Kelias nuo pareiškimo policijai iki teismo truko metus. Erika neslepia – tas įvykis beveik sutrypė pasitikėjimą savimi ir gerokai pagadino sveikatą.
Erika – nedidelio ūgio, smulkutė. Jos akys skverbiasi giliai ir dega ryžtu. „Šioje byloje pagaliau padėtas taškas. Ir aš noriu šiam skandalui padėti tašką“, – sako tyliai.
Gegužės 4 dieną Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmuose išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje pasikėsinimu priversti lytiškai santykiauti apkaltintas buvęs Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovas L.Zaikauskas. Jam paskirtas 44 parų areštas, kurį nuteistasis turės atlikti poilsio dienomis areštinėje.
Taip pat teismas iš dalies patenkino civilinį ieškinį ir iš kaltinamojo priteisė 3000 eurų nukentėjusiosios neturtinei ir 100 eurų turtinei žalai atlyginti.
„Kai teisme jis davė parodymus, nespėjau konspektuoti jo pezalų. Vienas jų – esą aš pati prie jo lindau, kad sukelčiau savo draugui pavydą“, – pasakojo E.Račkytė.
Praėjusį spalį seksualinio priekabiavimo skandalas tiesiog driokstelėjo JAV, Holivude, kai apie 40 žinomų artisčių, tarp jų ir kelios žvaigždės, seksualiniu priekabiavimu ir net išprievartavimu apkaltino vieną įtakingiausių žmonių kino pramonėje – prodiuserį Harvey Weinsteiną.
Aktorėms jis žadėjo puikią kino karjerą mainais už seksą. Toks prodiuserio elgesys Holivude buvo vieša paslaptis ir truko kelis dešimtmečius. Kai kurios aktorės pakluso ir vaidino jo prodiusuojamuose filmuose. Tačiau po kelių dešimtmečių įskaudintos moterys ištraukė jo juodus darbelius į dienos šviesą. Jų pareiškimai išaugo į #metoo judėjimą.
Tačiau E.Račkytė neplanavo tylėti 20 metų. Kad prie jos seksualiai priekabiauja darbdavys L.Zaikauskas, ji pranešė policijai 2017 metų kovą, o paviešino tų pačių metų gegužę – gerokai anksčiau nei Holivudo žvaigždės.
Metus jauna aktorė vaikščiojo iš vienos instancijos į kitą, o ten buvo skėsčiojama rankomis – nežinojo, ką daryti. Pareiškimą dėl seksualinio priekabiavimo jie gavo pirmą kartą.
„Viską norėjau daryti teisiškai nuosekliai – policija, prokuratūra, teismas. Bet... Išgirsdavau: ką tu, mergyte, nieko čia tokio, eik, pati išsiaiškink, kreipkis privataus kaltinimo tvarka.
Kadaise vienoje mamos darbovietėje irgi buvo seksualinio priekabiavimo atvejų. Bet anais laikais tai buvo ne nusikaltimas – esą pačios moterys kaltos. O dabar tai viešinama ir sukelia diskusijų. Moteriai gali būti neaišku, kaip elgtis tokiu atveju, kaip atpažinti priekabiavimą, kur dėl to kreiptis?
Juk tokiais atvejais niekas nestovi šalia ir nestebi – liudininkų juk nėra“, – kalbėjo Erika, vaikščiojusi iš vienos instancijos į kitą su pareiškimu, pokalbio įrašais ir ten nesulaukusi pagalbos.
Į jos pareiškimą buvo reaguota tiktai po straipsnio „Lietuvos ryte“.
– Erika, jūs – lyg ledlaužis, pralaužęs seksualinio priekabiavimo ledus Lietuvoje, pirmoji apie tai išdrįsote prabilti garsiai.
Paviešinote, kad prie jūsų priekabiavo daug vyresnis vyras, kuriam darbe buvote pavaldi. Praėjus pusmečiui po jūsų atvejo paviešinimo tokių skandalų Lietuvoje pasipylė kaip iš gausybės rago.
Seksualiniu priekabiavimu buvo apkaltinti ypač žinomi žmonės: kino režisierius Šarūnas Bartas, teatro režisierius Jonas Vaitkus, tapytojas, Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros vedėjas Jonas Gasiūnas. Kas paskatino jus prabilti?
– Pagalvojau – taip, mano skandalas jau prasidėjęs, bet jei aš dar prabilčiau? Buvo pirmoji mano atvejo teismo diena, kai aktorė Julija Steponaitytė jai nutikusį įvykį su Š.Bartu paviešino savo feisbuko paskyroje. Man gražu, kad jos – Julija ir dailininkė Paulė Bocculaitė – viena kitą palaikė. Mano atveju irgi galėjo atsirasti, kas dar nuo L.Zaikausko yra nukentėję, bet, deja, neatsišaukė – tylėjo.
Mano žiniomis, tai įvyko mėnuo iki mano įsidarbinimo Panevėžio Juozo Miltinio teatre. Viena mergina išbėgo iš vadovo kabineto, bet kartu ir iš teatro, ir iš Panevėžio. O po mėnesio aš pradėjau dirbti. Bet tai sužinojau tik tada, kai sulaukiau keistų režisieriaus užuominų. Pamaniau: jei tylėsiu, tai tęsis be galo.
Maždaug pernai kovą vieną mano pažįstamą pats L.Zaikauskas pasikvietė pokalbio – ji mokėsi Kaune, labai graži ir jai pasiūlė vaidinti Mirandą Williamo Shakespeare’o dramoje „Audra“. Ir ji man parašė: kodėl išvažiavai iš Panevėžio, kodėl ieškai, kur gyventi Vilniuje? Ji rašė, kad buvo Panevėžyje susitikusi su L.Zaikausku, kalbėjosi apie etatą teatre.
Ir jis uždavė, kaip mano pažįstama rašė, keistą klausimą – ar ji nori būti žvaigždė? Aš jai atsakiau: klausyk, manęs irgi klausė, ar noriu būti žvaigždė.
Pabrėžiau, kad tai ne iš pavydo ar konkurencijos, aš tik noriu, kad ji žinotų, ir jai viską išklojau feisbuko paskyroje. Pamaniau: jeigu aš nieko nedarysiu, galbūt jau yra auka. Nes ta, kuri išbėgo iš teatro ir iš Panevėžio, man nieko nepasakė.
– Ar sulaukėte smerkiančių kolegų replikų, o gal atvirkščiai – pritarimo?
– Žmonės įvairiai reagavo į skandalą. Gerai, kad užsimezgė diskusija. Joje išryškėja, kur slypi tiesa, kur lazda gali būti perlenkta. Nelabai gilinausi, kas giria, kas smerkia. Koncentravausi į teismo procesą ir nelabai kreipiau dėmesio į kalbas.
Ne, nejaučiau, kad kolegos mane smerktų, bet pagalbos iš jų nesulaukiau, nors visi teatre žinojo, kas tam žmogui negerai. Ir dėl priekabiavimo, ir dėl jo darbo metodų, ir dėl to, kaip jis save pateikia ir kitais manipuliuoja. O save pateikia kaip didelį viršininką, talentingiausią režisierių.
– Kaip prasidėjo teatro vadovo priekabės prie jūsų?
– Taigi pirmieji klausimai ir buvo – ar nori būti žvaigždė? Ne, atsakiau. Aš noriu dirbti savo darbą ir dirbti jį gerai. Kadangi man trūksta patirties, noriu mokytis. O jis pasakė: blogas kareivis, kuris nenori būti generolu.
O aš gal noriu tuo kareiviu pabūti – per daug atsakomybės tam generolui, atsakiau. Ne, ne, Erika, tu turi būti žvaigždė arba kitaip tu man nereikalinga teatre. Na, gerai, sutikau, kad būsiu žvaigždė, nes labai norėjau dirbti teatre.
O tu žinai, ką žvaigždės daro? – paklausė. Žvaigždės turi žinoti, su kuo miegoti. Na, ir pradėjo manipuliuoti labai garsių Lietuvos režisierių, kurie esą žinojo, su kuo miegoti, vardais.
Paskui prasidėjo spektaklio „Mergaitės svajonė“ repeticijos. Tai – monospektaklis, jame yra tik viena herojė, mergaitė, kurią vaidinau aš. Repetavome dviese su režisieriumi, labai ilgai. Na, gerai, maniau, aš turbūt esu dar iš mokyklos suolo ir man tikrai reikia daug repeticijų. Jos buvo varginančios.
Skaitėme, skaitėme tą mano herojės monologą ir niekaip nepasiekėme pabaigos per porą mėnesių. Jis kabinėjosi prie kiekvieno taškelio, žodelio. Trankydavo kumščiu į stalą, labai garsiai kalbėdavo ir pirštu baksnodavo į tekstą.
Vienas nuo kito būdavome per metrą. Man būdavo baisu klausytis jo daužymų, keiksmų, riaumojančio balso.
Bet paskui jo veide atsirado stulbinama šypsena – jis susidėjo dantis. Pasakė, kad dirbdamas su jauna aktore turi gerai atrodyti.
Pusę metų, kol repetavome „Mergaitės svajonę“, jaučiausi pririšta trumpu pavadžiu. Pajutau, kad nenori manęs išleisti į Vilnių. Sakydavau, filmavimas, aš noriu užsidirbti.
O jis atkirsdavo: kai tau pasiūlys daugiau nei tavo alga teatre, tada išleisiu. Mane kviesdavo filmuotis reklaminiams filmukams. Man, jaunai, ir tai – patirtis, o jeigu dar galiu užsidirbti, kodėl nevažiuoti? Turėjau draugą, tai sakydavo – tu ką, su meilužiu vaikštai?
Tai įvyko pernai kovo 13-ąją. Užėjau į teatro konferencijų salę. Jis pasakė griežtai: ateik čia. Pagriebė mane, nusiėmė akinius, prisitraukė mano veidą, pradėjo laižyti, grabalioti. Kitą dieną parašiau pareiškimą policijai.
Tačiau su L.Zaikausku dar turėjau dirbti – turėjo būti parodyta „Mergaitės svajonės“ premjera. Po to įvykio aš jo labai išsigandau, lioviausi su juo bendrauti. Jis nuolat man skambindavo ir aiškindavo, kokia aš liksiu išsižiojusi, negabi ir niekas su manimi nedirbs.
Pradėjau atmetinėti jo skambučius. Koks tikslas mums dabar bendrauti? Bet kartą susitikome pakalbėti gyvai. Telefone įjungiau garso įrašymo programą, nes nežinojau, apie ką mes kalbėsimės. Maniau, bus repeticijos, jis ir vėl ant manęs staugs. Bet ne – jis norėjo pakalbėti ir pasakė, kad aš turiu su juo permiegoti.
Kitaip gali atleisti iš darbo. Tada jis dar nežinojo, kad policijoje yra mano pareiškimas. Kai sužinojo, paprašė, kad jį atsiimčiau. Erika, taigi aš iš meilės čia, sakė. O jūs suvokiat, kad yra amžiaus skirtumas, sakiau. O ką – aš tau prastas vyras? Kuo aš tau prastas vyras? Mes tiesiog labai skiriamės, aiškinau, – amžiumi, kūno gabaritais.
Tą įrašą išsiunčiau į Panevėžio ir į Generalinę prokuratūras, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Bet manau, kad jie to įrašo net neklausė.
– Tada tarp žiūrovų nuvilnijo žinia, kad „Mergaitės svajonė“ bus rodoma ne teatre, o teisme. Paradoksas – tuo metu jūsų pačios gyvenime prasidėjo teismo verti įvykiai.
– Taip, spektaklis buvo rodomas teisme. Per repeticijas man buvo pasakyta: Erika, turi nueiti į teismo posėdį pažiūrėti, kaip jis vyksta, kad vaidindama suprastum, kokia ten atmosfera. Ir aš nueinu – jau po savo įvykio – stebėti bylos nagrinėjimo – kažkoks perėjūnas iš močiutės išviliojo pinigus.
Ir mane lydi tokia moteris, matau, protinga, klausiu jos – o jeigu yra seksualinio priekabiavimo atvejis, kur kreiptis? Klausiu aplinkiniu keliu. Ir ji man atsakė, kad tokios bylos nepasiekia teismo. Tada supratau, kad bus sunku.
Spektaklio „Mergaitės svajonė“ premjera buvo parodyta kovo 25-ąją Panevėžio teisme – aš stovėjau toje būdelėje ir sakiau mergaitės monologą. Po metų, kovo 30 dieną, teisme (Kupiškio – ne Panevėžio) nuskambėjo paskutinė L.Zaikausko kalba. Štai kaip viskas apvirto.
Praėjusio sezono pabaigoje jis man pasakė, kad su manimi nebus pratęsta darbo sutartis, o „Mergaitės svajonę“ (buvo parodyti tik keli spektakliai) atšauks, ir aš supratau, kad kol Kultūros ministerija nepadarys kokių nors veiksmų, jis bus teatro vadovas. Sezonas baigėsi, ir aš tapau bedarbe.
Iš karto grįžau į Vilnių, baigiau gintis teatro bakalaurą Lietuvos edukologijos universitete. Ten į tą įvykį niekas nereagavo, tiktai per darbo gynimą viena dėstytoja paklausė – ar tau taip atsitiko? Man, atsakiau. Ir tu tuo metu dar sugebėjai bakalauro darbą parašyti? Šaunuolė, pagyrė.
– Negana to, kad tas skandalas jus sukrėtė emociškai, bet smogė ir finansiškai. Kaip sukotės tą vasarą?
– Aišku, trenkė. Vienas L.Zaikausko motyvų – jog aš viską paviešinau dėl to, kad galėčiau užsidirbti. Esą sulauksiu daugiau darbo pasiūlymų. Dabar tų filmavimų, reklamų sulaukiu tiek pat, kiek būdama Panevėžyje, bet tada jų turėdavau atsisakyti.
Iškart po to įvykio ėjau į aktorių atranką vaidinti televizijos seriale, bet apėmė tokia panika, kad negalėjau susitvardyti, – pasitikėjimas savimi buvo visiškai palaužtas. Ir paskui, būdavo, nueinu į aktorių atranką, reikia sakyti tekstą, bet jaučiu, kad gerklėje gumulas, vos galiu išlementi. Tačiau prieš pusmetį pradėjau kabintis už paprastų reklamų, kad bent šiek tiek užsidirbčiau.
Aišku, mama padėdavo. Padariau išvadą – visada reikia turėti tris eurus. Visada. Trys eurai – tai kelionė nuo Vilniaus iki Alytaus su studentišku bilietu. O Alytuje pas mamą galima pavalgyti, pamiegoti, apsikirpti. Ir dar įdeda lauknešėlį. Dar būna, kad tėtis mane atsimena. Jis emigravęs, gyvena Londone, turi kitą šeimą.
– Ar jis žino apie šį skandalą?
– Taip. Nesu artima su tėvu ir niekada nežinau, kokia bus jo reakcija. Jis arba gali sugriežti dantimis ir nusikeikti, arba nesuprasti, ir informacija praplauks pro šalį. Šį kartą jis labai mane suprato. Aš jam paskambinau ir apsiverkiau. Jis pasakė: Erikute, atlaikysi, aš tau padėsiu. Ir padėjo.
– Labai svarbi ir kita įvykio dalis – „teorinė“. Kaip jums sekėsi vaikščioti po įvairias instancijas? Turbūt ten nesuprato, kuo skundžiatės ir ko iš jų norite?
– Pirmiausia nuėjau į Panevėžio policiją. Jokios reakcijos. Tada kreipiausi į Panevėžio prokuratūrą. Budėtojui sakau – man taip atsitiko, ką man daryti? Gerai, pakviesiu žmogų. Iškviečia moterį, ir vėl sakau – žiūrėkit, man atsitiko taip ir taip, ką man daryti? Aha, tai gal jūs į teismą nueikit.
Panevėžio prokuratūra man neatsakė. Grįžusi į Vilnių pradėjau daryti ėjimus teisminio proceso link. Nuėjau į tą pastatą kreivais langais (Generalinė prokuratūra. – Red.). Ateinu tiesiai iš parduotuvės su krepšiu daržovių ir klausiu – kodėl man neatsakote? Aš nežinau, ką man daryti. Mes tikriausiai atsakėme, aiškina. Nurodė nueiti į kitą kabinetą – paklauskite ten ir jums pasakys, atsakė ar ne.
Nueinu į tą kabinetą, o ten performansas vyksta. Kažkoks vyras, užsilipęs ant kopėčių, lubas tvarko ir kažką murma. Moteris pasijunta nepatogiai. Aš stoviu ir nieko nesuprantu. Iš tų lubų pradeda kristi kažkokių gyvūnų išmatos. Ir tas vyras sako: „Nu, ni figa, kačiukas čia.“
Ir aš stoviu toje Generalinėje prokuratūroje kreivais langais su daržovių krepšiu, iš lubų krinta šūdai, atsiprašant, ir niekaip negaunu atsakymo, kur mano laiškas nukeliavęs, kodėl man niekas į jį neatsako. Ir tada supratau, kad jiems patiems reikia susitvarkyti.
– Kas jums padėjo?
– Viską išjudino straipsnis „Lietuvos ryte“ – padėjo to atvejo paviešinimas. Po to lygių galimybių kontrolierei (Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. – Red.) parašiau skundą, Kultūros ministerijai. Jie su manimi susisiekė jau po straipsnio.
O kodėl man tada policijoje niekas nepasakė – kreipkis į kitas instancijas, mes negalime tau padėti, kreipkis kad ir tą pačią Kultūros ministeriją? Kodėl policija neapsišvietusi? Jeigu ji negali padėti, tegul žmogų nusiunčia į kitą įstaigą.
– Ar tikrai po to įvykio buvote nusprendusi mesti aktorystę ir studijuoti fotografiją?
– Vienu momentu – taip. Supratau, kad manęs Panevėžyje niekas nelaukia, – „Mergaitės svajonę“ juk atšaukė.
L.Zaikauskui buvo namų areštas – jis gyveno Panevėžyje. Ar verta grįžti ten, kur viskas prasidėjo? Ir praėjusį rugsėjį šovė mintis, jog norėčiau emigruoti ten, kur šilta, kad gaučiau vitamino D, nes praėjusi vasara buvo labai lietinga.
O tas mano draugas buvo fotografas. Na, įstosiu į fotografiją ir būsiu jam ne tik Sanča Pansa, kuri tik nešioja jo stovą emigracijoje, bet dar ir suprasiu, ką nešu ir kur tai reikia padėti.
Ir rugsėjį įstojau į profesinę mokyklą mokytis fotografijos.
Bet... Sėdžiu pirmojoje pamokoje ir galvoju: palauk, Erika, ką tu čia darai, juk nuo septintos klasės žinojai, kad būsi teatre, kokia dar fotografija? Žiūrėk, teatro sezonas prasideda. Bet fotografija – įdomu. Nenoriu mesti, norėčiau pabaigti. Teoriškai aš dar ten mokausi.
– O dabar to draugo jūsų gyvenime nėra?
– Jis nuėjo savais keliais. Pamatė, kad man sunku, – ir teismus reikia atlaikyti, ir savo emocinę būseną susitvarkyti.
– Tačiau gyvenimas tarsi apsisuko ratu – jūs ir vėl atsidūrėte Panevėžyje, vaidinate spektaklyje „Roberto Zucco“. Neseniai įvyko jo premjera.
– Dar prieš tai Vytautas Kupšys pakvietė į Panevėžį vaidinti vaikiškame kalėdiniame spektaklyje. Su kolege Gintare Kulikauskyte vaidinome mergytes snieguolytes. O prie budėtojo kabėjo skelbimas – vyks aktorių atranka į spektaklį „Roberto Zucco“, kurį statys jaunas režisierius Augustas Gornatkevičius.
Kaip viskas pasikeitė, pamaniau. Kai prie L.Zaikausko atvažiuodavo režisieriai, jis duodavo sąrašą, kas jų spektakliuose vaidins, režisieriai aktorių nesirinkdavo.
Ir štai aktorių atranka, kaip norėčiau joje dalyvauti. Ir naujasis teatro vadovas Leonas Blėdis sako: Erika, ar užsirašei į atranką? Ne, aš čia – tik praeivis. Užsirašyk. Užsirašiau. Taip susiklostė, kad tame vaikiškame spektaklyje mudvi su Gintare vaidiname mergytes snieguolytes, o „Roberto Zucco“ – prostitutes.
Aš tarsi įžeminau savo šlykščią patirtį. Važinėju į Panevėžį tik dėl to spektaklio, nesu etatinė darbuotoja.
– Ar jau atgavote jėgas po to įvykio, sutvirtėjote?
– Aš dabar rami. Nežinau, ar esu tvirta, bet esu rami. Toks chaosas buvo, kad atsigavau tik baigiantis vasarai.
Kai vyko teismo procesas, konsultavausi su psichologe. Sakiau jai, jog labai bijau grįžti vaidinti į teatrą, bet suprantu, kad noriu. O ji pasakė – jeigu delsi grįžti, nutolsi nuo teatro.
Būk jame bent viena koja – turėk bent mažų vaidmenų, pati prašyk jų. Va, ir teko man nedidelis vaidmuo spektaklyje „Roberto Zucco“.
