Susitikome su Liepa vilniečių pamėgtoje desertinėje, kuri kvepia saldžiais pyragėliais. Tačiau dainininkė vaišinasi tik kava – sunkus darbas sporto salėje ir džiuginantis atvaizdas veidrodyje skatina ją nepaslysti, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Labai gera matyti save pasikeitusią. Atrodo, keli kilogramai, bet tai man suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Galbūt neatrodydavo, tačiau nesijausdavau gerai. Niekada nebuvau stambi, bet niekada neturėjau idealios figūros. O dabar pasimatuoju anksčiau taip netikusius marškinėlius, ir jie puikiai tinka! Pradedu apie save geriau galvoti ir labiau mylėti, o visa tai spinduliuoju ir aplinkai“, – šypsosi L.Mondeikaitė-Norkevičienė. Ji nusibrėžusi ir dar vieną tikslą – pagaliau baigti studijas universitete.
– Šiltąjį metų laiką pasitinkate pasikeitusi. Koks buvo jūsų kelias tobulos figūros link?
– Greičiausiai visą gyvenimą būsiu dietininkė. Bet, kita vertus, juk sveika mityba nėra dieta. Kad ir kaip norėčiau skanaus pyragėlio, sau to neleidžiu.
Jau paauglystėje pamačiau, kad keičiasi mano formos, ir supratau, jog visada turėsiu prisilaikyti. Matau iš genetikos, kad tikrai buvau ir būsiu linkusi į stambėjimą.
Šį kartą pasiryžau tvirčiau. Iš pradžių kolegė Nijolė Pareigytė pasiūlė dalyvauti Stokholmo dietos projekte. Mums sudarė mitybos planą, kurio turėjome laikytis. Pokyčiai šiek tiek buvo matyti, tačiau norėjosi jų dar daugiau. Tai buvo pirmas žingsnis – nusprendžiau, kad nereikia sustoti.
Tuomet susiradau trenerį ir drastiškai užsimojau per trumpą laiką atsikratyti septynių kilogramų. Man to reikėjo. Treneris tik davė patarimą viską išlaikyti: jei taip greitai atsikračiusi kilogramų vėl būčiau pradėjusi valgyti ką tik noriu, būčiau priaugusi dvigubai.
– Juk pradedant sportuoti sunku pasisemti motyvacijos – rezultatai nėra tokie pastebimi. Ar nebuvo silpnumo akimirkų, kai norėjosi viską mesti?
– Iš pradžių kūnas turėjo prisitaikyti prie sporto, o pokyčių nebuvo matyti – tai buvo sunkiausia. Tada norėjosi viską mesti, nes atrodė, kad ir vėl nepavyks. Galų gale apniko mintys, kad jaučiuosi gerai taip, kaip atrodau, ir nieko man čia nereikia – nors svėriau vos ne aštuoniasdešimt kilogramų. Maniau, kad niekada neturėsiu gražaus preso, tam nėra laiko, mąstydavau, gal sutrikusi hormonų veikla, juk labai sunku sau pasakyti STOP.
Buvo laikotarpis, kai sportavau ir valgiau viską, ką noriu. Tada vėl nemačiau rezultatų.
Bet reikia išlaukti pirmas tris savaites, tada ir pamačiau pokyčius. Tai dar labiau skatino. Dabar esu pati sau motyvuotoja, kuri neleidžia užmigti. Pastebėjusi pokyčius iškart griebiuosi kokių nors ypač griežtų mitybos principų ir didesnį krūvį sporto salėje.
– Nejau nesate paslydusi ir tyliai sukrimtusi picos gabalėlio?
– Penkias dienas per savaitę einu į sporto klubą ir valgau tik sveiką maistą. O savaitgaliais leidžiu sau pasilepinti ir valgau tai, ką noriu. Vadovaujantis tokiu principu lengviau eiti tikslo link.
Tikrai nesugebėčiau visą gyvenimą taip laikytis ir nevalgyti. Mėgstu saldumynus, gazuotus gėrimus, padažus, miltinius patiekalus, todėl man sunku jų atsisakyti. Tad tos dvi dienos, kai galiu valgyti viską, man būtinos.
Darbo dienomis po šeštos valandos vakaro nevalgyčiau, bet treneris liepia. Maistas turi būti sveikas, baltyminis, o ne angliavandeniai. Galima suvalgyti baltos žuvies, bet sausainiai ar obuoliai – netinkamas maistas.
Negalima savęs riboti, geriau vadovautis sveiku protu.
– Tikriausiai jums teko kruopščiai ir su palengvėjimu peržiūrėti visą drabužių spintą.
– Nuostabus jausmas, kai drabužiai pradeda kristi. Visą gyvenimą mėgau džinsus, marškinėlius, bet kartais jie tapdavo per daug aptempti... Tada turėdavau ieškoti laisvesnio drabužio. Ir kai po dešimties metų kovos su svoriu vieną dieną man tie aptempti marškinėliai vėl puikiai tinka, pasidaro labai gera. Tada nenoriu gadinti viso to.
– Visuomenėje egzistuoja liekno kūno kultas. Ar po tokių pokyčių sulaukėte daugiau darbo pasiūlymų, komplimentų?
– Žodinių komplimentų buvo, bet ne tiek daug. Taip, atsirado daugiau siūlymų reklamuoti drabužius, dalyvauti grožio renginiuose – to seniau nebuvo. Pasikeitė net mano veido forma. Atsirado daugiau dėmesio.
– O kaip į tai reagavo jūsų vyras Evaldas Norkevičius (31 m.)?
– Vyras pastebėjo, bet jam buvau graži ir prieš tai, todėl pokyčių jis nelabai ir mato. Evaldas nėra pasakęs, kad, va, dabar gražiai atrodai! Numečiau svorio ir labai tikiuosi, kad kaip patikau, taip ir patinku jam. (Šypsosi.)
– Scenoje neapsieinate be storo makiažo sluoksnio. O kokios jūsų kasdienės grožio procedūros?
– Nesu jų mėgėja. Pas specialistus nevaikštau, veido nesitobulinu. Bet kas mėnesį einu pas kosmetologę, kuri padaro veido kaukę, įvertina odos būklę. Stengiuosi gerti daug vandens.
Naudoju gerą, kokybišką veido kremą. Veido odą svarbu prižiūrėti. Kasdien nesidažau. Užtenka ant scenos. Labai tingiu vakarais valytis makiažą. (Juokiasi.) Bet skiriu pinigų gerai dekoratyvinei kosmetikai. Man svarbu, kad veidas natūraliai gražiai atrodytų. O papildomų procedūrų, pavyzdžiui, lazerių, mezoterapijų ir pan. man nereikia. Tačiau į tai nespjaunu ir nesu iš tų žmonių, kurie sako: „Niekada.“
– Ar dar yra gyvenime dalykų, kurie erzina?
– Taip, niekaip nesugebu baigti medicinos studijų – turiu ketvirto kurso skolų, todėl negaliu tęsti studijų. Mane tai erzina ir pykdo. Čia kaip su svorio metimu – rasdavau milijardą priežasčių, kodėl negaliu to padaryti.
Supratau, kad kaltas mano tingėjimas ir ryžto trūkumas. Vis noriu grįžti į mokslus, pasirašau sutartis, susimoku pinigus ir neinu.
Be to, dirbti studijuojant mediciną neįmanoma. Reikėtų atsisakyti filmavimų, koncertų.
Noriu būti visaverčiu žmogumi, turėti išsilavinimą. Žinau, kad kai turėsiu vaikų, spausiu juos prie mokslų. Universitetas – tiek išsilavinimo ir žinių įgijimo, tiek gyvenimo mokykla.
– Bet juk esate populiari dainininkė! Argi tas popierėlis ką nors pakeis?
– Dabar esu dainininkė, bet tai laikina. Noriu baigti studijas ne dėl popierėlio, o dėl stabilumo gyvenime. Noriu darbo nuo aštuonių ryto iki vakaro.
Iš pradžių norėjau tapti pediatre, o dabar manau, kad būtų įdomu dermatologija – viskas, kas susiję su sveikata ir grožiu. Pastaruoju gyvenimo tarpsniu neturėjau jokio darbų režimo, grafiko.
Dabar suprantu, kad noriu konkrečių pajamų, konkretaus darbo ir žinojimo, kam ir ką dirbu.
Visą gyvenimą džiaugsiuosi, kad dainuoju, nes man tai malonumas, o ne darbas. Vieną dieną yra koncertų, o kitą gali ir nebūti. Ką tada darysiu? Neturiu išsilavinimo, o be jo tikrai būtų sunku rasti darbą.
– Vasara ant nosies. Kuo ji bus kitokia?
– Vėl darbymetis ir suplanuoti koncertai. Bet prieš tai gegužės viduryje išvykstame mėnesiui atostogauti į Ispaniją. Norime vežtis šunį, tad važiuosime automobiliu ir aplankysime daug gražių vietų.
Šiemet darbymetis prasidės vėliau. Viską suspėsiu. Kol neturime šeimos, reikia pasinaudoti galimybe keliauti dviese.
– Ar per savo karjerą jau įpratote visas vasaras skirti scenai, o ne, pavyzdžiui, jaukioms išvykoms į gamtą su draugais?
– Nematau čia problemos. Būna, kad negaliu dalyvauti gimtadieniuose, bet to labai nesureikšminu. Džiaugiuosi, kad artimiausių žmonių šventės tuomet, kai mažiau koncertų, tad spėju dalyvauti.
Pripratau ir darbą priimu kaip natūralų dalyką – juk prioritetas yra koncertai, muzikinė veikla. Neleidžiu sau galvoti, kad štai man dabar blogai. Tuo labiau kad vyras dirba nuo ryto iki vakaro. Kartais į koncertus vykstame kartu. Tai priklauso nuo požiūrio – kaip priimi, taip ir jautiesi.
– Gerbėjai įpratę jus visada matyti linksmą. Kokia jūs namuose – kupina energijos, o gal atvirkščiai – norite jaukumo ir ramybės?
– Pastaruoju metu pastebėjau, kad man labiau patinka būti namie su vyru ir šunimi, niekur neiti. Galbūt tai pervargimas, nes tenka daug bendrauti su žmonėmis, o gal pradėjo rodytis senatvė. (Juokiasi.) Greičiausiai dabar lizdelio sukimo periodas.
Namuose esu tokia, kokia ir viešumoje. Žinoma, vyras mato mane visokią – ir piktą, ir nepatenkintą, ir laimingą. Esu nuotaikos žmogus. Bet savo charakterio ir nuotaikų kaitos stengiuosi nerodyti kitiems žmonėms.
Džiaugiuosi, kad vyras mane pažįsta, žino, kaip reaguoti. Dabar jau išvengiame didelių kivirčų. Jų kildavo, nes esu mažakalbė. Jei kas nors blogai, užsidarydavau ir pykdavau ant viso pasaulio. Nepatikdavo, kai kamantinėdavo, kas man yra, nes nemokėdavau atsakyti. Todėl džiaugiuosi, kad santuokoje gyvendama beveik trejus metus jau pradedu kalbėti. Tai geriausias visų problemų sprendimo būdas.
– Liepos mėnesį su vyru Evaldu švęsite 3-iąsias santuokos metines. Ką jums reiškia žmonos statusas?
– Su santuoka atsirado stabilumas, užtikrintumas, bendri planai. Galime toliau planuoti ir kurti ateitį. Kai esi nesusituokęs, nežinai, kiek daug galima galvoti apie bendrus namus, šeimą, vaikus. Kitoms moterims to nereikia, bet tiek Evaldas, tiek aš esame iš tvirtų šeimų, mūsų tėvai nėra išsiskyrę, tad matėme gerą pavyzdį ir norime juo sekti.
Džiaugiuosi, kad mes greitai susituokėme ir nereikėjo draugauti dešimt metų. Susižadėjome po trijų mėnesių draugystės, daug kas sakė, jog skubame, bet tam ir gyvename, kad susipažintume.
– Ir kokį Evaldą pažinote?
– Jis – visoks. Išklausantis. Padedantis. Supratingas. Jis – mano geriausias draugas! Turbūt todėl man nereikia tiek daug bendravimo su aplinkiniais žmonėmis. Tai yra mano antroji pusė, kuri turi visas reikiamas savybes.
Man jis kasdien neneša glėbių rožių, bet gal jų ir nereikia. Per tam tikras progas jų gaunu. Svarbiausia, kad mes gerbiame vienas kitą ir stengiamės neįskaudinti. Pagarba, noras išlaikyti santykius veda mus pirmyn. Niekur nedingsta meilūs žodžiai, gražūs kreipiniai. Mes per dieną nuolat susirašinėjame. Kai turi geriausią draugą šalia ir jis mano sutuoktinis – tai tobulas derinys. Ir myliu, ir gerbiu!
– Kaip manote, koks galėtų būti laimingos santuokos receptas?
– Kai pragyvensime dvidešimt metų, turėsime užauginę tris vaikus, tada žinosiu santuokos receptą. Su dideliais iššūkiais nesusidūrėme, manau, kad jų atsiranda tuomet, kai gimsta vaikai. Dabar abu turime daug laisvo laiko, jaučiamės pailsėję, nesipykstame dėl neišplautos lėkštės. Kai bus vaikų, atsiras ir tikrų išbandymų. Tada tikriausiai dar labiau atsiskleisime ir parodysime tikrąjį veidą.
– Greičiausiai dažnai girdite klausimą – kada šeimos pagausėjimas?
– Tikrai taip. Nuolat. Manęs neerzina šis klausimas. Turbūt labiau erzintų, jei labai norėtume vaikelio, bet nepavyktų. Nežinau, kada ateis tam laikas.
Šiais laikais amžiaus ribos yra pasislinkusios, susilaukti vaiko perkopus trisdešimt nėra blogai.
