Baigusi mokyklą Brigita ieškoti laimės išvyko į Londoną. Jungtinėje Karalystė studijuodama filmų ir televizijos studijų programą iš Kėdainių kilusi Brigita susipažino su tinklaraštininkų bendruomene. Šiandien ji – ištikimą sekėjų būrį turinti mados ir kelionių guru, kasdien socialinius tinklus lepinanti svaigiais kadrais iš viso pasaulio.
Kol nekelia sparnų, Brigita mėgaujasi Dubajaus karščiu ir su mylimuoju egzotiškame mieste kursto namų židinio ugnį. Mergina atvira – apie ateitį ar sėslią kasdienybę galvoti nė neketina. O kam gi, kai savo pėdomis ji kasdien paliečia vis kitos valstybės žemę.
– Papasakokite, kaip atsidūrėte prestižinių oro linijų komandoje. Ar anksčiau teko dirbti aviacijoje?
– Niekada nesvajojau tapti stiuardese, bet turbūt kai kurie dalykai gyvenime nutinka neplanuojant. Prieš pradėdama skraidyti po pasaulį buvau paprasta mergina, dirbanti tradicinį darbą nuo 9 valandos ryto iki 5 valandos vakaro. Dabar žinau: darbas drabužių parduotuvėje „Hollister“, o vėliau ir „Massimo Dutti“ mane tikrai paruošė dirbti klientų aptarnavimo sferoje. Mūsų oro linijų lėktuvuose telpa 400 ir daugiau žmonių, tad ankstesnė darbo patirtis su klientais tikrai pravertė.
Visada norėjau keliauti ir kadaise pagalvojau: koks gali būti geresnis būdas tai daryti, jei ne paversti keliones darbu? Taip viskas ir prasidėjo.
– Dabar gyvenate Dubajuje. Kokiose šalyse esate gyvenusi, kokie keliai į jas atvedė?
– Prabėgus vos porai dienų po valstybinių egzaminų išsikrausčiau iš Lietuvos. Vasarą praleidau Vokietijoje, kur susitaupiau pinigų universitetui Jungtinėje Karalystėje. Nesu ir niekada nebuvau tėvų išlaikytinė – priešingai, visuomet stengiausi būti nepriklausoma.
Užaugau su tokiu požiūriu, kad pats privalai kovoti už save, nes niekas kitas to už tave nepadarys. Tuomet trejus metus studijavau, o baigusi studijas išvykau gyventi į Frankfurtą.
Anglijoje man niekuomet nepatiko ir žinojau, kad ten likti gyventi tikrai nenoriu. Užteko vos poros metų, kad suprasčiau, jog rutina – ne man. Iki šiol pamenu, kaip Vokietijoje apėmė liūdesys, pradėjau trokšti pokyčių ir naujų iššūkių. Tuomet ir nuėjau į stiuardesių atranką.
– Egzotiški kraštai ir tolimos kelionės – jūsų kasdienybė, tačiau esate baigusi visai kitokią specialybę – filmų ir televizijos studijų programą. Kodėl nusprendėte sukti kitu keliu?
– Šio klausimo iš savo tėčio ir artimųjų sulaukdavau dažnai. Manau, šiuo gyvenimo periodu aš tiesiog norėjau paeksperimentuoti su savo stiliumi, karjera. Juk tam ir skirta jaunystė, kad save atrastum, pažintum ir išmoktum naujų dalykų. Visada galima sugrįžti prie to, prie ko esi pripratęs, tačiau išlįsti iš savo komforto zonos reiškia naujus iššūkius.
Bet tai nereiškia, kad specialybė, kurią baigiau, man nepatinka. Priešingai, supratau, kad tai ir yra žmonijos ateitis.
Pramogų pasaulis, ko gero, yra vienas iš kelių dalykų, kurių negali pakeisti robotai. Tad nors aš šiuo metu užsiimu tik „YouTube“ vaizdo įrašų kūrimu, labai tikiuosi, kad ateityje turėsiu galimybę dirbti su didesnio masto projektais, susijusiais su kino menu.
– Ar kada nors pagalvojote, ką dabar veiktumėte, jei nebūtumėte nusprendusi tapti stiuardese?
– Niekada nemėgau savęs klausti, kas būtų, jeigu būtų... Tad geriau pagalvojusi priėjau išvadą, kad būčiau nusprendusi toliau studijuoti svetur arba dirbčiau tą patį darbą, tik bandyčiau ieškoti galimybės išvykti į kitą šalį.
Tik Dubajuje jaučiuosi gerai ir neplanuoju gyventi kitose šalyse. Galbūt dėl to, kad ilgiau nei kelias dienas neužsibūnu vienoje šalyje ir vis keliu sparnus. Esu įsitikinusi, kad jaunam žmogui būtini emociniai ir aplinkos pokyčiai.
– Nesate dažna viešnia Lietuvoje. Ar nekankina namų ilgesys?
– Lietuvoje nesilankiau jau dvejus metus. Kitiems tai didžiulis laiko tarpas, bet aš to nepajutau – visada kur nors keliauju. Manau, nuolatiniai pokyčiai ir yra ta priežastis, dėl kurios nesiilgiu namų. Negalėčiau dirbti tokio darbo, jei visada manyčiau, kad man ko nors trūksta ar ko nors ilgiuosi. Dažnas žmogus manęs paklausia, ar nekankina ilgesys, tačiau savęs Lietuvoje neįsivaizduoju. Viena priežasčių yra ir tai, jog didžioji mano šeimos dalis gyvena užsienyje, o ir pati Lietuvoje negyvenu jau daugiau nei 5 metus.
– Dažnai svetur gyvenantys žmonės sako, jog, sužavėti pasaulio, nebežino, kur yra tikrieji jų namai. Kuri šalis jums yra namai?
– Prieš atsikraustydama į Dubajų gyvenau Frankfurte, ten ir yra dauguma mano draugų. Žinau bene kiekvieną miesto kampelį, ir kiekvieną kartą ten nuvykus užklumpa ilgesys. Atsikrausčiau į Dubajų neturėdama planų ar tikslų – džiaugiuosi galėdama pasakyti, jog čia jaučiuosi kaip namie. Visai nesvarbu, kiek laiko čia gyvensiu, – visada būsiu dėkinga už šią galimybę, juk tik dėl jos patyriau nepamirštamų akimirkų, susiradau draugų visam likusiam gyvenimui.
Būtent dėl to šis darbas mane žavi – kiekviename skrydyje dirbu vis su naujais kolegomis. Kaskart galiu sutikti žmogų, kuris gali pakeisti gyvenimą. Žinoma, tai nereiškia, kad visi kolegos, kurių yra daugiau nei 20 tūkstančių, man patinka, bet tikrai dažnai susipažįstu su žmonėmis, kurių dėka kelionė būna ypač įsimintina.
Vieną dieną lėktuve galiu gurkšnoti kavą su mergina iš Estijos, kitą – šnekučiuotis su kolege iš Amerikos, kol vaikštome kokiame nors nepažintame pasaulio krašte. Ši įvairovė tikrai neapsakoma. Nors anksčiau dirbau nemažose kompanijose, tik oro linijose kasdien jaučiuosi taip, lyg pasaulis būtų ant mano delno.
Iki šiol aplankiau jau daugiau nei 70 šalių, bet toli gražu neplanuoju ties tuo sustoti. Tikiuosi, kad ateinančius penkerius metus būsiu tokia pat sveika ir užsiimsiu tuo, kas man suteikia tiek laimės.
– Turite didelio susidomėjimo sulaukusį mados ir gyvenimo būdo tinklaraštį, socialiniuose tinkluose jus seka dešimtys tūkstančių sekėjų – ar pamenate momentą, kai sulaukėte tiek dėmesio?
– Kai buvau jau bebaigianti mokyklą, internete sekiau daugybę stilingų mados tinklaraštininkų. Tuo domėjausi ilgą laiką, bet tik prieš baigiant universitetą kilo mintis pačiai pradėti ką nors panašaus.
Kadangi po studijų dirbau žinomų prekės ženklų parduotuvėse, mada man pasidarė dar įdomesnė. Tiesą pasakius, man labiau patiko dalytis savo mintimis ir nuotraukomis nei asmeniniu stiliumi. Laikui bėgant mano tinklaraštis pradėjo atkreipti vis daugiau sekėjų dėmesio, bet pripažinsiu – tai kainavo nemažai laiko ir pastangų.
Kūryba ir unikalumas yra nepaprastai sunki užduotis, kai aplink tiek daug talentingų jaunų žmonių. Tačiau negaliu šnekėti apie socialinius tinklus neigiamai. Jie man leido susipažinti su daugybe merginų, kurios taip pat tapo mano draugėmis, tarp jų – mados tinklaraštininkė Gabrielė Gzimailaitė ir Rūta Gyvytė.
Dėl socialinių tinklų gaunu nemažai dovanų, o tai visada pradžiugina. Būdama paauglė apie tokius daiktus galėjau tik pasvajoti. Kiek rečiau, bet sulaukiu laiškų ir iš Lietuvos kompanijų. Nors dabar vis daugiau merginų sugeba iš to pragyventi ir užsidirbti, nežinau, ar kada nors socialiniai tinklai galėtų tapti mano darbu. Tai reikalauja viso tavo dėmesio, kitaip tariant, koncentracijos 24 valandas 7 dienas per savaitę. Aš esu kitoks žmogus – kartais mėgstu atsiriboti nuo internetinės erdvės. Nors, kita vertus, prieš keletą metų nė nemaniau, kad būsiu stiuardesė, tad negali žinoti, kas nutiks po kiek laiko.
– Jūsų galva pripildyta kelionių įspūdžių, o kaip širdies reikalai?
– Ne paslaptis, kad šiame darbe susipažįsti su įvairiomis spalvingomis asmenybėmis. Kai kurios iš jų – nuoširdžios ir atviros, tačiau kitos tokios nėra. Privalai išmokti pasikliauti savo nuojauta ir įvertinti, kurios iš jų yra vertos tavo laiko ir dėmesio. Nors tai nauja pažintis, apie kurią nesinori kalbėti daug, neseniai sutikau žmogų ir manau, kad jis tikrai ypatingas.
– Ar jūsų asmeninei laimei reikalinga antroji pusė?
– Pati laimės sąvoka yra labai komplikuotas ir individualus dalykas. Vienam žmogui tai – jo šeima, kitam – karjera ar hobiai. Man laimė yra visapusiška vidinė pilnatvė. Aš tikiu, kad laimė mėgsta tylą, todėl dažniausiai ypatingomis akimirkomis dalijuosi tik su man brangiais žmonėmis. Manau, mano artimieji nesupyks, jei pasakysiu, kad esu laimingas ir mylintis žmogus.
– Kurios šalies kelionės spaudas pase jums paliko didžiausią įspaudą širdyje?
– Užtikrintai – Vokietija ir Jungtiniai Arabų Emyratai. Mėgstamiausių aplankytų vietų sąraše yra Lisabona, Stambulas, Singapūras, Seišelių salos ir JAV. Bet Vokietija ir Emyratai visada turės ypatingą vietą mano širdyje dėl ten sutiktų žmonių, galimybių ir neišdildomų prisiminimų.
– Ko jus išmokė kelionės?
– Iki šiol išmokau vieną svarbią pamoką – tai, ką manai apie tam tikrą vietą, šalį ar kultūrą, nebūtinai yra tiesa. Realybė dažnai skiriasi kaip diena ir naktis.
Supratau, jog yra daug kultūrinių skirtumų, štai Japonijoje nemandagu palikti arbatpinigių. Per pusantrų metų buvo daug įvairiausių nuotykių, bet supratau viena: visais įspūdžiais norisi pasidalyti su savo antrąja puse. Nors aš ir mano draugas skraidome, gauti tą patį skrydį šiame darbe pasiseka ne visada.
Pamenu, vienu metu aš buvau Amerikoje, o mano draugas Australijoje. Abu juokėmės ir svarstėme, ar du vienas kitą mylintys žmonės gali būti taip toli nuo vienas kito.
– Ar visuomet ir svajojote apie tokį gyvenimo būdą, o gal tai – netikėtas posūkis?
– Lėktuvu nebuvau skridusi iki 18 metų. Žinoma, aš visada svajojau pamatyti pasaulį, bet niekuomet nė nepagalvojau, kad kas keletą dienų atrasiu vis naujas vietas.
Tikiu, kad viskas gyvenime nutinka dėl tam tikros priežasties. Nesigailiu savo sprendimo išvykti taip toli nuo gimtinės. Mane įkvepia viena britų rašytojo C.S.Lewiso citata: „Prieš akis mūsų laukia kur kas geresni dalykai nei tie, kuriuos paliekame už nugaros.“
– Dirbate vienose prabangiausių pasaulio oro linijų. Kokius įnoringiausius prašymus tenka pildyti?
– Nepasakyčiau, kad keleivių reikalavimai kuo nors ypatingi. Dažniausiai jie prašo įprastų dalykų – nieko subtilaus. Vienas linksmiausių prisiminimų liko atmintyje, kai viename skrydžių keleiviams siūliau kavos ir arbatos, o vienas vaikinas lietuviškai sako: „Mes norim arbatos!“ Nusijuokiau iš netikėtumo – ši istorija iki šiol sukelia šypseną.
– Kuo labiausiai jus sužavėjo Dubajus? Ar nepatyrėte kultūrinio šoko?
– Dubajus – tai lyg atskira šalis. Sunku nupasakoti, koks jausmas gyventi šiame mieste. Nesibaigiantis dykumos grožis, saulės spinduliuose ar nakties šviesose spindintys dangoraižiai tiesiog užima kvapą.
Pamenu, vos tik atsikrausčiusi pirmąją dieną važiavau pagrindiniu šeicho Zayedo keliu ir negalėjau atitraukti akių nuo milžiniškų pastatų. Galbūt kam nors tai atrodo kvaila, bet taip jaučiausi pirmus porą mėnesių.
Kalbant apie kultūrinį šoką, jį jaučiau kelias dienas tik atvykusi. Žinoma, beprotiškas vasaros karštis (daugiau nei 40 laipsnių) ir šventasis ramadano mėnuo iš pradžių atrodė labai keistai, bet dabar prie viso to esu jau pripratusi.
