Santūri, trapi, inteligentiška, liekna kaip modelis, turtinga, savarankiška ir paslaptinga. Tokia man pasirodė „Vikondos“ koncerno valdybos pirmininkė, savo imperiją tvarkanti tvirta, bet elegantiška aksomo pirštinaite apmauta ranka, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Mūsų pokalbį teko derinti neilgai, bet kietai, įsiklausant į ponios Jolantos pageidavimus, kol man atsivėrė jos namo restauruotame Kėdainių senamiestyje durys. Namas statytas drauge su jau buvusiu vyru Viktoru Uspaskichu beveik prieš 30 metų. Nustebau, kad namas nėra nei taip tuo metu verslininkų mėgta pilaitė, nei „europietiškai“ rekonstruotas būstas.
„Taip, galėčiau įsikurti bet kuriame pasaulio kampelyje ir iš ten valdyti savo verslą. Bet man mieli ir Kėdainiai, ir mano namas, kuriame jaučiuosi gerai. O svarbiausia – visada jaustis gerai, nes aš labai myliu save“, – taip netikėtai žavinga moteris pradėjo mūsų pokalbį, per kurį skambėjo ir daug juoko, ir netikėtų, bet tvirtų pašnekovės nuostatų.
– Turtinga moteris – mums kažkas arogantiško, nemalonaus, neprieinamo, nuolat kartojanti „nekomentuosiu“, nes ir žodis „turtas“ mums vis dar kelia priešiškų nuostatų. Todėl apsaugodama jus paklausiu ne apie jūsų kapitalo dydį, o kitko. Kas šiuose namuose jums pačiai brangiausia ir ką būtinai pasiimtumėte juos palikdama?
– Manęs nuo nieko nereikia saugoti, aš puikiai pati apsisaugau, – nusijuokė ponia Jolanta. – O ką pasiimčiau? Aš taip kūriau savo namus, kad juose nebūtų nereikalingų daiktų. Pasiimčiau viską.
Jei važiuoju į kelionę, mano lagaminas būna didžiausias. Man reikia ir geros kosmetikos, ir drabužių, kad visada būtų patogu. Pagalvės jau nebesivežioju.
– Ar turtas, ypač moteriai, yra ir nelaisvės namai, sunkesnės grandinės nei vyrui? Didžiulė atsakomybė ir šeimai, kad liktų jai laiko, ir darbuotojams, ir kad verslas būtų sėkmingas. Kad neatsitiktų kaip tame anekdote: „Mano vyras milijonierius.“ – „O, puiku.“ – „Bet prieš vesdamas mane buvo milijardierius.“
– Esu iš tų žmonių, kurie pirmiausia skaičiuoja ne savo pinigus, o savo energiją. Ar turiu energijos vienam ar kitam darbui, ar neturiu? Jei neturiu, to darbo ir nedarau. Man svarbu, kad energija būtų subalansuota, kad nedirbčiau sveikatos, šeimos, savo ateities ir laimės sąskaita.
– Ir įmanoma taip subalansuoti turint tokį didelį verslą?
– Kuo žmogaus protas aktyvesnis, tuo jis gali padaryti daugiau išeikvodamas mažiau energijos.
– Kur jūs to išmokote? Štai ir dabar šalia neturite pasidėjusi net mobiliojo telefono. Kalbantis su kitu verslo žmogumi telefonas skambėtų kas minutę. Bet jaunystėje turbūt stačia galva puldavote į darbus?
– Taip, bet tada buvo daugiau energijos. Norėjosi greičiau turėti ir gerą namą, ir gerą automobilį. Tas mūsų materialinis gyvenimas santuokos su Viktoru pradžioje manęs netenkino. Tada negailėjau nei sveikatos, nei jėgų, kad daugiau turėčiau. O visa kita – ar turi fantazijos? Aš visada buvau strategė ir žinojau, kokius man reikia daryti žingsnius. Dar studentė žinojau, kad turtingiausias ne tas, kuris daugiausia dirba, o tas, kuris daro teisingus žingsnius ir sprendimus.
Nuo vaikystės labai mane varžė sovietinė santvarka. Tai buvo didžiausias gyvenimo baubas. Man reikėjo galimybės važinėti po pasaulį, dirbti kūrybiškai. Svajojau pamatyti laisvą pasaulį. Nuvažiavau, pamačiau, pasisėmiau patirties ir ją taikau dabar.
– Jūs mokėtės visiškai neromantiškos, gražiai merginai netinkančios inžinieriaus specialybės, tiesėte dujotiekį ir su Viktoru, kaip juokaujama, susipažinote ant griovio krašto. Gal ir įdomu, bet...
– Neslepiu – man reikėjo pinigų, – nusikvatojo Jolanta. – Dujotiekio statybos trasoje buvo mokamos gal didžiausios algos Lietuvoje. Baigiau Statybos fakultetą Kauno politechnikos institute, galėjau sėdėti kur nors biure, bet apsiaviau guminius batus ir braidžiau po griovius, nes už tai gaudavau solidžius priedus.
O specialybę pasirinkau todėl, kad tėvai norėjo, – nes tas fakultetas buvo arčiausiai namų. Mat turėjau mamą, kuri labai mėgo mane kontroliuoti ir paganyti.
– Matau, kad apie romantiką mums nepavyks pasikalbėti... Grįžkime prie verslo. Jis didžiulis, daug žmonių, reikia strategijos, atleisti žmones, nemalonių pokalbių... Ar apie jus kolegos nesako: „Na, ir bjauri boba?!“ Juk nemalonu būtų?
– Žmonės, nepaisant visko, eina paskui lyderį. Pagrindinis vadovo uždavinys – surinkti gerą komandą ir reikalauti, kad ji dirbtų. Griežtai numatyti taisykles, kad būtų nesunku atleisti žmogų, jei jis neatitiko lūkesčių. Man svarbu, ar jis turi paskatų dirbti. Gaila, kad valdant valstybę nėra tokio požiūrio.
– Kalbate kaip premjeras Saulius Skvernelis...
– Taip, jis irgi atlieka savotišką mauro darbą reikalaudamas ir griaudamas senus biurokratinius įtvirtinimus.
– Ką tik buvote Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur ketinate pardavinėti savo įmonių produkciją. Kaip jus sutiko arabai vyrai?
– Man patinka Emyratai, nes ten labai aukšta vyrų bendravimo su moterimis kultūra. Jie niekada neperžengia ribų. Nesu patyrusi nė mažiausio diskomforto bendraudama su arabų verslininkais. Santūrumas, išlaikytas atstumas, jokių nereikalingų užuominų.
– Gal patyrėte ir linksmų nuotykių?
– Teko bendrauti su jų biurokratais. Jie, matyt, turi įstatymą nežiūrėti į moterį. Buvome pas notarą, turėjau įregistruoti savo firmą. Atsivertęs pasą jis nepakėlė akių į mane... Vietoj manęs galėjo būti bet kuri kita moteris. Ir kam aš pusę dienos gražinausi?
– Tačiau net jums, moteriai, matyt, privalu laikytis jų kultūrinių tradicijų? Turbūt nėjote į susitikimus trumpu sijonėliu, o gal net apsirengėte burka?
– Taip, ten nusipirkau abają. Galvos apdangalą ir ilgą juodą suknią, su kuria, beje, labai patogu, kai karšta. Veido nedengiau. Visada laikausi šalies, kurioje tuo metu esu, tradicijų, pasidomiu, kaip ten elgtis.
Negali išsiskirti nei savo apranga, nei kosmetika, ir jei reikia geros rankinės, ją ir reikia turėti. Nemėgstu susireikšminti vaidindama, kad man viskas vis tiek.
– Tad verslo moteriai netinka Coco Chanel posakis: „Man nesvarbu, ką jūs apie mane manote, nes aš apie jus išvis nieko nemanau“?
– Kalbant apie aprangą tam tikroje aplinkoje tikrai netinka, – skambiai nusikvatojo moteris.
– Kokia savo produkcija sudominote arabus? Gal ledais?
– Atspėjote! Jiems įdomūs tik kūrybiški ir ekologiški produktai. Dabar, pavyzdžiui, labai pageidaujami mūsų ledai iš beržų sulos, gryno pieno, nes pasaulis pamišęs dėl natūralių, sveikų produktų ir nežiūri į kainą.
– Ar tie mandagūs arabų verslininkai linkę daryti nuolaidų, nes jūs – moteris?
– Neužsiimu derybomis, tai – vadybininkų sfera. Dirbu aukščiausiu lygmeniu, kur generuojamos idėjos. Ten nuolaidų nereikia, svarbu pasitikėjimas ir idėjos. Rytų šalyse priimta, kad prieš pradedant sandorį pirmiausia susitinka ir susipažįsta įmonių savininkai.
– Ar yra tokių šalių, į kurias nenorėtumėte vykti verslo reikalais?
– Dabar ketiname bendradarbiauti su Dramblio Kaulo Krantu. Bet pati ten neskrisiu.
Nereikia kišti nosies ten, kur nereikia. Pasidomėjau, ten nėra man, moteriai, saugu.
– Šimtai knygų moko, kaip užsidirbti pinigų. Bet niekas nemoko, kaip juos išleisti. Kam jums malonu išleisti pinigus?
– Sakoma, kad turtingas žmogus nuo neturtingo skiriasi tuo, kad turtingam pinigai reikalingi padaryti kuo daugiau. Aš ir esu tokia, kuri to nori. Ir turiu tas sritis, kuriose man patinka daryti vis daugiau.
Aišku, dalį pinigų išleidžiu sau. Investuoju į save. Perku brangias knygas, investuoju į gerą maistą, kad būčiau sveika, į gerus verslo konsultantus.
O kita pusė – savų idėjų įgyvendinimas. Man labai svarbu, kad visuomenė keistųsi ją šviečiant. Todėl Kėdainiuose įkūriau keturmetę mokinių lyderystės mokyklą. Ją lanko 130 Šviesiosios gimnazijos mokinių, jiems samdau gerus dėstytojus, nes Lietuvoje mums trūksta lyderių, aukščiausio lygio verslo organizatorių, daugumai žmonių – kūrybiškumo, emocinio intelekto, o tai labai būtina XXI amžiuje. Billas Gatesas yra pasakęs: „Tarp sėdynės ir sofos doleriai neskraido.“
– Gal nepatikėsite, kad jumis, kaip įdomia asmenybe, susidomėjau prieš kelerius metus, kai V.Uspaskichas šventė 50-metį. Viename žurnale pamačiau jūsų nuotrauką – jūs lyg ir šokote, trumpa suknute, gracinga kaip balerina. Ir ta nuotrauka man tiek daug pasakė apie jus. Turbūt santykiai šeimoje po visų Viktoro skandalų nebuvo geriausi, bet jūs atrodėte tokia išdidi, laiminga, savarankiška, kad nekilo abejonių, kas ir versle, ir šeimoje griežia pirmuoju smuiku...
– Prisimenu tą nuotrauką...
– Ir anuomet pamaniau – ta moteris turi kaukių ir prireikus jas panaudoja.
– Nežinau nė vieno žmogaus, gal išskyrus tik nušvitusius dvasininkus, kurie neturėtų ir nenaudotų kaukių. Netikiu pasakymais – aš tikras, toks, kokį matote. Visi turime socialines kaukes, tik svarbu nesupainioti, kokias ir kur panaudoti. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi be kaukių. Turime emocijų, kurias reikia valdyti, kad neišprovokuotume konfliktų. Retsykiais reikia užsidėti tam tikrą kaukę.
– Su kokia kauke jūs dabar?
– Gal ta, kuri garantuoja santūrų minčių reiškimą, nepaleidžia minčių bet kur...
– Turtingas žmogus Lietuvoje – kaip ir keiksmažodis. Ar patiriate tokių neigiamų nuostatų dėl to, kad daug turite?
– Žinau, kokioje valstybėje gyvenu. Vienas politikas yra pasakęs: „Gerai valdomoje valstybėje būti turtingam yra garbė, o blogai valdomojoje – gėda.“ Tad žinau, kad gyvenu valstybėje, kuri valdoma blogai.
Ir dėl jokių vertinimų nesuku galvos.
– Ar neankšta jums Kėdainiuose? Mažame mieste sunku išskleisti sparnus, varžo ir provincijos nuostatos, kultūros renginių stoka.
– Tai požiūrio reikalas. Nejaučiu diskomforto, kad gyvenu mažame mieste. Turiu gerą automobilį ir vairuotoją, degalams užtenka, – nusijuokė ponia Jolanta. – Kai labai norisi gamtos, nuvažiuoju į rąstų namelį ant upės kranto. Viktorui ir dabar patinka ten gyventi.
– Auginate dvi dukras – Laurą ir Justę. Laura jau savarankiška, Justė dar mokosi gimnazijoje. Ar nesunku joms turėti tokią mamą?
– Visada maniau – svarbiausia, kad kiekvienas žmogus gyventų savo gyvenimą ir tenkintų savo poreikius. Ne tėvų ir ne vaikų. Dukros matė mano gyvenimą, jos pačios jį kopijuoja, bet kuria ir savo gyvenimą, nenumeta niekam atsakomybės už jį.
– Dažnai turtingų žmonių vaikai užauga nevalingi, juk pinigų turi visada?
– Kodėl? Aš dukroms esu pasakiusi – iki 18 metų mes visokeriopai rūpinamės jumis. Baigėte mokslus – viso gero! Laura jau turi savo verslą Vilniuje, kapstosi pati. Aš tik galiu papriekaištauti, kad jai užtenka tiek, kiek ji uždirba. Norėčiau, kad norėtų daugiau, neapsiribotų tuo, ką dabar turi. Nes jei žmogus nusprendžia, kad jam visko užtenka, stabdoma asmenybės raida.
– O gal čia taip pat laimė – ji juk nesveriama kilogramais veiklos ar pinigų?
– Visada įsivaizdavau, kad gyvenimas – tai vystymasis aukštyn pakopa po pakopos, tikslas po tikslo. Vaikai tampa savimi nepasitikintys, jei laukia tėvų įvertinimo. Aš viską dariau, kad jiems nereikėtų to įvertinimo. Didžiausia vaikų tragedija – kad jie visą gyvenimą nori įtikti tėvams. Neįmanoma jiems įtikti, nes jie turi savo įsivaizdavimą. O savo gyvenimą skirti ne savo poreikiams, o kitų žmonių, kad ir mylimiausių, įgeidžiams tenkinti, vadinasi, susikurti žemėje pragarą.
– Tėtis palaiko ryšius su dukromis?
– Taip, labai. Ypač su Juste, kuri dar namuose.
– Kaip jūs auklėjote savo dukras? Nesiskirdavo jūsų nuomonė su buvusiu vyru?
– Žinote, mes jų visai neauklėjome. Net nesuprantu tos sąvokos „auklėti“. Aš pati Justės klausiu daugelio dalykų, ji žino daugiau už mane įvairiose srityse, gal tik išskyrus matematikos mokslus. Manau, kad motinos tikslas – parodyti pavyzdį, bet ne reikalauti ar moralizuoti.
– Bet paauglių pasaulyje pilna pagundų, paslapčių, kai į jį įžengi?
– Buvo pokalbių su dukromis. Bet svarbiausias dalykas yra vaikus tiesiog besąlygiškai mylėti ir suprasti, kad jie gali būti ir pikti, ir liūdni, net priešiški tėvams. O jei vaikai užauga blogi, dažnai būna kaltas tėvų ego. Reikia susitaikyti su tuo, kad 18 metų vaikas yra laisvas, ir reikia jį paleisti.
– Jūs – žavinga, turtinga, savarankiška. Ar tokios moterys negąsdina vyrų? Jie bijo stiprių moterų?
– Tokios moterys dėl to visai nesuka galvos. Iš savo patirties pasakysiu – stiprūs vyrai myli stiprias moteris.
– Bet aš matau, kad šiame dideliame name jūs, atrodo, gyvenate viena. Nors štai ant sienos tebekabo ir Viktoro gitara.
– Turiu katiną.
– Ne, ne, atsakymas netinka.
– Jei nėra meilės sau, ieškai jos kitur. Tiksliau – sėdi kaip koks „ubagas“ prie bažnyčios ir lauki, kol kas numes meilės trupinėlį. Tai aukos pozicija. Mano pozicija – mylėti save, džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, šviesti lyg saulei. O pasišildyti priešais saulę nori daug kas. Taip atsiranda tikroji partnerystė. Jei moteris ieško meilės dėl jos trūkumo, tuštumos, tokie santykiai pasmerkti. Gyvenimas trumpas ir norisi juo pasinaudoti racionaliai.
– Bet, Jolanta, ta meilės banga buvo nusinešusi jus net ant to dujotiekio griovio krašto. Kuo jus patraukė V.Uspaskichas? Atrodote tokie skirtingi.
– Jis buvo ir yra įdomus, išvaizdus vyras. Turėjo aštrų protą, vyriško žavesio. Tai ir patraukė.
– Bet jūs jį ir palikote?
– Na, to mes netęsime.
– Jei paklausčiau, koks vyras jums patinka, tas savybes ir paminėtumėte?
– Norėčiau būti moterimi, kuri yra absoliučiai savarankiška, sugebanti užsidirbti, pasirūpinti savimi. O vyras būtų vien dėl džiaugsmo, dalijimosi meile. Ne tam, kad man ką nors duotų, – romantikos, pinigų. Jei man su tuo vyru bus gerai, aš ir būsiu, džiaugsiuosi, o ne lauksiu iš jo kokių nors kompensacijų.
Bet jei jis nebus asmenybė, bus nieko nepasiekęs, apie ką tada kalbėtis? Apie tai, ar jis nepamiršo pasiimti bedarbio pašalpos?
– O kokios pokalbių temos jums būtų įdomios? Kuo jūs pati domitės, ką skaitote?
– Tos knygos, kurias skaitau, gana sudėtingos. Jos praplečia mano matymą. Labai mėgstu studijuoti daug pasiekusių asmenybių patirtį, klausytis jų paskaitų.
Esu išklausiusi visas įmanomas Kinijos kompanijos „Alibaba“ įkūrėjo, milijardieriaus Jacko Ma paskaitas, net teko būti jo paskaitoje užsienyje. Jo klausantis keičiasi ir pačios mąstymas. Klausausi ir Dalai Laimos paskaitų, pasipildau išminties.
– Tad ant naktinio staliuko nerastume meilės romanų?
– Tikrai ne, – juokdamasi patvirtino Jolanta.
– Kai vyko jūsų skyrybos, laikėtės labai santūriai, išdidžiai, nesiskundėte vyro išdaigomis ir neatskleidėte jokių detalių. Ar tai buvo jūsų pasirinkta pozicija, ar toks jūsų charakteris?
– Aš manau – jei neturi ko apie save pasakyti, bet sieki dėmesio, pradėk pliurpti apie savo asmeninį gyvenimą. Man dėmesio nereikia, aš turiu ką kita pasakyti. Tokią poziciją pasirinkau jau gal prieš du dešimtmečius.
– Jūsų buvęs vyras viešai niekada nėra sau leidęs jūsų įžeisti. Visada apie savo Jolantą jis kalbėdavo pagarbiai. Žinant jo ekspresyvų būdą tai daug ką pasako?
– Turbūt neturėjo ką bloga pasakyti? Mūsų santykiai buvo truputį aukštesnio lygio nei mažų vaikų žaidimai. Kažkas užsiožiavo, supyko ir bėga pas darželio auklėtoją pagalbos.
– Jūs tikrai jokios pagalbos nesišaukėte ir niekada vyro poelgių nekomentavote, nors gal ne viskas patiko.
– Man viskas patiko, nes visi santykiai yra tam tikra mokykla.
– Tad tokiu atveju tikrai baigėte ir mokyklą, ir universitetus...
– Taip ir yra.
– Ar turite draugių?
– Turiu keletą gerų draugių. Jų nekankina pavydo jausmas. Mes kalbamės apie įdomesnius dalykus. Daug kur keliaujame drauge. Renkuosi tas drauges, su kuriomis man patogu, kurios neapkrauna manęs nereikalingais rūpesčiais, su kuriomis jaučiu bendravimo harmoniją.
– Bet kartais draugystė tuo ir matuojama, kiek padėjai bėdoje, išklausei?
– Kiekvienas žmogus renkasi aplinką pagal savo interesus. Aš negalėčiau būti ten, kur liejasi tuščios raudos, vyrų aptarinėjimai, analizuojamos viso pasaulio nelaimės.
Man įdomu kalbėtis apie gyvenimo perspektyvą, globalines problemas. O tų išgyvenimų juk negali pakeisti, nesvarbu, kiek laiko verksi.
– Jūs niekada neverkiate?
– Neseniai verkiau žiūrėdama filmą apie Lietuvos moterų krepšinio komandą. Ten mačiau tiek stiprybės, pasiaukojimo. Jaučiu – jau bėga blakstienų tušas.
– Turbūt apsiverksite ir žiūrėdama filmą „Rūta“?
– Tikriausiai, todėl iš anksto blakstienų nesidažysiu, – pasižadėjo ponia Jolanta.
***
Kai palydėjusi mane iki kiemo J.Blažytė uždarė namo duris, kažkodėl manęs nepaliko mintis, kad ji pravėrė skaitytojams tik nedidelį kraštelį savo gyvenimo.
Bet turbūt nieko nėra įdomiau už neįmintas žavios moters mįsles.
