Nejau žymioji Katharine Hepburn atkreipė dėmesį į jo bendrovę, įkurtą vos prieš metus? Ir dabar į kabinetą tikrai įžengs rusvaplaukė filmo „Adomo šonkaulis“ žvaigždė?
Bet ant slenksčio pasirodė ji – liekna, didžiulių akių tamsiaplaukė, nedrąsi, drovi ir visiškai nepažįstama. Languotos siauros kelnės, paprastos basutės, balti marškinėliai ir šiaudinė skrybėlė. Tokia, kokią nešioja Venecijos gondolininkai, – jokio stiliaus. Bet iš jos kažkas sklido...
H.de Givenchy mintis nutraukė jo padėjėja: „Mis Audrey Hepburn.“
Ši paniava visą gyvenimą lydėjo aktores bendrapavardes, ir tapo daugelio juokų pretekstu. Tuo metu, 1953-ųjų rugpjūtį pasaulis žinojo tik vieną Hepburn – Katharine.
Filmo „Atostogos Romoje“ premjera, tapusio kitos Hepburn – Audrey vizitine kortele, jau įvyko Niujorke, bet atgarsiai apie naująją kino juostą Prancūzijos dar nebuvo pasiekę.
Ir H.de Givenchy neturėjo nė mažiausio supratimo, kad priešais jį stovi gimstanti epochos žvaigždė. Negana to – jo būsimoji mūza ir artimiausia draugė.
Profesionaliu žvilgsniu įvertinęs jos proporcijas ir stebėtiną grakštumą, mados dizaineris iškart įsivaizdavo, kaip šiai liaunai merginai puikiai derės jo geriausi kūriniai.
Hubert'ui buvo 26-eri, Audrey – 24-eri. Per tą pirmąjį susitikimą nei jis, nei ji negalėjo ir svajoti, kad ateityje abiejų laukia pasaulinė šlovė.
Hubert'as Jamesas Marcelis Taffinas de Givenchy gimė 1927 metų vasario 21-ąją, kaip sakoma, su auksiniu šaukšteliu burnoje. Garsi aristokratų šeima, titulas, namas Bovė (Šiaurės Prancūzija), mylintys tėvai.
Hubert'as nelabai prisiminė savo tėvo: jis mirė, kai sūnui tebuvo treji. Ir dėl to visiems laikams liko didvyriu.
Markizas Lucienas de Givenchy – lakūnas iš tos pačios legendinės kartos kaip Antoine'as de Saint Exupery – sėkmingai grįžo iš Pirmojo pasaulinio karo.
Jis mirė nuo sunkios vadinamojo ispaniškojo gripo atmainos. Našlaičiais paliko būsimąjį įžymų mados kūrėją ir jo dvejais metais vyresnį brolį Jeaną Claude'ą.
Vaikystėje Hubert'as svajojo užkariauti dangų – kaip ir jo tėvas. Bet jis gailėjosi mamos, nesiliovusios verkti dėl mylimo vyro netekties ir pradėjusios neapkęsti aviacijos.
Beatrice de Givenchy dievino jaunesnį sūnų, bet auklėjo griežtų protestantiškų tradicijų dvasia. Jai svarbiausia buvo išugdyti darbštų, sąžiningą žmogų, atkakliai siekiantį užsibrėžto tikslo.
Užtat Beatrice motina lepino anūką bet kokia proga. Hubert'o senelė turėjo krepšelį su rankdarbiais, kur laikė daugybę skiaučių – atlaso, šilko, aksomo.
Hubert'as žaidė su įvairiaspalvėmis atraižomis, dėliodamas jas tik jam vienam suprantama tvarka, mėgino įvairių medžiagų ir atspalvių derinius. Vyresnysis brolis juokėsi iš jaunėlio pomėgio.
Hubert'as, išmokęs be mažiausio suklydimo nustatyti medžiagas jas apčiupinėjęs, atkakliai tvirtino, kad jos – gyvos.
Gana anksti paaiškėjo, kad jis turi nemažų sugebėjimų piešti. Iš pradžių buvo sunku suprasti, kas Hubert'ą traukia labiau – tapyba ar achitektūra.
Būdamas dešimties būsimasis madų kūrėjas su broliu ir motina aplankė Pasaulinę parodą Paryžiuje. Mados ir elegantiškumo temoms skirtoje salėje pamatęs nuostabias sukneles Hubert'as vos grįžęs namo puolė jų piešti.
Nuo to laiko keistų statinių piešiniai jo albumuose užleido vietą ne mažiau pikantiškų apdarų eskizams. Ir nuo tada berniukas nenorėjo nieko kito kaip tik kurti drabužius, kokių iki jo dar niekas nebuvo sugalvojęs.
1940-aisiais mirė Hubert'o senelė. Iki to laiko de Givenchy šeimos gerovė ištirpo ir visi rūpesčiai gulė ant Beatrice pečių.
Kilus Antrajam pasauliniam karui nuskurdusi markizė nesibodėjo skalbti moterims, kurioms labiau pasisekė, ir rūpinosi sužeistaisiais vietos ligoninėje.
Beatrice tikėjosi, kad jos sūnūs pasirinks profesiją, kuri garantuoja stabilų uždarbį. Bet ne iš karto susitaikė su jaunesniojo sūnaus sprendimu išmėginti savo jėgas mados versle.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui 18-metis provincialas H.de Givenchy, kaip ir rašytojo Honore de Balzaco herojai, patraukė į Paryžių.
Motinos, kuri vis dar sunkiai galėjo susitaikyti su aristokratų palikuonio virsmu į siuvėją, reikalavimu Hubert'as įstojo į Nacionalinę dailiųjų menų mokyklą.
Ir kartu, bet jau savo noru pradėjo dirbti žinomo dizainerio Jacques'o Fatho mados namuose. Ten jaunuolis mokėsi įvairių gudrybių: piešė eskizus, dirbo su modeliais gaudydamas kiekvieną žodį ir judesį.
H.de Givenchy mokėsi pas tokius ano meto mados grandus kaip Robert’as Piguet, Lucienas Lelongas – po pusę metų. Jis darbavosi su dar niekam nežinomu Christianu Dioru ir Pierre'u Balmainu.
Paskui į asistentus jį pasikvietė įžymioji Elsa Schiaparelli. Su ja H.de Givenchy darbavosi penkerius metus ir pasistengė iš šio bendradarbiavimo išspausti didžiausios naudos.
Įnoringa, keistoka, nestandartiškai mąstanti Elsa viską darė savaip. Priešingai nei konservatyvūs kolegos, ji priimdavo bet kokius iššūkius, eksperimentavo su formomis, medžiagomis ir spalvomis.
Jos dėka H.de Givenchy suvokė svarbiausia: mados pasaulyje galima bet kokia drąsi fantazija, tik kad ji atitiktų laiko dvasią. Jau tuomet jis žinojo, kad nenori peržengti elegantiškumo ir gero skonio ribų. Ekstravagantiškumas jo nedomino.
Apsiginklavęs sukauptomis žiniomis ir gebėjimais, nepatyręs, bet energingai besiveržiantis į mūšį mados kūrėjas išdrįso rizikuoti.
Pasiskolinęs pinigų iš giminaičių H.de Givenchy įkūrė savo mados namus. Jo parduotuvė netoli Paryžiaus Monso parko savo duris atvėrė 1952 metų vasario 3-iąją.
Ir ko galėjo tikėtis naujokėlis, dar nepademonstravęs pasauliui jokių savo laimėjimų?
Viso labo vylėsi, kad jo pirmoji kolekcija sulauks bent poros susidomėjusių žvilgsnių.
H.de Givenchy pasirinko itin nebrangias medžiagas, puošybos detales, bet savo dėmesį nukreipė į tai, ką mokėjo geriausiai, – siluetą ir kirpimą.
Jis stengėsi nepaslėpti kūno linijų, pabrėžti prigimtinius jų privalumus – pagal galimybę priartindamas prie idealo.
H.de Givenchy maloniai nustebo, kai jo kolekcija buvo išgraibstyta kaip karšti pyragaičiai! Pirkėjoms ypač patiko balta medvilnės palaidinukė, kurios rankovės buvo su rauktinukais, o šie papuošti juodais nėriniais.
Ji buvo pavadinta „Bettina“ – modelio Bettinos Graziani garbei. Bettina tapo H.de Givenchy mados namų veidu ir spaudos atašė. Šeštajame dešimtmetyje B.Graziani buvo laikoma tikra madingo Paryžiaus karaliene ir rekordininke pagal spausdinamas nuotraukas.
Į Prancūzijos sostinę B.Graziani atvyko metais anksčiau nei H.de Givenchy, iš Normandijos. Ji svajojo atidaryti savo mados ateljė. Bet gyvenimas pasisuko netikėta linkme: išskirtinė gležnos rusvaplaukės gražuolės išvaizda nulėmė jos karjerą.
Ji bendravo su visais žymiais mados kūrėjais, pasižymėjo tvirtu charakteriu ir retomis to žmonių rato savybėmis – ištikimybe ir padorumu.
B.Graziani turėjo didžiulį pasisekimą tarp vyrų, bet podiumą paliko tik dėl Rytų šalies princo, pleibojaus ir buvusio Holivudo žvaigždės Ritos Hayworth vyro Aly Khano.
Netrukus, deja, pora pateko į automobilio avariją. Aly žuvo, o jo nėščia mylimoji prarado kūdikį.
Po išgyventos tragedijos Bettina grįžo į mados pasaulį, nuolat keliavo ir pelnė kultinės asmenybės statusą. Bet visa tai buvo vėliau, o tuomet, šeštojo dešimtmečio pradžioje, ji patikėjo naujoku dizaineriu. Draugystė su H.de Givenchy tęsėsi iki jos mirties 2015-aisiais.
Tuo metu jau žinomas modelis B.Graziani mielai ėmėsi padėti pirmuosius žingsnius žengiančiam mados kūrėjui. Pasinaudodama savo pažintimis į bendradarbiavimą su H.de Givenchy mados namais ji įtraukė kolegas, apie madą rašančius redaktorius ir užtikrino palankius žiniasklaidos atsiliepimus.
Pirmoji sėkmė nesusuko galvos H.de Givenchy, nes jis niekuomet nepasižymėjo itin dideliu pasitikėjimu savimi. Bet, kaip pasirodė, jis dar turėjo ko mokytis.
Veikiausiai paskutiniu H.de Givenchy mokytoju tapo žymusis mados kūrėjas Cristobalis Balenciaga. Susipažinę 1953-iaisiais jie netrukus tapo geriausiais draugais, nepaisant didelio amžiaus skirtumo: iš Ispanijos kilusiam dizaineriui jau buvo arti 60-ies.
Tarp jų niekada nebuvo konkurencijos – tik tarpusavio parama. Būtent C.Balenciaga išmokė pradedantį dizainerį drabužių konstravimo ir virtuozinio linijų kūrimo meno.
Jam vieninteliam H.de Givenchy rodė savo naujų idėjų eskizus. Jis palaikė C.Balenciagą 1957-aisiais, kai šis per savo kolekcijų demonstravimą uždraudė dalyvauti žurnalistams. Dėl vienos priežasties – kad žurnalistai negalėtų daryti įtakos galimiems pirkėjams.
Nuo tada C.Balenciaga leido reporteriams pamatyti kolekciją tik praėjus aštuonioms savaitėms po „premjerinio“ demonstravimo. Bet žiniasklaidos atstovai įsižeidė neilgam. Jau netrukus jie žavėjosi ispano dizainerio kūrybos paslaptingumu ir netikėtumų gausa.
1968-aisiais nusprendęs uždaryti savo mados namus C.Balenciaga svarbiausius klientus perleido H.de Givenchy. Jie 20 metų artimai draugavo – iki C.Balenciagos mirties 1972-aisiais.
Kiti mados pasaulio kūrėjai neskubėjo suartėti su H.de Givenchy. Legendinė Coco Chanel iškart pajuto antipatiją naujokui.
Kartą H.de Givenchy pakvietė žymiąją kolegę įvertinti jo drabužių kolekcijos ir patyrė didžiulį pažeminimą. Niekada su niekuo itin švelni nebuvusi madam Coco neilgai iškentėjo žiūrovo kėdėje.
Pašoko ir priėjusi prie vieno modelių žirklėmis – jas visada nešiojosi savo rankinėje – gerokai įkirpo suknelės palanką. Paskui pasisuko į suglumusį mados kūrėją ir ramių ramiausiai pareiškė, kad žavioji mergina geriau atrodo be apgailėtino jo kūrinio.
Pirmaisiais metais H.de Givenchy klientų turėjo nedaug ir jam liko pakankamai laiko asmeninei kolekcijai kurti – tam atvejui, jei kam nors patiktų.
Ir tai atsitiko kaip tik tuomet, kai jo parduotuvės slenkstį peržengė A.Hepburn. Jai reikėjo ne itin brangių suknelių būsimiems „Sabrinos“ filmavimams.
Oficialus šios kino juostos kostiumų dailininkė Edith Head neįsivaizdavo, kaip turi atrodyti A.Hepburn herojė po pergalingo sugrįžimo iš Paryžiaus.
Ir tuomet aktorė ryžosi pasiūlyti: o jei ji nupirks keletą suknelių iš H.de Givenchy, kurio stilius jai artimas?
Nenoriai, bet E.Head leido. Laiko siūti nebebuvo ir H.de Givenchy atrinko keletą modelių jau iš gatavų. Juolab kad ir aktorės figūra atitiko idealius matmenis, į kuriuos orientavosi mados kūrėjas.
Po metų įvyko neįtikėtinas dalykas: „Sabrina“ pelnė „Oskarą“. Beje, vienintelėje nominacijoje – už kostiumus.
Kino juostos titruose H.de Givenchy pavardė nebuvo minima ir apdovanojimą gavo dailininkė E.Head, kuri aprengė kitus aktorius.
Bet buvo akivaizdu, jog „Oskarus“ dalijančią komisiją sužavėjo būtent paryžietiški drabužiai, užgožę kitus. Pasiimdama statulėlę E.Head nė nemanė paminėti kolegos.
Užtat Audrey paviešino, kas yra žiūrovus ir komisiją sužavėjusių suknelių autorius. Kino žvaigždė pareikalavo, kad atitinkamos pataisos būtų įtrauktos į ceremonijos protokolą.
Negana to, A.Hepburn specialiai nuskrido į Paryžių asmeniškai atsiprašyti H.de Givenchy. Kartu su jos atsiprašymu mados kūrėjas gavo tvirčiausią savo gyvenimo draugystę ir bilietą į pasaulinę šlovę. Nuo to laiko jis negalėjo atsiginti klientų.
H.de Givenchy ir A.Hepburn draugystė truko 40 metų. Ji buvo paženklinta ilgų pokalbių, vakarienių, pasivaikščiojimų, bendrų pasirodymų viešai, jiems vieniems suprantamų pašmaikštavimų, dovanų ir didžiulio abipusio pasitikėjimo.
Vienu metu šie du žmonės, kurių niekada nesiejo romantiški santykiai, net buvo vadinami ano meto kartos žvaigždžių pora. Jų bendros nuotraukos iki šiol dvelkia šiluma.
Aukštas, lieknas, ironiškas gražuolis Hubert'as ir žema, liekna, valiūkiška Audrey – aristokratiški, subtiliai jaučiantys, santūrūs, paslaptingi.
Iki savo mirties aktorė rengėsi tik H.de Givenchy sukurtais drabužiais. Dar 1954-aisiais dizaineris sukonstravo manekeną pagal A.Hepburn matmenis – per artimiausius 40 metų kito neprireikė.
Aktorė išsaugojo savo mergaitišką figūrą. H.de Givenchy sakė, kad A.Hepburn – tikras stebuklas, pasiųstas iš aukščiau, jo mados vizijos įsikūnijimas.
O kino dievaitė juokdamasi tvirtino, kad turi priklausomybę nuo H.de Givenchy kaip amerikiečiai – nuo psichoanalitikų.
A.Hepburn puikiai tiko nepakartojamas dizainerio stilius. Subtilus siluetas, aiškios linijos, ryškios spalvos.
Mados kūrėjas sugalvojo aktorei aukštas, šalmo formos skrybėlaites, kad nesugadintų ant viršugalvio pūpsančios didžiulio mazgo pavidalo šukuosenos.
Dėl jos ilgo kaklo ir grakščių raktikaulių mados dizaineris atsisakė apykaklių, jos ploną liemenį pabrėždavo visais įmanomais būdais. Kostiumai, kuriuos H.de Givenchy kūrė A.Hepburn filmų herojėms, buvo tikri meno kūriniai.
„Keistas veidelis“, „Šarada“, „Kaip pavogti milijoną“ ir ypač „Pusryčiai pas Tifanį“ – privertė viso pasaulio moteris pakeisti savo nuostatas dėl stiliaus.
Garsioji juoda suknelė – futliaras, kurią vilkėdama A.Hepburn herojė iš „Pusryčių pas Tifanį“ stovi prie vitrinos, tapo tikra sensacija ir amžiams įėjo į mados istoriją.
Tai buvo puiki mažos juodos C.Chanel suknelės variacija. Bet iš principo nauja, kokteilinė versija, pritaikyta vakarinei. Vėliau H.de Givenchy sakė, kad būtent ši suknelė padovanojo jam nemirtingumą.
1957-aisiais buvo įkurta bendrovė „Parfums Givenchy“. Jos vadovu tapo vyresnysis mados dizainerio brolis Jeanas Claude'as, pasirinkęs finansininko profesiją.
Tais pačiais metais H.de Givenchy, padedamas parfumerijos specialisto Franciso Fabrono, sukūrė A.Hepburn pirmuosius kvepalus „L'Interdit“.
Kino žvaigždė tiesiog įsimylėjo šį aromatą. Ir, jei tikėtume legenda, kurį laiką net draudė mados kūrėjui juos pateikti į prekybą.
Kai „L'Interdit“ atkeliavo į pasaulio rinką, A.Hepburn tapo naujojo aromato veidu.
1959-aisiais H.de Givenchy atidarė naują parduotuvę. Dabar tarp jo klientų buvo vien garsenybės – Holivudo žvaigždės Lauren Bacall, Grace Kelly, Marlen Dietrich, Greta Garbo, Vindzoro kunigaikštienė Wallis Simpson, baronienė Rothschild, grafienė von Bismarck, aukštuomenės liūtė ir stiliaus dievaitė Babe Paley.
Prancūzų mados kūrėjo drabužiais rengėsi ryškiausios to meto kino žvaigždės, pavyzdžiui, Elizabeth Taylor.
H.de Givenchy labai populiarus buvo ir Jungtinėse Valstijose. Jį siejo artimos pažintys ne tik su šalies elitu, bet ir su svarbiausiais mados bei parfumerijos verslo asmenimis, pavyzdžiui, Estee Lauder.
Bet svarbiausia H.de Givenchy gerbėja tapo Amerikos prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedy žmona Jacqueline Kennedy. Jie patiko vienas kitam nuo pirmojo prezidentinės poros vizito į Paryžių.
Būtent tuomet J.F.Kennedy pelnė prancūzų meilę, pareiškęs, jog esąs tiesiog tas, kuris lydi Jacqueline. Generolas Charles’is de Gaulle'is pasakė komplimentą H.de Givenchy suknelei: JAV prezidento žmona esą atrodo tikra paryžietė.
Kvadratinės iškirptės, lakoniškos skrybėlaitės, nuostabūs audinių deriniai ir prabangios, subtilios puošybos detalės – ko tik nesugalvodavo H.de Givenchy žaviajai Amerikos prezidento žmonai.
Ji kreipėsi į mados grandą ir tragiškiausiu savo gyvenimo metu – užsakė pasiūti kostiumą sutuoktinio laidotuvių ceremonijai.
H.de Givenchy buvo pasitikima, mėgta su juo kalbėtis atvirai, jis būdavo kviečiamas – elegantiškasis intelektualas tapdavo bet kokios kompanijos puošmena. Bet madų kūrėjas buvo nubrėžęs ribas, už kurių nieko neįleido.
Apie asmeninį gyvenimą su niekuo niekada nesikalbėjo, nenarstė ir svetimų. Nė vieno skandalo, jokių apkalbų, nė vienos purvinos smulkmenos – nedaugeliui viešų asmenų pavyko išsaugoti tokią nepriekaištingą reputaciją.
Tad nieko nuostabaus, kad jo talento gerbėjos apdovanodavo jį tokiomis maloniomis pravardėmis kaip aristokratas, riteris.
H.de Givenchy neapsiribodavo turtingomis klientėmis, kurias paversdavo stiliaus etalonu. Kai jo dirbtuvėse atsirado daugybė siuvamųjų mašinų, aukštosios mados vertintojai sunerimo: neva tai reiškia rankų darbu kuriamos aukštosios mados tobulumo pabaigą!
Suknelės, kurioms pasiūti anksčiau reikėjo ne vienos savaitės kruopštaus darbo, dabar pakako aštuonių valandų.
Bet H.de Givenchy nekreipė dėmesio į protestus. Kai pradėjo veikti antroji siuvimo linija, jo įvairaus dydžio drabužių – be matavimų ir priderinimų – galėjo įsigyti kuklias pajamas turinčios pirkėjos.
Iš esmės jis tapo vienu „pret-a-porter“ – paruošti dėvėti – pradininkų.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje H.de Givenchy pradėjo galvoti apie prekės logotipą. Jo kūrimą patikėjęs pramoniniam dizaineriui Pierre'ui Dinand'ui turėjo vieną pageidavimą, – kaip nors įtraukti pirmąją jo pavardės raidę.
P.Dinand'as jau buvo tapęs gyvąja legenda – buvo visų garsių mados namų parfumerijos flakonų autoriumi. Ir jis sugalvojo H.de Givenchy prekės ženklo variantą: keturios į kvadratą sujungtos raidės G, primenančios senovės graikų ornamentą ar keltų raštą.
Iš pradžių naujasis logotipas papuošė didžiulį kilimą mados namų „Givenchy“ hole, o paskui juo pradėjo žymėti visus prekės ženklo gaminius.
1957-aisiais sukūręs antrą, moterims skirtą aromatą „Le De“, po dvejų metų vyrams – „Monsieur de Givenchy“ ir „Vetiver“, madų kūrėjas H.de Givenchy iš parfumerijos pasitraukė dešimčiai metų.
Ir sugrįžo tik aštuntajame dešimtmetyje ryškiu, iškart populiarumą pelniusiu moterims skirtu aromatu „Givenchy III“.
1973 m. atsirado pirmoji vyrų aukštosios mados kolekcija, o po metų – aromatas „Givenchy Gentlemen“, kurį sukūrė parfumerijos specialistas Paulis Leger.
Įvairiapusis H.de Givenchy talentas atsiskleidė daugelyje sričių. Jis kūrė viešbučių tinklo „Hilton“ interjerą ir „Lincoln“ klasės automobilių dizainą, kostiumus garsių teatrų spektakliams ir net drabužius lėlei Barbei.
Be architektų pagalbos suprojektavo savo vilą „Le Clos Fiorentina“ Žydrajame Krante ir įveisė sodą, pasodinęs daugybę augalų – ir itin egzotiškų.
Sodai ir gėlės visada buvo H.de Givenchy aistra – ir ją atspindėjo išskirtiniai jo aromatai.
1988-aisiais prekės ženklas „Givenchy“ įsiliejo į koncerną LVMH – prabangos korporaciją, sujungusią keletą dešimčių liukso klasės prekės ženklų.
Po metų atsirado pudra „Le Prisme Visage“, kuri iki šių dienų yra vienas iš kultinių produktų, – kaip ir parfumerijos šedevrai „Ysatis“, „Amarige“ ir „Organza“.
Palikęs mados namų vadovo postą H.de Givenchy visą dėmesį sutelkė į naujų drabužių kolekcijų kūrimą. Būtent tada darbe pradėjo nešioti baltą chalatą, kuris pabrėžė jo profesinį statusą ir bendrumą su darbuotojais. Šis H.de Givenchy gyvenimo etapas truko tik septynerius metus.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje sunkiai susirgo A.Hepburn ir jos ištikimam draugui tapo sunku galvoti apie ką nors kita. Iš esmės jis nugyveno kino žvaigždės gyvenimą būdamas šalia jos laimingiausiomis ir liūdniausiomis akimirkomis. Jų ryšys jau seniai buvo tapęs giminišku.
H.de Givenchy klausėsi jos pasakojimų apie karą, kai iš bado Audrey valgė tulpių svogūnėlius, dramatiškus santykius su tėvu, priverstu visą gyvenimą slėptis ir keisti pavardes, nes buvo kaltinamas dėl ryšių su fašistais.
Mados dizaineris tapdavo atrama, kai kino žvaigždė jaudinosi dėl išsiskyrimo su kino filmo „Sabrina“ partneriu Williamu Holdenu. Su juo apie vaikus svajojusi Audrey nutraukė santykius, kai sužinojo, jog jis nevaisingas.
H.de Givenchy dalyvavo jos vestuvėse su aktoriumi Melu Ferreru, jų pirmagimio laidotuvėse ir sūnaus Seano krikštynose.
A.Hepburn patirti persileidimai, sutuoktinio neištikimybė, jo pavydas dėl profesinės žmonos sėkmės ir tarpusavio priekaištai pamažu nužudė meilę.
Po penkiolikos metų mados dizaineris guodė draugę, kuri pasiryžo skyryboms. A.Hepburn paskutiniu lašu tapo žemas sutuoktinio poelgis H.de Givenchy atžvilgiu.
M.Ferreras nusprendė, kad mados dizaineris nemokamai naudojasi jo įžymios žmonos vardu. Audrey nežinant susitarė su jos agentu, kad jis pareikalautų iš mados dizainerio apmokėti aktorės – reklamos veido – paslaugas.
H.de Givenchy siaubingai sutriko ir nedelsiant sutiko. Negana to, paskambino kino žvaigždei ir patikino, kad jis sutinka pasirašyti sutartį ir išmokėti deramą honorarą.
Iš pradžių A.Hepburn nesuprato, apie ką kalbama. Suvokusi nedelsdama atleido agentą, kuris dirbo su ja daugelį metų.
H.de Givenchy buvo šalia, kai kino žvaigždė ištekėjo antrą kartą – už psichiatro Andreos Dotti. Vestuvėms pasiuvo drabužį, kurį daugelį metų kopijavo tūkstančiai nuotakų. Prie suknelės buvo priderintas ne šydas ar skrybėlaitė, o skarelė.
Devyneriais metais jaunesnis Andrea aktorę buvo įsimylėjęs dar jaunystėje. Deja, istorija pasikartojo: žmonos dievinimą jis pakeitė į neištikimybę. Ir to A.Dotti neslėpė.
Nepaisant sūnaus Luco gimimo, įvyko skyrybos. Ir šalia vėl buvo H.de Givenchy – išklausė ir užjautė. Audrey labai vertino, kad jis visada ją palaikė, nors kartais net nepritarė jos pasirinkimui.
Mados dizaineris nuoširdžiai džiaugėsi, kai Audrey sutiko iš Roterdamo (Nyderlandai) kilusį televizijos aktorių Robertą Woldersą. Oficialios santuokos nebuvo, bet šis vyriškis šalia Audrey buvo iki jos gyvenimo pabaigos.
H.de Givenchy labai vertino R.Wolderso rūpestingumą, kai jam brangią gležnutę Audrey lėtai ir skausmingai pradėjo graužti vėžys. Mados dizaineris stengėsi kiek galima dažniau pabūti su kino dievaite.
Po 40 draugystės metų jis negalėjo patikėti, kad svarbiausia jo gyvenimo moteris netrukus išeis amžiams.
Paskutiniais savo gyvenimo metais A.Hepburn rašė memuarus ir H.de Givenchy perskaitė: ne karjerą, filmus, o būtent draugystę su juo ji laikė svarbiausiu savo laimėjimu – žinoma, po vaikų gimimo.
Likus kelioms savaitėms iki mirties A.Hepburn panoro iš JAV grįžti į savo namus Šveicarijoje. Skrydis įprastiniu reisu pasirodė esąs neįmanomas ir H.de Givenchy pasiuntė kino žvaigždei savo asmeninį lėktuvą.
Paskutines A.Hepburn Kalėdas jie praleido drauge. Aktorė padovanojo mados dizaineriui mėlyną paltą – ši spalva labai tiko prie jo akių.
Grįždamas iš Šveicarijos jis visą kelią raudojo, glausdamas dovaną prie savo veido.
H.de Givenchy praliejo tiek ašarų su siaubu laukdamas artimos draugės mirties, kad jos laidotuvėse buvo tarsi suakmenėjęs.
Ant Audrey kapo madų dizaineris savo rankomis pasodino jos mėgstamas pakalnutes.
A.Hepburn iškeliavo anapilin 1993-iaisiais. Ir po dvejų metų H.de Givenchy suprato, jog nebegali dirbti. Nebeliko mūzos ir nebeliko įkvėpimo.
Po atsisveikinimo proga 1995 metų liepos 11-ąją pademonstruotos kolekcijos H.de Givenchy su savo mados namais atsisveikino visam laikui.
Prieš mirtį jis daugiausia laiko leido savo namuose netoli Paryžiaus, kolekcionavo antikvariatą. H.de Givenchy kurį laiką vadovavo „Christie's“ aukciono namų Paryžiaus filialui, surengė parodą C.Balenciagai atminti, dalyvavo atkuriant Versalio sodus. Pagal madų dizainerio eskizus išleisti du pašto ženklai šv.Valentino dienai.
Nepasibaigė ir „Givenchy“ mados namų gyvenimas. 1995-aisiais jiems pradėjo vadovauti Johnas Galiano. Po metų – Alexanderis McQueenas, vyriausiojo dizainerio poste išbuvęs iki 2001-ųjų.
2017-aisiais „Givenchy“ vairą perėmė Claire Waight Keller. Ir dabar mados namai kaip anksčiau užima lyderio pozicijas, o visi jų kūriniai atspindi amžinus H.de Givenchy paklotus principus: elegantiškumą, prabangą.
Raudonuoju kilimu legendinio prekės ženklo apdarais žengia Liv Tyler, Beyonce, Madonna, Naomi Campbell, Anna Dello Russo ir daugelis kitų įžymybių.
2017 metų vasario 21 d. jau 90-ąjį gimtadienį atšventęs H.de Givenchy, žvelgdamas į sukneles, kurias nešiojo jo dievaitė A.Hepburn, kaip ir vaikystėje tvirtina: „Jos – gyvos.“ H. de Givenchy mirė 2018 kovo 12.
Parengė ONA KACĖNAITĖ
