Aistrą rašyti Agnė vadina prasidėjusia iš bėdos. Maišydama arbatą ji juokėsi, kad vaikystėje jos rašiniai būdavo tragiški. „Tokio šlamšto, vaikeli, neleisiu tau neštis į klasę“, – su šypsena mamos frazę prisiminė ji ir pridūrė, kad pati pajuto didžiulę gėdą prieš mamą.
Apsigynusi teisės studijų bakalauro ir magistro diplomus ji sako, kad iki šiol nesupranta, kodėl pasirinko tokią specialybę. „Visi tikėjosi, kad tas vaikas, iš kurio nieko nebus, nes be paliovos blaškosi, bent dabar jau rimtai sėdės prokuratūroje“, – juokėsi ji. Tačiau kas nutiko baigus studijas?
Prieš gerą dešimtmetį, rankoje laikydama diplomus, Agnė įsiveržė į žurnalistų atranką populiariame jaunimo žurnale, kuriam dirigavo Jurga Baltrukonytė.
Įrodžiusi, kad jos pažadai nėra tušti ir kad turi parako išsikovoti savo vietą po saule, netrukus ji sukūrė sėkmingą Zosės Ilganosės personažą. Prieš trejus metus jis nugulė ir pirmoje moters knygoje „Prisirpusios senmergės išpažintis“. Praėjusiais metais pasirodė ir tęsinys – knyga „Dingusio jaunikio paslaptis: Zosės Ilganosės memuarai“.
A.Pačekajės knygos personažas Zosė, nors tebuvo įkopusi į trečiąją dešimtį, jau drąsiai sau lipdė senmergės etiketę. Tai komiška, tačiau kiekvienai moteriai pažįstama istorija, kurioje susipina gausybė nepavykusių pasimatymų, nepaliaujamos meilės paieškos ir, žinoma, atsakomybė plačiai giminei, kurios Zosė jau seniai buvo nurašyta.
– Agne, kartais susidaro įspūdis, kad pastaraisiais metais bet kas galėtų išleisti knygą, tai tapo itin populiaru. Kaip jums pačiai kilo tokia idėja?
– Išties sutinku su tais žmonėmis, kurie taip sako, nes egzistuoja įvairios mados. Dabar klesti mada atidaryti restoraną, prieš porą metų buvo madinga tapti stilistu ar vizažistu. Apie vizažo specialybę netgi pati galvoju, nes reikia turėti amatą. Niekada nežinai, kas gali nutikti.
Knygas rašyti dabar irgi labai madinga, o jei dar žmogus žinomesnis – jam atvertos visos durys. Aš nesu žinoma, todėl turėjau eiti kitu keliu. Rašymas – dalykas, kuris man niekada neatsibosta, o prasidėjus lietuvių autorių atgimimui įgavau drąsos savo jėgas išbandyti ir aš.
– Vadinasi, net ir tokioje situacijoje pavardė daug ką lemia?
– Kai žinomas žmogus panori išleisti knygą, nėra ką daryti: atsisėdo, parašė, leidykla išspausdino. Ir tai yra labai normalu. Jis dėjo daug darbo, kad taptų žinomas, tad tai jau investicija į save iš praeities.
– Dažniausiai knygose labai atsispindi asmeniškumai. Ar pačiai pavyko jų išvengti ir įsikūnyti tik į personažą?
– Tam tikrų dalykų, be abejo, nepaslėpsi, nes gyvenimas yra patirtis. Kiekvienas į knygą įdeda dalį savęs. Parašiusi dvi knygas ir nežinodama, ar rašysiu trečią, periodiškai pasisemti įkvėpimo einu į ekstrasensų sąskrydžius, kur darau tyrimus. Man smagu, aš įsikraunu energijos. Galų gale tai nuotykiai. Kam jų nėra nutikę? Juk tiek cirkų gyvenime būna! Aš palyginti vėlai ištekėjau, kai susipažinau su būsimu vyru Sauliumi, man buvo 25-eri. Tuo metu man atrodė, kad jau labai vėlai. Vis dėlto kuo vėliau išteki, tuo daugiau smagių istorijų gyvenime nutinka.
Kiekviena moteris yra patyrusi gėdingų dalykų, kvailysčių su bernais. Esu tokio charakterio, kad nepamenu dienos, kai būčiau atsikėlusi pikta. Galbūt pavargusi, nerimaujanti, bet ne pikta. Kiek leidžia gyvenimas, visuomet stengiuosi įžvelgti smagių dalykų. Jie įstringa, įkrauna. Juk pasitaiko išgirsti kokią istoriją ir pagalvoji, kad aš čia dėl niekų graužiuosi, o žiūrėk, kaip atsitinka kitam. Juk visada būna ir blogiau. (Juokiasi.) Ir visi tie dalykai anksčiau ar vėliau pakliūva į knygas.
– O ar tikėjotės, kad knygos apie nepaliaujamas vyro, meilės paieškas sulauks tokio populiarumo? Nes jų auditorija labai plati.
– Jeigu atvirai, nelabai. Bet paauglės dar ieško, o moterys jau ieško, nes jos dažniausiai arba išsiskiria, arba pašonėje knarkiantys diedai jas erzina. Kai nesi iki galo laiminga ir patenkinta, manai, kad romane aprašomos meilės patirtys įkvėps ir tave ieškoti ir rasti. Juk jei Zosė atrado, gali kiekviena.
Didžioji dalis lietuvių literatūros yra gan sunki. Ji nėra bloga, periodiškai ir pati ją skaitau. Vis dėlto reikia užmiršti mokyklos laikus, kai versdavo skaityti. Tai turi teikti malonumą. Humoristinis romanas rimtų knygų kontekste išsiskyrė, ir tai jam, matyt, padėjo.
Yra sena taisyklė, kuri šimtąjį kartą man pasiteisino. Jeigu ką nors darai dėl rezultato, kad tik pirktų, tai sugadins visą kūrybinį procesą. Knygas rašiau dėl savęs, man buvo smagu tai daryti. Namo iš išleistos knygos nepasistatysi. Nebent esi ta laimingoji, kuri parašė „Harį Poterį“. Reikia mėgautis tuo, ką darai.
– O kaip ir kada atsirado personažas Zosė Ilganosė?
– Iš tyrimo. Tuo metu į jaunimo žurnalą pakliūti buvo sunku. Tuo labiau, manau, tikrai niekas nenorėjo imti tokios keistos merginos: spalvotais plaukais, tokios kitokios. Redaktorei žadėjau, kad darysiu viską, ką tik lieps. Tuo metu J.Baltrukonytė pasiūlė, kad padaryčiau tyrimą su burtininkais, ir man pavyko. Taip atsirado rubrika žurnale. Apėjau visus įmanomus didžiausius Lietuvos burtininkus. (Juokiasi.) Tai tarsi tyrimas, tu dirbi detektyvo darbą. Per ilgą laiką medžiagos prisikaupė daug ir pagalvojau: o kodėl neparašyti knygos? Kaip tik turėjau laisvo laiko, nusprendžiau pamėginti. Tik tai dariau tyliai, nes jei man nepavyks? Tai tebūtų likę mano širdyje kaip nepavykęs projektas. Bet kai pradėjau rašyti, pamačiau, kad pamažu knyga lipdosi.
Juk niekam neįdomu, ar tu išsigydysi votį, visiems įdomu, ar tu susirasi vyrą. Kai eidavau į tyrimus, akcentuodavau būtent vienatvės problemą. Ir niekuomet tai nebūdavau aš, tai būdavo personažas Zosė. Nes kitaip imtų siaubingas juokas. Tai vaidyba.
– Bet juk burtininkų ar jais prisistatančių apstu. O tuo labiau gausybė žmonių iš tiesų tiki būrėjų teorijomis. Tai kaip atsirinkti tą, tikrąjį?
– Jei tai būtų mergaitė, paprastai burianti iš rankos, gal ne taip įtrauktų.
Tam žurnalisto darbas ir yra, kad rastum tinkamą personažą. Jei tau sako, kad burtininkas geras ir visi jį giria, pas tokį jau neini. Bet jeigu rašo, kad kažkoks psichas ir dar grabaliojasi, jau galvoji, kad pas šitą reikia. (Juokiasi.)
– Netikiu, kad nėra pasitaikę situacijų, kai pas vadinamuosius kerėtojus būna nejauku, sunku patekti ar iš tiesų bendravimas kelia nemalonius jausmus.
– Ne visada yra juokinga. Esu keturias valandas sėdėjusi pas vyrą, kuris bandė mane sujungti su angelų universiteto rektoriumi ir dar reikalavo išsitiesinti stuburą už nežmonišką sumą, grūdo kojas į vonelę su neaiškiu vandeniu.
Mačiau, kad blogi popieriai ir kad jis visiškai išprotėjęs. Niekada nieko neragaudavau, ką siūlydavo atsigerti ar sukrimsti. Iš vienos burtininkės esu išbėgusi. Ji pradėjo rėkti, kad aš neužsisakau procedūros už tūkstantį – dar tuo metu – litų. Tai irgi patirtis.
Darsyk esu slapta sėdėjusi pas burtininką, kuris turėjo užsirašęs mano telefono numerį. Tykojau, kad jo knygelėje sukeisčiau savo numerio skaičius, kad vėliau neįkyrėtų. Čia jau detektyvo darbas. (Juokiasi.)
Man malonumas ieškoti, žaidimas įkalbinėti pašnekovą. Publikuoji straipsnį ir vėl ieškai kitos istorijos. Žinoma, ne visos jos pasimiršta. Ir tai yra labai įdomu!
– O kaip tokia vietoje nenustygstanti moteris, dėl tyrimų aplankiusi gausybę seminarų, kur ir kaip rasti tinkamą vyrą, išties jį rado?
– Normalu, kad kiekviena moteris eina į vakarėlį ar sportą, kad ją kas nors pastebėtų, – yra instinktas turėti vyrą.
Ir tik tada, kai ji uždaro medžioklės sezoną, pasiseka. Kai sutikau Saulių, jau buvau išsilaksčiusi. Kaip tik ėjo pusmetis, kai jaučiau, kad gana bernų, gerbėjų, ašarų, vakarėlių. Ir nebekreipiau dėmesį į visuomenės spaudimą: „Kada kada kada?“ Dabar atrodo juokinga, bet anksčiau tas spaudimas veikė. Juk ateini į gimtadienį, visi poromis, o dar, neduok Dieve, kas nors kviečia į vestuves ir klausia, ar viena jose neliūdėsi. Lyg nebūtų daugiau žmonių, su kuo bendrauti.
Žinoma, su tokiu charakteriu rasti vyrą man nebuvo lengva. Aš juk labai aktyvi, visą laiką noriu veiksmo, mėgstu dėmesį. Netgi galvodavau, gal aš per daug plepu, gal išgąsdinu, gal reikia tik nudelbti akis, prikąsti liežuvį ir juoktis iš į pasimatymą pakvietusių gerbėjų juokų.
Pagal taisykles, iki pirmosios nakties moteris tikrąjį „aš“ saugo, o kitą rytą vyras kaip per Užgavėnes pasijunta, kai tikrąjį veidą pamato. (Juokiasi.) Bet gerai, kad neapsimetinėjau ir dabar gyvenu su vyru, kuris supranta ir mano juokus, ir pats ne blogau į juos atsikerta. Manau, kad jei vyras neturi humoro jausmo ar jo nesupranta – nesąmonė su tokiu būti.
Mano vyras – trejais metais jaunesnis verslininkas. Kai susipažinome, tuo metu buvo informatikas. Jis labai manęs siekė, rodė daug dėmesio – tas labai papirko. Be to, būdama su Sauliumi supratau, kad jis visiškai manęs neerzina. Nes vyrai man greit atsibosdavo: ir dėmesys, ir jo nebuvimas erzindavo. Aš greit perdegdavau. O šiuo atveju buvo ramu ir gera. Kai dabar pagalvoju, keista, kaip taip nutinka. Randi, ir viskas. Kartu mes jau vienuolika ar dvylika metų, o vasarą švęsime penktąsias vestuvių metines. Ir aš vis dar jo kasdien pasiilgstu, o kai ilgesniam laikui kur nors išvyksta, imu prastai miegoti.
– Agne, tai mitas ar tiesa, kad po vestuvių kai kas pasikeičia?
– Jei anksčiau susipykdavome, galvodavau, kad tegu ir eina sau. Labai radikalūs sprendimai. O dabar jau pagalvoju, kad pabūsiu kitame kambaryje, išeisiu pasivaikščioti, nurimti. Svarbu netinkamu laiku neprišnekėti nesąmonių. Juk tai tavo gyvenimo šaka, įskiepyta į tavo paties medį, – skaudinti jį reiškia skaudinti save, karpyti šaką, kuri auga iš tavęs.
– Žinoma, sakoma, kad lenk medį, kol jaunas. Tačiau su amžiumi labai sunku keisti charakterio silpnybes. Kaip du itin aktyvūs asmenys šeimoje randa pusiausvyrą?
– Aš gal netgi baltai pavydžiu toms poroms, kurios viską daro kartu, kad joms taip norisi ir pavyksta. Jei į kursus – kartu, jei sportuoti – kartu. Mes tokie nesame. Turime atskirai kuo užsiimti, ir tai yra geriausias sprendimas tokiems savarankiškiems žmonėms kaip mes. Poros negali būti sulipusios, kiekvienas asmuo turi turėti savo erdvės, išsaugoti save. Tada esi įdomus pats sau ir antrai pusei kasdien.
Mano vyras kaip pamišęs domisi maistu. Jei mes nuolat tik apie tai kalbėtume, visur eitume, jam tai, žinoma, patiktų, kad aš tokia prielipa. Bet tai kur tada būčiau aš su savo knygomis? Jis nemėgsta skaityti. Sako, kad tai – pensininkų užsiėmimas. Ir tegul – aš prieš miegą ryju detektyvus, jis – straipsnius jam aktualiomis temomis. Mes vienas kito nieko neverčiame daryti. Žinoma, atostogaujame visuomet kartu, nes kasdienybėje pritrūksta laiko pabūti dviese. Per atostogas mažiausiai pykstiesi, būni geriausios nuotaikos, todėl visą laimingą save skiri antrajai pusei.
– Betgi tas suvokimas, kaip nepamesti galvos ir išlaikyti save, ateina tikrai ne iškart.
– Kai vyras susipažįsta su moterimi, jis jau mato tam tikras jos savybes. Aš manau, kad mano vyrui įdomu su tokia moterimi, kuri nuolat ko nors prisidirba. Jam tikrai sunku su mano išsiblaškymu. Ir man jo dėl to labai gaila, bet aš nieko negaliu padaryti. (Juokiasi.)
Jis sako: „Agne, trečią kartą šią savaitę grįžtu namo ir randu pravertą šaldytuvą. Vieną dieną jis nebeveiks.“ Ir aš bandau prisiminti, kad lyg ir uždariau.
Esu neužrakinusi namų, išvažiavusi, o tuo metu atvyko kurjeris. Ir automobilį plovykloje esu palikusi, pamiršau jį.
O paskui – baisi isterija, kad pavogė mašiną. Aišku, kad mano vyrui nelengva. Jį be proto tai erzina. Bet kartu jam vis yra ką veikti.
– Sakoma, kad laikui bėgant, jei santykiai sėkmingi, visi kampai pamažu šlifuojasi.
– Reikia išmokti nekreipti dėmesio į smulkmenas. Kelionėse mano vyras mėgsta ilgai miegoti, o man atrodo: o Viešpatie, nepadarysim to, nepamatysim ano. Ilgainiui išmokau pasinaudoti tuo laiku: paskaitau, nueinu į viešbučio sporto klubą, atsakau į laiškus. Vaikas nori, kad viskas būtų pagal jį, o suaugęs žmogus randa išeitį. Bet jei matai, kad negali su tuo susigyventi, vadinasi, negalite būti kartu.
Saulius mėgsta svečius, pas mus jų galėtų ateiti kasdien. O mane netikėti svečiai erzina – imu galvoti, gal reikia persirengti, gal ką nors paruošti, gal išsiplauti galvą, nors tai iki skausmo artimi draugai. O baisiausia, kad nemoku nuslėpti tos susierzinusios būsenos. Tai juokinga. O įspėtų, kad atvažiuos, – nulis probemų, būčiau laiminga net su treningais ir suveltu kuodu.
Mano maisto racione mažai mėsos, o vyrui didkepsniai – patys skaniausi. Nuo jų ruošimo smirdi visi namai. O jis sako, kad kvepia. Jis pakenčia, kad aš per visus namus atidarinėju langus ir uždarau duris, kad tik nesklistų tas kvapas, o aš pakenčiu tą jo kepsnį. Tai meilė? Taip. Bet tai ir begalinis darbas.
– Vis dėlto santykiai – vienas sunkiausiai suvokiamų dalykų. Ir vieniems su jais pavyksta susitvarkyti labai taikiai, o kitų namuose virsta dūmai. O ypač mes, moterys, tikrai kartais mėgstame įlieti visai nereikalingos dramos.
– Aš sakau taip: jei žmonės nesprendžia problemų ir nesikalba, lieka tik skyrybos. Dramos mirtinai reikia. Netgi kai ilgą laiką jos nebūna, pats pradedi jos ieškoti. (Juokiasi.) Santykiuose, kaip ir gamtoje, po audros viskas atgimsta. Jei ilgai nesiginčiji, vadinasi, nutyli problemą. Tada netikėtai atsiranda barnis, o tu spėji pažerti priekaištų ir už šį, ir už tą nutylėtą kartą. Žmogus susierzina ir nebegali konstruktyviai priimti sprendimo. Geležį reikia kalti, kol ji karšta, nevilkinti. Nes dėl niekų susirieji, kai mažiausiai to reikia.
– Iki šių dienų egzistuoja ir visuomenės spaudimas. O kaip atsilaikyti prieš jį?
– Arba pakelti rankas į viršų pasiduodant ir gyventi pagal svetimų žmonių suplanuotą scenarijų kaip viduramžiais, arba praleisti šnekas pro ausis, nes dabar XXI amžius, o mes, moterys – ne sūris, kad būtume spaudžiamos. Aplinkiniai visada vien tai ir darys – kalbės.
Kai trankiausi iš vieno vakarėlio į kitą, visi klausė, kur vyras. Kai jis atsirado – kada vestuvės. Susituokiau, dabar klausia, o kur vaikai. Pati suprantu, kad mano amžius jau toks ir laikrodis tiksi. Nebėra kur dingti. (Šypteli.) Bet nėra blogiau, kai vaikai atsiranda dėl to, kad visos aplink gimdo, tai noriu ir aš. Ar draugė ištekėjo, kokia graži buvo, noriu ir aš šventės. Reikia vadovautis savo galva. Bus taip, kaip turi būti.
– Užsiminėte, kad tas amžiaus laikrodis tiksi, tačiau jau galime sveikinti su džiugiomis naujienomis. Kokia buvo ta pirmoji užplūdusi emocija, kai sužinojote, kad laukiatės?
– Labai labai apsidžiaugiau, nes tam tikrai atėjo metas. Pagaliau baigėsi tie svarstymai, kokia būčiau mama, ar sugebėčiau, gal jau reikėtų... Viskas. Tai vyksta. Tai realu. Ir kai tai tampa realu, suvoki, kad visos tos baimės, kas būtų, jeigu būtų, nyksta, nes dabar atsiranda svarbesnis tikslas.
