Gerai, tebūnie advokato darbo kabinetas. Bet ant sienų tiek daug paveikslų, kad įsitaisau jaukiai, lyg elegantiškoje paveikslų galerijoje.
– Rolandai, kodėl jus susitikus norisi šypsotis? Bet jūsų pašnekovai turbūt greitai pajunta, kad jūs – kietas profesionalas, ir šypsenos dingsta. Galėtumėte pacituoti buvusį Suomijos premjerą Paavo Lipponeną: „Kažkodėl, kai aš nusišypsau, tauta išsigąsta.“
– Nežinau, ar aš kietas. Bet labiausiai nenoriu atrodyti kietas. Mano tikslas visada – pasiekti sandorį, nežaisti su smulkmenomis, padėti žmonėms, o ne jiems trukdyti. Manau, turiu tokią reputaciją.
– Mes, prisižiūrėję amerikietiškų filmų, turime savą advokato vaizdinį: jis ne tik kietas ir klastingas, bet ir puikus oratorius bei aktorius.
– Taip, trenks durimis, išeis, grįš... Bet, manau, tai jau praeitis. Advokato darbas turi vykti elegantiškai.
O šiaip mano charakteris ir sudėtingas, ir daugialypis. Natūralu, kad vienais atvejais aš esu švelnus, kitais aštrus. Bet iki praėjusio mėnesio negalėjau patikėti, kad nusiminsiu, kai išgirsiu mane apibūdinant kaip geranorišką.
– ?!
– Užsiimu statybomis Užupyje, kurios vėluoja daugiau nei metus. Klausiu generalinio rangovo: „Kodėl niekas nebijo pasekmių?“ – „Rolandai, tu niekada nešauki, esi geras, ir jie bėga ten, kur rėkia.“ Tada pasakiau: „Nuo šios akimirkos iš kišenės aš išsitrauksiu savo atsarginius dantis.“
– Tai jau būsite dantingas?
– Taip, statybose. Bet derybose man patinka kalbėtis, pajuokauti, mėgstu ir dainuoti, bet per derybas nedainuoju.
Teisme buvau gal prieš 15 metų. Kai dalyvauji dideliuose sandoriuose, į teismus nėra kada vaikščioti. Teko pasirinkti. Man dideli sandoriai atrodė įdomiau.
– Nebeturite nei tos įspūdingos mantijos?
– Kažkur liko kaip prisiminimas. Sandoriai užima gal 80 procentų visos mūsų advokatų kontoros „Ellex Valiūnas“ laiko. Nors turime teisininkų, kurie teismuose būna kasdien.
– Nesvarbu, kaip jūs savo darbą organizuojate, jame visada vienas asmuo lieka jumis nepatenkintas – arba klientas, arba atsakovas. Ar gyvenime tai nepalieka nuosėdų?
– Geriausia, kai abu lieka nepatenkinti. Bet yra taip – jei nors vienas lieka nepatenkintas, dažniausiai sandoris neįvyksta. Gal tie nepasitenkinimai emociniai. Bet čia yra advokato nesubrendimas leisti kitai pusei pasijusti nuskriaustai. Geriau leisti pasijusti nugalėjusiai. Tada visi patenkinti. Tad turiu daug atvejų, kai mano abu klientai jaučiasi arba vienodai laimėję, arba vienodai pralaimėję, ir tai yra geriausia.
– Na, ir gudrūs tie advokatai. Aišku, tik geriausi. O jūs juk toks? Ką tik skaičiau, kad jūsų kontora – geriausia Baltijos šalyse. O ką, beje, reiškia tas keistas pavadinimas: „Ellex“?
– Tai transkripcija žodžių „Estonian“, „Latvian“, „Lithuanian“ ir „exellent“.
– Ar ginate bet ką, ir didelį nusikaltėlį, jei jis pajėgus susimokėti? Tuoj atsakysite, kad advokatas negali susitapatinti ir panašiai. Ar jums įstrigo kokia nors byla, kai teko ginti žudiką?
– Nuo to ir pradėjau savo veiklą. Pirmoji mano byla buvo 1989 metais. Buvau nusiųstas į Trakus. Mano klientė buvo moteris, kuri pasikvietė į butą draugę ir paprašė savo draugo ją išprievartauti, o po to išmetė ją per balkoną. Tai galėčiau būti tapatinamas su žudiku ir prievartautoju. Bet demokratinėje šalyje visi žmonės nusipelno gynybos. Kad ir A.B.Breiviko byla. Ir įdomiausia, kad baisiausiais atvejais advokatai dirba dažnai ne už pinigus, o pagal pagalbos programą.
Bet tai yra mūsų, advokatų, pareiga – net jei nenori, tenka prisiimti tokią misiją.
– Grįžtam 25 metus į praeitį. Ta pati A.Smetonos gatvė, tas pats namas, keturi išsinuomoti kambariukai, ir jaunas teisininkas, besidairantis pro langą pirmojo kliento ir laukiantis telefono skambučio. Čia jūs?
– Taip, 1992 metų birželio 1-oji. Buvome keturi partneriai, bet likau vienas.
Telefonas suskambėjo. Tuos laikus prisimenu nostalgiškai. Nebuvo mobiliųjų, elektroninio pašto, fakso, tarptautinių skambučių.
Turėjau tuomet dvi svajones. Pirma – kad kas nors padovanotų mobilųjį telefoną, antra – kad kas nors pasiimtų į užsienio komandiruotę, kokį nors Londoną.
Dabar taip pat turiu dvi svajones.
– Kad niekas į kokius penkis jūsų mobiliuosius neskambintų ir nereikėtų vykti į komandiruotes?
– Atspėjote. Bet tai pavojingos svajonės.
O pirmasis mūsų kontoros klientas buvo aviakompanija SAS, ir jis tebėra iki šiol.
– Pirmiesiems užsienio klientams turbūt atrodėte per jauni, žali 27-mečiai advokatai. Visi laukdavo įžengiant kontoros vyriausiojo – žilo, patikimo džentelmeno?
– Mūsų stiprybė buvo ta, kad mokėjome anglų kalbą, nors truputį juokinga, kai skaitau to meto mūsų sutartis, kurias sudarydavome anglų kalba. Mes neturėjome rimtesnių konkurentų, kalbančių angliškai, ir mažai dar kas domėjosi verslo teise.
Tokia buvo mūsų pradžia. O variklis – mūsų alkis, kurio dabar nebeturi mūsų vaikai.
Alkis yra viena didžiausių motyvacijų siekti vis daugiau.
– Dar prisimenate savo pirmuosius honorarus? Žmonės kalba, kad advokatas ir paskutines kelnes numaus...
– Kai pirmą kartą mums sumokėjo 100 JAV dolerių už dieną, tai buvo milžiniški pinigai. Bet tuo metu mūsų kolegos estai, paprotinti švedų, prašė 200 JAV dolerių už valandą, ir gaudavo! O mes iki tų 200 dolerių oi kaip ilgai ėjome.
– Dabar turbūt tas šimtas ten ar šimtas ten nebėra svarbu žinant, kad esate didžiausios Lietuvoje meno vertybių kolekcijos savininkas. Rolandai, kaip jums maloniau – kai jus vadina sėkmingiausiai veikiančios advokatų kontoros partneriu ar garsiausiu Lietuvos kolekcininku? Kas esate sieloje?
– Tai du skirtingi dalykai.
Mano pagrindinis hobis vis dar yra darbas. O kolekcionavimas užima didelę vietą gyvenime. Bet dar yra šeima.
Antras hobis būtų visuomeninė veikla, darbas Investuotojų forume, nes man ne tas pat, kaip mūsų šalyje sekasi gyventi. Forumas teikia siūlymus, kaip mūsų šalį padaryti laimingesnę, geresnę gyventi. Bet mūsų ir politikų supratimas apie tai, kaip tai pasiekti, dažnai, deja, skiriasi.
– Tokias kilnių tikslų moralines nuostatas paprastai suformuoja jau tėvai nuo vaikystės?
– Taip, mano tėvai buvo mokytojai, jų įtaka buvo svarbi. Bet prisimenu 1993 metus, kai patyriau didelę gėdą. Buvo pakviestas vakarienės su Danijos advokatų generaliniu sekretoriumi Kopenhagoje.
Prieš desertą šeimininkas manęs paklausė: „Ką tu galvoji apie žmogaus teises?“ Mano atsakymas buvo: „Kas? Kam tai rūpi?“ Nuo tos akimirkos žmogus pritilo, ir mūsų pokalbis tapo oficialus, vangus. Tada mano gyvenimo prioritetai buvo kiti – kontora, klientai... Ką tos žmogaus teisės?
Bet kai žiūriu šių dienų akimis, matau, kad gyvenimo vertybės pasikeitė iš esmės. Tolerancija, žmogaus teisės, lyčių lygybė ir kitkas tapo svarbiais dalykais.
– Yra daug vadovėlių, kurie moko verslininkus, kaip uždirbti pinigus. Ir niekas nemoko, kaip juos išleisti. Ar jūsų, meno kolekcininko, veikla, kuri neįmanoma be didelių lėšų, ir yra būdas prasmingai investuoti pajamas?
Gražinti Lietuvą, atskleisti, puoselėti jos istoriją per meną?
– Kai pradėjau kolekcionuoti, negalvojau apie pinigų investavimą, nes fantazijos, kur juos išleisti, visada turėjau daugiau nei pinigų.
Mano pirmieji kūriniai buvo įsigyti 2000 metais tam, kad namo sienos nebūtų tuščios.
O kolekcionavimas, ne sienų puošyba, prasidėjo nuo žemėlapių. Tai įvyko Havajuose. Užsukau į antikvarinę parduotuvę pažiopsoti.
Pardavėja paklausė: „Iš kur jūs? Parodysiu jūsų šalį sename žemėlapyje.“ – „Tai jau tikrai tokio neturite“, – atkirtau. Ir ką manote? Ištraukė tris XVII–XVIII a. žemėlapius, kur buvo ir Vilnius, ir Kaunas, tik mano Marijampolės nebuvo. Neištvėriau, vieną žemėlapį nusipirkau. Apėmė azartas. Įkalbėjau vieną Lietuvos antikvarą po ilgų derybų parduoti savo žemėlapių kolekciją. Ir tai tapo pagrindu idėjai surinkti visus Lietuvos žemėlapius, pasklidusius pasaulyje.
– Ar pamąstėte, kodėl taip darote?
– Imi galvoti apie to meto istorinius įvykius. Suvokiau, kad Lietuvoje tų žemėlapių anuo metu buvo mažai. Paaiškėjo, kad iš Lietuvos, pradedant XVII a., buvo imta išvežti labai daug meno vertybių, jos pasklido po pasaulį.
Valdovų rūmai dar XVI a. buvo vieni turtingiausių Europoje, didikai turėjo daugybę paveikslų, Žygimanto Augusto biblioteka buvo milžiniška. Ir man pamažu kilo mintis, kad reikėtų mūsų turtą – meno vertybes – grąžinti į Lietuvą. „Aušros“ žurnalo, apie kurį istorikai kalbėdavo, daug kas nebuvo net matęs. Ir kai tu laikai rankoje tikrąją „Aušrą“! Gal prisimenate sovietmečio istorijos vadovėlį su Gedimino pilimi ant viršelio? Kai surandi to piešinio originalą...
– Arba jūsų kolekcijos perlą – Bretkūno „Postilę“... Turbūt tokios paieškos primena lobių ieškotojų aistrą?
– Sunku neprieštarauti. Nes radęs vieną lobį ieškai kito. Pavyzdžiui, ar jūs žinote, kaip XIV–XV a. lietuviai vadino Vilnių? Kad buvo Wilno, visi žino. O Vilnius? Kas buvo žmonės, kurie statė Vilnių? Kiek žmonių kalbėjo lietuviškai? To nežinome ir turbūt niekada nesužinosime.
Tas klausimas net istorikams buvo naujas, kai paklausiau. Į mano rankas pateko Mikolajaus Rejaus „Postilė“, išleista 1600 metais. Ir ten parašyta: „Iszpauzdinta Wilniuje“. O J.Bretkūno – Karaliaučiuje.
Taip mano domėjimasis istorija vis didėjo, kaip ir noras tas vertybes sugrąžinti į Lietuvą.
Suvokiau, kad didžiumai Lietuvos visuomenės istorija po Vytauto mirties arba Žalgirio mūšio iki 1863 metų sukilimo neegzistuoja.
– Kodėl taip sprendžiate?
– Paklauskite savęs – ar žinote, kas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis po Vytauto? Atsakys vienas iš 100 išsilavinusių žmonių.
– Tikrai žinojau, na, kaip jis ten? – bandau prisiminti.
– Nagi, nagi! Sufleruoju – jo vardu pavadinta gatvė nuo Lukiškių aikštės link oro uosto.
– ?
– Švitrigailos! Pavydžiu lenkams, kur kokie 7 iš 10 žmonių išvardins visus savo karalius! Tad užsibrėžiau misiją sugrąžinti tą Lietuvos istorijos dalį namo.
Kaip? Parodant, ką Lietuva tuomet turėjo geriausia. Originalus. Paveikslus, knygas, graviūras... Aišku, kyla klausimas – autoriai buvo lenkai ar lietuviai? Bet aš nematau jokios problemos, kaip diduomenė kalbėjo LDK. Jų šaknys buvo lietuviškos.
Taigi mano misija grąžinti istorinę atmintį.
– Jūsų kolekcija pagrįsta lituanistikos principu, tiesa? 1000 tapybos darbų, 260 skulptūrų, grafika, žemėlapiai, senosios knygos...
– Taip. Man svarbu, kad menininkas būtų susijęs su Lietuva, o ne kokia kalba jis kalbėjo. Kitaip net Pranciškus Smuglevičius būtų ne kolekcijos dalis.
– Ar neapsiriksiu sakydama, kad P.Smuglevičiaus (1745–1807), žymiausio Lietuvos klasicizmo dailininko, kūrinys „Estera“ yra vertingiausias ir gal brangiausias jūsų įsigytas paveikslas?
– Taip, ir jo įsigijimo istorija verta atskiro rašinio.
Kolekcijoje yra nemažai dailininkų, kalbėjusių ir jidiš. Man jie yra labai svarbi Lietuvos dalis, ir aš didžiuojuosi tais eksponatais.
– Lieka apgailestauti, kad mes nematome jūsų kolekcijos visumos, ji dažniausiai yra saugyklose arba dalis eksponuojama švenčių proga, kaip buvo rudenį per „Ellex“ 25-metį. Neturime tokios salės, parodų rūmų, kur ji būtų eksponuojama vientisa? Kūriniai sugula albumuose, jų išleidote jau devynis. Juk nesate toks kolekcininkas kaip kai kurie, kaupiantys meno vertybes ir saugantys po devyniais užraktais tik sau?
– Ne, jie daug kur eksponuojami. Nacionalinėje dailės galerijoje, įvairiose parodose, V.Kasiulio muziejuje, Chodkevičių rūmuose gal 20 paveikslų kabo, „Danske“ banke.
– O R.Valiūno parodų salė kada bus?
– Suprantu, miela žurnaliste, kur jūs gudriai lenkiate savo kalbą.
– Taip, taip, į tuos rūmus, kylančius Užupyje ant Vilnios kranto. Juk ne tik savo žaviajai žmonai juos statote, kaip vyskupas Ignotas Masalskis statė savo mylimajai...
Teko nugirsti, kad ten bus jūsų eksponatų parodų salė. Tiesa?
– Taip, ten būtų visuomenei prieinama ekspozicija, nuolat keičiama, veiktų ir skulptūrų kolekcija. To namo pagrindinė paskirtis tokia ir yra. Bent tokia vizija.
– Bet tokia didžiulė jūsų kolekcija yra kaip sodas, kurį reikia nuolat prižiūrėti, atnaujinti. Turite padėjėjų?
– Taip, drauge dirba puikūs profesionalai.
– Užsiminėme apie jūsų žmoną. Galėtume pereiti prie linksmesnės dalies – o kaip į jus, tokį pinigų švaistūną, žiūri jūsų žmona Renata, keturi vaikai?
Kai ponia Renata paklausė: „Gal nereikia tiek daug šeimos pinigų išleisti meno dirbiniams?“, jūs atsakėte trumpai: „Reikia!“
Ir tuo diskusijos šeimoje baigėsi.
– Esate namie toks užsispyręs, kuris, kitaip nei teismo salėje, nesistengia, kad abi pusės būtų patenkintos?
– Stengiuosi. Gal ne visada pasiseka. Ir diskusijos nesibaigė. Šeima man labai svarbi. Ir nuostata, kad mano žodis šeimoje yra paskutinis, yra tik legenda, kurią, kaip supratau, jums gudriai papasakojo Renata. Šiaip iš patyrimo žinau, kad paskutinis žodis paprastai būna jauniausios dukros Elzytės. O Elzytė šią teisę perėmė iš vyresniosios dukros Grytės, kai ji išvažiavo studijuoti į Angliją. Esu iš tų, su kuriais dukros daro ką nori.
Iki šiol esu priverčiamas bėgioti aplink kambarius ir žaisti „Vykis ir sučiupk“.
– Na, humoro jausmo iš jūsų neatimsi! Kaip ir saldaus gyvenimo. Jūsų trapiai moteriai – visi kasdieniai darbai, kur meno vertybėmis grožėtis nebėra kada. Profesionalus gydytojos ginekologės darbas, auginami keturi vaikai, buities rūpesčiai. Net paskambinusi jums, kai gatvėje jai nuleidžia automobilio padangą, išgirsta: „Kodėl skambini man? Skambink į servisą.“ Žmona yra paatviravusi, kad pirmus penkerius metus gyvendama su jumis verkė, nes jūs niekada neturėjote laiko, dirbote, po to penkerius taikstėsi, o dvidešimt jau ir laiminga. Nors buičiai jūs visai nesukurtas.
– Ji taip sakė? Taip, žmonai teko visas krūvis. Tiesa dabar stengiuosi dėmesį kompensuoti. Tikiuosi, ne per vėlu. Anksčiau žmonai siūliau nedirbti, ji nesutiko. Ir teisingai nusprendė, nes dirbdama pati jaučiasi geriau.
Taip, buičiai neturiu pakankamai laiko. Bet kartais sodyboje mane apima tvarkymosi manija. Moku ir skalbti, ir lyginti, galų gale dvejus metus tarnavau armijoje. Ten niekur nedingsi. Bet dabar tai nėra mano pagrindinė veikla, nemeluosiu.
– Bet su žmona susipažinote turbūt ne Parodų rūmų kavinėje?
– Ne, Prahoje. Per knedlikus. Buvome darbo stovykloje, ji – Medicinos fakulteto studentė, aš – Teisės. Maistas nepatiko, tai nusprendžiau eiti suvalgyti čekiškų nacionalinių knedlikų.
– Kuriuos ir Šveikas valgė?
– Tų pačių. O Renata nuėjo kartu. Tai tie knedlikai mus ir sujungė, po mėnesio susituokėme. O gal net po dviejų savaičių. Iškart nusprendžiau, kad man tiks.
– Na, aišku, svarbiausia kad jums! Nepakako jums veiklos, tai tapote dar Tailando Karalystės garbės konsulu?
– Kai paprašė, neatsisakiau. Tailande buvau buvęs tik vieną kartą, žinios buvo ribotos, bet dirbti tapo labai įdomu. Mes išduodame net vizas, nors tai neįprasta garbės konsulo veikloje. Pernai išdavėme net 7000. Nuomojame konsulatui patalpas.
– Už savo pinigus?
– Na, šitą gali perskaityti ir žmona, tai nedetalizuokime.
– Ar jūsų vaikai domisi tuo, ką daro tėvas? Lietuvos istorija, meno vertybėmis?
– Pastebėjau, kad tai vyksta bangomis. Jiems patinka paveikslai, kurie kabo jų kambariuose, patys renkasi. Bet nesakyčiau, kad domisi kolekcionavimu. Juk ir aš susidomėjau jau brandesnio amžiaus.
Bet aš labai skatinu vaikus pažinti istoriją. Mūsų šeimoje yra blogas tonas neišvardyti visų Lietuvos kunigaikščių. Ir kartkartėmis mes pasitreniruojame.
– O jūs pats gyvenime galėtumėte nupiešti nors obuolį? Na, ne tą, sezanišką, bet paprastą.
– Taip, juk lankiau anuomet Kapsuko dailės mokyklą! O prieš tai dainavau muzikos mokykloje. Nuo to dainavimo taip nuvargau, kad pradėjau piešti.
– Štai kodėl jūs per Investuotojų forumo vakarus traukiate bitlus?
– Šiemet traukiau Danielių Dolskį: „Viską mačiau ir visur važiavau, visam pasauly aš visų tautų gražuoles pažinau...“
– Suprantu, kad jau mūsų pokalbio laikas baigiasi. Nes tuoj jums reikia keliauti į kitą kabinetą, į svarbų pasitarimą, po to tenisas, plaukimas, kūno rengybos treniruotės po kelis kartus per savaitę. O vakare dar į statybas Užupy, išsitraukus atsarginius piktuosius dantis?
– Ne, ne, šįvakar tik namo!
