko netrūkdavo, mano šeima gana pasiturinti, bet aš vis tiek visada norėjau dirbti. Mokydamasi dvyliktoje klasėje įsidarbinau žiniasklaidoje. Manau, kad dirbau tikrai ne už mažiausią algą. O paskui norėjosi tik daugiau.
Vėliau sėkmingai dirbau renginių organizavimo versle.
– Dabar tarp jūsų pagrindinių klienčių – žinomi veidai?
– Mano pirkėjos dažniausiai – moterys nuo 20 iki 35 metų. Aišku, tarp jų yra ir garsesnių. Neslėpsiu, pastebiu, jog kai kurios kreipiasi tikėdamosi žemesnės kainos, ir supratusios, kad nuolaidų nebus, pykteli. Tačiau toks mano verslo principas – aš nuolaidų nedarau. Ir galėčiau pirštais suskaičiuoti, kiek kartų ką nors iš savo kūrybos esu padovanojusi.
– Jūsų kūryba prasidėjo nuo bralečių. Kaip užaugo asortimentas per pusantrų prekės ženklo gyvavimo metų?
– Bralečių banga jau praėjo, tačiau užsakymų dar turime. Vis dėlto dabar pagrindas – chalatai, pižamos ir maudymosi kostiumėliai, kurių klientės taip prašė. O ant bangos šiuo metu – nuotakų chalatai. Visada reikia siūlyti pirkėjui ką nors nauja.
