Televizijos ekranų žvaigždė Laura buvo ne vienus metus. Jos moteriškas ir rafinuotas įvaizdis šildė žiūrovų širdis, o ne vienai dailiosios lyties atstovei laidų vedėjos jaunatviškumas ir elegancija kėlė pavydo jausmą, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Ir ko tik ji nedarė televizijos eteryje – pasitikėjimą skiepijo „Triumfo arkos“ operos dainininkams, sukosi ant parketo „Lietuvos šokių dešimtuke“, vėliau šią laidą ir vedė, mokė motinystės paslapčių ir žaidė su vaikais laidoje „Padėkime augti“.
Jau trečius metus L.Imbrasienė didžiųjų ekranų rampų šviesas išmainė į privataus vaikų darželio „Išdykęs vėjas“ vadovės pareigas. Verslininkės globoje – per 40 mažylių. Laura juos vadina savo vaikais.
Idėją įsteigti nuosavą darželį Laura brandino jau seniai. Išsinėrusi iš puošnaus televizinio fasado L.Imbrasienė nesibodi auklėtojos kėdėje pasėdėti, su vaikais pažaisti, jų paslapčių išklausyti ar ašarą nubraukti.
Šis mūsų susitikimas irgi vyko darželio patalpose. Buvo neįprasta vaikščioti siaurais koridoriais, apžiūrinėti mažus vaikiškus baldus, spalvingais piešiniais apklijuotus langus. Pasijutau kaip pasakoje apie septynis nykštukus. Darželio šeimininkę aptikau vienoje patalpoje. Ten ji mažai mergaitei patarinėjo, kaip reikės suvaidinti karalienę, – specialioje scenoje už juodos širmos kaip tik vyko pasirengimas spektakliui.
Pasikalbėti mudvi nuėjome į žaidimų salę, kur įsitaisėme ant sėdmaišių su arbatos puodeliais. Laura priminė nerūpestingą paauglę – plaukai buvo aukštai su-imti į kuodą, ji mūvėjo plėšytus džinsus, vilkėjo lengvą palaidinę, o tamsios akys valiūkiškai žaižaravo.
– Susitikimui sunkiai suradote laiko. Esate labai užsiėmęs žmogus?
– Kartais su šeima labiau noriu pabūti, nei dalyti interviu. Anksčiau savo asmeninį laiką buvau linkusi labiau barstyti. Bet gal sulaukiau tokio amžiaus, kai vidus sufleruoja, kaip geriau elgtis. Kita vertus, 24 valandų para yra ribota ir ji niekaip neišsitempia, nors ir kaip to norėtum. Galiausiai supranti, kad perdėtas savęs dalijimas ima kenkti sveikatai, šeimos santykiams ar darbinei veiklai. Todėl stengiuosi viską susidėlioti protingai, neiššokdama virš savo galimybių ribos.
– Prieš kelerius metus buvote viešas žmogus, šmėžavote televizijos ekranuose, vedėte renginius. Ar viešumas jums labiau kenkė, ar padėjo? Kodėl nutarėte televizijos ekraną išmainyti į darželį su vaikišku klegesiu, nykštukiniais baldais, žaislais, knygomis?
– Viešumas nekenkia, jeigu moki protingai išsidėlioti laiką. Kadaise jaunystėje man gal ir norėjosi visuomenės dėmesio ir pripažinimo. Bet man jau 40 metų, tad vertybės, prioritetai keičiasi. Neslėpsiu, artėjant šiam metų skaičiui mane buvo apnikęs šioks toks nerimas, dvejonės: kas toliau manęs laukia, kas aš esu, kur einu. Manau, vidinė revizija yra labai svarbi.
Kadaise bijodavau likti šešėlyje, tapti nereikalinga. Tačiau vėliau pagalvojau: o kam aš tapsiu nereikalinga? Žmonėms, kuriems iš principo nerūpiu?
– Ar ilgai ruošėtės atsisveikinti su televizija?
– Keletą metų. Žinojau, kad darbas televizijoje netruks ilgai, nes visada atsiras jaunesnių, geresnių, gražesnių. Gal kiti pasakytų, jog mano savivertė yra žemoka. Bet aš daiktus stengiuosi vadinti tikrais vardais. Todėl žingsniai į naują veiklą buvo sąmoningi.
Kita vertus, darželio įkūrimas nebuvo lyg griaustinis iš giedro dangaus. Vaikai visada buvo šalia manęs. Keletą vasarų dirbau vaikų poilsio stovyklose vadove. Ir jau tada pasvarstydavau, kodėl negalėčiau nuolat suktis vaikiškame pasaulyje.
Bet kurį laiką televizija mane laikė. Juk ji tokia – lengvai įtraukianti, sunkiai paleidžianti, nes, ne paslaptis, ten nėra labai sunkiai uždirbami pinigai. Man buvo gana lengva televizijoje ir to atsisakyti iškart nesinorėjo.
Anksčiau ar vėliau amžius pakoreguoja mąstymą ir galimybes. Supranti, kad ne viskas pinigais matuojama ir nebūtinai lengvai gaunamas uždarbis, rampų šviesa ir dailūs apdarai tenkina. Kai iškyla nesutarimų su savimi, tenka ryžtis pokyčiams.
Vieši žmonės supras mane. Šlovė ir išorinis blizgesys turi savo kainą – privalai mokėti vaikščioti labai plona linija, kad nepaslystum. Tai sukelia didelę įtampą, negali atsipalaiduoti.
Vienas draugas yra sakęs, jog nepaprasta, kad per tiek metų man pavyko išsaugoti gerą reputaciją. Tai nėra labai lengva, nes už kiekvieną menką paslydimą žmonės greitai linkę įmurdyti į purvą.
Nors iš išorinio pasaulio nesulaukiau niuksų, pati dažnai puolu į savigraužą, mėgstu knaisiotis savo viduje. Po kiekvienos laidos filmavimo galvodavau, ką blogai pasakiau. Man sunku būdavo paleisti praeities įvykius. Ir iki šiol nagrinėju ankstesnes situacijas, kurių jau niekas net neprisimena ir kurios tik man vienai aktualios. Šių psichologinių dalykų tikriausiai teks mokytis visą gyvenimą. Viešumas neleidžia nusimesti paradinės pusės. O juk taip norisi būti tikram.
Su vaikais negali būti paradinis. Vaikai yra tikri, be kaukių, ypač iki tam tikro amžiaus, kol iš suaugusiųjų neišmoksta manipuliuoti, meluoti, gudrauti.
– Bet negi iš pradžių negąsdino tai, kad į gyvenimą teks įsileisti tiek daug vaikų? Suprantama, kad motina myli savo vaikus, bet kaip rasti meilės dar keturiasdešimčiai svetimų vaikų? Juo labiau kad darželis – ne žaidimų aikštelė, negali pasakyti: „Pavargau, nusibodo šurmulys, todėl savaitę neateisiu į darbą.“
– Man visada yra baugūs nauji dalykai, bet jie labai vilioja. Esu labai atsakinga. Jei atvirai, aš 10 metų galvojau apie privatų vaikų darželį. Besimokydama Lietuvos Edukologijos universitete ruošiausi pedagoginei veiklai, bet tais laikais pabūgau susidūrimo su finansiniu verslo aspektu. Esu labiau meniškas žmogus. Tačiau likimas atsiuntė draugę Rūtą, susėdome vieną pavasarį po sakuromis, o subrandinusios verslo idėją surėmėme pečius ir tapome atsvara viena kitai – viena atsakinga už vaikų ugdymą, kita – už finansus.
– O kaip neišvargina tiek vaikų?
– Nėra taip, kad kiekvieną dieną dirbčiau kurioje nors vaikų grupėje. Aš prižiū-riu visą darželį. Tik kai grupės auklėtojai serga ar atostogauja, aš juos pavaduoju. Pažįstu visus vaikus, todėl man nėra sunku bendrauti nei su pusantrų metų vaiku, nei su penkiamečiu.
– Ar dirbdama darželyje vadovaujatės motiniškais principais, ar vaikams esate daugiau draugė, mokytoja?
– Aišku, pritaikau savo motinišką išmintį. Mūsų niekas nemoko būti tėvais, o jiems atitenka labai svarbi misija – išleisti į gyvenimą. Manau, man padėjo, kad baigiau specialias studijas, nuolat tobulėjau.
Aš nuo paauglystės laiką leisdavau tarp vaikų. Kiek save prisimenu, buvau mamiška, rūpestinga. Man gera su vaikais, jie kreiserio greičiu siurbia informaciją. Žinoma, su svetimais vaikais yra kitaip negu su savo. Su saviškais sudėtingiau nei su darželio auklėtiniais. Savas vaikas žino tavo silpnuosius mygtukus, kuriuos gali lengvai paspausti.
Kadangi mano keturmetė duktė Saulė Sofija lanko šį darželį, ji ne kartą bandė pabėgti nuo esamos darželio tvarkos. Bet laikausi nuostatos, kad „Išdykusio vėjo“ namuose ji yra kaip ir kiekvienas šios įstaigos auklėtinis.
– O kaip sūnus reaguoja, kad mama dirba vaikų darželyje?
– Mantui jau 15 metų. Mano veiklą jis priima natūraliai, lankė stovyklas, kuriose dirbau. Ir gyvendavo grupėje su vaikais, o ne su manimi. Aš stengiuosi vaiko neauginti sau. Kaip pavyksta, tai jau kitas reikalas. Auklėjimo klaidas pamatome po laiko.
– Gal pasitraukimas iš televizijos atsijojo draugus, sumažėjo kvietimų į vakarėlius?
– Aš labai sunkiai prisileidžiu žmones. Niekada nebuvau didelė renginių mėgėja, einu nebent tada, jei geras pažįstamas pakviečia. Aš esu už tikrą draugystę. Labai apgalvotai renkuosi žmones, nenoriu prisileisti paviršutiniškų asmenų, nes gaila laiko nekokybiškam bendravimui.
Pasikeitus veiklai išliko visi senieji draugai. Yra žmonės iš kelių televizinių projektų, su kuriais bendraujame iki šių dienų. Gal tie susitikimai nėra dažni, bet jie nuoširdūs, žinau, kad iškilus sunkumams tie žmonės visada padės.
Man labiau patinka žmonės, jausmai, o ne materialiniai dalykai. Knygų kvapas man mielesnis nei kokių nors brangių daiktų. Aišku, be malonių moteriškų smulkmenų ir aš neapsieinu, nes jos pakelia nuotaiką. O drabužiams daug dėmesio neskiriu. Mėgstu patogią sportinio stiliaus aprangą. Darželyje nenoriu bijoti susitepti, apsikabinti vaiko. Kartais vaikai matydami mano džinsus išplyšusiais keliais, klausia: „Laura, o kodėl tu su suplyšusiomis kelnėmis, gal pargriuvai?“ (Juokiasi.)
– Gal esate įsiminusi kokių nors šmaikščių vaikiškų posakių?
– Yra tų posakių daug, jei laiku susiz-grimbu, stengiuosi užsirašyti. Dažniausiai tai yra mano dukters išsakytos frazės, nes mudvi turime daugiau laiko asmeniškai pabendrauti. Darželyje nėra labai daug asmeninio kontakto, mat vaikai, jeigu tik juos užkalbini, pradeda vienas per kitą kalbėti. Tačiau auklėtojams grupėse tai pavyksta padaryti, ir jie tėveliams pateikia jų vaikų žodžių perlus.
Žmogus, kuris mane augina kaip asmenybę, yra Saulė Sofija. Ji ne pagal metus išmintinga. Kartais net pagalvoju, ar sugebėsiu ją visavertiškai užauginti ir suteikti viską, ką privalo duoti mama.
Paskutinis nutikimas buvo, kai ji pabandė „išmatuoti“ ežero gylį. Įkrito į vandenį, ir tai galėjo liūdnai baigtis. Kadaise mes kalbėjome, jog suaugusieji tam tikrus dalykus gali padėti išsiaiškinti vaikams jų neišbandžius, nes kitu atveju gali nutikti nelaimė. O ji man paaiškino, kad įkrito į vandenį, nes norėjo pasižiūrėti, ar ten gilu. „Aš nežinau to, ką tu žinai. Kaip man tai sužinoti, jeigu aš pati nepatirsiu?“ – sakė Saulė Sofija.
– Koks vyro Gedimino požiūris į jūsų veiklos pasikeitimą?
– Kadangi aš neretai ir po darbo valandų vis dar nepalieku darbo, vyras mane vis bando pristabdyti sakydamas, kad negalima dirbti ištisą parą, kad nieko neatsitiks, jeigu dešimtą valandą nepulsiu atsakinėti į gautas žinutes.
Dabar žinau, ką reiškia turėti savo verslą, – nebeturi laisvo laiko. Ir jei ne tam tikri vyro signalai, gal aš ir paskęsčiau darbe.
Žinoma, norisi darželyje suburti bendruomenę, kur visi atsakingi vienas už kitą, nes nuo to priklauso mūsų tautos gerovė. Kai atsiranda empatija, kai mes vieni kitus jaučiame, tada lengviau puoselėti vienas kitą.
Bet mano vyras tai išgirdęs sakytų, jog namuose aš pamirštu šias tiesas taikyti.
Tačiau aš džiaugiuosi tarp mūsų su Gediminu tvyrančia harmonija. Šiandien ryte anksti atsikėliau – gerdama kavą neskubėdama norėjau dienos darbus apgalvoti. Po to tyliai ant pirštų galų nuėjau į miegamąjį, o vyras sako: „Na, man neramu atsikelti ir nematyti tavęs šalia.“ Matyt, mes vis dar jaučiame vienas kitą.
– Neretai vyrai gimus vaikams pradeda pavyduliauti, nes sumažėja moterų dėmesys jiems. O šiuo atveju horizonte – net kelios dešimtys vaikų.
– Žinoma, vyrai visada nori moterų dėmesio. Greičiausiai ir maniškis kartais jaučia dėmesio stygių, tada bando tai visokiais ženklais parodyti. Kalbėdamas apie kitas sutuoktinių poras jis kartais stebisi, jog kai kurios moterys nemato vyro siunčiamų ženklų, nors tai būna akivaizdu. Manau, kad kai tu nebereaguoji į savo artimą žmogų, santykiai ima byrėti. Mes su vyru šiemet vienas kitam pirmą kartą padovanosime ilgalaikes atostogas be vaikų.
– Ar jūsų dienos režimas gerokai pasikeitė?
– Viskas yra kitaip. Netgi savaitgalį stengiuosi padirbėti. Keliuosi šeštą valandą ryto, noriu sūnui prieš mokyklą skirti laiko, tai vienintelis laikas, kai galime ramiai pabūti dviese, nes vakaras dažnai būna suveltas. Iš darželio su dukterimi grįžtame šeštą ar pusę septintos – anksčiau neišeina, nes ji ilgai su draugėmis negali atsisveikinti. O aš visada svajojau vakare namiškius suburti prie vakarienės stalo, tačiau darbas ir pomėgiai pakoreguoja kasdienybę.
– Vasario 17 dieną atšventėte keturiasdešimtmetį. Tai yra ypatingas laikas, nugramzdinantis į daugybę apmąstymų, kai į praeitį jau beprasmiška gręžiotis, o ateitis dar labai mįslinga ir neaiški.
– Bijojau žengti per tą skaičių. Ne dėl paties amžiaus, bet daugiau nerimavau dėl misijos šioje žemėje, galimybių, norų, ribų ir svajonių. Kalbėjausi su bendraamžėmis draugėmis, tai visos sakė, kad šis laikotarpis buvo sudėtingas. Tačiau aš nenorėčiau būti 20-metė. Tai, ką susidėjau į savo gyvenimo bagažą, jau yra neįkainojama vertybė, kurią noriu auginti ir neštis toliau. O išorinis fasadas – diskutuotinas reikalas: vienam patinka, kitam ne. Aš nesu chirurginių grožio procedūrų šalininkė, man nereikia, kad kas nors iš šalies pasakytų, jog atrodau geriau pagal savo amžių.
Viena žinoma moteris per vieną renginį pribėgo prie manęs, patampė už veido ir paklausė: „Ką tu leidiesi? Tu taip gerai atrodai.“ Sakau: „Nieko, kodėl turėčiau?“ O ji nenurimo: „Tai kad visos leidžiasi.“
– Ar iš principo esate nusiteikusi prieš visas chirurgines procedūras?
– Tai ne principas – aš nesuprantu, kam to reikia. Turiu vyrą, kuriuo tikiu ir pasitikiu. Aš matau, kad mes abu vienodai priimame laiką, ir tai turbūt yra mūsų stiprybė, grįsta supratingumu. Juk ir vyrai išgyvena vidinius perversmus. Mudu su vyru esame vienmečiai. Oficialiai susituokę 15 metų, o pažįstami nuo mokyklos laikų.
– Kas yra jūsų santykių varomoji jėga?
– Visas problemas, kurias greičiausiai sukuriu aš, sprendžiame kartu. (Juokiasi.) Man negali būti viskas gerai. Kaip sakau, turiu užsiauginti spyglius, kad jie mane kažkaip kutentų, verstų galvoti, – man ramiai gyventi neišeina. Mūsų partnerystės stiprioji atspara yra vyras, jis manęs neslegia ir nedusina – jei man ima trūkti oro, jis atsitraukia ir išlaukia tinkamo momento. Tada niekas nesugriū-va, o sugriauti mes galime viską greitai. Dažnai santykiams pakiša koją principai. Aišku, ir mes turėjome juodų aklagatvių. Netikiu, kad pora gali nugyventi visą gyvenimą be krizių. Tik vieni išsiskiria, o kiti problemas išsprendžia.
Aš žinau, kad bet kokią gyvenimo problemą, kilusią namuose ar darbe, galima išspręsti – kitas reikalas, patiks ar nepatiks sprendimo būdas.
Anksčiau turėjau įprotį spręsti dar neišdygusias problemas. Galiausiai turėjau išmokti nešokti per griovį, kurio dar nėra. Mano vyras yra realistas – kartais pasisodina, pasako viską tiesiai šviesiai, o man nepatinka, bumbėdama nueinu, bet pagalvoju apie tai, ką jis pasakė.
– Ar jūsų ilgalaikės santuokos sėkmę lemia sutiktas tinkamas žmogus, ar vis dėlto šeimos gerovė yra ir didelis darbas?
– Aš nežinau, ar santykių puoselėjimą galima pavadinti darbu. Mes sąmoningai norime kurti šeimą, būti mylimi. Bet niekas, neįėjęs į jausmų labirintą, nežino, kas yra meilė, kas yra laimė. Dažniausiai tik tuomet, kai prarandi tam tikrus dalykus, rimtai susergi, supranti, kaip kadaise buvo gera. Todėl ar buvai laimingas, supranti galbūt gyvenimo saulėlydyje. Gerbiu tuos žmones, kuriems tas suvokimas ateina anksti ir kurie moka teisingai dėlioti savo gyvenimą. Aš gal iš tų, kurie turi prieiti, paimti, atsitraukti, pasižiūrėti ir vėl viską kartoti iš naujo.
– Vieniems žmonėms likimas siunčia daug meilės išbandymų, kol jie sutinka savo antrąją pusę. Jūs su savo vyru kartu nuo mokyklos. Esate iš tų, kurie myli tik kartą?
– Man atrodo, kad esu labai sudėtingas žmogus. Ir kad su manimi tiek laiko galėjo ištverti tik mano vyras. Atsisukus atgal daug visokių įvykių prikelčiau ir atrodyčiau labai nemaloni, bet mano vyras yra man kaip tvarstis ant žaizdos. Tačiau, ko gero, tikrasis meilės jausmas ir yra tuomet, kai tu kitą pakenti, suteiki galimybę klysti ir atsitiesti.
– Kaip kurstote meilę? Gal palepinate vienas kitą dovanomis, netikėtumais?
– Mano vyras nėra užkietėjęs romantikas. Todėl kai noriu gėlių, aš jų nusiperku. Vyras sako, kad kasdien gaudama po puokštę gėlių nustočiau jas vertinti. Gal. Kadaise, abiem užlipus ant kalno, vyras man pasakė: „Dovanoju tau šią pienių pievą.“ Buvo netikėta. Mano vyras nesi-stengia būti šilkinis ir vilnonis. Jis tikras.
Kaip aš pamaloninu savo vyrą? Jis džiaugiasi mano kulinariniais sumanymais. Anksčiau gamindavau dažniau, dabar rečiau.
Bet man, pavyzdžiui, labai patinka žiūrėti į gaminantį vyrą. Gal dėl to, kad mano tėtis namuose dažnai gamino. Manau, mes iš savo šeimos atsinešame pamatinius dalykus, kuriuos sunkiai galime pakeisti. Iš tėvų šeimos esu atsinešusi ir neigiamų dalykų, su kuriais kovojau, nes nenorėjau, kad tai pasikartotų mano šeimoje.
– Ar su vyru švenčiate pažinties ar vedybų metines?
– Viskas prasidėjo labai seniai. Dar penktoje klasėje Gediminas mane nusižiūrėjo. Tada tas jo merginimas visai nepatiko. Iki 12 klasės aš pro jį vaikščiojau šonu. Viskas pasikeitė tuomet, kai pamačiau, kad juo domisi kitos mergaitės.
Kai kilo grėsmė, jog jis gali nebelakstyti iš paskos, supratau, kad vis dėlto man reikalingi tie santykiai.
Mokyklinės meilės dažnai nutrūksta, jei nesistengi santykių puoselėti. Taip galėjo atsitikti ir mums, nelygu, kaip būtume pasielgę situacijose, kurios buvo kritinės. Ir jų buvo ne viena.
Juk dažnai, kai gimsta vaikas, neįsivaizduoji, kad turi save aukoti ir dalinti dėmesį į tris dalis, nepamiršdamas ir savęs. O kai gimsta dar vienas vaikas, kuris į pasaulį ateina labai sunkiai, viskas būna dar painiau.
Gali būti prirašyta daug instrukcijų, kaip tinkamai elgtis šeimoje, bet nė viena iš jų gali būti nepritaikoma. Manau, visi tėvai skirtingai įsivaizdavo gyvenimo pokyčius gimus vaikui.
– Ar grožis jums gyvenime suteikė daug teigiamų dalykų, o gal susidūrėte ir su išgyvenimais, kai daili išvaizda nepadėjo?
– Niekada nelaikiau savęs labai gražia. Man atrodo, kad žmogaus visuma yra svarbesnė negu išorinis fasadas. Ar išvaizda man atvėrė kokias nors duris? Na, į televiziją durys atsidarė, kitur reikėjo viską užsidirbti, nes pagal grožį darbų niekas nevertina. Televizija yra ta niša, kur reikia vaizdo, nepaneigsi to. Bet vaizdą galima ir nupiešti. Mačiau daug merginų, kurios po makiažo meistrų pastangų tapdavo labai gražios. Tik ar nuo to pagražėja ir vidus? Nemanau, kad išvaizda man kada nors pakišo koją. Manau, kad sėkmės turiu pakankamai. Kita vertus, esu paprastas žmogus, kaip ir visi. Jautriai išgyvenu įvairias negandas.
– Ar dėl išvaizdos esate sulaukusi kritikos?
– Kadaise jaunystėje, kai priklausiau modelių agentūrai, susidūriau su traumuojančia patirtimi. Nuolatos girdėdavau, kad privalau numesti svorio. Man regis, tam tikru metu net bulimija sirgau – juk valgyti yra vienas didžiausių malonumų, o dvigubai daugiau sportuoti – sunku. Modelių pasaulyje teko susidurti su tam tikrais užkulisiniais niuansais, iš kurių arba sugebi išlipti sveikas, arba nusivažiuoji.
Ten egzistuoja griežti standartai. Būdama grožio industrijoje suvokiau, kad esu tik viena iš kelių tūkstančių – lašas jūroje. Ypač tai akivaizdu nuvykus į užsienį. Milane vaikščiodama iš vienos atrankos į kitą sau aiškiai atsakiau, kad nesu kuo nors ypatinga. Tas darbas padėjo suprasti, kad neturiu per daug atsiplėšti nuo žemės, nes tiesiog arba tau pasiseks, arba ne.
– Iš modelių gyvenimo pabėgote?
– Bet juk ten yra ribotas laikas. Kai suvoki šios profesijos laikinumą, neišgyveni jokių depresijų. Visur elgiausi labai atsargiai ir atsakingai, kad neįsisukčiau į tą malonumų verpetą. Tokias nuostatas atsinešiau iš šeimos. Dirbdama Italijoje jau draugavau su savo būsimu vyru, kuris vieną dieną pasakė, kad užteks tų madų, ir mane išsivežė.
– Kaip dabar puoselėjate savo išvaizdą?
– Pagaliau susiradau kosmetologę, kuri rūpinasi mano veido oda. Atsirinkau kosmetiką. Ne vienus metus buvau vienos ar kitos kosmetikos firmos veidu, tad atrodytų, kad išvaizdai turėčiau skirti begalę pastangų. Bet nieko ypatingo nedariau ir nedarau. Išorės nesureikšminu, nes nuo senatvės niekur nepabėgsi. Su dukterėčia Dominyka vaikštome į sporto klubą.
– Ar daug svajonių išsikėlėte sau po 40-mečio?
– Manau, kad iki šiol nieko reikšmingo nepadariau. Todėl dabar nutariau stiprinti gerumo liniją, kad galėčiau sau pasakyti, jog gyvenimą nugyvenau prasmingai. Po gimtadienio bandžiau susidaryti 40 pirmų kartų sąrašą. Oho, kiek visko sugalvojau.
Slidinėju, bet jau penkerius metus svajoju atsistoti ant snieglentės. Esu šliuožusi vandens slidėmis ir išsinarinau abi čiurnas. Bet manau, jog tą pramogą dar pakartosiu. Mėgstu greitį, labai patinka greitai vairuoti automobilį. Nors gal niekas nepasakytų, jog esu linkusi į ekstremalumą.
Mėgstu tinklinį pažaisti, su vyru sodyboje esame aikštelę pasidarę, namuose turime stalo teniso stalą.
Ko dar norėčiau? Ketinu pasidaryti tatuiruotę. Tik dar nenusprendžiau, koks tai turėtų būti paveikslėlis. Sesuo man gimtadienio proga padovanojo dovanų kuponą tatuiruotei. Norėčiau įkopti į aukštą kalną, bet bijau, kad kojos nepakištų sveikata. Ir parašiutu greičiausiai šoksiu.
– Atsimenu, kadaise buvote įnikusi į dekupažą, sakėte, kad visi gėlių vazonai namuose išmarginti. Ar vis dar tuo užsiimate?
– Seniai ta manija praėjo. Užsiėmimai keičiasi kas penkmetį – išbandau, išmokstu ir imuosi ko nors naujo. Man reikia naujų potyrių. Tam tikrą laiką labai domėjausi fotografija, o dabar nuo fotoaparato tik dulkes valau.
Šiaip rankdarbius labai mėgstu, mane jie atpalaiduoja. Mažai esu dirbusi su moliu, planuoju su dukterimi užsirašyti į keramikos būrelį. Dar noriu išmokti kurti ir montuoti filmukus, kad įamžinčiau darželio vaikus ir sukelčiau jų vaizdais tėvams šiltus prisiminimus. Kai atsigulusi pradedu svajoti, atrodo, jog norai pilasi kaip iš gausybės rago.
Bet mano svajonės nevirsta realybe lyg burtų lazdele pamojus. Reikia su savo troškimais dirbti.
