Ekspedicijos pradžia į atšiaurų, sniego bei ledo padengtą Bafiną – penktą pagal dydį pasaulio salą, esančią Kanados Arktiniame salyne, Eglei ir jos vyrui verslininkui Sorenui Hansenui buvo sudėtinga. Jau dešimt metų Kinijoje gyvenančiai porai iš Šanchajaus pasiekti stovyklos vietą Bafine ir po dešimties dienų grįžti į namus prireikė 18 skrydžių.
Bafino salos ilgis – 1600 km, plotis svyruoja nuo 200 iki 700 km. Saloje yra apie 15 gyvenviečių. Tai retai gyvenama sala, joje kiek daugiau nei 10 tūkstančių gyventojų, vadinamų inuitais, kurie čia daugiausia verčiasi žvejyba ir medžiokle.
„Kinijoje pavasaris, šilta, bet aš vis dar iš šalčio drebu, bandau adaptuotis po kelionės. Tikriausiai prireiks kelių savaičių, kol atsigausiu ir sąmoningai grįšiu į kitą laiko zoną. Mes su vyru apskaičiavome, kad per tris savaites kovą ir balandį atlaikėme 24 skrydžius“, – pasakojo E.Aukštakalnytė-Hansen, kuri su koncerne „Coca-Cola“ dirbančiu S.Hansenu prieš keliolika dienų sugrįžo iš tolimos Šiaurės.
Savo pažintį su atšiauriais kraštais Eglė pradėjo prieš aštuonerius metus. Tada ji vyko į arktinę tundrą Kanadoje, kur Manitobos provincijoje tikėjosi pamatyti baltųjų lokių. Eglė su kitais kelionės dalyviais apsistojo Čerčilio miestelio apylinkėse prie Hadsono įlankos – tarpinėje zonoje tarp spygliuočių miškų ir tundros. Čerčilis vadinamas Baltųjų lokių sostine. Tūkstančiai turistų iš viso pasaulio ten atvyksta, kad iš arti stebėtų lokius.
„Ten yra visai kitas pasaulis. Kadangi su vyru daug fotografuojame, mūsų kasdienybėje laukinė gamta užima išskirtinę vietą. Aistra fotografijai kilo dar gyvenant Afrikoje, vėliau mus pakerėjo Azijos gamtovaizdis.
Galiausiai pažinimo horizonte atsirado ir arktinė tundra“, – pasakojo Eglė.
Tačiau vien tokios patirties egzotiškų kelionių mėgėjai neužteko. E.Aukštakalnytei-Hansen parūpo nusidanginti tolyn į Arktinį salyną, Bafino salą, ir negyvenamoje teritorijoje susitikti žmogaus kvapo nepažįstančių poliarinių lokių. Labiausiai ji troško pamatyti mažus lokiukus.
„Šešerius metus iš eilės stebiu ir fotografuoju baltuosius lokius jų migracijos iš sausumos ant ledo metu: spalio, lapkričio mėnesiais. Šis laikotarpis – geriausia galimybė pamatyti šiuos gyvūnus iš arti. Trejus metus iš eilės kovo–balandžio mėnesiais vykau į arktinę tundrą, kad pamatyčiau pateles, kurios išsiveda savo 2–3 mėnesių mažylius iš žiemos urvo ant ledo medžioti.
Labai retai kam pavyksta tai išvysti ir ypač nufotografuoti. Ir man pavyko tik iš trečio karto. Dviejų ekspedicijų metu iš viso nematėme nė vieno lokio.
Savo kelionę į poliarinę Arktį pradėjome planuoti prieš trejus metus. Tiek toli į Šiaurę ruošėmės vykti pirmą kartą“, – pasakojo Eglė.
Šiųmetę ekspediciją inicijavo fotografai iš kelių pasaulio šalių: Italijos, Meksikos, Prancūzijos, Anglijos. Daugelis jų yra patyrę laukinės gamtos fotografai ir Arkti-niame salyne lankėsi ne vieną kartą. Grupėje buvo aštuoni žmonės. Eglė – vienintelė moteris: „Manau, jog buvau pirmoji lietuvė, kuri apsilankė Bafino saloje.“
Ji su vyru prie ekspedicijos grupės prisidėjo garsaus laukinės gamtos fotografo brito Andy Skilleno dėka. Jis jau kartą buvo lankęsis Bafine.
„Ekspedicijai ruošėmės atsakingai, pasirūpinome šalčiui atsparia apranga, turėjome didelius apsauginius akinius. Taip pat vežėmės kelias valandas veikiančius vienkartinius šildytuvus“, – kalbėjo keliautoja.
Oras kovą ir balandį Bafino saloje nenuspėjamas, temperatūra būna labai nepastovi, todėl keliauti tokiu metu gana pavojinga.
Ekspedicijos dalyviai susitiko su inuitais – rytų eskimais. Inuitai nenori būti vadinami eskimais, nes tas žodis reiškia „žalią mėsą valgantys žmonės“. Jiems toks įvardijimas nepriimtinas.
Pas vietinius reikėjo gauti leidimą, suteikiantį teisę vykti į Bafino saloje esantį, labiausiai į šiaurę pasaulyje nutolusį, negyvenamą Aujuituko nacionalinį parką. Jis užima daugiau kaip 19 tūkstančių kvadratinių kilometrų. Pavadinimas inuitų kalba reiškia „niekada neištirpstanti žemė“. Taigi keliautojai žinojo, kad pagrindinę kelionės dalį praleis ant ledo.
Maždaug 80 kilometrų nuo Kikiktardžuako gyvenvietės į Bafino saloje įrengtą stovyklavietę keliautojus lydėjo keturi inuitai. Jie turėjo medžioklinius ginklus ir rūpinosi ekspedicijos kasdienybe – maistu, šiluma, padėjo ieškoti lokių.
Keliautojai įsikūrė palapinėse tarp sniege žėrinčių apledėjusių kalnų. Kasdien po įšalusią žemę ir storą ledą jie važinėdavo specialiomis rogėmis, kurias tempė sniego motociklas. Kasdien stovyklautojai sukardavo 80–120 kilometrų – ieškojo poliarinių lokių.
Ekspedicijos dalyvių diena prasidėdavo pusę devynių ryto, į stovyklavietę jie grįždavo apie 6–7 valandą vakaro.
„Ypač visi norėjo pamatyti šio sezono mažylius, pasaulį išvydusius gruodžio mėnesį. Neapsakomas jausmas regėti šeimyninę sceną, kai paskui lokę ritasi ir sniege vis stringa maži, balti meškučiai.
Motina juos saugo, šeria, žaidžia. Vyksta gražus, intymus reginys. Mums labai pasisekė, nes jau pirmą dieną, kuri buvo saulėta, pamatėme mažylius“, – pasakojo Eglė.
Aptikę baltąsias meškas keliautojai jas fotografuodavo ar filmuodavo kelias valandas. Visi stengėsi laikytis pagarbaus atstumo, buvo atsitraukę maždaug 500 metrų, kad neišgąsdintų laukinių žvėrių. Keliautojai lokius turėjo progos stebėti kasdien. Meškas su trijų mėnesių mažyliais jie matė du kartus.
Ekspedicijos dalyviai sutiko ir patinų. Balandis – poravimosi metas. Pavasarį patinai intensyviai ieško patelių. Jos, ypač su jaunikliais, yra patekusios į labai nepavydėtiną situaciją. Patinas, sutikęs motiną su mažyliais, elgiasi žiauriai – nugalabija lokiukus, kad galėtų netrukdomas poruotis su patele.
Dėl to pavasarį patelės yra ypač jautrios – jos agresyviai gina savo vaikus nuo patinų. Kad išvengtų nepageidaujamo susidūrimo su patinais, lokės slepiasi kalnuose, dažnai tūno ant ledkalnių – iš viršaus gali apžvelgti didesnį teritorijos plotą ir spėti laiku išvengti susidūrimo su plėšriu patinu.
Dešimt dienų trukusios ekspedicijos metu keliautojai ekstremalių situacijų ar traumų nepatyrė. Eglė mano, jog galbūt vietiniams buvo kur kas daugiau streso, nes jie buvo atsakingi, kad keliautojai nešaltų, būtų pavalgę ir saugūs. Dažniausiai buvo ruošiama žuvis. Vietiniai kapodavo ledkalnių luitus, juos tirpdydavo ir virdavo arbatą.
„Kojos nešalo, bet dėl rankų daug kam kilo bėdų. Fotografai sakė svajojantys apie patogias pirštines, su kuriomis galėtų laisvai fotografuoti ir nešalti“, – pasakojo Eglė.
Kai oro temperatūra yra 20 laipsnių ar mažiau šalčio, meškos vengia judėti, nes joms per šilta. Jos slepiasi pavėsyje kalnuose ar olose – tausoja energiją.
Tačiau ekspedicijos metu dienomis tvyrojo apie 30 laipsnių šalčio – palankūs orai meškoms pasirodyti ant ledo.
„Niekada nemaniau, kad meška gali karstytis apledėjusiais kalnais. Nerealu, kai apie 300 kilogramų sverianti baltoji galiūnė kalnais laipioja kaip grakšti gazelė. Bet pažiūrėjus į jų didelius ir aštrius letenų nagus matyti, kad joms vieni juokai užsikabinti už ledkalnio ir lipti juo beveik 75 laipsnių kampu“, – kalbėjo E.Aukštakalnytė-Hansen.
Keliautojai meškas su mažyliais dažniausiai matė prie ledkalnių. Tam buvo svari priežastis. Šiuo metų laiku žieduotieji ruoniai atsiveda jauniklių ir palieka supustytuose kauburiuose ant ledo. Meškoms tai puiki proga gauti lengvo grobio. Be to, netoli ledkalnių, kur ledas plonesnis, ruoniai prasikerta kvėpavimo angas. Meškos, išėjusios ant ledo, ruonius vikriai pro tas angas ir pačiumpa.
Bafino saloje E.Aukštakalnytei-Hansen pavyko užfiksuoti įvairiaspalvę šiaurės pašvaistę.
„Pirma ir paskutinė ekspedicijos naktys buvo giedros ir be galo šaltos. Tada vidurnaktį danguje ir pasirodė nuostabi pašvaistė. Paskutinę naktį ekspedicijos dalyviai buvo pavargę ir miegojo, aš vienintelė fotografavau pašvaistę. Vietiniai man palaikė kompaniją, davė dideles kailines kumštines pirštines. Oro temperatūra buvo apie 40 laipsnių šalčio.
Tačiau reginys danguje atpirko kaustančio šalčio kandžiojimus. Spalvinga pašvaistė driekėsi tarp baltų kalnagūbrių. Norėjau ją užfiksuoti įvairesniais rakursais, tačiau iš stovyklavietės nebuvo galima pasitraukti. Stovyklą juosė elektrinis piemuo, kuris saugojo nuo laukinių gyvūnų, jei šie netyčia užklystų“, – pasakojo Eglė.
Viešnagė Arktyje Eglei suteikė progą ne tik įamžinti poliarinius lokius, bet ir užmegzti šiltus santykius su vietiniais. Iš pradžių inuitai į atvykėlius žvelgė kiek nepatikliai, nesileido į ilgas diskusijas.
„Inuitai labai atsargūs, jautrūs. Į baltaodžius žvelgia kaip į jų žemių užkariautojus. Todėl pradžioje iš mūsų pusės bendravimas buvo labai delikatus“, – pasakojo Eglė.
Eglė neslėpė, kad kelionė į Šiaurę – nepigus malonumas, atsiėjo daugiau kaip 10 tūkstančių eurų.
Keliautoja sakė suvokianti, kad ne visiems suprantamas toks nepragmatiškas keliavimo entuziazmas. Juk iš tokių kelionių, be nuotraukų, bičiulystės su vietiniais ir neišdildomų įspūdžių, nieko daugiau neparsiveži.
„Man norisi pamatyti pasaulio įdomybes ir jas išsaugoti savo sielos kertelėse. Kaip grupės vadovė nuolat organizuoju išskirtines ekspedicijas nedidelėms žmonių grupėms. Visada atsiranda bendraminčių, kurie yra išalkę naujų potyrių, kuriems stebėti egzotinius gyvūnus yra didesnis malonumas, nei gulėti paplūdimyje ar gyventi prabangiame viešbutyje.
Mano regos taške yra ne tik poliariniai lokiai. Man brangūs yra ir jaguarai Brazilijoje, ir laukiniai tigrai Indijoje, ir kalnų gorilos Ugandoje bei Ruandoje – ruošiu ir lydžiu klientus pamatyti būtent šiuos gyvūnus“, – sakė E.Aukštakalnytė-Hansen.
Kitais metais ji į arktinę tundrą veš grupę entuziastų, kurie turės progą stebėti poliarinius lokius. O šiemet lapkritį Eglė keliautojus supažindins su kalnų gorilomis.
Moteris jau seniai nebegyvena Lietuvoje. Eglės gyvenimo su vyru Sorenu ir sūnumi Miku geografija driekėsi per visą pasaulį – Uralas, Maskva, Kenija, Mozambikas, vėl Kenija. Galiausiai – pastarasis dešimtmetis Kinijoje. Savo patirtį Eglė suguldė į dvi knygas: „Mama Afrika“ ir „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“.
Šiuo metu E.Aukštakalnytė-Hansen rašo knygą apie laukinę gamtą. Joje papasakos apie įvairių pasaulio regionų gyvūnus. Knygoje bus gausu fotografijų. Bus galima perskaityti ir pastarosios kelionės įspūdžius, išvysti nuotraukas, kuriose įamžintos lokės su mažyliais.
Savo ateities su Kinija, kurioje gyvena jau dešimt metų, Eglė nesieja. Ji dar prieš trejus metus, kai išleido knygą apie Kiniją, manė, kad jau netrukus išvyks iš šalies. Bet dėl vyro verslo dar keleriems metams ten liko. Eglė mano, kad Kinijoje liks iki kitų metų. Lietuvė priprato prie kinų kultūros, tačiau tos šalies nepamilo.
„Adaptuotis buvo gana sunku, lengviau pasidarė, kai pramokau kinų kalbą. Turiu draugų ratą, vedu dramos pamokas. Keliauju po Kiniją ir už jos ribų. Laikas padeda geriau suprasti aplinką ir žmones“, – kalbėjo Eglė.
Iki šiol jos gyvenimo meilė yra Kenija. Kartą Eglė netgi prasitarė, jog Afrika yra jausmai, o Kinija – darbas protui. Ji nežino, kur gyvenimas ją su vyru nuneš ateityje. Eglė norėtų sugrįžti į Keniją, kur turi namus.
