Palikti Mudandziango miestą ir išsikraustyti į kitą pasaulio kraštą P.Chan šeimą pastūmėjo tėvo darbo reikalai. Lietuvoje jis dirbo didmeninės prekybos įmonėje, prekiaujančioje namų tekstilės ir trikotažo gaminiais Baltijos šalyse. Po kiek laiko Pan tėvai sumanė atidaryti kinų restoraną, , rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Viskas vyko natūraliai. Pradėjau lankyti mokyklą, susiradau draugų, tad niekada nebuvo minčių grįžti į gimtinę. Lietuva nėra labai didelė, tačiau be galo graži. Nors paskutiniais metais vasaros keistos, vis dėlto orai pas mus geri. Negaliu pasakyti, kad yra kas nors, prie ko negalėjau prisitaikyti arba kad ko nors dabar trūksta. Šioje šalyje aš užaugau, čia gyvena man artimi žmonės. Taigi, Lietuvą myliu besąlygiškai su visais jos privalumais ir trūkumais“, – kalbėjo Pan Chan.
Pan išvaizda išduoda jos kilmę, tad gyvenimo pradžią Lietuvoje prisimena su kartėliu.
„Vos tik man atvykus į Lietuvą žmonės rodydavo pirštu, vaikai prieidavo ir šaukdavo: „Kinai, kinai.“ Buvo labai nemalonu. Bet laikui bėgant patyčių mažėjo. Dabar to nejaučiu – žmonės pradėjo normaliau reaguoti.
Po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą šalyje atsirado nemažai užsieniečių, dabar mes galime sutikti žmonių iš skirtingų šalių ir, manau, kad ateityje jų tik daugės“, – pasidžiaugė ji.
Likimas sudėliojo taip, kad Pan Chan Lietuvoje sutiko savo būsimą vyrą tibetietį Cuoji Duoji (38 m.), kuris į Lietuvą atvyko studijuoti Edukologijos universitete. Cuoji šiuo metu yra Lietuvoje gyvenančių išeivių iš Kinijos asociacijos viceprezidentas, taip pat tarptautinės korporacijos „Fohow“, kuri užsiima tradicinės Rytų medicinos integracija į oficialią mediciną, atstovas Europoje.
„Vyrą pažinojau nuo vaikystės. Tačiau tada dar net pagalvoti negalėjau, kad tai bus mano viso gyvenimo partneris. Draugai iki šiol juokaudami sako, kad vyras užsiaugino žmoną“, – juokiasi Pan.
Moteris Lietuvoje dirbo vertėja. Vėliau su mylimu vyru susilaukė sūnaus Kayo (4 m.), kuriam šiuo metu atiduoda visą savo laiką. Nors Pan nėra profesionalus modelis, išskirtinį jos grožį pastebi ne viena reklamos agentūra, o jai ir pačiai labai malonu pozuoti gražioms nuotraukoms.
– Ar dažnai aplankote savo gimtinę?
– Kiniją labai myliu. Nostalgiją, kad ir nesąmoningai, vis tiek jaučiu. Mes su vyru nors kartą per metus važiuojame į Kiniją atostogauti, aplankyti naujų vietų ir pabūti su artimaisiais.
Šalis yra labai didelė ir graži, turinti be galo įdomią istoriją ir tradicijas. Tai tarsi kitas pasaulis, kuris labai skiriasi nuo europietiškų tradicijų ir kultūros.
Todėl manau, kad kiekvienas žmogus nors kartą gyvenime turėtų ją aplankyti.
– Kokia jums atrodo Lietuva?
– Lietuviai yra kūrybingi ir atkaklūs, jie niekada nepasiduoda. Jeigu pralaimi – keliasi ir juda toliau.
Šiai tautai niekas nieko nedavė veltui, jiems reikėjo kovoti už nepriklausomybę ir kartu už save. Tikrai labai žaviuosi lietuvių drąsa. Jie ne kartą įrodė, kad savo tautos teises puikiai moka iškovoti be smurto. Taip pat Lietuvoje turiu daug pažįstamų. Tikrus draugus galiu suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Tačiau tai tikrai labai artimi ir brangūs žmonės. Gyvenu prie pat Vilniaus senamiesčio, todėl man labai patinka juo vaikštinėti. Taip pat negaliu atsispirti lietuviškai virtuvei – skaniems „Žemaičių“, bulviniams blynams ir, žinoma, cepelinams.
– Kalbamės lietuvių kalba, kurią išmokti kitataučiams tikrai nelengva. O ar jums buvo sunku ją perprasti?
– Kalbu keturiomis kalbomis – kinų, rusų, anglų ir lietuvių. Lietuvių kalbos mokiausi mokykloje, ir ji man pasirodė be galo sunki. Lietuvių kalbos gramatika ir fonetika labai skiriasi nuo kinų. Bet pats geriausias ir kartu ekstremaliausias būdas jos išmokti – atsidurti aplinkoje, kur kita kalba tavęs tikrai niekas nesupras ir nekalbės, o išreikšti savo nuomonę norisi. Man atrodo, tokiomis akimirkomis įvyksta stebuklai – prisimeni viską ir dar daugiau. (Juokiasi.)
– Su vyru auginate sūnų Kayo. Kokie judu su vyru esate tėvai?
– Jis yra visas mano pasaulis ir dėmesio centras. Kaip ir kiekvienai mamai, man sūnus yra pats pačiausias. Na, sūnus tikrai labai išlepintas vaikas, nes mūsų šeimoje ir artimų draugų rate jis yra vienturtis, tad dėmesio ir meilės tikrai gauna labai daug. (Šypsosi.) Lietuvoje sūnus lanko darželį, mokosi lietuvių, anglų, rusų kalbų. Namuose visi kalbamės kinų kalba.
Manau, mūsų su vyru pareiga yra praplėsti sūnaus akiratį, kad kai ateis laikas, jis galėtų užsiimti tuo, kas jam patinka.
Jaunam žmogui be galo svarbu ir sveika pačiam mąstyti, tobulėti ir susikurti savo pasaulėžiūrą.
Tikrai nesame iš tų tėvų, kurie įsivaizduoja, koks jis turi būti, kaip turi elgtis, rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir panašiai. Šiuo klausimu esame labai demokratiški.
Viskas, ką mes galime, – sudaryti tokias sąlygas, kuriose vaikas galėtų matyti tinkamas vertybes. Niekam ne paslaptis, kad vaikai mokosi vertybių paprasčiausiu būdu – stebėdami tėvus ir aplinką.
Esu įsitikinusi, kad vaikas formuojasi remdamasis tėvų tarpusavio santykiais, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su vyru ir artimaisiais.
Aišku, tėvai toli gražu nėra vienintelis šaltinis, iš kurio vaikai mokosi. Bendraamžiai tikrai turi įtakos vertybių formavimuisi, ypač paauglystėje, bet kuo stipresnis tėvų ryšys su vaiku, tuo labiau jo pasaulėžiūra ir nuomonė, įskaitant ir paveiktą bendraamžių, yra perleidžiamos per tėvų suformuotą vertybių prizmę.
– Ar vyras namuose kursto romantišką aplinką?
– Cuoji nėra iš tų vyrų, kurie sako labai daug komplimentų. Jis išvis nėra iš tų, kurie labai daug kalba. (Juokiasi.) Savo meilę ir dėmesį vyras parodo poelgiais: gali virtuvėje iš ryto palikti gėlių, pagaminti pusryčius, kur nors į kelnių kišenes prikišti „Love“ kramtomosios gumos ir meilės raštelių... Dar paprasčiausiai ant sniego, smėlio arba pjaudamas žolę parašyti „Pan, aš tave myliu.“ Man labai daug reiškia tokie nematerialūs dalykai. Tai parodo tikruosius jausmus.
– Esate išskirtinio grožio moteris. Kaip prisižiūrite?
– Su draugėmis dažnai juokaujame, kad dar esame to amžiaus, kai agurkai su grietine yra pati pigiausia bei efektyviausia grožio procedūra. (Šypsosi.)
Mano vyras iš Tibeto, ten žmonės geria naudingų žolelių arbatą, tai aš tiesiog iš tų žolelių prisišaldau ledukų ir jais rytais įtrinu veidą. Tai labai stangrina veido odą ir suteikia gyvybingumo. Negaliu pasakyti, kad turiu kokių nors specialių grožio procedūrų, prie veidrodžio praleidžiu tikrai nedaug laiko. Drąsiai galiu išeiti į miestą ir be makiažo.
Negaliu gyventi be meilės. Artimų žmonių meilė man suteikia norą ne tik tobulėti, džiaugtis gyvenimu, bet ir būti gražiai.
– Kaip atrodo jūsų spinta – ar yra drabužių, galbūt daiktų, kuriems negalite atsispirti?
– Drabužių turiu tikrai daug, gal net per daug. (Šypsosi.) Mano spintoje galima rasti nuo garsių prekių ženklų iki tikrai pigių drabužių. Kainų aš nesureikšminu. Labai mėgstu lietuvių dizainerius. Turiu keletą mėgstamų, pas kuriuos visada siuvuosi. Taip pat patinka korėjietiški prekių ženklai, kurių galima įsigyti tik Azijos šalyse. Kaip sako mano draugė, esu didelė estetė, taigi dažnai perku maisto, interjero, gyvenimo būdo ir mados žurnalus. Dažnai suprantu, kad vis tiek nespėsiu visko perskaityti, tačiau turiu nors peržvelgti. (Juokiasi.)
Pastaruoju metu mūsų šalyje vis labiau ryškėja noras savo asmenybę išreikšti per drabužius. Tai mūsų visuomenės, kaip atviros valstybės, ženklas. Mane visada žavėjo lietuvių gebėjimai už minimalią kainą pasipuošti estetiškai ir skoningai. Stebint aplinką tikrai akį vis dažniau džiugina laisvi, savimi pasitikintys, besišypsantys, stilingi žmonės.
– Dažnai stojate prieš objektyvą. Štai žurnale matome fotografo Gedimino Žilinsko įamžintas jūsų gyvenimo akimirkas.
– Su šiuo fotografu esame pažįstami jau daugiau nei 4 metus. Pirma mūsų pažintis buvo per mano nėščiosios fotosesiją. Gediminas tikrai yra labai talentingas žmogus ir savo srities profesionalas. Tai tas fotografas, kuris apgalvoja kiekvieną smulkmeną.
Jo fotosesijoje visada jaučiuosi pati gražiausia, pasitikinti savimi ir visai nesvarbu, modelis aš ar ne.
Jis visada pataria, kaip pozuoti, pajuokauja, pataiso plaukus. Gediminu visiškai pasitikiu. Po fotosesijų mes beveik nesitariame dėl nuotraukų, nes žinau, kad jis tikrai išrinks pačias gražiausias ir padarys iš jų šedevrą. Juk sakoma, kad grožis išgelbės pasaulį. (Šypsosi.)
